Atrodo, anksčiau jai patiko, kad visos rampos šviesos buvo nukreiptos į sutuoktinį, žinomą dizainerį Seržą Gandžumianą (45). Aštuonerius metus Kristina GANDŽUMIAN (32) daugiausia rūpinosi namais, augino vaikus Ani (7) bei Aaroną (3) ir tuo buvo patenkinta. Tačiau ramybės laikas baigėsi: ji prisipažįsta subrendusi pokyčiams.
Kuo dabar gyveni?
Anksčiau buvo tik darbas – vaikai: Ani eina į pirmą klasę, Aaroniukas – į darželį. Įsisuki į buitį, žiūri, kad būtų gerai vaikams, vyrui, o save pamiršti. Reikia ir apie save pagalvoti!
Vieną kartą supratau, kad esu ir aš! Man taip pat norisi ne tik būti namuose, bet ir kur nors nueiti. Dabar lankausi koncertuose, einu į kino teatrą, susitinku su draugais.
Atsibodo būti tik žinomo dizainerio žmona?
Visada žmones vertinu už tai, kokie jie yra, o ne už tai, kokią padėtį turi visuomenėje. Jei jis nevertas pagarbos, tik eina aukštas pareigas, yra garsus, nepatrauks mano dėmesio ir neprivers su juo bendrauti. Vertinu žmogų, o ne tai, ką jis padarė: darbai ir asmenybė gali labai skirtis.
Būti šalia ryškios, talentingos asmenybės tikriausiai nelengva.
Ir šalia paprasto veltėdžio gali būti nepaprasta – gal net sunkiau. Nuo žmogaus priklauso. Jei esi pavydus, gal ir sudėtinga.
Kaip save realizuoji? Girdėjau, esi pasinėrusi į kinų tapybą.
Šiuo metu piešimo pamokų nebūna: mūsų mokytoja Elena Voverienė su vyru gyvena Kaire. Kartkartėmis grįžta į Vilnių ir tada veda pamokas. Galerijoje „Bambukų sodas“, kur mes renkamės, – ypatinga atmosfera. Atėjus tris keturias valandas rūpi tik darbas: turi atsipalaiduoti, neskubėti, būti meditavimo būsenos. Kitaip nieko gražaus ir gero nesukursi.
Rytai, dailė mane domina seniai – nuo mokyklos laikų. Iki keturiolikos metų piešiau. Kadangi dailės mokyklos nelankiau, buvo nemaža pauzė. Prieš porą metų atsirado beprotiškas noras, aistra: atrodė, jeigu nepiešiu, nežinau, kas bus. Norėjau tiesiog tapyti. Per savo gimtadienį nuėjusi apsikirpti, grožio salone pamačiau paveikslą – gon by technika pieštą lotosą. Susižavėjau, pradėjau domėtis, iš kur jis, ir sužinojau, kad kaimynystėje įsikūrusi Elena Voverienė. Pažintis su ja buvo geriausia gimtadienio dovana. Labai džiaugiuosi, kad tapydama galiu realizuoti save. Taip pat mane traukia rašymas.
Gal jau tyliai rašai ir dedi į stalčių?
Kasdienybėje norą rašyti patenkinu draugams siųsdama žinutes. Reikia rimtai to imtis. Idėjų turiu. Prieš daugelį metų rinkdamasi istorijos studijas sakiau, kad rašysiu istorines knygas. Profesionalia istorike netapau, bet ateityje parašysiu nors vieną knygą (juokiasi). Kokia ji bus – dar nežinau, bet tikrai pasirodys! Minčių turiu, telieka to link eiti.
Visada žinai, ko nori?
Didžiausias noras – eiti teisingu keliu, tikslingai save realizuoti, būti naudingai kitiems ir kartu gauti maksimalią naudą, justi pasitenkinimą savimi. O paskui žiūri, ieškai, kur, kaip tai galėtum padaryti.
Dalyvauju visuomeninėje veikloje: priklausau prieš metus įkurto Lietuvos tėvų forumo Vilniaus miesto iniciatyvinei grupei. Mes atstovaujame sostinės tėveliams, domimės mokyklų, vaikų darželių reikalais. Kas tuo daugiau pasirūpins, jei ne patys!
