Po skyrybų ir dukters traumos atsigavusi Kristina Pikūnė džiaugiasi antrąja santuoka ir mylimu vyru pastoriumi Mindaugu. Kiekvieną laisvą akimirką kartu praleidžianti pora tiki, kad tikras džiaugsmas gyvena tik šeimoje.
Esate komunikacijos agentūros direktorė. Tokios pareigos, matyt, neleidžia užvėrus kabineto duris pamiršti visų darbo rūpesčių?
Galiu namuose dirbti, bet nedirbu. Anksčiau dirbdavau. Bet namai yra namai. Juose ir taip yra ką veikti, su kuo bendrauti, ką skaityti. Net jei ir suplanuoju papildomai padirbėti namuose, mano taisyklė gerai suveikia: prisėsti prie kompiuterio paprasčiausiai nepavyksta.
Ar tiesa, kad vienas jūsų agentūros projektas gimė po skaudžios avarijos, kurioje nukentėjo dukra Gabrielė?
Taip, vienas jų „išplaukė“ iš mano asmeninės patirties, po to, kai Gabrielė patyrė smegenų traumą. Vaikai po tokių traumų paguli ligoninėje, vėliau patenka į sanatoriją. Bėda ta, kad ten vaikai palaikomi vos kelis mėnesius, o iš tikrųjų jiems būtina nuo trejų iki šešerių metų palaikomoji terapija ir socialinė reabilitacija. Jokios įstaigos, galinčios tuo pasirūpinti, nebėra. Šiuo metu atlieku tyrimą, kaip būtų galima padėti sveikstantiems vaikams: kalbuosi su įvairių sričių psichologais, terapeutais... Sveikstant Gabrielei, pajutau, kad trūksta psichologo, kuris būtų man paaiškinęs tam tikrus dalykus, su ja pasikalbėjęs.
Minėjote, kad dabar daugiau laiko randate patiems artimiausiems...
Taip, kasdien nuo pusdienio visą laiką skiriu Gabrielei: pasiimu ją iš mokyklos, padedu paruošti namų darbus, pabūnu su ja, tada pasiimu kitą dukrytę. Sušilus orams, dažniau ištrūkstame iš namų. Kiekvieną vakarą kur nors važiuojame. Praėjusią savaitę stebėjome žydinčias sakuras. Reginys buvo išties nepakartojamas. Daug žmonių skubėjo jo pasižiūrėti.
Išvykas į gamtą rengiate visa šeima?
Taip. Tėvams dažnai pritrūksta fantazijos, jie nesugalvoja, ką čia įdomesnio su vaikais nuveikus. Mes nuvažiuojame prie žydinčių vyšnių, o ten pilna vabalų, sliekų, drugeliai skraido. Mergaitės randa veiklos, tada galima ir pasvajoti arba joms apie kokį nors vabalą papasakoti.
Daugiau papasakokite apie savo dukras... Kuo jos gyvena?
Gabrielei vasaros viduryje bus devyneri, o Patricijai – penkeri. Gabrielei autoritetas jau ne mama, o mokytoja. Kartą, kai ruošėme namų darbus, pastebėjau, kad mokytoja pražiūrėjo jos klaidelę. Paprašiau, kad Gabrielė ją ištaisytų, o ji kaip supyko! Sako: „Ne, mokytoja jau tikrino tekstą.“ Klausiu: „Gabriele, ar manimi nebetiki?“ O ji: „Bet mokytoja patikrino!“ Suprantu, kad kuo toliau, tuo menkesnis autoritetas būsiu. Pratinuosi prie minties, jog vaikai gyvens savo gyvenimus, turės savo nuomonę.
Dabartinis jūsų gyvenimas tikriausiai stebina ir jus pačią?
Taip, sakydama žodį „nenuspėjamas“, prisimenu A. Čechovo herojus, kurie daugelį metų dirbo tą patį darbą. Juk ir dabar yra žmonių, kurie žino, kokia bus šiandiena, koks bus rytojus, kaip jie gyvens po penkerių metų, ir jiems atrodo, kad jų gyvenimas nuspėjamas ir vienodas. Niekam iš mūsų nepavaldu kontroliuoti tokių dalykų. Mes galime prisikurti įvairiausių planų, bet vieną dieną gali nutikti tai, ko nesukontroliuosime.
Kokių lūkesčių ir tikslų turite jūs pati?
Anot šiuolaikinių mokymų, blogai neturėti tikslo. O man tiesiog patinka mėgautis kasdieniais dalykais. Gera atsibusti ryte, apkabinti vaikus. Kalbu labai banaliai, bet šiandien man tai labai svarbu.
Laikas sau... Ar jo pakanka?
