Lietuvos krepšinio rinktinei atstovaujantis Denverio „Nuggets" komandos puolėjas Linas Kleiza (23) prisipažįsta, kad tikrieji jo namai ten, už Atlanto. Tiesa, name Niujorke, kur gyvena tėvai, per metus jis praleidžia vos dvi savaites. Kai paklausiame, kas vis dėlto sieja su Lietuva, krepšininkas nusikvatoja: „Pasas!" O po akimirkos rimtai priduria: „Esu lietuvis, tad kodėl manęs neturėtų sieti su Lietuva? Meilė tėvynei niekada nedings."
Sutarti dėl susitikimo su Linu nebuvo lengva. Po porą savaičių trukusių derybų telefonu pagaliau nusprendžiame pasimatyti Palangoje, prie viešbučio „Vanagupė", į kurį jau kitą dieną turėjo pradėti rinktis komandos draugai.
Prie viešbučio krepšininkas atrieda didžiuliu juodu visureigiu. „Mamos", - šypteli. Po valandėlę trukusio pokalbio Linas vėl sėda į automobilį ir išvažiuoja. Apima jausmas, kad žinomą krepšininką atitraukėme nuo smagaus susitikimo. „Kai metus nebuvęs grįžti į Lietuvą, kelios laisvos savaitės labai greitai prabėga. Draugai, seni ir nauji pažįstami, žmonės, susiję su krepšiniu ir turintys visiškai kitų užsiėmimų, - su visais norisi susitikti, pabendrauti. Tas laikas tirpte ištirpsta", - šypteli krepšininkas. Kelias savaites, kurias praleido iki rinktinės stovyklos, Linas nuolat važinėjo: Vilnius, gimtasis Kaunas, Klaipėda, Palanga - susitikimai jo laukė visoje Lietuvoje.
Esu Lietuvos patriotas
Metų pradžioje spaudoje pasirodė žinutė, kad kai Denverio laikraščio apklausoje Lino Kleizos buvo paprašyta atsakyti į klausimą, kas atsitiks, jei per Pekino olimpiadą Lietuva susidurs su JAV rinktine, lietuvis buvo atviras ir, rodos, nusiteikęs karingai: „Tai bus didžios rungtynės, bet, aš manau, mes nugalėsime. Atėjo laikas laimėti olimpines žaidynes. Mums atsibodo būti tretiems." Tiesa, dabar apie olimpinius tikslus krepšininkas kalba kur kas kukliau, o ir tuomet juokais ar rimtai pasakytų žodžių sako neprisimenąs. „Aš to tikrai nesakiau ir nežinau, iš kur žurnalistai ištraukė, kad mūsų komandos tikslas - laimėti olimpiadą. Žinoma, stengsimės pasirodyti kuo geriau, tačiau pagrindinis mūsų tikslas - medaliai. Olimpiadoje dalyvauja daug labai gerų komandų, manau, net iškovoti medalius nebus lengva", - prisipažįsta krepšininkas.
Pernai Europos krepšinio čempionate ir šiemet Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovausianti rinktinė - viena stipriausių mūsų šalies krepšinio istorijoje. Todėl nenuostabu, kad, kaip ir praėjusiais metais, iš jos tikimasi labai daug. Ar tai užkrauna dar didesnę atsakomybę? „Kiekvieną vasarą, kai grįžti, žmonės tikisi ir reikalauja labai daug, o kai dar spaudoje paskelbiama, kad esame viena geriausių komandų, kad prie jos prisidės Žydrūnas Ilgauskas... Žmonės tiki ir laukia. Bet olimpiadoje, kaip ir Europos ar pasaulio čempionatuose, vos vienos prastos rungtynės gali viską nulemti. Prireiks ne tik gero pasirengimo, bet ir sportinės sėkmės - ne visada viskas vien nuo mūsų priklauso. Tačiau tikiu, kad Fortūna lydi geresnius. Ji nelydi tų, kurie nėra pasirengę ir nežaidžia gerai", - šypteli Linas.
Kalbai pasisukus apie nenugalimąją Ameriką, Linas pritaria: taip, tai superrinktinė, kurios niekas nenugalėtų, jei būtų žaidžiama iki keturių pergalių. Tačiau varžybose, kuriose daug ką lemia vos vienos rungtynės, tikėtis galima visko: vieną dieną sėkmė lydi vienus, kitą - kitus. Linas, kaip ir daugelis sportininkų, puikiai pažįsta jausmą, kai viena vienintelė nesėkmė atima galimybę kovoti dėl geriausiųjų vardo. „Skaudu, bet ką padarysi - toks gyvenimas, toks sportas. Juk ne visada viską laimėsi. Jei viena komanda visada laimėtų, būtų neįdomu", - juokiasi.
