Gali būti, kad šią vasarą tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas Romualdas Brazauskas (47) iš Pekino vasaros olimpinių žaidynių parsiveš dar vieną kamuolį savo kolekcijai. Krepšinio teisėjas renka tuos, kuriais žaidžia krepšininkai per jo teisėjaujamas finalo rungtynes. Ketvirtoji olimpiada Romualdui, matyt, bus ir paskutinė – teisėjams galioja 50 metų cenzas. Užtat ir tokia svarbi...
Romualdai, kas jums atsiuntė kvietimą teisėjauti Pekino olimpinėse žaidynėse? Tarptautinė krepšinio federacija teisėjauti olimpinėse žaidynėse kviečia teisėjus, kuriems dar nesuėjo 50 metų. Pekinas – paskutinė galimybė, paskutinė olimpiada. Didžiųjų mano varžybų karjera prasidėjo 1992-aisiais, kai pirmą kartą teisėjavau Barselonos olimpinėse žaidynėse. Nuvykau ten lyg turistas – per tris savaites švilpiau vos trejoms rungtynėms. Iki 2006 metų galiojo tokia sistema: jei olimpinėse žaidynėse dalyvauja šalies komanda, kviečiamas ir tos šalies teisėjas. Juk logiška: komanda stipri – krepšinis stiprus, stiprūs ir teisėjai. Dabar tvarka pasikeitė. Rungtynėms per oficialias varžybas teisėjauti gali ir olimpiadoje nedalyvaujančios šalies teisėjai. Tik taip retai būna...
Ir sportininkai, ir teisėjai tikriausiai svajoja švilpti olimpinių žaidynių finale?
Prisipažinsiu: ir aš apie tai svajojau. Mano karjeros viršūnė – Sidnėjaus olimpinės žaidynės. 2000-aisiais teko teisėjauti vyrų krepšinio finale. Manau, tai pats aukščiausias mano darbo įvertinimas. 1996 metais Atlantoje teisėjavau per olimpinių žaidynių moterų krepšinio finalą. Šį kartą, kai pakvietė jau į ketvirtą olimpiadą, nebebuvo tokio jaudulio, nerimo, viso to, kas kankino pirmaisiais kartais.
Sakykite, kaip jaučiatės aikštelėje, kai šalia – vienos žvaigždės? Teko susidurti su pasipūtimu, pykčiu, trykštančiomis emocijomis?
Visaip būna... Jei dirbi ne pirmą kartą, žinai, ką gali iškrėsti žaidėjas. Lygiai taip pat jie pažįsta tave, supranta, ko tikėtis. Jokia paslaptis: šiais laikais aukščiausiame lygyje egzistuoja komandų skautai, kurie teikia treneriams informaciją ne tik apie žaidėjus, bet ir apie teisėjus.
Ir ką komandai svarbu žinoti apie teisėją?
Galiu tik įsivaizduoti, ką norėtų žinoti. Ar jis – labai griežtas? Kokios jo reakcijos? Kas bus, jei jį užsipuls komandos treneris ar žaidėjas? Išliks ramus? Stengsis nuraminti žaidėją? O gal supyks, sutriks?
Man kažkodėl atrodo, kad teisėjų pasaulis – griežtas, uždaras ir labai konservatyvus...
Gal nelabai, tačiau – konservatyvus. Mes vadovaujamės ne tik griežtomis žaidimo taisyklėmis, bet ir gyvenimo normomis.
Nejau jos žaidžiant labai svarbios?
Labai. Visada tai sakau jauniems teisėjams per seminarus. Nori būti geras teisėjas? Turi būti geras žmogus! Esi pavyzdys ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Žaidėjams, netgi treneriams sirgaliai atleidžia, jeigu jie prikrečia šunybių, pokštų visokių. Geriems sportininkams daug ką galima atleisti...
Na, kaip Simui Jasaičiui ar Robertui Javtokui jų pasivažinėjimus...
Vardų neminėsiu, tačiau gerų žaidėjų nuodėmės retai išlieka aistruolių širdyse. Jie netgi juokiasi ir ilgai prisimena, kad dievukai išėjo pasivaikščioti po miestą mūvėdami vien baltas kojinaites. Teisėjui – kas kita.
