Įdomu, kas garsųjį atlikėją, TV laidų vedėją, žurnalistą Marijoną Mikutavičių paskatino traukti net į Sibirą. Po pokalbio supranti, jog ne skyrybų kartėlis, o greičiau noras pabėgti nuo pašėlusio gyvenimo tempo ir galimybė padaryti gerą darbą.
Į ekspediciją „Misija – Sibiras“ vykote iš idėjos ar?..
Pasiūlė draugas, o aš esu iš tų žmonių, kuriems maga išbandyti viską, kas nauja. Tas nesutramdomas žmogiškas smalsumas neleidžia nurimti. Buvo įdomi ir pati ekspedicijos idėja – tvarkyti apleistus lietuvių tremtinių kapus, išsibarsčiusius Sibiro platybėse. Pagaliau norėjosi pakeisi aplinką, pailsėti nuo scenos, darbo televizijoje. Kai nuo visko pavargsti, bet kokia kelionė – geriausias vaistas.
Mėgstate aštrius, kraują kaitinančius potyrius?
Na, kasdien nešokinėju parašiutu, nevairuoju lenktyninio automobilio – nesu kraštutinumų žmogus. Bet man maga kaskart išbandyti savo jėgas ir galimybes. Tad kai atsiranda proga patirti tai, ko anksčiau neteko, einu nedvejodamas.
Žinojote, kad ten nebus penkių žvaigždučių viešbučių, komforto... Nebaugino kelionė per taigą su kuprine ant pečių?
Nesu toks išlepęs ir sugedęs (šypsosi). Geros atostogos – anaiptol ne penkių žvaigždučių viešbutis ir paplūdimys po palmėmis, o patirti įspūdžiai. Jei reikėtų dienų dienas tysoti prie baseino, išprotėčiau. Man patinka aktyvus poilsis, ypač žvejyba. Deja, Sibire taip ir nenutaikiau progos įmerkti meškerės, tiksliau, jos net nesivežiau, nes būtų reikėję tampyti ant pečių papildomą svorį.
Tai buvo įsimintinos atostogos...
Ši kelionė buvo ypatinga. Ir nesvarbu, kad nakvojome, kur papuldavo: ir po atviru dangumi pliaupiant lietui, ir vieno miestelio mokykloje ant grindų, sulindę į miegmaišius, ir palapinėse taigos glūdumoje. Svarbiausia – pats procesas. Negalėjau atsistebėti mūsų ekspedicijos vadu, kuris buvo taip išsistudijavęs maršrutą, jog tarp brūzgynų, kuriuose, rodos, neįmanoma orientuotis, staiga pasuka į šalį ir parodo dar keletą apleistų kapų. Lyg pažinotų čia kiekvieną pėdą. Labai šaunus žmogus, gebantis kiekvieną užkrėsti kilnia idėja.
Ir tada...
Tada griebdavome kirvukus, iškirsdavome ant kapo užžėlusius krūmynus. Jei dar būdavo išlikęs koks apipuvęs kryžius, jį sutaisydavome, sukaldavome tvorelę ir keliaudavome toliau. Dažniausiai eidavome pėsčiomis, kartais paveždavo koks nors geras žmogelis arklių traukiamu vežimu ar sunkvežimiu. Kartais susistabdydavome ir maršrutinį autobusiuką. Žmonės ten draugiški, vyresnioji karta gerbia lietuvius, prisimena geruoju. Bent mums neteko sutikti priešiškai nusiteikusių. Išskyrus keletą, kurie persmelkti šovinistinės Rusijos ideologijos ir įsitikinę, kad visas pasaulis – priešai, kad iš jų nori atimti Sibirą ir pan. Smagiai pasiginčijome. Laimė, neteko kabintis į atlapus (juokiasi). Sukąsti uodų, pavargę, peršlapę arba perkaitę saulėje, bet laimingi keliavome iš taško į tašką vykdydami savo misiją.
Kaip gynėtės nuo uodų ir visokių mašalų, kurių taigoje apstu?