Krepšininkas sako, kad žaisti NBA klube ir Lietuvos rinktinėje - du skirtingi dalykai, tačiau ir vienur, ir kitur jis jaučiasi puikiai. Atstovauti NBA klubui - didelė garbė, atstovauti Lietuvai - malonumas. Anot krepšininko, tai nėra vien tušti žodžiai: „O kodėl mes grįžtame žaisti už Lietuvą? Ar mums už tai kas nors milijonus moka? Juk galėčiau dabar sėdėti namie prie baseino Amerikoje ir degintis, bet atvažiuoju, treniruojuosi, žaidžiu... Esu Lietuvos patriotas ir man garbė atstovauti šiai šaliai. Kai buvau mažas, nesvajojau apie NBA - daug labiau norėjau žaisti olimpiadoje su Lietuvos rinktine."
Prekė? Nebent labai brangi...
Nors yra Lietuvos patriotas, apie galimybes žaisti kokiame nors mūsų šalies klube Linas negalvoja. „Karjerą pradėjau NBA, ten ją norėčiau ir baigti. Žinoma, niekada negali žinoti, kaip pakryps karjera, tačiau kol kas planų žaisti Lietuvoje tikrai neturiu", - atvirai prisipažįsta krepšininkas.
Kas jau kas, o Linas išties puikiai žino, kaip kartais netikėtai karjera gali pasisukti. Žaisdamas NBA niekada negali būti tikras, ar vieną dieną klubo šeimininkai nesumanys tavęs išmainyti į kitą žaidėją, ar, vos įpusėjus sezonui, neteks krautis lagaminų ir vykti į kitą miestą. Denverio „Nuggets" komandoje dar ilgai svajojantis likti L. Kleiza žiemą taip pat išgyveno jausmą, kuris žaidėją apima, kai pasklinda kalbų, kad jis bus iškeistas. Ar tokiomis aplinkybėmis nesijauti esantis vien prekė? Linas nusijuokia: „Nebent labai brangi." Lietuvis supranta, kad tokios yra šios sporto šakos taisyklės - negali būti tikras dėl savo ateities, ne visada ji priklauso yik nuo tavęs. „Yra aukščiau stovinčių žmonių, kurie tave valdo. Esi žaidėjas, dirbi savo darbą ir už tai gauni pinigų - daugiau gilintis neverta. Tegul į tai gilinasi tie, kurie gali ir privalo tuo rūpintis, kurių darbas - padaryti viską, kad komanda būtų geresnė", - šaltakraujiškumo žaidėjui, rodos, netrūksta.
Nors sklido gandų, jog turės išvykti iš Denverio, galiausiai Linas šiame mieste liko. Ir dėl savo sprendimo klubo vadovams nereikėjo graužtis nagų - sausio 17-ąją lietuvis į Jutos „Jazz" krepšį įmetė net 41 tašką ir pasiekė naują visų lietuvių, kada nors žaidusių NBA, rezultatyvumo rekordą. „Trečias sezonas buvo neblogas, nors ir patyriau traumą. Tik gaila, kad gana anksti baigėsi... Vakarų konferencijos lygis šiemet buvo labai aukštas, todėl nors pirmą kartą per pastaruosius dvidešimt metų šiame sezone pasiekėme penkiasdešimt pergalių, puikiais rezultatais pasigirti negalėjome. Ką padarysi..." - sielotis nėra reikalo, tačiau ir apie asmeninius laimėjimus Linas, rodos, neskuba kalbėti.
Sezonas buvo neprastas, bet gerbėjų kritikos bent jau „Nuggets" treneris Georgas Karlas vis dėlto neišvengė. Lietuvis šypteli, kad tokios aistruolių reakcijos gali sulaukti kiekvienas, patyręs net ir menkiausią nesėkmę. „Juk visiems geras nebūsi. Visada bus tokių, kuriems patiksi, ir tokių, kuriems nepatiksi. Bus tokių, kurie pavydės, ir tokių, kurie visada turės ką pasakyti. Kaltųjų paieškų neišvengsi - tai žaidimo dalis. Beje, fanai Lietuvoje labai geri, ypač kai laimi..." - nusijuokia krepšininkas.
O kas būna tas žmogus, kuris ištikus nesėkmei pirmas suskumba paguosti, nuraminti, pasakyti gerą žodį? Linas net nebando slėpti: šeima ir artimiausi draugai. „Kai laimi, telefonas netyla, tačiau kai pralaimi, belieka mama, kuri visada turi ką gera pasakyti, tėtis, brolis, bičiuliai - daugiau tai niekam nerūpi. Bet prie to jau pripratau." Paklaustas, kiek skambučių sulaukė, kai per rungtynes pelnė 41 tašką, Linas tik šypteli: „Daug."
