„Ponia" skamba labai pagarbiai ir šiek tiek snobiškai, tačiau pabendravus su neseniai šį titulą laimėjusia ponia Laima Šeputiene sudūžta visi pompastikos ir tuštybės stereotipai.
Kaip sumanėte dalyvauti konkurse „Lietuvos ponia 2008"?
Mane paskatino vyras. Sulaukiau jo žinutės su pasiūlymu užpildyti anketą (šypsosi). Tą dieną turėjau labai daug darbo, tad per daug negalvojusi užsukau į vyro nurodytą internetinį puslapį. Prieš tai paskambinau organizatoriams ir pasiteiravau, ar nepavėlavau. Išgirdusi teigiamą atsakymą, užpildžiau anketą (šypsosi). Viskas vyko labai spontaniškai.
Artimieji palaikė ar bandė atkalbėti nuo šios avantiūros?
Jei atvirai, apie mano dalyvavimą konkurse žinojo tik vyras ir dar vienas žmogus. Tėvai, sesuo ir uošviai sužinojo tik po kurio laiko, o visi kiti tik tada, kai laimėjau. Gal todėl vieniems tai buvo siurprizas, kitiems - lengvas šokas (šypsosi).
Kodėl neatviravote šia tema?
Tikrai nesureikšminau dalyvavimo konkurse, nes man tai buvo pramoga. Į konkursą žiūrėjau kaip į prasiblaškymą, todėl nemačiau būtinybės apie tai pasakoti kitiems. Nemaniau, kad kažkam gali rūpėti.
Kas pasikeitė po konkurso?
Visiškai nieko. Pirmadienį po renginio kaip įprastai važiavau į darbą, vėl įsitraukiau į kasdienę rutiną ir visą save atidaviau šeimai, kuri buvo šiek tiek nuskriausta, kol ruošiausi konkursui.
Ar daug turėjote ruoštis?
Ne, tikrai nebuvo sunku, nes nežiūrėjau į tai per daug rimtai - man tai buvo nauja ir įdomi laisvalaikio praleidimo forma. Priėmiau tai kaip atitrūkimą nuo kasdienybės ir rudens slogučio (šypsosi). Mačiau, kaip draugės, kolegos tuo metu kovojo su rudeninėmis nuotaikomis, o aš švytėjau, nes radau būdą, kaip nuo viso to nors kurį laiką atitrūkti. Kai repetuodavau per pietų pertraukas, pamiršdavau visus rūpesčius, bylas, ieškovus ir atsakovus (šypsosi). Panirdavau į visai kitus vandenis, susipažinau su naujais žmonėmis.
Ar laimėtas titulas davė pliusų?
Žinoma. Visų pirma suteikė daug džiaugsmo. Aišku, galima apsimetinėti ir išdidžiai sakyti, kad tokie laimėjimai nieko nereiškia, bet, manau, kiekvienai moteriai tai tikrai svarbu. Toks įvertinimas - tarsi įrodymas, kad nesi eilinis žmogus. Jeigu komisija išrinko vieną nugalėtoją, vadinasi, ta moteris turi kažką ypatinga, kas nelieka nepastebėta.
Kaip į jūsų laimėjimą reagavo kolegos?
Buvau labai nustebinta ir pradžiuginta, kai iš kolegų sulaukiau šilto palaikymo ir daug sveikinimų. Esu labai laiminga, kad juos turiu. Žmonės, kurie mane supa, visada buvo ir yra nuostabūs, gal todėl iki šiol nekeičiu darbo (šypsosi).
Ar užkulisiuose būta konkurencijos, pavydo?
Aš to nepastebėjau. Stengėmės viena kitą palaikyti ir elgtis draugiškai. Natūralu, kad konkurse dalyvavo skirtingos moterys, turinčios savų pomėgių ir ambicijų, skirtingų charakterių. Visgi nebuvo nieko panašaus į kulniukų laužymą ar kojų kaišiojimą per repeticijas (šypsosi). Visos moterys viena kitą tikrai palaikė. Aišku, nėra ko tikėtis, kad visos artimai susidraugautume, bet dauguma, tikiuosi, bendrausime ir po konkurso.
Kas, jūsų nuomone, yra tikra ponia?
Sunkus klausimas. Asmeniškai man tikra ponia yra Alma Adamkienė. Ji visada liks tikros moters, ponios pavyzdys. Jai turbūt ir reikėtų užduoti šį klausimą, tačiau Metų ponia esu pripažinta aš (šypsosi).
Visada vadovavausi labai paprastu požiūriu: žmogų puošia ne garsios pavardės ar prabangūs drabužiai, o jo vidus, charizma, gebėjimas bendrauti. Niekada gyvenime nepamiršiu tėvelio pasakytų žodžių, kad svarbiausia - neprarasti žmogiškumo. Ši nuostata mane lydi visose gyvenimo situacijose. Tad norint būti tikra ponia reikia visų pirma mylėti kitus, o tik paskui save.