Nebandytumėte pereiti per Gedimino prospektą basas?
Na, visi tokie pokštai išlenda per rungtynes. Teisėjas per ilgai žaidė kazino. Kitą rytą jam, aišku, sunku. O teisėjauti reikia. Atsirado tokių, kurie jį matė prie ruletės. Iškart – pretenzijos. Argi nepagrįstos? Pagrįstos!
O kiek nepagrįstų?
Irgi labai žmogiška. Paprastai teisėjų sprendimai vertinami iškart, o ne praėjus pusvalandžiui, valandai. Akimirkos emocija. O jei dar televizorius parodo, kad suklydai... Viskas! Tu – sukčius. Visą gyvenimą kartoju vieną frazę: teisėjų klaidos yra žaidimo dalis. Lygiai taip pat, kaip ir žaidėjų. Juk gero krepšininko niekas labai ir nesmerkia, jei per vienas varžybas keletą kartų neįmeta iš po krepšio. Tik pagūžčioja pečiais... Visai kas kita, jei akivaizdžiai suklysta teisėjas!
Ar kas nors kada nors grasino jus sumušti?
Apsižodžiavimų būta, bet kumščių į darbą niekas nepaleido. Kartą Klaipėdoje sirgalius iš balkono metė skardinę alaus. Pataikė man į kaktą. Apsipyliau alumi ir tik per laimingą atsitiktinumą viskas gerai baigėsi.
O, sako, lietuviai – neemocingi... Ne tokie, kaip Graikijoje ar Serbijoje...
Liko tik viena salė Belgrade, kur žiūrovai – sunkiai valdomi. Kai žaidžia „Partizan“, į aikštę lekia monetos, žiebtuvėliai. Tokie dalykai prieš dešimt metų Graikijoje, Turkijoje, Serbijoje buvo visai normalu. Tačiau didžiulėmis baudomis tai pavyko išgyvendinti.
Ar esama prietarų, kuriems nevalingai pasiduodate prieš eidamas į aikštę?
Jų turi dauguma sportininkų, taip pat ir teisėjų. Aš, pavyzdžiui, į rankinę kraudamas teisėjo daiktus laikausi tam tikros tvarkos. Apšilimo pratimus irgi atlieku paeiliui, visada ta pačia tvarka. Jei viskas anksčiau sekėsi puikiai, geriau jau nieko nekeisti...
Vis dėlto riba – labai plonytė. Juk būna situacijų, kai sprendimą krepšinio aikštelėje lemia sekundės dalis. Gali ir taip, ir taip nuspręsti – niekas nepastebės. Kaip tada?
Visose situacijose teisėjas daro taip, kaip jam atrodo geriausia. Juk blogiuku niekas nenori būti. Gal tuo metu suklydo, juk klaidų yra, buvo ir bus, bet tai – geriausia išeitis. Ne paslaptis, būna situacijų, kai tiesiog spėjame. Tačiau dabar aikštėje būname trys, todėl spėjamų švilpimų gerokai sumažėjo.
O asmeninės simpatijos?
Jei nedirbi, turi savo komandą. Bet jei dirbi – viską pamiršti. Simpatijas, antipatijas. Gali būti, kad Pekine Jono Kazlausko treniruojama Kinijos rinktinė susitiks su Lietuvos rinktine. Už ką jis sirgs? Nė neabejoju, kad dirbdamas atmes visas emocijas. Pirmiausia darbas, simpatijos – paskui. Už tai žmonės vertinami.
Betgi Lietuvoje likti nuošaly – sudėtinga. Šalis pasidalijusi: vieni mėgsta „Žalgirį“, kiti – „Lietuvos rytą“. Kaip būti objektyviam?
Kad pasiektum aukštumas, reikia laiko ir labai daug pastangų. Būtų kvaila per vieną sekundę sugriauti, ko taip atkakliai siekei. Nė vienas šito nenori. Į teisėjų būrį žmogus ateina ne vienai dienai.
Ir iš to galima pragyventi?
Viskas priklauso, kur ir kiek teisėjauji. Lietuvoje yra keletas iš to gyvenančių teisėjų.