Pabodo būti tik namų židinio kurstytoja?
Negalėčiau sakyti, kad atsibodo. Tiesiog pastebėjau, kad yra ir toks dalykas kaip Aš. Net Kristus yra pasakęs: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
Pastaruoju metu bendrovėje „SG Fashion“ (buvusi „SG studija“) dirbau Seržo pavaduotoja. Šį verslą kūrėme sykiu. Tiek metų, kiek mes kartu, pamažu augo ir bendrovė. Prieš tai turėjau sėkmingą savo verslą: organizavau studijas užsienyje – visą gyvenimą dirbau sau, šeimai. Norisi save išbandyti ir dirbant kitiems – tokios patirties dar neturiu! Nutariau keisti darbą. Norėčiau, kad jis būtų susijęs su menais, kur galėčiau panaudoti ir ekonomikos, vadybos žinias (Kristina baigusi ne tik istoriją, bet ir tarptautinio verslo vadybą – red. past.), ir būčiau sau malonioje meno srityje. Esu menininkė-verslininkė (juokiasi)…
Atėjo laikas kažką keisti, norisi ko nors naujo. Prisipažinsiu: tiek laiko dirbusi su drabužiais nebenoriu eiti apsipirkti. O anksčiau tai labai mėgau. Dabar nueiti išsirinkti, nusipirkti aprangos man kančia.
Kaip tik dabar prasideda naujas tavo gyvenimo etapas?
Ieškau, atrandu save iš naujo. Buvau jauna mergaitė, po truputį virstu moterimi. Psichologai sako, kad moteris subręsta maždaug trisdešimties. Tuo metu save permąstai, iš naujo galvoji apie ateitį. Kaip vyrams krizė būna keturiasdešimties, taip moterims lemtingas laikas – trisdešimt metų. Tik to nepavadinčiau krize, atvirkščiai – tarsi pradeda dygti sparnai, tai savojo aš ieškojimas.
Pajutęs, kad žmonai dygsta sparnai, sutuoktinis turėtų sunerimti.
Tai priklauso nuo vyro. Tokie dalykai nenutinka staiga, vyksta savaime, pamažu. Laikui bėgant žmonės keičiasi, nors būna išimčių: kartais penkiasdešimtmečiai vis dar jaučiasi berniukai. Vieni eina dvasiniu keliu, kiti sustoja, laukia ir taip nuo aštuoniolikos – nė krust.
Prieš metus pradėjai vairuoti: tai irgi nepriklausomybės išraiška?
Galbūt čia yra tiesos... Gyvenau miške ir buvau labai priklausoma nuo Seržo. Pradėjusi vairuoti tikrai pasijutau laisvesnė, galiu lengviau planuoti laiką. Įsigijus mašiną atsirado sava erdvė: dabar mano mašina – mano namukas ant ratų.
Kiek laiko tu kartu su Seržu?
Aštuoneri metai. Kaip bus ateityje – nežinau. Gyvenimas labai įdomus…
Žmonės kalba, kad skiriatės…
Jeigu ir skirtumėmės, manau, tai spaudai neturėtų rūpėti. Juk mes auginame du mažus vaikus: kas jų neturi, turbūt gali viešai aiškintis santykius. Tačiau reikia pagailėti atžalų…
Rudenį bulvariniame dienraštyje pasirodžius nuotraukai, kurioje tu – vyriškio draugijoje, pati patyrei: kai esi žinoma, niekas neklausia, ar sutinki tai viešinti.
Aštuonerius metus sėdėjau namie. Kai pagalvojau, kad ir aš galiu turėti draugų, draugių, kur nors išeiti, kai po tiek metų vos išlindau – iškart skandalas. Tai nesąžininga! Buvo tikrai nemalonu…
Kokie iš tiesų tavo ir to vaikino Martyno santykiai?
Apie tai nelabai norėčiau kalbėti... Netiesos ten buvo prirašyta. Tikrai ne toks tame laikraštyje nurodytas to vaikino amžius: jam ne dvidešimt penkeri, o trisdešimt (juokiasi). Jis tiesiog mano draugas. Apie jį Seržas žinojo. Tuo metu tikrai negalvojau apie skyrybas, kaip žurnalistai rašė.
Ta istorija pakeitė tavo ir Seržo santykius?