Esate teisės magistrė. Grožis ir tokia griežta profesija - lengvai suderinami dalykai?
Tiesą sakant, niekada nelaikiau savęs gražia moterimi. Man tai vis primena vyras (šypsosi). Visada buvau gana savikritiška, galbūt tokį požiūrį į grožį buvo įdiegę tėvai. Apskritai grožis yra skonio reikalas, tai labai subtilu. Kadangi nelaikau savęs gražuole, užsiimu rimtais dalykais (juokiasi).
Kiek pamenu, vaikystėje visada gindavau silpnesnius ir nuskriaustus vaikus. Gal todėl mane dažnai vadindavo „advokate". Toks požiūris išliko ir iki šių dienų: jei pastebiu nuskriaustą ar neteisingai nukentėjusį žmogų, stengiuosi padėti, kuo tik galiu. Nuo pat mažų dienų siekiau teisingumo, tad teisės studijos man buvo taip pat labai artimas dalykas.
Jaunesniems kolegoms dėstėte Europos Sąjungos teisės subtilybes. Tai buvo išbandymas ar maloni patirtis?
Tai buvo mano, magistro, specializacija. Kai atvažiavau gyventi į Kauną, laimėjau miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėjo konkursą. Man tai buvo labai didelis laimėjimas ir profesinis pripažinimas, bet tuo metu trūko veiklos (šypsosi). Labai norėjau tobulėti, o ne sėdėti vietoje. Europos Sąjungos teisė man buvo nauja specializacija, nenorėjau prarasti kvalifikacijos šioje srityje. Sulaukusi pasiūlymo pasidarbuoti, labai apsidžiaugiau. Kaip tik buvau laisva vakarais, savaitgaliais, tad pradėjau dėstyti. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, mėgstu kalbėti auditorijai. Tik gimus sūnui Orestui visas dėmesys nukrypo į šeimą, tad veiklą teko nutraukti.
Ką veikiate laisvą dieną?
Savaitgalį vos nubudusi perverčiu rytinę spaudą ir išgeriu puodelį kavos. Stengiuosi niekur neskubėti, ilgiau pagulėti lovoje. Man tai - šventas ritualas (šypsosi). Vasarą savaitgalius leidžiame uošvių arba tėvelių sodyboje. Maudomės upėje, baseine, iškylaujame. Aišku, šiek tiek ir padirbame. Išmokau traktoriumi pjauti žolę (juokiasi). Žiemą randame kitų pramogų: lankomės teatruose, kinuose. Vakarus leidžiame ramiai, namuose. Dažniausiai skaitau knygas arba užsiimu namų ruošos darbais.
Buities darbai jums patinka ar slegia?
Jei atvirai, labai nemėgstu gaminti. Oi, kaip nemėgstu (juokiasi). Bet reikia. Turiu receptų knygą, tad dažnai šeimą nustebinu pagamindama ką nors naujo. Kai pirmą kartą ruošiu pagal naują receptą, visada kažkas neišeina, bet nenusimenu, nes visada pagelbėja vyras. Jis žino, kad valgį ruošiu tik iš pareigos šeimai, todėl dažniausiai gaminame kartu. Labiau mėgstu tvarkytis.
Kaip rūpinatės savo grožiu?
Grožiui skiriu per mažai dėmesio ir laiko, bet esminių dalykų tikrai nepamirštu. Reguliariai lankausi kirpykloje, einu pas kosmetologę, nors kartą per metus pasimėgauju masažais, nes tai labai naudinga. Nesilaikau jokių dietų ir tikrai neskaičiuoju kalorijų. Nesu išranki, valgau viską. Esu labai emocionali, gal todėl ir papildomi kilogramai išsilaksto su mano energija, emocijomis.
Esate laiminga?
Taip, labai. Gyvenime visko būna. Kartais atrodo, kad viskas slysta iš po kojų ir norisi tik paverkti. Kaip tik tada užduodu sau klausimą: ar aš tikrai tokia nelaiminga? Kai susimąstau, suprantu, kad man nieko netrūksta. Turiu sveiką ir mylinčią šeimą, mėgstamą darbą, jaukius namus. Ko daugiau reikia?
Žmogus - tokia būtybė, kuriai vis mažai ir mažai, bet esu viena iš tų, kuri moka pasakyti „ne". Niekada nesidraskau dėl papildomo lito ir niekam nelipu per galvas, nes tai laimės man nesuteiktų. Puikiai žinau, kad viskam yra savas laikas ir vieta. Iki šių metų mano gyvenimas klostėsi labai dėsningai, tad tikiu, jog ateityje viskas bus tik dar geriau.