Prisimenate savo karjeros pradžią?
Pirmą kartą teisėjavau, kai man buvo trylika metų. Prieš rungtynes tarp klasių fizinio lavinimo mokytojas paklausė, kuris iš mūsų galėtų pateisėjauti. Lankiau Biržų sporto mokyklą. Krepšinio mokiausi pas Ireną Garastienę, vėliau – pas Vladą Garastą. Kai būdavo varžybos, dažnai teisėjaudavau. Ir jaunesniems, ir vyresniems.
Ir vis dėlto kodėl jūs?
Lygiai to paties galiu paklausti savęs. Lemtis... Nesvajojau apie tokį darbą. Maniau, būsiu treneriu. Baigsiu mokyklą Biržuose, vėliau studijuosiu Kauno kūno kultūros institute, jį baigsiu, grįšiu į gimtinę, treniruosiu jaunuosius krepšininkus. Tačiau susiklostė kitaip. Į Kauną nestojau – neužteko krepšinio pasiekimų. Alternatyva buvo tuometis Vilniaus pedagoginis institutas.
Ko jums pritrūko? Ūgio, talento?
Ir to, ir to. Buvau užtektinai užsispyręs, norėjau žaisti, tačiau trūko fizinių duomenų. Vis dėlto teko žaisti ir su garsiais to meto krepšininkais – Mindaugu Lekerausku, Virginijumi Jankausku. Įstojęs į pedagoginį, krepšinio nemečiau. Dar ir teisėjavau... Vieną dieną Vilniaus miesto teisėjų kolegijos pirmininkas Vytautas Geštautas liepė rinktis: arba žaidi, arba teisėjauji. Buvau gal devyniolikos. Pamenu, pedagoginių institutų krepšinio turnyre teisėjauti man gerai pavyko.
Ką reiškia „gerai pavyko teisėjauti“?
Kai po rungtynių neturiu sau priekaištų. Taip būna labai retai, gal penkis šešis kartus per metus. Geriausias savo darbo vertintojas esu pats. Būna plonybių, kurių niekas nemato. Nei treneriai, nei žiūrovai. Po rungtynių jie sako: šaunu, gerai teisėjavote, bet aš juk žinau, kad tai nebuvo geriausios rungtynės.
Tačiau nešiotis baisią atsakomybę ant pečių... Kai nuo tavo švilpuko priklauso rungtynių baigtis, medaliai, čempionų vardai...
Būna kartais, pasitaiko... Baisiausia, kai dėl teisėjo klaidos nugali ne ta komanda, kuri turėjo laimėti.
Futbole kalbama apie parduotas rungtynes. Krepšinyje jos nepardavinėjamos?
Nors ir gaila, tokių kalbų pasigirsta. Neturiu įrodymų, negaliu teigti, jog būtent taip ir įvyko, tačiau sakoma, kad kiekviename gande esama tiesos.
Kada pirmą kartą teisėjavote užsienyje?
Prisimenu. 1986-ieji, Lenkija. Man buvo 26-eri. Šių laikų jaunimas turi visai kitų galimybių. Septyniolikos, aštuoniolikos jie jau pasaulį išmaišę.
Kaip dažnai jūs dirbate kitose šalyse?
Per metus – gal trisdešimt kartų. Dažniausiai teisėjauju Eurolygos varžybose. Sezonas prasideda spalį, baigiasi gegužės pradžioje. Savaitgaliais dirbu Lietuvoje.
Ir ką apie tai sako žmona?
Na, mudu jau 28 metus gyvename drauge... Džiaugiuosi, kad Saulė mane palaiko ir nepriekaištauja, jog dažnai nebūnu namie.
Pati žinau, kad vyro mėgstama sporto šaka kartais tampa tikra konkurente...
Saulė puikiai supranta, kad krepšinis – mano gyvenimas. Juk didžiulė laimė, kai dirbi mėgstamą darbą.
Kur judu susitikote?
Susipažinome pionierių stovykloje „Žilvitis“ Kalotėje. Praleidome ten gal penkias vasaras. Aš atvažiuodavau iš Biržų, Saulė – iš Vilniaus. Pirmus metus nebuvome pažįstami, vėliau pradėjome susirašinėti. Iš tiesų mokytis į Vilnių išvažiavau dėl jos.