Mes esame labai geri draugai.
Skamba keistokai, kai taip sakoma apie sutuoktinį…
Tiesiog labai geri draugai. Kitaip nieko nebus.
Nustebinai pradėjusi pasakoti, kaip reikėjo sutikti praėjusią savaitę prasidėjusius kinų Naujuosius metus. Nežinojau, kad domiesi astrologija.
Vieni domisi daile ar literatūra, o man įdomi mistika, astrologija. Nuo mažens buvau šiek tiek kitokia, turėjau tam tikrų galių, gebėjimų. Iš astrologų man didžiausias autoritetas yra Palmira Kelertienė. Ji – mano dievukas, ja vienintele pasitikiu.
Astrologija tau – ne horoskopas paskutiniame laikraščio puslapyje?
Tai informacija, kurią, padedant žvaigždėms, gali nuskaityti. Tai tas pat, kas orų prognozės. Gimdamas žmogus pagal tuo metu esamą planetų išsidėstymą gauna charakterio savybes, gebėjimus. Tačiau kaip jis vystysis – individualu: kiekvienas gimdamas gali atsinešti kokią nors problemą, bet jei dirbs su savimi, eis dvasiniu keliu, keisis į gerąją pusę, blogas gimimo akimirkos horoskopas gali nebeveikti. Mokėdamas iš žvaigždžių išskaitysi tam tikrus galimus dalykus ir tai žinodamas juos keisti.
Man astrologiją įdomu pažinti per žmones: nuo mažens visų klausdavau gimimo datos, net buvau susikūrusi sistemą, kaip nustatyti, kas po kokiu ženklu gimęs. Astrologijoje smalsu ne kas nutiks man, o bendravimas su kitais. Man įdomi psichologija, elgsena.
Kokie tau bus šie metai?
Nuo balandžio – labai geri (juokiasi). Šie metai palankūs mokslams: jaučiu tai, traukia studijuoti. Tie, kurie turi intuiciją, yra labai jautrūs, ir eina teisingai, nes žino, kada ką daryti. Tačiau daugelis turi iliuzijų, kad planetos jų neveikia. Jei mėnulis sukelia vandenyno potvynius ir atoslūgius, kaip galima neigti, kad jis neturi įtakos žmogui, kurio organizme aštuoniasdešimt procentų sudaro skysčiai? Iliuzija, kad gamta mūsų neveikia, kad nesame jos dalis. Mes tiesiog nebesuvokiame savęs, esame užslopinę intuiciją.
Jauti stiprų ryšį su gamta?
Jaučiu. Būna dienų, kai apima panika, bijau vairuoti. Pagalvoju, kad turbūt kas nors vyksta, tada skambinu Palmirai, klausiu, kokia tai diena, o ji patvirtina, kad manęs pojūčiai neapgavo. Gyvename Žemėje, esame gamtos dalis – viskas vyksta pagal jos dėsnius. Būtų neprotinga save atskirti nuo gamtos.
Tu – raganaitė!
Geriau laumė, fėja...
Aš ne burtininkė, aš dar tik mokausi (juokiasi). Buvusi mano vokiečių kalbos mokytoja sakydavo, kad kiekviena supykusi fėja virsta ragana. Man ragana asocijuojasi su blogiu, neigiama energija. Pyktis griauna. Nuo mažens viską stebiu, matau ir pykčio pasekmes – visada atsitinka kas nors negero. Manau, žmogus žmogui yra mokytojas. Pasirodo, kiekvieną žmogų sutinkame ne be reikalo – turime iš jo išmokti. Net jei tai blogis – iš to turime pasimokyti. Jei išprovokuoji kito pyktį, vadinasi, kažką darai ne taip.
Populiaresnis kitas posakis: kad žmogus žmogui – vilkas…
Tai nuo žmogaus priklauso: kaip žiūrėsi, taip ir bus. Pyktis griauna aplinką, savo ir kitų gyvenimą. Mano moto kitoks (juokiasi).
Nejaugi tavęs iš kantrybės neišveda vaikai?
Būna, aišku, būna. Prie šito dar reikia padirbėti...
Nejaugi nesuerzina vyras?