Turiu draugę, kuriančią papuošalus. Visai neseniai patyriau, kaip smagu, kai papuošalai sukurti specialiai tau. Labai daug reiškia, kai apie žmogų pagalvota. Dar mokyklos metais buvau užsirašiusi į darbščiųjų rankų būrelį, turėjau prisipirkusi siuvinėjimo knygelių ir galvojau, kai lauksiuosi, tada jau išmoksiu, tačiau nieko panašaus neįvyko. Dabar kartais su mergaitėmis nusiperkame karoliukų, paveriame, bet tai – visiška saviveikla (juokiasi). Esame padariusios raktų pakabutį, mergaitės nupynė man draugystės apyrankę, esame susivėrusios ir blogų sapnų gaudyklę. Patricija pasikabino ją ant lovos krašto, bet iš lovos kartais vis tiek iškrinta. Nežinau, ar čia dėl blogų sapnų (juokiasi). Ji pamiršta, ką sapnavusi.
Smalsu, ką savuosiuose sapnuose regite jūs...
Sakoma, kad sapnas – egzistencinė žinutė mums. Paskutinį kartą sapnavau, kad vėluoju į lėktuvą. Lėkiau laukais, o kai atvėriau duris, supratau, kad tai ne man. Būna, kad sapnuose keliauju. Tada taip gera: jaučiuosi tarsi po atostogų, kupina įspūdžių. Labai laukiu tokių sapnų.
Kristina, kaip susipažinote su savo vyru Mindaugu?
Darbe ieškojome anglų kalbos mokytojo, nes norėjosi patobulinti žinias. Mindaugą rekomendavo vienas pažįstamas. Taip ir susipažinome. Kaip mokomasi kalbos? Kalbama tam tikromis temomis. Gal todėl labai greitai pajutau, kad Mindaugas – įdomus žmogus. Palengva susipažinome, tapome artimesni, kurie dalį laisvo laiko praleidžia kartu, o dabar mudviejų santykių kelias eina toliau (šypsosi).
Ar nesijautėte nedrąsiai užsimezgus naujai simpatijai? Vis dėlto mama su dviem dukrytėmis...
Buvau atvira tam, kas vyksta. Su Mindaugu bendravau ne kaip moteris su vyru. Iš pradžių tai buvo dviejų žmonių bendravimas. Maniau, kad jis yra žmogus, kuris ir vienas gyvena visavertį gyvenimą, o čia atsiranda moteris su dviem vaikais... Turėjau visokių baimių, bet neleidau joms augti (šypsosi). Meilėje baimės neturi būti.
Ką reiškia būti pastoriaus žmona?
Reformatoriškuose kraštuose pastoriaus profesija įprasta. Kai pasakau, kad mano vyras – pastorius, visokių reakcijų būna. Kartais žmonės tiesiog patyli, būna, kad ir paklausia, kaip taip gali būti. Mindaugą aš vadinu dvasios mokytoju. Pastorius – pernelyg oficialus pavadinimas. Man tai − žmogus, padedantis kitiems būti dvasinio augimo kelyje.
Pastoriaus žmona jokių ypatingų pareigų neturi. Tai moteris, kuri jam padeda. Mes su Mindaugu vienas kitą palaikome. Nematau jokio sunkumo ar išskirtinumo. Jam, kaip ir bet kokiam kitam vyrui, kartais reikalinga parama, palaikymas, supratimas, meilė, rūpestis. Tai bendri dalykai, nepriklausantys nuo pasirinktos specialybės.
Ar nebuvo sudėtinga paaiškinti vaikams, ką Mindaugas veikia?
Ne, mergaitės neišmano kultūrinių dalykų, kad vieno tikėjimo dvasininkai gali turėti žmoną, o kito − negali. Jos dar nekelia tokių klausimų. Kai paklaus, paaiškinsime, kas leistina, o kas ne.
Kuris daugiau laiko praleidžiate virtuvėje?
Abu turime firminius patiekalus. Man patinka gaminti, kai yra laiko, kai galima pasitelkti fantaziją, kai galima paieškoti įvairesnių prieskonių... Mindaugas gamina labai skanius šaltibarščius, paeljas. Mūsų šeima pusryčiauja ir vakarieniauja beveik visada kartu. Aš vis pasvajoju pailginti mūsų pasisėdėjimus. Mano fantazijose prie pusryčių stalo garuoja karšti blynai su uogiene... Bet nežinau, kada reikėtų atsikelti, kad spėčiau jų prikepti. Rytinės akimirkos labai smagios. Jos įkvepia visai dienai.
Keista, kaip randate tiek laiko šeimai?
Man labai svarbu surasti laiko brangiems žmonėms. Kartais būnu susiplanavusi ką nors svarbaus, kai paskambina draugė ir kur nors pakviečia. Vakare prisimenu, kad kai kas dar liko nepadaryta, perkeliu į rytdieną. Svarbu laikytis savo prioritetų. Aš savuosius žinau: šeima, artimi žmonės, dvasinis augimas... Visa kita − detalės. Gyvenime negali būti viskas vienodai svarbu.
