„Visiškai neįdomu pasakoti apie savo gyvenimą, vienintelė šiuo metu man aktuali tema yra aplinkosauga. Apie tai, ką turi daryti žmonija, kad išsaugotų pasaulį savo vaikams, galiu kalbėti valandų valandas. Tada jaučiu daranti prasmingą darbą“, – išberia Laura Dzelzytė (26), kai tariamės dėl interviu. Septynerius metus Londone gyvenančiai merginai prieš keletą savaičių buvo įteiktas specialusis „LT tapatybės“ apdovanojimas „Už veržlumą“ kaip vienai iš labiausiai 2007 metais Lietuvą pasaulyje garsinusių žmonių.
Šiandien Londone madinga rūpintis aplinkos saugojimu – neimti iš parduotuvės plastikinių maišelių, stiklo taros nemesti kartu su kitomis šiukšlėmis, pietauti organinio maisto kavinėse... Paparacai prie prekybos centrų tyko pramogų pasaulio žvaigždžių ir žiūri, ar tarp jų pirkinių nekyšo plastikinių butelių... „Deja, daugelis tik garsiai deklaruoja, kad nebeperka geriamojo vandens buteliais ar be reikalo nedegina elektros, o iš tikrųjų elgiasi priešingai. Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose pripažinta, kad imti maišelius parduotuvėse yra taip pat gėdinga, kaip viešoje vietoje krapštytis nosį, todėl daugelis stengiasi atrodyti „žalesni“, nei yra iš tikrųjų“, – britų visuomenės dėmes į paviršių kelia Laura, prieš klimato kaitą kovojančios visuomeninės organizacijos „GreenIndex“ įkūrėja ir vadovė. Jos idėja – žaliasis indeksas, kurio pagrindas yra netrukus pradėsianti veikti skalė nuo vieno iki šimto. Vartotojui ji leis suvokti, kokia žala aplinkai daroma kuriant vieną ar kitą produktą ir ar jis pats yra kenksmingas.
Prieš penkerius metus Laura rado Jungtinės Karalystės princo Charleso laiškus jos bičiuliui politikos žurnalistui Johnui Higginsonui, kuriam nuo vaikystės artimos aplinkosaugos temos: „Jų korespondencija buvo apie tai, kaip priversti vartotojus suvokti aplinkosaugos svarbą ir paskatinti kovoti su klimato atšilimu. Tuomet mano draugas pasiūlė kurti sistemą, kuria remiantis būtų suskaičiuojama, kiek anglies dvideginio išmetama į aplinką gaminant vieną ar kitą produktą.“ Laura šią sistemą sukritikavo ir pasiūlė supaprastinti, kad būtų prieinama ne tik mokslininkams, bet ir tiems, kurie nieko nesupranta apie aplinkosaugą.
Viena įtakingiausių pasaulyje jaunų verslininkių
Negaliu nepaklausti, kodėl Laurai aplinkosauga tapo tokia svarbi, kad dėl jos atsisakė kitų planų ir net pačios įkurtos verslo konsultacijų kompanijos. „Nepatikėsi, – pradeda pasakoti. – Man visuomet atrodė, kad turiu nuveikti ką nors svarbaus, kad negaliu viso laiko skirti tik sau. Ilgai ieškojau, kokia sritis tai galėtų būti. Vieną dieną važiuojant iš Braitono į Londoną šovė mintis: galbūt aplinkosauga? Kas bus, jei vieną dieną nebeliks šios gražios Žemės? Jei nesaugosime to, ką mums duoda gamta, ir naudosime visus išteklius taip, kaip dabar, nuolat teršdami gamtą, mūsų vaikams mažai kas liks... Net per trumpą savo gyvenimą pajutau, kaip viskas keičiasi. Pamenu, kai buvau maža, kiekvieną žiemą būdavo daug sniego, o dabar Lietuvoje vis rečiau gali jo tikėtis per Kalėdas. Kad klimatas keičiasi, juntama net pačioje Lietuvoje, tačiau iš tikrųjų nedaug kas apie tai mąsto“, – savo kovos su klimato kaita pradžią jausmingai pasakoja Laura.