Visada vengiu konfliktų. Mokydamasi vidurinėje praktikavau ušu. Turėjau labai gerą mokytoją, kuris pirmiausia mus mokė filosofijos. Pagrindinė taisyklė – kovą laimi tas, kuris sugeba jos išvengti. Principu, kad nugali tas, kuris išsisuka nuo konfliktų, vadovaujuosi iki šiol. Visada buvau taikdarė. Jei kas nors rėkia, užsidarai savyje ir tyli. Agresija gimdo agresiją. Stengiuosi jos neprovokuoti.
Gal išlaikyti vidinę ramybę tau padeda joga, meditacija: juk tai praktikuoji ne vienus metus.
Medituoju gal ketverius ar penkerius. Ji suteikia vidinę ramybę, harmoniją, grąžina jėgas, mintis ir reikalus sudėlioja į stalčiukus. Buvo atliekami tyrimai ir iš jų paaiškėjo, kad neramumų krečiamuose regionuose gerokai mažiau karo veiksmų vykdavo tuose rajonuose, kur medituojama...
Joga užsiimu mažiau. Turiu savo mėgstamų pratimų kompleksą. Jį atlikti kas rytą, deja, nepavyksta.
Kristina, tu ir vaikus gimdei netradiciškai: vyresnioji Ani į pasaulį atėjo ligoninėje, bet vandenyje, Aaronas – namie. Kodėl?
Man buvo keturiolika, kai pamačiau filmą apie Čarkovskį: kaip moterys gimdo Juodojoje jūroje su delfinais. Pagalvojau, kad jei kada nors gimdysiu, tik taip. Lietuvoje to daryti su delfinais neišeina, bet mintis gimdyti vandenyje brendo daug metų.
Pastebėjau, labai skiriasi namie ir ligoninėje gimę vaikai. Kartą nuėjusi į svečius pamačiau kelių mėnesių mergaitę. Išsyk supratau, kad tas vaikas į šį pasaulį atėjo namie, ir neapsirikau. Juos iš karto jaučiu. Gimimas – viena didžiausių žmogaus gyvenimo traumų, todėl reikia, kad tokiu momentu šalia būtų mylimi žmonės, savos rankos, savi laukai. Ligoninė – lyg gamykla. Juk yra skirtumas, kur miegoti – savoje ar ligoninės palatos lovoje su krūva svetimų.
Tiksliai žinojau, kad Aaroniukas turi gimti namie. Tam tris mėnesius intensyviai ruošėmės: negali taip daryti vien todėl, kad nori. Reikia būti pasiruošusiems, daug žinoti.
Norėtum turėti daugiau vaikų?
Kol kas apie tai negalvoju. Ateities stengiuosi neplanuoti. Nori prajuokinti Dievą – papasakok savo planus.
Tačiau sakei, kad rašyti knygą planuoji!
Tai aš žinau. Tai – tas pat, kas Anytės, Aarono gimimas: žinojau, kad juos turėsiu. Šešeri metai iki pastojimo Ani sapnavau. Dukra buvo dar maža, bet jau žinojau, kad turėsiu ir berniuką. Yra tam tikrų dalykų, kuriuos žinai, ir tai taip natūralu, kaip tiesa, kad rytoj ir vėl išauš nauja diena. Tiesiog tai žinai. Kiekvienam duota savo…
Tau kas nors sakė, kad esi kitokia?
Aplinkiniai tai kartojo nuo mažens. Nežinau, kodėl taip yra. Gal turi įtakos genai: mano tėčio tėvas – lietuvis, mama – iš Austrijos, mamos tėvai – iš Amerikos. Turiu nemažai žydiško kraujo. Gal mano formavimuisi darė įtaką kitos kultūros, šalys. Nežinau…
Labai malonu, kai sutinku tokių pat kitokių kaip aš. Nesu vieniša. Turiu nemažai vienminčių. Vaikystėje, paauglystėje jutau jų trūkumą. Man artimi tie, kuriems svarbus dvasinis augimas, kuriems rūpi ne vien materialiniai dalykai. Stengiuosi mylėti visus žmones. Gal ne visada pavyksta. Turime vienas kitą gerbti. Jei visi būsime pikti, trečiasis pasaulinis karas bus ne už kalnų.