Už techninę pražangą - baudos
Beje, po rezultatyviausių L. Kleizos rungtynių buvo kalbama, kad komandos draugas ir JAV rinktinės žvaigždė Carmelo Anthony lietuvį praminė Rožine Pantera, o žinomas žaidėjas Allenas Iversonas pavadino Džeimsu Bondu. Tačiau Linas, paklaustas apie naująsias pravardes, puolė dievagotis, jog niekas jo taip nešaukia. „Iš kur jūs tai ištraukėte?! Pirmą kartą girdžiu!" - krepšininkas patikino, kad vienintelė jo pravardė komandoje dabar yra LK („el kei"). Krepšinio aistruoliai turbūt atsimena ir dar vieną šio lietuvio pravardę - Seksas, tačiau, pasak Lino, taip jis buvo vadinamas tik vaikystėje. „Dabar ji pernelyg vaikiškai skamba, - įsitikinęs aukštaūgis krepšininkas. - Be to, ji jau seniai užmiršta.‰
Iš pažiūros ramus kaip belgas, aikštelėje Linas virsta itin emocingu žaidėju. „Kai į ją įeinu, išsilieja visos emocijos, todėl kasdieniame gyvenime tuo tik mėgaujuosi. Tačiau ir aikštelėje darausi vis ramesnis, vis dažniau susitvardau", - patikina. Koks poelgis aikštelėje labiausiai įstrigo į atmintį? Pasak Lino, joje visko yra pasitaikę, tačiau ką nors konkretaus prisiminti sunku. „Nesispjaudau (spjaudymasis man atrodo žemiausia, ką gali padaryti sportininkas; jei kas nors mane apspjautų, iškart kiltų muštynės), nesikeikiu, bet piktai pasakęs tikrai esu", - prisipažįsta. Už tai ir techninę pražangą ne kartą yra gavęs. Ar dėl to sulaukia komandos narių priekaištų? „Ne tik priekaištų, baudų - taip pat", - neslepia Linas. Lietuvos rinktinėje oficialių nuobaudų už technines pražangas nenumatyta, tačiau žaidėjai patys yra sutarę, kad tas, kuris prasižengia, moka baudą. „Kokia ji? Nemaža - juk techninė pražanga gali daug kainuoti", - šypteli L. Kleiza.
Vienintelės dar nesutiko
Net tie, kurie sako neturį ambicijų būti geriausi, giliai viduje trykšta noru užlipti ant nugalėtojų pakylos. O jei netapti geriausiu, tai bent uždirbti tiek, kiek vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu gali daugiausia. Lietuvos rinktinės ir NBA klubo „Denver Nuggest" puolėjas, už Atlanto gaunantis milijonus, patikina, kad žaisdamas krepšinį apie pinigus negalvoja. „Pinigai man niekada nebuvo tikslas. Nežaidžiu tam, kad užsidirbčiau. Mano tikslas - laimėti ir žaisti krepšinį taip, kaip jis turi būti žaidžiamas. Kai krepšinis žaidžiamas dėl pinigų, jis nebėra krepšinis. Taip, šioje sporto šakoje sukasi dideli pinigai ir yra nemažai žmonių, kurie krepšinį žaidžia būtent dėl jų, tačiau tai - ne man", - užtikrina Linas ir prasitaria, jog svarbiausias jo tikslas - siekti pergalės ir, žinoma, kada nors laimėti NBA čempionatą bei tapti olimpiados nugalėtoju. „Dar niekada nežaidžiau blogoje ir netalentingoje komandoje, todėl tikiuosi, kad kada nors pavyks tai pasiekti", - vilčių neketina prarasti krepšininkas.
Ir vis dėlto nors pinigai Linui nėra pagrindinis tikslas, jie - puikus atlygis už alinantį darbą. Pagal sutartį su „Nuggets" komanda, kuri galios dar dvejus metus, lietuvis kitą sezoną uždirbs 1,8 milijono JAV dolerių. Ką veikti su gautais pinigais, Linui pataria verslo konsultantas, tačiau kur juos investuoja, linkęs nutylėti. Aišku tik tiek, kad bent jau kol kas nei prabangių namų, nei restoranų ar barų neperka, kaip daro kai kurie jo kolegos. „Kur juos leidžiu? Dedu po pagalve ir laukiu Kalėdų Aenelio, kad dar daugiau atneštų. Daug daug - kalnus. O jei rimtai, tai - labai asmeniškas klausimas. Visai Lietuvai juk nebūtina to žinoti", - nusijuokia. Tiesa, krepšininkas prisipažįsta turįs tris automobilius, tačiau kokius - ir vėl nutyli. Prasitaria tik tiek, kad prabangaus bentlio, apie kurį dar pernai svajojo, taip ir neįsigijo.
Lino tėvai gyvena Niujorke ir jų namus Denveryje žaidžiantis krepšininkas vadina savais. „Kol kas tai vienintelis mano įsigytas nekilnojamasis turtas", - šypteli krepšininkas ir prasitaria, kad kol kas savo namuose per metus praleidžia vos dvi savaites.
Prieš metus atvažiavęs į Lietuvą, žurnalistams Linas prasitarė, kad labiausiai pasiilgo Amerikoje likusio anglų buldogo Blacko, kuris sezono metu su juo gyvena nuomojamame bute Denveryje, kartais - pas tėvus Niujorke. Krepšininkas atviras: mylimosios, kurios pasiilgtų labiau nei šuns, vis dar nėra: „Savo svajonės dar nesuradau. Neieškau? Nei ieškau, nei neieškau - tiesiog tikiu, kad du žmonės turi susitikti, o paskui viskas susiklosto savaime. Kada nors tai tikrai nutiks."