Iš pradžių purškėmės specialiais purškikliais, kurie padėdavo tik trumpam. Mašalų ten spiečių spiečiai. Po kelių dienų apsipratome. Kai paklausėme vietos gyventojų, ką jie daro, keistais žvilgsniais į mus pažiūrėdavo: „Kokie uodai?! Mes tiesiog nekreipiame į juos dėmesio.“ Supratau, kad viską lemia požiūris. Ir iš tikrųjų, kai nustojau galvoti apie tuos skaudžiai geliančius bimbalus, atrodė, kad jie ir ne tokie įkyrūs.
Kur kas labiau vargino permainingi orai. Čia plieskia saulė, svilina maždaug trisdešimties laipsnių karštis, čia užklumpa staigi liūtis, o kartais ir škvalas. Laimė, lydavo neilgai – po kurio laiko, žiūrėk, vėl šviečia saulė. Būdavo, einame kiaurai permirkę, sauso siūlo nelikę, o pasislėpti nuo lietaus nėra kur. Būdavo akimirkų, kai pagalvodavau, koks velnias mane čia nešė.
Ar nepasiilgdavote normalaus maisto, nepagaudavote savęs svajojant apie gardų kepsnį?
Žinoma, svajodavau. Tada išsitraukdavau cigaretę, užtraukdavau dūmą ir visi norai išgaruodavo. Daugiau nieko kita nelikdavo (juokiasi). Gamtoje, ypač gyvenant tokiomis laukinėmis sąlygomis, ir „tušonkė“ su makaronais būdavo didžiausias delikatesas. Merginos katilėlyje išvirdavo ir sriubos, ir košės, ir bulvių. Maisto atsargoms sumažėjus, tenkindavomės tuo, ką rasdavome nusipirkti miestelio ar kaimo parduotuvėlėse. Iš namų daug nesivežėme, nes visi žinojome, jog kiekvieną papildomą kilogramą teks tempti ant savo pečių per visą taigą.
Kaimo krautuvėlėse, ko gero, maisto pasirinkimas labai kuklus?
Būtiniausių maisto produktų: duonos, sviesto, bulvių, aišku, alkoholio, net kokakolos ten yra, bet labai prastos ir neskanios daržovės, menkas jų pasirinkimas. Sakė, kad jas gabena iš Kinijos. Palyginti su Maskvos kainomis, kurios „kosminės‘, Sibire maistas kainuoja panašiai kaip ir pas mus. Tarkim, dešros kilogramas atsieina apie 14 litų. Daug pigesnės cigaretės, pakelis vos 2 litai. Labiausiai stebino tai, jog net mažame kaimelyje yra penkios maisto prekių krautuvėlės. Didžiulė konkurencija.
Daugeliui Sibiras atrodo civilizacijos nepaliestas kampelis... Kaip yra iš tiesų?
Gamta tikrai laukinė, graži, nepakartojama, tačiau civilizacija čia sparčiai žengia į priekį. Patys sibiriečiai kratosi to sukurto neteisingo įvaizdžio, kad Sibiras – laukinis kraštas, kad pažvelgęs į kairę pamatysi išalkusią mešką, o į dešinę – prasigėrusius vyrus su šimtasiūlėmis. Žmonės vaikšto europietiškai apsirengę. „Adido“ firmos kepuraitėmis ant galvų, „Pumos“ sportiniais bateliais. Aišku, yra ir girtuoklių, o kur jų nėra? Pažiūrėkite, kas dedasi mūsų kaimuose?! Sibiriečiai važinėja daugiausia japoniškais automobiliais. Vairas dešinėje pusėje, bet ten niekas nedraudžia. Sako, jiems daug pigiau vežtis iš Japonijos, nes europietiški automobiliai kur kas brangesni.
Kiek dienų truko ekspedicija?