Jauni susituokėte?
Man buvo devyniolika, Saulei – aštuoniolika. Po metų gimė Eglė. Žmona Vilniaus pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą, būdavo, aš mokausi iki pietų, ji – po pietų. Prie pedagoginio susikeičiame vežimėliu. Iš pradžių gyvenome pas žmonos tėvus Žvėryne. Tik visai neseniai, prieš dvejus metus, persikėlėme į nuosavą namą. Jaunesnioji dukra, 23-ejų Giedrė, gyvena su mumis. Vyresniajai jau 27-eri. Eglė pernai ištekėjo ir išvyko gyventi į Tokiją. Jos vyras Japonijoje siekia magistro laipsnio.
Anūkų dar neturite?
Labai jų laukiame, bet kol kas...
Panašu, jūsų dukros krepšiniu taip ir nesusidomėjo?
Labai gaila, bet ne. Kaip mano žmona sako: vieno fanatiko šeimoje užtenka.
Dvidešimt aštuoneri metai kartu šiais laikais – neįtikėtina... Pasikalbate apie tai su žmona?
Gal kada nors imsim ir pasikalbėsime. Vis žadu jai: kitą vasarą drauge važiuosime atostogauti. Tačiau pažadai lieka pažadais. Atostogos nusikelia ir nusikelia. Parduotos mano vasaros. Pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės... Jei nori dalyvauti tokiose varžybose, tenka joms rengtis, teisėjauti draugiškuose turnyruose. Žiūrėk, vasarėlės ir nebėr!
Betgi žmona gali kartu su jumis važiuoti į didžiąsias sporto šventes.
Į jas žmonų vežtis nerekomenduojama. Nors Saulė su manimi daug kur buvusi, bet į oficialias varžybas jos niekada nesivežu... Juk negali žmonos nusivežti ir palikti vienos viešbutyje. Kartu esame buvę Brazilijoje, JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Libane, Kipre, Kinijoje, Japonijoje, pernai vasarą aplankėme Australiją. Nuostabi laukinė gamta!
Įsivaizduoju, kaip turite pasitikėti vienas kitu!
Ačiū jai, kad su manimi gyvena. Kad prižiūri ne tris, o keturis mūsų namų kampus.
Iš kelionių jai vežate dovanų?
Kartais vežu, dažniausiai perku tai, ko paprašo. Jei ką nors vežčiau iš kiekvienos kelionės, tiesiog būtų per daug... Žmona nuolatos kartoja: „Viską galiu nusipirkti Lietuvoje.“ Džiaugiuosi tuo, nes sunku išrinkti tinkamą modelį, dydį.
O kur apsiperkate jūs?
Užsienyje. Ten turiu daugiau laiko, varžybų dieną, po pusryčių, paprastai esu laisvas. Tada ir vaikštau po parduotuves. Derinu laisvalaikį ir darbą (juokiasi).
Jums svarbūs ženklai, vardai?
Šiek tiek, bet kur kas labiau – kokybė.
Tikriausiai aplinkiniai pastebi jūsų laikrodį ant rankos, batus, įvertina kostiumą?
Ateina laikas, kai supranti, kad apranga yra tavo įvaizdžio dalis. Nuo to nepabėgsi.
Kai neteisėjaujate, visada einate į salę stebėti krepšinio rungtynių?
Kai tik yra galimybė. Salėje daugiau stebiu jaunų teisėjų darbą – metai bėga, norisi, kad kažkas ateitų į mano vietą.
Esu apie jus girdėjusi: tas Brazauskas, na, toks – teisingas... Vis dėlto susikaupusią įtampą būtina kažkaip pašalinti. Gal turite kokį slaptą ekstremalų pomėgį?
Gaila, bet turiu tik ekstremalių svajonių, bet jas vis atidedu ateičiai. Norėčiau slidinėti, žaisti tenisą, krepšinį, tačiau bijau traumų, todėl šių malonumų turiu atsisakyti. Man teisėjavimas – ir darbas, ir hobis. Visas mano gyvenimas – krepšinis. Kiekvieną vasarą, jei pavyksta, stengiuosi nuvažiuoti į tėviškę, į Biržus. Pasidedu ten tris pliusiukus: vieną kartą pažvejoju, vieną kartą pavėžiauju ir vieną kartą pagrybauju. Jei pavyksta...