Man draugai – žmonės, su kuriais galiu šnekėtis apie dvasinius dalykus. Artimą sielą atpažįsti iš karto, išsyk gali laisvai bendrauti. Mano intuicija taip ištobulinta, kad neapsirinku. Ne tų žmonių nebesutinku.
Kuo dabar gyveni?
Anksčiau buvo tik darbas – vaikai: Ani eina į pirmą klasę, Aaroniukas – į darželį. Įsisuki į buitį, žiūri, kad būtų gerai vaikams, vyrui, o save pamiršti. Reikia ir apie save pagalvoti!
Vieną kartą supratau, kad esu ir aš! Man taip pat norisi ne tik būti namuose, bet ir kur nors nueiti. Dabar lankausi koncertuose, einu į kino teatrą, susitinku su draugais.
Atsibodo būti tik žinomo dizainerio žmona?
Visada žmones vertinu už tai, kokie jie yra, o ne už tai, kokią padėtį turi visuomenėje. Jei jis nevertas pagarbos, tik eina aukštas pareigas, yra garsus, nepatrauks mano dėmesio ir neprivers su juo bendrauti. Vertinu žmogų, o ne tai, ką jis padarė: darbai ir asmenybė gali labai skirtis.
Būti šalia ryškios, talentingos asmenybės tikriausiai nelengva.
Ir šalia paprasto veltėdžio gali būti nepaprasta – gal net sunkiau. Nuo žmogaus priklauso. Jei esi pavydus, gal ir sudėtinga.
Kaip save realizuoji? Girdėjau, esi pasinėrusi į kinų tapybą.
Šiuo metu piešimo pamokų nebūna: mūsų mokytoja Elena Voverienė su vyru gyvena Kaire. Kartkartėmis grįžta į Vilnių ir tada veda pamokas. Galerijoje „Bambukų sodas“, kur mes renkamės, – ypatinga atmosfera. Atėjus tris keturias valandas rūpi tik darbas: turi atsipalaiduoti, neskubėti, būti meditavimo būsenos. Kitaip nieko gražaus ir gero nesukursi.
Rytai, dailė mane domina seniai – nuo mokyklos laikų. Iki keturiolikos metų piešiau. Kadangi dailės mokyklos nelankiau, buvo nemaža pauzė. Prieš porą metų atsirado beprotiškas noras, aistra: atrodė, jeigu nepiešiu, nežinau, kas bus. Norėjau tiesiog tapyti. Per savo gimtadienį nuėjusi apsikirpti, grožio salone pamačiau paveikslą – gon by technika pieštą lotosą. Susižavėjau, pradėjau domėtis, iš kur jis, ir sužinojau, kad kaimynystėje įsikūrusi Elena Voverienė. Pažintis su ja buvo geriausia gimtadienio dovana. Labai džiaugiuosi, kad tapydama galiu realizuoti save. Taip pat mane traukia rašymas.
Gal jau tyliai rašai ir dedi į stalčių?
Kasdienybėje norą rašyti patenkinu draugams siųsdama žinutes. Reikia rimtai to imtis. Idėjų turiu. Prieš daugelį metų rinkdamasi istorijos studijas sakiau, kad rašysiu istorines knygas. Profesionalia istorike netapau, bet ateityje parašysiu nors vieną knygą (juokiasi). Kokia ji bus – dar nežinau, bet tikrai pasirodys! Minčių turiu, telieka to link eiti.
Visada žinai, ko nori?
Didžiausias noras – eiti teisingu keliu, tikslingai save realizuoti, būti naudingai kitiems ir kartu gauti maksimalią naudą, justi pasitenkinimą savimi. O paskui žiūri, ieškai, kur, kaip tai galėtum padaryti.
Dalyvauju visuomeninėje veikloje: priklausau prieš metus įkurto Lietuvos tėvų forumo Vilniaus miesto iniciatyvinei grupei. Mes atstovaujame sostinės tėveliams, domimės mokyklų, vaikų darželių reikalais. Kas tuo daugiau pasirūpins, jei ne patys!
Pabodo būti tik namų židinio kurstytoja?
