Aktoriui Karoliui Sakalauskui (25) pastaruoju metu dirbti nelengva – jaunasis tėvelis ir darbe gyvena mintimis su vos savaitės sūnumi Ajumi ir žmona Jolanta (33). O grįžus tėveliui, visa šeimyna sėda į mašiną ir traukia kur tik akys mato...
Tai kokios nuotaikos?
Mūsų dienos kaip šventės! Nelengva, nes vis trūksta miego. Kai sūnui buvo dvi dienos, darbe apie nieką kitą negalėjau galvoti, kaip tik greičiau grįžti pas vaikelį ir žmoną. Net vaidyba nebe taip rūpėjo. Jaučiuosi tikras tėtis: ant rankų laikau, išmokau pamaitinti, jei reikia, atsikeliu naktį. Užtenka pasižiūrėti į jį, ir aš laimingas!
Kaip matau, nuo pat gimimo pratinat sūnų prie ritmo...
O taip! Vaikui tik kelios dienos ir jis dar niekur neužsibuvo. Mes po dviejų parų, kai tik paėmė tyrimą genetikai, iš karto išvažiavome. Nuvažiavom pas Jolantos tėvus, pasiėmėm daiktus. Kitą dieną aš lėkiau filmuotis, mano tėvai iš Alytaus atskubėjo aplankyti anūko, nuvežė Jolantą su vaiku vėl atgal į Kauną. Grįžęs iš filmavimų nuvažiavau į Kauną ir vėl lėkėm pas tėvus į Alytų, nes jie pasiilgo vaiko! Iš Kauno susikrovėme vežimą, daiktus, vystyklus, visas palas, dar šunį pasiėmėme ir išvykome. Pasisvečiavę ten, sugrūdom į mašiną du dviračius, ant jų vaiką su vežimu, priekyje sėdo žmona su šuniu ir vėl į Vilnių prie savo namuko! Taip linksmiau gyventi! Kol laukėsi, Jolanta taip visus mėnesius ir „marširavo“ tarp Vilniaus ir Kauno. Vaikas jau pripratęs prie kelionių.
Tai kur jūsų tikrieji namai?
Tikrieji – Vilniuje. Pernai nusipirkome žemės su senu nameliu. Apsitvarkėme, pasitiesėme kilimus, nusipirkome naują virtuvės komplektą. Yra visi patogumai – ko daugiau reikia?! Aš toks laimingas: turiu savo kiemą, mylimą žmoną, sūnelį, tėvus, seserį... Nieko man iki pilnos laimės netrūksta! Na, gal mergaitės... Bet vis galvoju, kaip ją „padaryti“.
Linksmi jūs abu…
Jolanta: Juk ir taip aplink įtampa, stresas – į viską reikia žiūrėti paprasčiau.
Jolantai tai jau antras sūnus. O tavęs, Karoli, negąsdino ta pirmoji patirtis?
Mane visi atkalbinėjo, kad nedalyvaučiau gimdyme. Bet aš nebijojau. Studijų metais ir lavoninėje esu buvęs. Atvirkščiai, aš apsiginklavau aparatūra: pasiėmiau kamerą, fotoaparatą – filmavau nuo pat pirmos minutės. Visą laiką juokavau. Kai prasidėjo gimdymas, vaikščiojau aplinkui – net placentą mačiau! Po tokių vaizdų tik dar labiau viską pradedi vertinti ir mylėti. Nufilmavau, kaip nukirpo virkštelę. Dar gydytojos nenorėjo pakliūti į kadrą, o aš vis juokavau, kad šis gimdymas bus transliuojamas per visas televizijas. Visus devynis mėnesius Jolanta juokavo, ir gimdymas nebuvo liūdnas – tad ir vaikas turėtų užaugti linksmas veikėjas.
Sūnaus gimimą, ko gero, atšventei kaip reikiant?
Dvejus metus visiškai nevartojau alkoholio, bet kai gimė sūnus, švenčiau. Dvyliktą nakties su kolegomis ir draugais prisišventę atvažiavome prie gimdymo namų, sustojom po langais ir šaukėm žmoną. Įvairiausi gėrimai liejosi per kraštus. Atvažiavo policija, vos neprisidirbome – tai būtų įsimintinas įvykis – žmona gimdymo namuose, o aš šalia nuovadoje sėdžiu!
Sūnus gimė Kaune, gyvena visur...
Ajus vilnietis. Tai kas, kad gimė Kaune, bet jau kitą dieną buvo išvežtas.
Karoli, atrodot crazy tėvai!
Mes į gyvenimą žiūrime ne pro rožinius akinius – tikrai ne. Protingai, atsakingai, bet linksmai ir per daug visko nesureikšminame. Stačia galva nieko nedarome.
O jūs kada nors pykstatės?
Taip. Profilaktiškai. Susipykom, nes nesutarėm, kur turėtų būti kriauklė, bet po valandos jau leidau žmonai rinktis. Mes daug kalbamės ir iš karto sprendžiame problemas.