Romualdai, kas jums atsiuntė kvietimą teisėjauti Pekino olimpinėse žaidynėse? Tarptautinė krepšinio federacija teisėjauti olimpinėse žaidynėse kviečia teisėjus, kuriems dar nesuėjo 50 metų. Pekinas – paskutinė galimybė, paskutinė olimpiada. Didžiųjų mano varžybų karjera prasidėjo 1992-aisiais, kai pirmą kartą teisėjavau Barselonos olimpinėse žaidynėse. Nuvykau ten lyg turistas – per tris savaites švilpiau vos trejoms rungtynėms. Iki 2006 metų galiojo tokia sistema: jei olimpinėse žaidynėse dalyvauja šalies komanda, kviečiamas ir tos šalies teisėjas. Juk logiška: komanda stipri – krepšinis stiprus, stiprūs ir teisėjai. Dabar tvarka pasikeitė. Rungtynėms per oficialias varžybas teisėjauti gali ir olimpiadoje nedalyvaujančios šalies teisėjai. Tik taip retai būna...
Ir sportininkai, ir teisėjai tikriausiai svajoja švilpti olimpinių žaidynių finale?
Prisipažinsiu: ir aš apie tai svajojau. Mano karjeros viršūnė – Sidnėjaus olimpinės žaidynės. 2000-aisiais teko teisėjauti vyrų krepšinio finale. Manau, tai pats aukščiausias mano darbo įvertinimas. 1996 metais Atlantoje teisėjavau per olimpinių žaidynių moterų krepšinio finalą. Šį kartą, kai pakvietė jau į ketvirtą olimpiadą, nebebuvo tokio jaudulio, nerimo, viso to, kas kankino pirmaisiais kartais.
Sakykite, kaip jaučiatės aikštelėje, kai šalia – vienos žvaigždės? Teko susidurti su pasipūtimu, pykčiu, trykštančiomis emocijomis?
Visaip būna... Jei dirbi ne pirmą kartą, žinai, ką gali iškrėsti žaidėjas. Lygiai taip pat jie pažįsta tave, supranta, ko tikėtis. Jokia paslaptis: šiais laikais aukščiausiame lygyje egzistuoja komandų skautai, kurie teikia treneriams informaciją ne tik apie žaidėjus, bet ir apie teisėjus.
Ir ką komandai svarbu žinoti apie teisėją?
Galiu tik įsivaizduoti, ką norėtų žinoti. Ar jis – labai griežtas? Kokios jo reakcijos? Kas bus, jei jį užsipuls komandos treneris ar žaidėjas? Išliks ramus? Stengsis nuraminti žaidėją? O gal supyks, sutriks?
Man kažkodėl atrodo, kad teisėjų pasaulis – griežtas, uždaras ir labai konservatyvus...
Gal nelabai, tačiau – konservatyvus. Mes vadovaujamės ne tik griežtomis žaidimo taisyklėmis, bet ir gyvenimo normomis.
Nejau jos žaidžiant labai svarbios?
Labai. Visada tai sakau jauniems teisėjams per seminarus. Nori būti geras teisėjas? Turi būti geras žmogus! Esi pavyzdys ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Žaidėjams, netgi treneriams sirgaliai atleidžia, jeigu jie prikrečia šunybių, pokštų visokių. Geriems sportininkams daug ką galima atleisti...
Na, kaip Simui Jasaičiui ar Robertui Javtokui jų pasivažinėjimus...
Vardų neminėsiu, tačiau gerų žaidėjų nuodėmės retai išlieka aistruolių širdyse. Jie netgi juokiasi ir ilgai prisimena, kad dievukai išėjo pasivaikščioti po miestą mūvėdami vien baltas kojinaites. Teisėjui – kas kita.
Nebandytumėte pereiti per Gedimino prospektą basas?