Negalėčiau sakyti, kad atsibodo. Tiesiog pastebėjau, kad yra ir toks dalykas kaip Aš. Net Kristus yra pasakęs: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
Pastaruoju metu bendrovėje „SG Fashion“ (buvusi „SG studija“) dirbau Seržo pavaduotoja. Šį verslą kūrėme sykiu. Tiek metų, kiek mes kartu, pamažu augo ir bendrovė. Prieš tai turėjau sėkmingą savo verslą: organizavau studijas užsienyje – visą gyvenimą dirbau sau, šeimai. Norisi save išbandyti ir dirbant kitiems – tokios patirties dar neturiu! Nutariau keisti darbą. Norėčiau, kad jis būtų susijęs su menais, kur galėčiau panaudoti ir ekonomikos, vadybos žinias (Kristina baigusi ne tik istoriją, bet ir tarptautinio verslo vadybą – red. past.), ir būčiau sau malonioje meno srityje. Esu menininkė-verslininkė (juokiasi)…
Atėjo laikas kažką keisti, norisi ko nors naujo. Prisipažinsiu: tiek laiko dirbusi su drabužiais nebenoriu eiti apsipirkti. O anksčiau tai labai mėgau. Dabar nueiti išsirinkti, nusipirkti aprangos man kančia.
Kaip tik dabar prasideda naujas tavo gyvenimo etapas?
Ieškau, atrandu save iš naujo. Buvau jauna mergaitė, po truputį virstu moterimi. Psichologai sako, kad moteris subręsta maždaug trisdešimties. Tuo metu save permąstai, iš naujo galvoji apie ateitį. Kaip vyrams krizė būna keturiasdešimties, taip moterims lemtingas laikas – trisdešimt metų. Tik to nepavadinčiau krize, atvirkščiai – tarsi pradeda dygti sparnai, tai savojo aš ieškojimas.
Pajutęs, kad žmonai dygsta sparnai, sutuoktinis turėtų sunerimti.
Tai priklauso nuo vyro. Tokie dalykai nenutinka staiga, vyksta savaime, pamažu. Laikui bėgant žmonės keičiasi, nors būna išimčių: kartais penkiasdešimtmečiai vis dar jaučiasi berniukai. Vieni eina dvasiniu keliu, kiti sustoja, laukia ir taip nuo aštuoniolikos – nė krust.
Prieš metus pradėjai vairuoti: tai irgi nepriklausomybės išraiška?
Galbūt čia yra tiesos... Gyvenau miške ir buvau labai priklausoma nuo Seržo. Pradėjusi vairuoti tikrai pasijutau laisvesnė, galiu lengviau planuoti laiką. Įsigijus mašiną atsirado sava erdvė: dabar mano mašina – mano namukas ant ratų.
Kiek laiko tu kartu su Seržu?
Aštuoneri metai. Kaip bus ateityje – nežinau. Gyvenimas labai įdomus…
Žmonės kalba, kad skiriatės…
Jeigu ir skirtumėmės, manau, tai spaudai neturėtų rūpėti. Juk mes auginame du mažus vaikus: kas jų neturi, turbūt gali viešai aiškintis santykius. Tačiau reikia pagailėti atžalų…
Rudenį bulvariniame dienraštyje pasirodžius nuotraukai, kurioje tu – vyriškio draugijoje, pati patyrei: kai esi žinoma, niekas neklausia, ar sutinki tai viešinti.
Aštuonerius metus sėdėjau namie. Kai pagalvojau, kad ir aš galiu turėti draugų, draugių, kur nors išeiti, kai po tiek metų vos išlindau – iškart skandalas. Tai nesąžininga! Buvo tikrai nemalonu…
Kokie iš tiesų tavo ir to vaikino Martyno santykiai?
Apie tai nelabai norėčiau kalbėti... Netiesos ten buvo prirašyta. Tikrai ne toks tame laikraštyje nurodytas to vaikino amžius: jam ne dvidešimt penkeri, o trisdešimt (juokiasi). Jis tiesiog mano draugas. Apie jį Seržas žinojo. Tuo metu tikrai negalvojau apie skyrybas, kaip žurnalistai rašė.
Ta istorija pakeitė tavo ir Seržo santykius?
Mes esame labai geri draugai.
Skamba keistokai, kai taip sakoma apie sutuoktinį…
Tiesiog labai geri draugai. Kitaip nieko nebus.