Aš ir dar keli ekspedicijos dalyviai dėl neatidėliotinų darbų buvome trumpiau, gal apie vienuolika dienų. Taip buvome susitarę. Visa ekspedicija truko apie tris savaites. Pati kelionė gana varginanti ir tolima. Iki Maskvos dardėjome traukiniu, paskui lėktuvu skridome į Krasnojarską, o iš ten keliavome labai įvairiai, kaip papuldavo.Kai prisimenu tas akimirkas, pagalvoju, kad vėl ten norėčiau atsidurti.
Pakerėjo Sibiras?
Grįžęs ėmiau net pavydėti gyvenantiems Sibiro platybėse. Ne vien gražios gamtos – ir pas mus yra daug gražių vietų. Labiausiai pavydžiu jiems tos ramybės, lėtesnio, patogesnio ir sveikesnio gyvenimo tempo. Kai grįžau po ekspedicijos namo ir atsiverčiau laikraščius, kilo noras juos iškart sudeginti. Visi kaip išprotėję kažko rėkia, nesutaria, kažkas kažkam grasina teismais, žudo, pjauna, apvaginėja. Taip ir norėjosi šaukti išėjus į lauką: „Ko jūs, kvailiai, čia plyšojate gerkles paleidę?!“
Gal norėtumėte gyventi Sibire?
Ten tikrai kur kas geriau. Bet kad galėtum ramiai nesukdamas galvos sėdėti sau kokioje trobelėje taigoje, čia turi „arti“, pinigų užsidirbti.
Nepasiilgtumėte vakarėlių, gražių moterų, prabangaus gyvenimo ir populiarumo?
Jei tave rodo per televizorių, dar nereiškia, kad esi kažką ypatinga padaręs ar pasiekęs. Ir nėra čia kuo puikuotis. Tas populiarumas kartais per gerklę lenda. Prabangus gyvenimas irgi nėra mano tikslas. Aišku, ir aš darau klaidų, bet tobuli yra tik dievai. Tačiau nesu snobas, kuris į vakarėlius eina vien tam, kad parodytų save, pasipuikuotų nauju prabangiu automobiliu ar seksualia mergina pašonėje. Taip, žmonėms būdinga siekti grožio, prabangos, patogaus gyvenimo, bet aš stengiuosi tai daryti saikingai. Juk ir šlapintis visiems būdinga, bet neleidi sau atlikti gamtinius reikalus, kur papuolė.
Pastebėjau, kad man gražiausi yra paprasti žmonės, gal net nieko ypatinga gyvenime nepasiekę. Bet jie nuoširdūs, turi savo gyvenimo filosofiją. Kaip tie kaimo seneliai, iš kurių veidų sklinda vidinė ramybė.
Sunku pasakyti, kur slypi tikroji laimė, ko pasiilgtum, nes pirmiausia to, matyt, reikia netekti.
Į ekspediciją „Misija – Sibiras“ vykote iš idėjos ar?..
Pasiūlė draugas, o aš esu iš tų žmonių, kuriems maga išbandyti viską, kas nauja. Tas nesutramdomas žmogiškas smalsumas neleidžia nurimti. Buvo įdomi ir pati ekspedicijos idėja – tvarkyti apleistus lietuvių tremtinių kapus, išsibarsčiusius Sibiro platybėse. Pagaliau norėjosi pakeisi aplinką, pailsėti nuo scenos, darbo televizijoje. Kai nuo visko pavargsti, bet kokia kelionė – geriausias vaistas.
Mėgstate aštrius, kraują kaitinančius potyrius?
Na, kasdien nešokinėju parašiutu, nevairuoju lenktyninio automobilio – nesu kraštutinumų žmogus. Bet man maga kaskart išbandyti savo jėgas ir galimybes. Tad kai atsiranda proga patirti tai, ko anksčiau neteko, einu nedvejodamas.
Žinojote, kad ten nebus penkių žvaigždučių viešbučių, komforto... Nebaugino kelionė per taigą su kuprine ant pečių?
Nesu toks išlepęs ir sugedęs (šypsosi). Geros atostogos – anaiptol ne penkių žvaigždučių viešbutis ir paplūdimys po palmėmis, o patirti įspūdžiai. Jei reikėtų dienų dienas tysoti prie baseino, išprotėčiau. Man patinka aktyvus poilsis, ypač žvejyba. Deja, Sibire taip ir nenutaikiau progos įmerkti meškerės, tiksliau, jos net nesivežiau, nes būtų reikėję tampyti ant pečių papildomą svorį.