Na, visi tokie pokštai išlenda per rungtynes. Teisėjas per ilgai žaidė kazino. Kitą rytą jam, aišku, sunku. O teisėjauti reikia. Atsirado tokių, kurie jį matė prie ruletės. Iškart – pretenzijos. Argi nepagrįstos? Pagrįstos!
O kiek nepagrįstų?
Irgi labai žmogiška. Paprastai teisėjų sprendimai vertinami iškart, o ne praėjus pusvalandžiui, valandai. Akimirkos emocija. O jei dar televizorius parodo, kad suklydai... Viskas! Tu – sukčius. Visą gyvenimą kartoju vieną frazę: teisėjų klaidos yra žaidimo dalis. Lygiai taip pat, kaip ir žaidėjų. Juk gero krepšininko niekas labai ir nesmerkia, jei per vienas varžybas keletą kartų neįmeta iš po krepšio. Tik pagūžčioja pečiais... Visai kas kita, jei akivaizdžiai suklysta teisėjas!
Ar kas nors kada nors grasino jus sumušti?
Apsižodžiavimų būta, bet kumščių į darbą niekas nepaleido. Kartą Klaipėdoje sirgalius iš balkono metė skardinę alaus. Pataikė man į kaktą. Apsipyliau alumi ir tik per laimingą atsitiktinumą viskas gerai baigėsi.
O, sako, lietuviai – neemocingi... Ne tokie, kaip Graikijoje ar Serbijoje...
Liko tik viena salė Belgrade, kur žiūrovai – sunkiai valdomi. Kai žaidžia „Partizan“, į aikštę lekia monetos, žiebtuvėliai. Tokie dalykai prieš dešimt metų Graikijoje, Turkijoje, Serbijoje buvo visai normalu. Tačiau didžiulėmis baudomis tai pavyko išgyvendinti.
Ar esama prietarų, kuriems nevalingai pasiduodate prieš eidamas į aikštę?
Jų turi dauguma sportininkų, taip pat ir teisėjų. Aš, pavyzdžiui, į rankinę kraudamas teisėjo daiktus laikausi tam tikros tvarkos. Apšilimo pratimus irgi atlieku paeiliui, visada ta pačia tvarka. Jei viskas anksčiau sekėsi puikiai, geriau jau nieko nekeisti...
Vis dėlto riba – labai plonytė. Juk būna situacijų, kai sprendimą krepšinio aikštelėje lemia sekundės dalis. Gali ir taip, ir taip nuspręsti – niekas nepastebės. Kaip tada?
Visose situacijose teisėjas daro taip, kaip jam atrodo geriausia. Juk blogiuku niekas nenori būti. Gal tuo metu suklydo, juk klaidų yra, buvo ir bus, bet tai – geriausia išeitis. Ne paslaptis, būna situacijų, kai tiesiog spėjame. Tačiau dabar aikštėje būname trys, todėl spėjamų švilpimų gerokai sumažėjo.
O asmeninės simpatijos?
Jei nedirbi, turi savo komandą. Bet jei dirbi – viską pamiršti. Simpatijas, antipatijas. Gali būti, kad Pekine Jono Kazlausko treniruojama Kinijos rinktinė susitiks su Lietuvos rinktine. Už ką jis sirgs? Nė neabejoju, kad dirbdamas atmes visas emocijas. Pirmiausia darbas, simpatijos – paskui. Už tai žmonės vertinami.
Betgi Lietuvoje likti nuošaly – sudėtinga. Šalis pasidalijusi: vieni mėgsta „Žalgirį“, kiti – „Lietuvos rytą“. Kaip būti objektyviam?
Kad pasiektum aukštumas, reikia laiko ir labai daug pastangų. Būtų kvaila per vieną sekundę sugriauti, ko taip atkakliai siekei. Nė vienas šito nenori. Į teisėjų būrį žmogus ateina ne vienai dienai.
Ir iš to galima pragyventi?
Viskas priklauso, kur ir kiek teisėjauji. Lietuvoje yra keletas iš to gyvenančių teisėjų.
Prisimenate savo karjeros pradžią?