Esate komunikacijos agentūros direktorė. Tokios pareigos, matyt, neleidžia užvėrus kabineto duris pamiršti visų darbo rūpesčių?
Galiu namuose dirbti, bet nedirbu. Anksčiau dirbdavau. Bet namai yra namai. Juose ir taip yra ką veikti, su kuo bendrauti, ką skaityti. Net jei ir suplanuoju papildomai padirbėti namuose, mano taisyklė gerai suveikia: prisėsti prie kompiuterio paprasčiausiai nepavyksta.
Ar tiesa, kad vienas jūsų agentūros projektas gimė po skaudžios avarijos, kurioje nukentėjo dukra Gabrielė?
Taip, vienas jų „išplaukė“ iš mano asmeninės patirties, po to, kai Gabrielė patyrė smegenų traumą. Vaikai po tokių traumų paguli ligoninėje, vėliau patenka į sanatoriją. Bėda ta, kad ten vaikai palaikomi vos kelis mėnesius, o iš tikrųjų jiems būtina nuo trejų iki šešerių metų palaikomoji terapija ir socialinė reabilitacija. Jokios įstaigos, galinčios tuo pasirūpinti, nebėra. Šiuo metu atlieku tyrimą, kaip būtų galima padėti sveikstantiems vaikams: kalbuosi su įvairių sričių psichologais, terapeutais... Sveikstant Gabrielei, pajutau, kad trūksta psichologo, kuris būtų man paaiškinęs tam tikrus dalykus, su ja pasikalbėjęs.
Minėjote, kad dabar daugiau laiko randate patiems artimiausiems...
Taip, kasdien nuo pusdienio visą laiką skiriu Gabrielei: pasiimu ją iš mokyklos, padedu paruošti namų darbus, pabūnu su ja, tada pasiimu kitą dukrytę. Sušilus orams, dažniau ištrūkstame iš namų. Kiekvieną vakarą kur nors važiuojame. Praėjusią savaitę stebėjome žydinčias sakuras. Reginys buvo išties nepakartojamas. Daug žmonių skubėjo jo pasižiūrėti.
Išvykas į gamtą rengiate visa šeima?
Taip. Tėvams dažnai pritrūksta fantazijos, jie nesugalvoja, ką čia įdomesnio su vaikais nuveikus. Mes nuvažiuojame prie žydinčių vyšnių, o ten pilna vabalų, sliekų, drugeliai skraido. Mergaitės randa veiklos, tada galima ir pasvajoti arba joms apie kokį nors vabalą papasakoti.
Daugiau papasakokite apie savo dukras... Kuo jos gyvena?
Gabrielei vasaros viduryje bus devyneri, o Patricijai – penkeri. Gabrielei autoritetas jau ne mama, o mokytoja. Kartą, kai ruošėme namų darbus, pastebėjau, kad mokytoja pražiūrėjo jos klaidelę. Paprašiau, kad Gabrielė ją ištaisytų, o ji kaip supyko! Sako: „Ne, mokytoja jau tikrino tekstą.“ Klausiu: „Gabriele, ar manimi nebetiki?“ O ji: „Bet mokytoja patikrino!“ Suprantu, kad kuo toliau, tuo menkesnis autoritetas būsiu. Pratinuosi prie minties, jog vaikai gyvens savo gyvenimus, turės savo nuomonę.
Dabartinis jūsų gyvenimas tikriausiai stebina ir jus pačią?
Taip, sakydama žodį „nenuspėjamas“, prisimenu A. Čechovo herojus, kurie daugelį metų dirbo tą patį darbą. Juk ir dabar yra žmonių, kurie žino, kokia bus šiandiena, koks bus rytojus, kaip jie gyvens po penkerių metų, ir jiems atrodo, kad jų gyvenimas nuspėjamas ir vienodas. Niekam iš mūsų nepavaldu kontroliuoti tokių dalykų. Mes galime prisikurti įvairiausių planų, bet vieną dieną gali nutikti tai, ko nesukontroliuosime.
Kokių lūkesčių ir tikslų turite jūs pati?
Anot šiuolaikinių mokymų, blogai neturėti tikslo. O man tiesiog patinka mėgautis kasdieniais dalykais. Gera atsibusti ryte, apkabinti vaikus. Kalbu labai banaliai, bet šiandien man tai labai svarbu.
Laikas sau... Ar jo pakanka?