Nustebinai pradėjusi pasakoti, kaip reikėjo sutikti praėjusią savaitę prasidėjusius kinų Naujuosius metus. Nežinojau, kad domiesi astrologija.
Vieni domisi daile ar literatūra, o man įdomi mistika, astrologija. Nuo mažens buvau šiek tiek kitokia, turėjau tam tikrų galių, gebėjimų. Iš astrologų man didžiausias autoritetas yra Palmira Kelertienė. Ji – mano dievukas, ja vienintele pasitikiu.
Astrologija tau – ne horoskopas paskutiniame laikraščio puslapyje?
Tai informacija, kurią, padedant žvaigždėms, gali nuskaityti. Tai tas pat, kas orų prognozės. Gimdamas žmogus pagal tuo metu esamą planetų išsidėstymą gauna charakterio savybes, gebėjimus. Tačiau kaip jis vystysis – individualu: kiekvienas gimdamas gali atsinešti kokią nors problemą, bet jei dirbs su savimi, eis dvasiniu keliu, keisis į gerąją pusę, blogas gimimo akimirkos horoskopas gali nebeveikti. Mokėdamas iš žvaigždžių išskaitysi tam tikrus galimus dalykus ir tai žinodamas juos keisti.
Man astrologiją įdomu pažinti per žmones: nuo mažens visų klausdavau gimimo datos, net buvau susikūrusi sistemą, kaip nustatyti, kas po kokiu ženklu gimęs. Astrologijoje smalsu ne kas nutiks man, o bendravimas su kitais. Man įdomi psichologija, elgsena.
Kokie tau bus šie metai?
Nuo balandžio – labai geri (juokiasi). Šie metai palankūs mokslams: jaučiu tai, traukia studijuoti. Tie, kurie turi intuiciją, yra labai jautrūs, ir eina teisingai, nes žino, kada ką daryti. Tačiau daugelis turi iliuzijų, kad planetos jų neveikia. Jei mėnulis sukelia vandenyno potvynius ir atoslūgius, kaip galima neigti, kad jis neturi įtakos žmogui, kurio organizme aštuoniasdešimt procentų sudaro skysčiai? Iliuzija, kad gamta mūsų neveikia, kad nesame jos dalis. Mes tiesiog nebesuvokiame savęs, esame užslopinę intuiciją.
Jauti stiprų ryšį su gamta?
Jaučiu. Būna dienų, kai apima panika, bijau vairuoti. Pagalvoju, kad turbūt kas nors vyksta, tada skambinu Palmirai, klausiu, kokia tai diena, o ji patvirtina, kad manęs pojūčiai neapgavo. Gyvename Žemėje, esame gamtos dalis – viskas vyksta pagal jos dėsnius. Būtų neprotinga save atskirti nuo gamtos.
Tu – raganaitė!
Geriau laumė, fėja...
Aš ne burtininkė, aš dar tik mokausi (juokiasi). Buvusi mano vokiečių kalbos mokytoja sakydavo, kad kiekviena supykusi fėja virsta ragana. Man ragana asocijuojasi su blogiu, neigiama energija. Pyktis griauna. Nuo mažens viską stebiu, matau ir pykčio pasekmes – visada atsitinka kas nors negero. Manau, žmogus žmogui yra mokytojas. Pasirodo, kiekvieną žmogų sutinkame ne be reikalo – turime iš jo išmokti. Net jei tai blogis – iš to turime pasimokyti. Jei išprovokuoji kito pyktį, vadinasi, kažką darai ne taip.
Populiaresnis kitas posakis: kad žmogus žmogui – vilkas…
Tai nuo žmogaus priklauso: kaip žiūrėsi, taip ir bus. Pyktis griauna aplinką, savo ir kitų gyvenimą. Mano moto kitoks (juokiasi).
Nejaugi tavęs iš kantrybės neišveda vaikai?
Būna, aišku, būna. Prie šito dar reikia padirbėti...
Nejaugi nesuerzina vyras?
Visada vengiu konfliktų. Mokydamasi vidurinėje praktikavau ušu. Turėjau labai gerą mokytoją, kuris pirmiausia mus mokė filosofijos. Pagrindinė taisyklė – kovą laimi tas, kuris sugeba jos išvengti. Principu, kad nugali tas, kuris išsisuka nuo konfliktų, vadovaujuosi iki šiol. Visada buvau taikdarė. Jei kas nors rėkia, užsidarai savyje ir tyli. Agresija gimdo agresiją. Stengiuosi jos neprovokuoti.