Praėjusių metų pabaigoje lietuvaitės pasiekimus visuomeninėje veikloje ir patirtį privačiame versle ypač gerai įvertino tarptautinis žurnalas „World Business“ bei kompanija „Shell“ ir ją pripažino viena iš 35 įtakingiausių pasaulyje jaunų verslininkių. „Kai sužinojau apie šį titulą, negalėjau patikėti... Apie tai pranešusiam žurnalo atstovui sakiau: „Ne, aš tikrai jums netinku, ko gero, suklydote – juk negaliu lygintis su verslininkėmis iš Sičio ar Volstryto, mano veikla pagrįsta kitokiais tikslais...“ Manau, geografinė padėtis, kad esu iš Rytų Europos, ir tai, kad dirbu prie aplinkosaugos, viską nulėmė. Juk dauguma nemažai pasiekusių moterų darbuojasi finansų ir ekonomikos srityje, o jiems reikėjo skirtingos patirties žmonių iš viso pasaulio, savo verslu siekiančių ne vien materialinės gerovės. Juokiuosi, jog tai, kad esu lietuvė ir dirbu su ne pelno organizacija madingoje aplinkosaugos srityje, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mane visur pastebi ir ima“, – nuoširdžiai kvatojasi Laura. Viena iš jauniausių minėtuose rinkimuose tituluotų moterų rimtai prisipažįsta, jog daug durų padeda atverti tai, kad yra kilusi iš Rytų Europos.
Londonas visada mane supras...
Šiuo metu Laura daugiausia laiko praleidžia bibliotekose – po poros mėnesių ji baigs Sasekso universitetą ir įgis dviejų – teisės bei Europos mokslų – specialisto diplomą. Rašydama dvi disertacijas vienu metu mergina dar spėja aktyviai dalyvauti Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos veikloje. Praėjusį pavasarį Laura buvo išrinkta šios organizacijos pirmininke. „Tėvelis mane vaikystėje juokais vadindavo profsąjungos pirmininke, nes mokykloje lankiau visus būrelius, dalyvavau visuose renginiuose, – savo aktyvumą bando pateisinti Biržų miestelyje augusi mergina, nuo vaikystės svajojusi būti aktore. – Bet tėveliai slopino mano norą stoti į Muzikos akademiją sakydami, kad protingiau būtų studijuoti teisę, o aktoriaus gebėjimus panaudoti advokatūroje. Taip atsidūriau Talino Konkordijos universitete, studijavau teisę, o vakarais mokiausi aktorystės pagrindų Talino Rusų dramos teatre, nes vis dar tikėjau, kad ji yra tikrasis mano pašaukimas. Toks dvigubas gyvenimas išties išsunkė. Tėveliai sutiko leisti padaryti metų pertrauką ir pačiai nuspręsti, ką gyvenime noriu veikti.“ Tikrojo pašaukimo mergina išvyko ieškoti į Londoną. Jai, puikiai kalbančiai angliškai ir gerai pažįstančiai miestą, mat nuo penkiolikos metų čia vasaras praleisdavo tarptautinėse kalbos mokyklose, ši vieta buvo labai artima, juolab kad Londone gyvenantys tėvų draugai buvo pasirengę padėti atsigauti po studijų. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui Laura pasidavė beprotiškai greitam, darboholiškam Londono tempui ir jau dirbo dviejuose darbuose, o vakarais padėdavo pažįstamiems lietuviams rašyti laiškus bankams dėl sąskaitų atidarymo, tvarkyti įvarius dokumentus. „Vėliau įsidrąsinau ir įsteigiau konsultacinę įmonę „Bloomicon“. Ji netapo didele kompanija, bet įvairiais klausimais teko konsultuoti labai įdomius projektus tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Rusijoje, – savo verslo pradžią pasakoja Laura. Po metų ji nebegrįžo nei Lietuvą, nei į Taliną. – Jei reikėtų išskirti vieną vietą, kuri yra mano šiame milžiniškame mieste, tai būtų Žaliasis parkas. Būtent jis įkvėpė likti čia, Londone. Kai reikėjo apsispręsti, ką toliau daryti – tęsti studijas ar likti dirbti, važiavau į šį parką šalia Bakingemo rūmų. Buvo ankstyvas ruduo, medžiai spindėjo aukso spalvomis, o po jais ant suoliukų susėdę poetai rašė eiles... Mane tai užbūrė. Visada ten grįžtu kaip į pradinį tašką, nes tik ten man prasidėjo tikrasis Londonas. Ten pajutau, kad šis miestas mane visada supras.“
Skristi ar neskristi?