Pirmą kartą teisėjavau, kai man buvo trylika metų. Prieš rungtynes tarp klasių fizinio lavinimo mokytojas paklausė, kuris iš mūsų galėtų pateisėjauti. Lankiau Biržų sporto mokyklą. Krepšinio mokiausi pas Ireną Garastienę, vėliau – pas Vladą Garastą. Kai būdavo varžybos, dažnai teisėjaudavau. Ir jaunesniems, ir vyresniems.
Ir vis dėlto kodėl jūs?
Lygiai to paties galiu paklausti savęs. Lemtis... Nesvajojau apie tokį darbą. Maniau, būsiu treneriu. Baigsiu mokyklą Biržuose, vėliau studijuosiu Kauno kūno kultūros institute, jį baigsiu, grįšiu į gimtinę, treniruosiu jaunuosius krepšininkus. Tačiau susiklostė kitaip. Į Kauną nestojau – neužteko krepšinio pasiekimų. Alternatyva buvo tuometis Vilniaus pedagoginis institutas.
Ko jums pritrūko? Ūgio, talento?
Ir to, ir to. Buvau užtektinai užsispyręs, norėjau žaisti, tačiau trūko fizinių duomenų. Vis dėlto teko žaisti ir su garsiais to meto krepšininkais – Mindaugu Lekerausku, Virginijumi Jankausku. Įstojęs į pedagoginį, krepšinio nemečiau. Dar ir teisėjavau... Vieną dieną Vilniaus miesto teisėjų kolegijos pirmininkas Vytautas Geštautas liepė rinktis: arba žaidi, arba teisėjauji. Buvau gal devyniolikos. Pamenu, pedagoginių institutų krepšinio turnyre teisėjauti man gerai pavyko.
Ką reiškia „gerai pavyko teisėjauti“?
Kai po rungtynių neturiu sau priekaištų. Taip būna labai retai, gal penkis šešis kartus per metus. Geriausias savo darbo vertintojas esu pats. Būna plonybių, kurių niekas nemato. Nei treneriai, nei žiūrovai. Po rungtynių jie sako: šaunu, gerai teisėjavote, bet aš juk žinau, kad tai nebuvo geriausios rungtynės.
Tačiau nešiotis baisią atsakomybę ant pečių... Kai nuo tavo švilpuko priklauso rungtynių baigtis, medaliai, čempionų vardai...
Būna kartais, pasitaiko... Baisiausia, kai dėl teisėjo klaidos nugali ne ta komanda, kuri turėjo laimėti.
Futbole kalbama apie parduotas rungtynes. Krepšinyje jos nepardavinėjamos?
Nors ir gaila, tokių kalbų pasigirsta. Neturiu įrodymų, negaliu teigti, jog būtent taip ir įvyko, tačiau sakoma, kad kiekviename gande esama tiesos.
Kada pirmą kartą teisėjavote užsienyje?
Prisimenu. 1986-ieji, Lenkija. Man buvo 26-eri. Šių laikų jaunimas turi visai kitų galimybių. Septyniolikos, aštuoniolikos jie jau pasaulį išmaišę.
Kaip dažnai jūs dirbate kitose šalyse?
Per metus – gal trisdešimt kartų. Dažniausiai teisėjauju Eurolygos varžybose. Sezonas prasideda spalį, baigiasi gegužės pradžioje. Savaitgaliais dirbu Lietuvoje.
Ir ką apie tai sako žmona?
Na, mudu jau 28 metus gyvename drauge... Džiaugiuosi, kad Saulė mane palaiko ir nepriekaištauja, jog dažnai nebūnu namie.
Pati žinau, kad vyro mėgstama sporto šaka kartais tampa tikra konkurente...
Saulė puikiai supranta, kad krepšinis – mano gyvenimas. Juk didžiulė laimė, kai dirbi mėgstamą darbą.
Kur judu susitikote?
Susipažinome pionierių stovykloje „Žilvitis“ Kalotėje. Praleidome ten gal penkias vasaras. Aš atvažiuodavau iš Biržų, Saulė – iš Vilniaus. Pirmus metus nebuvome pažįstami, vėliau pradėjome susirašinėti. Iš tiesų mokytis į Vilnių išvažiavau dėl jos.
Jauni susituokėte?