Gal išlaikyti vidinę ramybę tau padeda joga, meditacija: juk tai praktikuoji ne vienus metus.
Medituoju gal ketverius ar penkerius. Ji suteikia vidinę ramybę, harmoniją, grąžina jėgas, mintis ir reikalus sudėlioja į stalčiukus. Buvo atliekami tyrimai ir iš jų paaiškėjo, kad neramumų krečiamuose regionuose gerokai mažiau karo veiksmų vykdavo tuose rajonuose, kur medituojama...
Joga užsiimu mažiau. Turiu savo mėgstamų pratimų kompleksą. Jį atlikti kas rytą, deja, nepavyksta.
Kristina, tu ir vaikus gimdei netradiciškai: vyresnioji Ani į pasaulį atėjo ligoninėje, bet vandenyje, Aaronas – namie. Kodėl?
Man buvo keturiolika, kai pamačiau filmą apie Čarkovskį: kaip moterys gimdo Juodojoje jūroje su delfinais. Pagalvojau, kad jei kada nors gimdysiu, tik taip. Lietuvoje to daryti su delfinais neišeina, bet mintis gimdyti vandenyje brendo daug metų.
Pastebėjau, labai skiriasi namie ir ligoninėje gimę vaikai. Kartą nuėjusi į svečius pamačiau kelių mėnesių mergaitę. Išsyk supratau, kad tas vaikas į šį pasaulį atėjo namie, ir neapsirikau. Juos iš karto jaučiu. Gimimas – viena didžiausių žmogaus gyvenimo traumų, todėl reikia, kad tokiu momentu šalia būtų mylimi žmonės, savos rankos, savi laukai. Ligoninė – lyg gamykla. Juk yra skirtumas, kur miegoti – savoje ar ligoninės palatos lovoje su krūva svetimų.
Tiksliai žinojau, kad Aaroniukas turi gimti namie. Tam tris mėnesius intensyviai ruošėmės: negali taip daryti vien todėl, kad nori. Reikia būti pasiruošusiems, daug žinoti.
Norėtum turėti daugiau vaikų?
Kol kas apie tai negalvoju. Ateities stengiuosi neplanuoti. Nori prajuokinti Dievą – papasakok savo planus.
Tačiau sakei, kad rašyti knygą planuoji!
Tai aš žinau. Tai – tas pat, kas Anytės, Aarono gimimas: žinojau, kad juos turėsiu. Šešeri metai iki pastojimo Ani sapnavau. Dukra buvo dar maža, bet jau žinojau, kad turėsiu ir berniuką. Yra tam tikrų dalykų, kuriuos žinai, ir tai taip natūralu, kaip tiesa, kad rytoj ir vėl išauš nauja diena. Tiesiog tai žinai. Kiekvienam duota savo…
Tau kas nors sakė, kad esi kitokia?
Aplinkiniai tai kartojo nuo mažens. Nežinau, kodėl taip yra. Gal turi įtakos genai: mano tėčio tėvas – lietuvis, mama – iš Austrijos, mamos tėvai – iš Amerikos. Turiu nemažai žydiško kraujo. Gal mano formavimuisi darė įtaką kitos kultūros, šalys. Nežinau…
Labai malonu, kai sutinku tokių pat kitokių kaip aš. Nesu vieniša. Turiu nemažai vienminčių. Vaikystėje, paauglystėje jutau jų trūkumą. Man artimi tie, kuriems svarbus dvasinis augimas, kuriems rūpi ne vien materialiniai dalykai. Stengiuosi mylėti visus žmones. Gal ne visada pavyksta. Turime vienas kitą gerbti. Jei visi būsime pikti, trečiasis pasaulinis karas bus ne už kalnų.
Man draugai – žmonės, su kuriais galiu šnekėtis apie dvasinius dalykus. Artimą sielą atpažįsti iš karto, išsyk gali laisvai bendrauti. Mano intuicija taip ištobulinta, kad neapsirinku. Ne tų žmonių nebesutinku.