Bet yra ne tik buitis – televizija, gražios merginos...
Karolis: Taip! Ir dar bučiuotis reikia!
Jolanta: Mes daug esame kalbėję apie tuos dalykus. Manau, jei vienas kitą imsi tardyti, tikrinti ir sergėti – tai kam tada iš viso būti kartu.
Karolis: Jeigu aš norėsiu kitos moters, man nereikia dirbti televizijoje. Galiu būti ir šaltkalvis – susirasiu. Bet kad noro nėra. Žmona kirpėja – sutinka daugybę gražių vyrų, bet ji mano. Kita vertus, moterys pačios kaltos. Jei „neduosit“, per prievartą „nepaimsim“.
Jolanta: Kad jūs išprašote labai gražiai...
Kas šeimos galva?
Ji skaniai daro valgyti. Aš dirbu prie namuko. Abu!
Ir tokius darbus moki daryti?
Nemokėjau, bet teko išmokti. Lipi ant stogo ir dirbi. Tėtis padeda. Draugai kartais sako, kaip man gerai: ir tą, ir aną turiu. Bet niekas man ant lėkštutės neatnešė. Nesėdžiu ant suoliuko ir netinginiauju – vis krapštausi.
Kaip judu susipažinote?
Atėjau su kompanija pas Jolantos draugę. Tai buvo prieš dvejus metus. Pabuvome, pabendravome, išėjo kalba apie vaikus ir Jolanta pajuokavo, kad ieško potencialaus vyro. Taip ir išsiskirstėme. Po dviejų savaičių nusprendžiau jai parašyti. Taip viskas ir prasidėjo. Mane ji sužavėjo savo humoro jausmu ir protu. Man nuo mažens patiko vyresnės moterys – su susiformavusiu požiūriu, charakteriu. Be to, Jolanta yra labai moteriška.
Jolanta: Kai sužinojau, kiek Karoliui metų, negalėjau patikėti. Paprašiau, kad parodytų pasą. Bet to, kad aš vyresnė, o jis jaunesnis niekada nejaučiu. Šalia Karolio jaučiuosi tikra moteris – gerbiama ir mylima.
Karolis: Pradėjome draugauti ir nusprendėme, kad reikia kurti šeimą. Išvykome į Ispaniją ir ten planavome pradėti vaiką. Nuogi bastėmės tarp uolų, bet nieko neišėjo. Užsimezgė kažkada mūsų name... Tiesa, Ispanijoje užlipome ant kalno priešais vandenyną, ir aš pasipiršau. Tik vestuvių nekėlėme. Susirašėme, ir viskas. Nesinori pusę namo sukišti į skrandį. Mes norime susitvarkyti buitį, o tada atšoksime vestuves!
Tai kokios nuotaikos?
Mūsų dienos kaip šventės! Nelengva, nes vis trūksta miego. Kai sūnui buvo dvi dienos, darbe apie nieką kitą negalėjau galvoti, kaip tik greičiau grįžti pas vaikelį ir žmoną. Net vaidyba nebe taip rūpėjo. Jaučiuosi tikras tėtis: ant rankų laikau, išmokau pamaitinti, jei reikia, atsikeliu naktį. Užtenka pasižiūrėti į jį, ir aš laimingas!
Kaip matau, nuo pat gimimo pratinat sūnų prie ritmo...
O taip! Vaikui tik kelios dienos ir jis dar niekur neužsibuvo. Mes po dviejų parų, kai tik paėmė tyrimą genetikai, iš karto išvažiavome. Nuvažiavom pas Jolantos tėvus, pasiėmėm daiktus. Kitą dieną aš lėkiau filmuotis, mano tėvai iš Alytaus atskubėjo aplankyti anūko, nuvežė Jolantą su vaiku vėl atgal į Kauną. Grįžęs iš filmavimų nuvažiavau į Kauną ir vėl lėkėm pas tėvus į Alytų, nes jie pasiilgo vaiko! Iš Kauno susikrovėme vežimą, daiktus, vystyklus, visas palas, dar šunį pasiėmėme ir išvykome. Pasisvečiavę ten, sugrūdom į mašiną du dviračius, ant jų vaiką su vežimu, priekyje sėdo žmona su šuniu ir vėl į Vilnių prie savo namuko! Taip linksmiau gyventi! Kol laukėsi, Jolanta taip visus mėnesius ir „marširavo“ tarp Vilniaus ir Kauno. Vaikas jau pripratęs prie kelionių.
Tai kur jūsų tikrieji namai?
Tikrieji – Vilniuje. Pernai nusipirkome žemės su senu nameliu. Apsitvarkėme, pasitiesėme kilimus, nusipirkome naują virtuvės komplektą. Yra visi patogumai – ko daugiau reikia?! Aš toks laimingas: turiu savo kiemą, mylimą žmoną, sūnelį, tėvus, seserį... Nieko man iki pilnos laimės netrūksta! Na, gal mergaitės... Bet vis galvoju, kaip ją „padaryti“.