Turiu draugę, kuriančią papuošalus. Visai neseniai patyriau, kaip smagu, kai papuošalai sukurti specialiai tau. Labai daug reiškia, kai apie žmogų pagalvota. Dar mokyklos metais buvau užsirašiusi į darbščiųjų rankų būrelį, turėjau prisipirkusi siuvinėjimo knygelių ir galvojau, kai lauksiuosi, tada jau išmoksiu, tačiau nieko panašaus neįvyko. Dabar kartais su mergaitėmis nusiperkame karoliukų, paveriame, bet tai – visiška saviveikla (juokiasi). Esame padariusios raktų pakabutį, mergaitės nupynė man draugystės apyrankę, esame susivėrusios ir blogų sapnų gaudyklę. Patricija pasikabino ją ant lovos krašto, bet iš lovos kartais vis tiek iškrinta. Nežinau, ar čia dėl blogų sapnų (juokiasi). Ji pamiršta, ką sapnavusi.
Smalsu, ką savuosiuose sapnuose regite jūs...
Sakoma, kad sapnas – egzistencinė žinutė mums. Paskutinį kartą sapnavau, kad vėluoju į lėktuvą. Lėkiau laukais, o kai atvėriau duris, supratau, kad tai ne man. Būna, kad sapnuose keliauju. Tada taip gera: jaučiuosi tarsi po atostogų, kupina įspūdžių. Labai laukiu tokių sapnų.
Kristina, kaip susipažinote su savo vyru Mindaugu?
Darbe ieškojome anglų kalbos mokytojo, nes norėjosi patobulinti žinias. Mindaugą rekomendavo vienas pažįstamas. Taip ir susipažinome. Kaip mokomasi kalbos? Kalbama tam tikromis temomis. Gal todėl labai greitai pajutau, kad Mindaugas – įdomus žmogus. Palengva susipažinome, tapome artimesni, kurie dalį laisvo laiko praleidžia kartu, o dabar mudviejų santykių kelias eina toliau (šypsosi).
Ar nesijautėte nedrąsiai užsimezgus naujai simpatijai? Vis dėlto mama su dviem dukrytėmis...
Buvau atvira tam, kas vyksta. Su Mindaugu bendravau ne kaip moteris su vyru. Iš pradžių tai buvo dviejų žmonių bendravimas. Maniau, kad jis yra žmogus, kuris ir vienas gyvena visavertį gyvenimą, o čia atsiranda moteris su dviem vaikais... Turėjau visokių baimių, bet neleidau joms augti (šypsosi). Meilėje baimės neturi būti.
Ką reiškia būti pastoriaus žmona?
Reformatoriškuose kraštuose pastoriaus profesija įprasta. Kai pasakau, kad mano vyras – pastorius, visokių reakcijų būna. Kartais žmonės tiesiog patyli, būna, kad ir paklausia, kaip taip gali būti. Mindaugą aš vadinu dvasios mokytoju. Pastorius – pernelyg oficialus pavadinimas. Man tai − žmogus, padedantis kitiems būti dvasinio augimo kelyje.
Pastoriaus žmona jokių ypatingų pareigų neturi. Tai moteris, kuri jam padeda. Mes su Mindaugu vienas kitą palaikome. Nematau jokio sunkumo ar išskirtinumo. Jam, kaip ir bet kokiam kitam vyrui, kartais reikalinga parama, palaikymas, supratimas, meilė, rūpestis. Tai bendri dalykai, nepriklausantys nuo pasirinktos specialybės.
Ar nebuvo sudėtinga paaiškinti vaikams, ką Mindaugas veikia?
Ne, mergaitės neišmano kultūrinių dalykų, kad vieno tikėjimo dvasininkai gali turėti žmoną, o kito − negali. Jos dar nekelia tokių klausimų. Kai paklaus, paaiškinsime, kas leistina, o kas ne.
Kuris daugiau laiko praleidžiate virtuvėje?
Abu turime firminius patiekalus. Man patinka gaminti, kai yra laiko, kai galima pasitelkti fantaziją, kai galima paieškoti įvairesnių prieskonių... Mindaugas gamina labai skanius šaltibarščius, paeljas. Mūsų šeima pusryčiauja ir vakarieniauja beveik visada kartu. Aš vis pasvajoju pailginti mūsų pasisėdėjimus. Mano fantazijose prie pusryčių stalo garuoja karšti blynai su uogiene... Bet nežinau, kada reikėtų atsikelti, kad spėčiau jų prikepti. Rytinės akimirkos labai smagios. Jos įkvepia visai dienai.
Keista, kaip randate tiek laiko šeimai?
Man labai svarbu surasti laiko brangiems žmonėms. Kartais būnu susiplanavusi ką nors svarbaus, kai paskambina draugė ir kur nors pakviečia. Vakare prisimenu, kad kai kas dar liko nepadaryta, perkeliu į rytdieną. Svarbu laikytis savo prioritetų. Aš savuosius žinau: šeima, artimi žmonės, dvasinis augimas... Visa kita − detalės. Gyvenime negali būti viskas vienodai svarbu.