Man buvo devyniolika, Saulei – aštuoniolika. Po metų gimė Eglė. Žmona Vilniaus pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą, būdavo, aš mokausi iki pietų, ji – po pietų. Prie pedagoginio susikeičiame vežimėliu. Iš pradžių gyvenome pas žmonos tėvus Žvėryne. Tik visai neseniai, prieš dvejus metus, persikėlėme į nuosavą namą. Jaunesnioji dukra, 23-ejų Giedrė, gyvena su mumis. Vyresniajai jau 27-eri. Eglė pernai ištekėjo ir išvyko gyventi į Tokiją. Jos vyras Japonijoje siekia magistro laipsnio.
Anūkų dar neturite?
Labai jų laukiame, bet kol kas...
Panašu, jūsų dukros krepšiniu taip ir nesusidomėjo?
Labai gaila, bet ne. Kaip mano žmona sako: vieno fanatiko šeimoje užtenka.
Dvidešimt aštuoneri metai kartu šiais laikais – neįtikėtina... Pasikalbate apie tai su žmona?
Gal kada nors imsim ir pasikalbėsime. Vis žadu jai: kitą vasarą drauge važiuosime atostogauti. Tačiau pažadai lieka pažadais. Atostogos nusikelia ir nusikelia. Parduotos mano vasaros. Pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės... Jei nori dalyvauti tokiose varžybose, tenka joms rengtis, teisėjauti draugiškuose turnyruose. Žiūrėk, vasarėlės ir nebėr!
Betgi žmona gali kartu su jumis važiuoti į didžiąsias sporto šventes.
Į jas žmonų vežtis nerekomenduojama. Nors Saulė su manimi daug kur buvusi, bet į oficialias varžybas jos niekada nesivežu... Juk negali žmonos nusivežti ir palikti vienos viešbutyje. Kartu esame buvę Brazilijoje, JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Libane, Kipre, Kinijoje, Japonijoje, pernai vasarą aplankėme Australiją. Nuostabi laukinė gamta!
Įsivaizduoju, kaip turite pasitikėti vienas kitu!
Ačiū jai, kad su manimi gyvena. Kad prižiūri ne tris, o keturis mūsų namų kampus.
Iš kelionių jai vežate dovanų?
Kartais vežu, dažniausiai perku tai, ko paprašo. Jei ką nors vežčiau iš kiekvienos kelionės, tiesiog būtų per daug... Žmona nuolatos kartoja: „Viską galiu nusipirkti Lietuvoje.“ Džiaugiuosi tuo, nes sunku išrinkti tinkamą modelį, dydį.
O kur apsiperkate jūs?
Užsienyje. Ten turiu daugiau laiko, varžybų dieną, po pusryčių, paprastai esu laisvas. Tada ir vaikštau po parduotuves. Derinu laisvalaikį ir darbą (juokiasi).
Jums svarbūs ženklai, vardai?
Šiek tiek, bet kur kas labiau – kokybė.
Tikriausiai aplinkiniai pastebi jūsų laikrodį ant rankos, batus, įvertina kostiumą?
Ateina laikas, kai supranti, kad apranga yra tavo įvaizdžio dalis. Nuo to nepabėgsi.
Kai neteisėjaujate, visada einate į salę stebėti krepšinio rungtynių?
Kai tik yra galimybė. Salėje daugiau stebiu jaunų teisėjų darbą – metai bėga, norisi, kad kažkas ateitų į mano vietą.
Esu apie jus girdėjusi: tas Brazauskas, na, toks – teisingas... Vis dėlto susikaupusią įtampą būtina kažkaip pašalinti. Gal turite kokį slaptą ekstremalų pomėgį?
Gaila, bet turiu tik ekstremalių svajonių, bet jas vis atidedu ateičiai. Norėčiau slidinėti, žaisti tenisą, krepšinį, tačiau bijau traumų, todėl šių malonumų turiu atsisakyti. Man teisėjavimas – ir darbas, ir hobis. Visas mano gyvenimas – krepšinis. Kiekvieną vasarą, jei pavyksta, stengiuosi nuvažiuoti į tėviškę, į Biržus. Pasidedu ten tris pliusiukus: vieną kartą pažvejoju, vieną kartą pavėžiauju ir vieną kartą pagrybauju. Jei pavyksta...