Linksmi jūs abu…
Jolanta: Juk ir taip aplink įtampa, stresas – į viską reikia žiūrėti paprasčiau.
Jolantai tai jau antras sūnus. O tavęs, Karoli, negąsdino ta pirmoji patirtis?
Mane visi atkalbinėjo, kad nedalyvaučiau gimdyme. Bet aš nebijojau. Studijų metais ir lavoninėje esu buvęs. Atvirkščiai, aš apsiginklavau aparatūra: pasiėmiau kamerą, fotoaparatą – filmavau nuo pat pirmos minutės. Visą laiką juokavau. Kai prasidėjo gimdymas, vaikščiojau aplinkui – net placentą mačiau! Po tokių vaizdų tik dar labiau viską pradedi vertinti ir mylėti. Nufilmavau, kaip nukirpo virkštelę. Dar gydytojos nenorėjo pakliūti į kadrą, o aš vis juokavau, kad šis gimdymas bus transliuojamas per visas televizijas. Visus devynis mėnesius Jolanta juokavo, ir gimdymas nebuvo liūdnas – tad ir vaikas turėtų užaugti linksmas veikėjas.
Sūnaus gimimą, ko gero, atšventei kaip reikiant?
Dvejus metus visiškai nevartojau alkoholio, bet kai gimė sūnus, švenčiau. Dvyliktą nakties su kolegomis ir draugais prisišventę atvažiavome prie gimdymo namų, sustojom po langais ir šaukėm žmoną. Įvairiausi gėrimai liejosi per kraštus. Atvažiavo policija, vos neprisidirbome – tai būtų įsimintinas įvykis – žmona gimdymo namuose, o aš šalia nuovadoje sėdžiu!
Sūnus gimė Kaune, gyvena visur...
Ajus vilnietis. Tai kas, kad gimė Kaune, bet jau kitą dieną buvo išvežtas.
Karoli, atrodot crazy tėvai!
Mes į gyvenimą žiūrime ne pro rožinius akinius – tikrai ne. Protingai, atsakingai, bet linksmai ir per daug visko nesureikšminame. Stačia galva nieko nedarome.
O jūs kada nors pykstatės?
Taip. Profilaktiškai. Susipykom, nes nesutarėm, kur turėtų būti kriauklė, bet po valandos jau leidau žmonai rinktis. Mes daug kalbamės ir iš karto sprendžiame problemas.
Bet yra ne tik buitis – televizija, gražios merginos...
Karolis: Taip! Ir dar bučiuotis reikia!
Jolanta: Mes daug esame kalbėję apie tuos dalykus. Manau, jei vienas kitą imsi tardyti, tikrinti ir sergėti – tai kam tada iš viso būti kartu.
Karolis: Jeigu aš norėsiu kitos moters, man nereikia dirbti televizijoje. Galiu būti ir šaltkalvis – susirasiu. Bet kad noro nėra. Žmona kirpėja – sutinka daugybę gražių vyrų, bet ji mano. Kita vertus, moterys pačios kaltos. Jei „neduosit“, per prievartą „nepaimsim“.
Jolanta: Kad jūs išprašote labai gražiai...
Kas šeimos galva?
Ji skaniai daro valgyti. Aš dirbu prie namuko. Abu!
Ir tokius darbus moki daryti?
Nemokėjau, bet teko išmokti. Lipi ant stogo ir dirbi. Tėtis padeda. Draugai kartais sako, kaip man gerai: ir tą, ir aną turiu. Bet niekas man ant lėkštutės neatnešė. Nesėdžiu ant suoliuko ir netinginiauju – vis krapštausi.
Kaip judu susipažinote?
Atėjau su kompanija pas Jolantos draugę. Tai buvo prieš dvejus metus. Pabuvome, pabendravome, išėjo kalba apie vaikus ir Jolanta pajuokavo, kad ieško potencialaus vyro. Taip ir išsiskirstėme. Po dviejų savaičių nusprendžiau jai parašyti. Taip viskas ir prasidėjo. Mane ji sužavėjo savo humoro jausmu ir protu. Man nuo mažens patiko vyresnės moterys – su susiformavusiu požiūriu, charakteriu. Be to, Jolanta yra labai moteriška.
Jolanta: Kai sužinojau, kiek Karoliui metų, negalėjau patikėti. Paprašiau, kad parodytų pasą. Bet to, kad aš vyresnė, o jis jaunesnis niekada nejaučiu. Šalia Karolio jaučiuosi tikra moteris – gerbiama ir mylima.
Karolis: Pradėjome draugauti ir nusprendėme, kad reikia kurti šeimą. Išvykome į Ispaniją ir ten planavome pradėti vaiką. Nuogi bastėmės tarp uolų, bet nieko neišėjo. Užsimezgė kažkada mūsų name... Tiesa, Ispanijoje užlipome ant kalno priešais vandenyną, ir aš pasipiršau. Tik vestuvių nekėlėme. Susirašėme, ir viskas. Nesinori pusę namo sukišti į skrandį. Mes norime susitvarkyti buitį, o tada atšoksime vestuves!