Sužinojusi, kad yra nominuota specialiam „LT tapatybės“ apdovanojimui už idėjas ir energiją garsinant Lietuvą, Laura akimirksniu apsisprendė į jų teikimo ceremoniją Vilniuje neskristi. „Aš kovoju su aplinkos teršėjais, tai kaip pati galiu skraidyti be svarbios priežasties žinodama, kiek daug gamtai kainuoja mano skrydis. Neseniai princas Charlesas buvo sukritikuotas spaudoje, kad skrido į Niujorką atsiimti apdovanojimo už kovą su klimato kaita. Aš jokiu būdu nesilyginu su juo, bet jau seniai vadovaujuosi taisykle: jei įmanoma neskristi, tai ir neskrisk“, – pasakoja Laura apie tai, kas įvyko prieš kelias savaites. Tačiau vėliau nusprendė, kad šis apdovanojimas pirmiausia reiškia visų užsienyje gyvenančių lietuvių įvertinimą ir norą parodyti, kad Lietuva myli ir tuos, kurie nebūtinai gyvena joje, kad jai svarbūs emigrantai. „Daug kas galėjo nesuprasti priežasties, kodėl neatvykau, ir pamanyti, kad man nerūpi nei apdovanojimas, nei Lietuva. Taip nėra. Beje, tik prieš pat renginį sužinojau, jog apdovanojimas „Už veržlumą“ skirtas man – kai organizatoriai liepė rengtis sakyti kalbą. Esu be galo nustebinta, kad žmonės nusprendė, jog esu viena iš tų, kurie labiausiai garsina Lietuvą, – pasakoja mergina ir priduria, kad tai ne tiek garbė, kiek didelis įpareigojimas toliau dirbti tėvynės labui. – Visada galvoju apie ją. Tačiau esu tikra europietė, man vienodai patinka Alpės, Biržai, Vilnius, Venecija, Viena ir Londonas. Savo ateities nesieju su geografine padėtimi, tik su galimybėmis save realizuoti. Ir jei Lietuva bus šalis, kurioje galėsiu tą daryti, gyvensiu joje.“
Lemtinga pažintis naktiniame klube
Mobiliajam telefonui ir kitiems prietaisams Laura naudoja tik saulės baterijas, kurios pačios įsikrauna tam tikrą laiką palaikytos saulės šviesoje – pasirodo, jos užtenka net nuolat apsiniaukusioje Anglijoje, o namuose naudoja tik vėjo pagamintą elektros energiją, kuri išgaunama nekenkiant aplinkai. „Gyventi kiekviename žingsnyje galvojant apie aplinkosaugą – neįmanoma, bet keičiant žalingus įpročius po truputį – ne taip ir sunku. Eidama į parduotuves visada nešuosi savo pirkinių krepšį, kuris atstoja madingą aksesuarą, ir stengiuosi neimti mažų maišelių vaisiams ir daržovėms. Dažnai sulaukiu nustebusių žvilgsnių prie kasos, kai išberiu mandarinus ar pomidorus. Jei kiekvienas Lietuvoje atprastų nuo įpročio bananus dėti į plastikinius maišelius, ir gamta būtų tausojama, ir pinigų sutaupoma“, – samprotauja mergina, rodydama žvaigždžių rankinių dizainerės Anyos Hindmarch sukurtą daugkartinio naudojimo krepšį „I am not a plastic bag“. Laura neslepia, kad į kovą su klimato kaita pastūmėjo jos draugas Johnas, kilęs iš pasiturinčios teisininko ir skulptorės šeimos, kuriai artimos kairiųjų idėjos ir gamtos saugojimas visada buvo labai svarbus. „Johnui ir daugeliui mūsų draugų, kurie išaugo panašiose šeimose, saugoti gamtą yra moralės nuostata, o neatsakingas elgesys – tiesiog neišsiauklėjimas. Šiukšlių rūšiavimą jie priima kaip natūralų, būtiną dalyką“, – pasakoja mergina.
Laura ir Johnas kartu – jau penkeri metai. Su juo susitikusi viename madingame Londono klube nesitikėjo, kad pažintis virs tokia rimta draugyste. „Juk daugelis sako, kad naktinis klubas – tikrai ne ta vieta, kur galima sutikti normalų žmogų. Pasirodo, tai netiesa. O gal čia mes nenormalūs...“ – kvatojasi mergina. Laisvalaikiu pora mėgsta stebėti polo varžybas, vaikšto į teatrą, stengiasi nepraleisti įspūdingų vakarėlių, kuriuos dažnai rengia garsūs draugai – kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo anūkas Gabrielius Prokofjevas, anglų aktorius Dominicas Cooperis, rašytojo Levo Tolstojaus palikuonė Aleksandra Tolstaja, mėgaujasi gurmanišku maistu, nors Laura tvirtina: kad ir koks įmantrus jis būtų, lieka ištikima didžkukuliams. „Kalbant apie maistą, esu valstietė, man be galo patinka paprasti lietuviški valgiai“, – nesigėdija prisipažinti.
Šiandien Londone madinga rūpintis aplinkos saugojimu – neimti iš parduotuvės plastikinių maišelių, stiklo taros nemesti kartu su kitomis šiukšlėmis, pietauti organinio maisto kavinėse... Paparacai prie prekybos centrų tyko pramogų pasaulio žvaigždžių ir žiūri, ar tarp jų pirkinių nekyšo plastikinių butelių... „Deja, daugelis tik garsiai deklaruoja, kad nebeperka geriamojo vandens buteliais ar be reikalo nedegina elektros, o iš tikrųjų elgiasi priešingai. Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose pripažinta, kad imti maišelius parduotuvėse yra taip pat gėdinga, kaip viešoje vietoje krapštytis nosį, todėl daugelis stengiasi atrodyti „žalesni“, nei yra iš tikrųjų“, – britų visuomenės dėmes į paviršių kelia Laura, prieš klimato kaitą kovojančios visuomeninės organizacijos „GreenIndex“ įkūrėja ir vadovė. Jos idėja – žaliasis indeksas, kurio pagrindas yra netrukus pradėsianti veikti skalė nuo vieno iki šimto. Vartotojui ji leis suvokti, kokia žala aplinkai daroma kuriant vieną ar kitą produktą ir ar jis pats yra kenksmingas.
Prieš penkerius metus Laura rado Jungtinės Karalystės princo Charleso laiškus jos bičiuliui politikos žurnalistui Johnui Higginsonui, kuriam nuo vaikystės artimos aplinkosaugos temos: „Jų korespondencija buvo apie tai, kaip priversti vartotojus suvokti aplinkosaugos svarbą ir paskatinti kovoti su klimato atšilimu. Tuomet mano draugas pasiūlė kurti sistemą, kuria remiantis būtų suskaičiuojama, kiek anglies dvideginio išmetama į aplinką gaminant vieną ar kitą produktą.“ Laura šią sistemą sukritikavo ir pasiūlė supaprastinti, kad būtų prieinama ne tik mokslininkams, bet ir tiems, kurie nieko nesupranta apie aplinkosaugą.
Viena įtakingiausių pasaulyje jaunų verslininkių
Negaliu nepaklausti, kodėl Laurai aplinkosauga tapo tokia svarbi, kad dėl jos atsisakė kitų planų ir net pačios įkurtos verslo konsultacijų kompanijos. „Nepatikėsi, – pradeda pasakoti. – Man visuomet atrodė, kad turiu nuveikti ką nors svarbaus, kad negaliu viso laiko skirti tik sau. Ilgai ieškojau, kokia sritis tai galėtų būti. Vieną dieną važiuojant iš Braitono į Londoną šovė mintis: galbūt aplinkosauga? Kas bus, jei vieną dieną nebeliks šios gražios Žemės? Jei nesaugosime to, ką mums duoda gamta, ir naudosime visus išteklius taip, kaip dabar, nuolat teršdami gamtą, mūsų vaikams mažai kas liks... Net per trumpą savo gyvenimą pajutau, kaip viskas keičiasi. Pamenu, kai buvau maža, kiekvieną žiemą būdavo daug sniego, o dabar Lietuvoje vis rečiau gali jo tikėtis per Kalėdas. Kad klimatas keičiasi, juntama net pačioje Lietuvoje, tačiau iš tikrųjų nedaug kas apie tai mąsto“, – savo kovos su klimato kaita pradžią jausmingai pasakoja Laura.
Praėjusių metų pabaigoje lietuvaitės pasiekimus visuomeninėje veikloje ir patirtį privačiame versle ypač gerai įvertino tarptautinis žurnalas „World Business“ bei kompanija „Shell“ ir ją pripažino viena iš 35 įtakingiausių pasaulyje jaunų verslininkių. „Kai sužinojau apie šį titulą, negalėjau patikėti... Apie tai pranešusiam žurnalo atstovui sakiau: „Ne, aš tikrai jums netinku, ko gero, suklydote – juk negaliu lygintis su verslininkėmis iš Sičio ar Volstryto, mano veikla pagrįsta kitokiais tikslais...“ Manau, geografinė padėtis, kad esu iš Rytų Europos, ir tai, kad dirbu prie aplinkosaugos, viską nulėmė. Juk dauguma nemažai pasiekusių moterų darbuojasi finansų ir ekonomikos srityje, o jiems reikėjo skirtingos patirties žmonių iš viso pasaulio, savo verslu siekiančių ne vien materialinės gerovės. Juokiuosi, jog tai, kad esu lietuvė ir dirbu su ne pelno organizacija madingoje aplinkosaugos srityje, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mane visur pastebi ir ima“, – nuoširdžiai kvatojasi Laura. Viena iš jauniausių minėtuose rinkimuose tituluotų moterų rimtai prisipažįsta, jog daug durų padeda atverti tai, kad yra kilusi iš Rytų Europos.
Londonas visada mane supras...
Šiuo metu Laura daugiausia laiko praleidžia bibliotekose – po poros mėnesių ji baigs Sasekso universitetą ir įgis dviejų – teisės bei Europos mokslų – specialisto diplomą. Rašydama dvi disertacijas vienu metu mergina dar spėja aktyviai dalyvauti Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos veikloje. Praėjusį pavasarį Laura buvo išrinkta šios organizacijos pirmininke. „Tėvelis mane vaikystėje juokais vadindavo profsąjungos pirmininke, nes mokykloje lankiau visus būrelius, dalyvavau visuose renginiuose, – savo aktyvumą bando pateisinti Biržų miestelyje augusi mergina, nuo vaikystės svajojusi būti aktore. – Bet tėveliai slopino mano norą stoti į Muzikos akademiją sakydami, kad protingiau būtų studijuoti teisę, o aktoriaus gebėjimus panaudoti advokatūroje. Taip atsidūriau Talino Konkordijos universitete, studijavau teisę, o vakarais mokiausi aktorystės pagrindų Talino Rusų dramos teatre, nes vis dar tikėjau, kad ji yra tikrasis mano pašaukimas. Toks dvigubas gyvenimas išties išsunkė. Tėveliai sutiko leisti padaryti metų pertrauką ir pačiai nuspręsti, ką gyvenime noriu veikti.“ Tikrojo pašaukimo mergina išvyko ieškoti į Londoną. Jai, puikiai kalbančiai angliškai ir gerai pažįstančiai miestą, mat nuo penkiolikos metų čia vasaras praleisdavo tarptautinėse kalbos mokyklose, ši vieta buvo labai artima, juolab kad Londone gyvenantys tėvų draugai buvo pasirengę padėti atsigauti po studijų. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui Laura pasidavė beprotiškai greitam, darboholiškam Londono tempui ir jau dirbo dviejuose darbuose, o vakarais padėdavo pažįstamiems lietuviams rašyti laiškus bankams dėl sąskaitų atidarymo, tvarkyti įvarius dokumentus. „Vėliau įsidrąsinau ir įsteigiau konsultacinę įmonę „Bloomicon“. Ji netapo didele kompanija, bet įvairiais klausimais teko konsultuoti labai įdomius projektus tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Rusijoje, – savo verslo pradžią pasakoja Laura. Po metų ji nebegrįžo nei Lietuvą, nei į Taliną. – Jei reikėtų išskirti vieną vietą, kuri yra mano šiame milžiniškame mieste, tai būtų Žaliasis parkas. Būtent jis įkvėpė likti čia, Londone. Kai reikėjo apsispręsti, ką toliau daryti – tęsti studijas ar likti dirbti, važiavau į šį parką šalia Bakingemo rūmų. Buvo ankstyvas ruduo, medžiai spindėjo aukso spalvomis, o po jais ant suoliukų susėdę poetai rašė eiles... Mane tai užbūrė. Visada ten grįžtu kaip į pradinį tašką, nes tik ten man prasidėjo tikrasis Londonas. Ten pajutau, kad šis miestas mane visada supras.“
Skristi ar neskristi?
Sužinojusi, kad yra nominuota specialiam „LT tapatybės“ apdovanojimui už idėjas ir energiją garsinant Lietuvą, Laura akimirksniu apsisprendė į jų teikimo ceremoniją Vilniuje neskristi. „Aš kovoju su aplinkos teršėjais, tai kaip pati galiu skraidyti be svarbios priežasties žinodama, kiek daug gamtai kainuoja mano skrydis. Neseniai princas Charlesas buvo sukritikuotas spaudoje, kad skrido į Niujorką atsiimti apdovanojimo už kovą su klimato kaita. Aš jokiu būdu nesilyginu su juo, bet jau seniai vadovaujuosi taisykle: jei įmanoma neskristi, tai ir neskrisk“, – pasakoja Laura apie tai, kas įvyko prieš kelias savaites. Tačiau vėliau nusprendė, kad šis apdovanojimas pirmiausia reiškia visų užsienyje gyvenančių lietuvių įvertinimą ir norą parodyti, kad Lietuva myli ir tuos, kurie nebūtinai gyvena joje, kad jai svarbūs emigrantai. „Daug kas galėjo nesuprasti priežasties, kodėl neatvykau, ir pamanyti, kad man nerūpi nei apdovanojimas, nei Lietuva. Taip nėra. Beje, tik prieš pat renginį sužinojau, jog apdovanojimas „Už veržlumą“ skirtas man – kai organizatoriai liepė rengtis sakyti kalbą. Esu be galo nustebinta, kad žmonės nusprendė, jog esu viena iš tų, kurie labiausiai garsina Lietuvą, – pasakoja mergina ir priduria, kad tai ne tiek garbė, kiek didelis įpareigojimas toliau dirbti tėvynės labui. – Visada galvoju apie ją. Tačiau esu tikra europietė, man vienodai patinka Alpės, Biržai, Vilnius, Venecija, Viena ir Londonas. Savo ateities nesieju su geografine padėtimi, tik su galimybėmis save realizuoti. Ir jei Lietuva bus šalis, kurioje galėsiu tą daryti, gyvensiu joje.“
Lemtinga pažintis naktiniame klube
Mobiliajam telefonui ir kitiems prietaisams Laura naudoja tik saulės baterijas, kurios pačios įsikrauna tam tikrą laiką palaikytos saulės šviesoje – pasirodo, jos užtenka net nuolat apsiniaukusioje Anglijoje, o namuose naudoja tik vėjo pagamintą elektros energiją, kuri išgaunama nekenkiant aplinkai. „Gyventi kiekviename žingsnyje galvojant apie aplinkosaugą – neįmanoma, bet keičiant žalingus įpročius po truputį – ne taip ir sunku. Eidama į parduotuves visada nešuosi savo pirkinių krepšį, kuris atstoja madingą aksesuarą, ir stengiuosi neimti mažų maišelių vaisiams ir daržovėms. Dažnai sulaukiu nustebusių žvilgsnių prie kasos, kai išberiu mandarinus ar pomidorus. Jei kiekvienas Lietuvoje atprastų nuo įpročio bananus dėti į plastikinius maišelius, ir gamta būtų tausojama, ir pinigų sutaupoma“, – samprotauja mergina, rodydama žvaigždžių rankinių dizainerės Anyos Hindmarch sukurtą daugkartinio naudojimo krepšį „I am not a plastic bag“. Laura neslepia, kad į kovą su klimato kaita pastūmėjo jos draugas Johnas, kilęs iš pasiturinčios teisininko ir skulptorės šeimos, kuriai artimos kairiųjų idėjos ir gamtos saugojimas visada buvo labai svarbus. „Johnui ir daugeliui mūsų draugų, kurie išaugo panašiose šeimose, saugoti gamtą yra moralės nuostata, o neatsakingas elgesys – tiesiog neišsiauklėjimas. Šiukšlių rūšiavimą jie priima kaip natūralų, būtiną dalyką“, – pasakoja mergina.
Laura ir Johnas kartu – jau penkeri metai. Su juo susitikusi viename madingame Londono klube nesitikėjo, kad pažintis virs tokia rimta draugyste. „Juk daugelis sako, kad naktinis klubas – tikrai ne ta vieta, kur galima sutikti normalų žmogų. Pasirodo, tai netiesa. O gal čia mes nenormalūs...“ – kvatojasi mergina. Laisvalaikiu pora mėgsta stebėti polo varžybas, vaikšto į teatrą, stengiasi nepraleisti įspūdingų vakarėlių, kuriuos dažnai rengia garsūs draugai – kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo anūkas Gabrielius Prokofjevas, anglų aktorius Dominicas Cooperis, rašytojo Levo Tolstojaus palikuonė Aleksandra Tolstaja, mėgaujasi gurmanišku maistu, nors Laura tvirtina: kad ir koks įmantrus jis būtų, lieka ištikima didžkukuliams. „Kalbant apie maistą, esu valstietė, man be galo patinka paprasti lietuviški valgiai“, – nesigėdija prisipažinti.