Tai buvo įsimintinos atostogos...
Ši kelionė buvo ypatinga. Ir nesvarbu, kad nakvojome, kur papuldavo: ir po atviru dangumi pliaupiant lietui, ir vieno miestelio mokykloje ant grindų, sulindę į miegmaišius, ir palapinėse taigos glūdumoje. Svarbiausia – pats procesas. Negalėjau atsistebėti mūsų ekspedicijos vadu, kuris buvo taip išsistudijavęs maršrutą, jog tarp brūzgynų, kuriuose, rodos, neįmanoma orientuotis, staiga pasuka į šalį ir parodo dar keletą apleistų kapų. Lyg pažinotų čia kiekvieną pėdą. Labai šaunus žmogus, gebantis kiekvieną užkrėsti kilnia idėja.
Ir tada...
Tada griebdavome kirvukus, iškirsdavome ant kapo užžėlusius krūmynus. Jei dar būdavo išlikęs koks apipuvęs kryžius, jį sutaisydavome, sukaldavome tvorelę ir keliaudavome toliau. Dažniausiai eidavome pėsčiomis, kartais paveždavo koks nors geras žmogelis arklių traukiamu vežimu ar sunkvežimiu. Kartais susistabdydavome ir maršrutinį autobusiuką. Žmonės ten draugiški, vyresnioji karta gerbia lietuvius, prisimena geruoju. Bent mums neteko sutikti priešiškai nusiteikusių. Išskyrus keletą, kurie persmelkti šovinistinės Rusijos ideologijos ir įsitikinę, kad visas pasaulis – priešai, kad iš jų nori atimti Sibirą ir pan. Smagiai pasiginčijome. Laimė, neteko kabintis į atlapus (juokiasi). Sukąsti uodų, pavargę, peršlapę arba perkaitę saulėje, bet laimingi keliavome iš taško į tašką vykdydami savo misiją.
Kaip gynėtės nuo uodų ir visokių mašalų, kurių taigoje apstu?
Iš pradžių purškėmės specialiais purškikliais, kurie padėdavo tik trumpam. Mašalų ten spiečių spiečiai. Po kelių dienų apsipratome. Kai paklausėme vietos gyventojų, ką jie daro, keistais žvilgsniais į mus pažiūrėdavo: „Kokie uodai?! Mes tiesiog nekreipiame į juos dėmesio.“ Supratau, kad viską lemia požiūris. Ir iš tikrųjų, kai nustojau galvoti apie tuos skaudžiai geliančius bimbalus, atrodė, kad jie ir ne tokie įkyrūs.
Kur kas labiau vargino permainingi orai. Čia plieskia saulė, svilina maždaug trisdešimties laipsnių karštis, čia užklumpa staigi liūtis, o kartais ir škvalas. Laimė, lydavo neilgai – po kurio laiko, žiūrėk, vėl šviečia saulė. Būdavo, einame kiaurai permirkę, sauso siūlo nelikę, o pasislėpti nuo lietaus nėra kur. Būdavo akimirkų, kai pagalvodavau, koks velnias mane čia nešė.
Ar nepasiilgdavote normalaus maisto, nepagaudavote savęs svajojant apie gardų kepsnį?
Žinoma, svajodavau. Tada išsitraukdavau cigaretę, užtraukdavau dūmą ir visi norai išgaruodavo. Daugiau nieko kita nelikdavo (juokiasi). Gamtoje, ypač gyvenant tokiomis laukinėmis sąlygomis, ir „tušonkė“ su makaronais būdavo didžiausias delikatesas. Merginos katilėlyje išvirdavo ir sriubos, ir košės, ir bulvių. Maisto atsargoms sumažėjus, tenkindavomės tuo, ką rasdavome nusipirkti miestelio ar kaimo parduotuvėlėse. Iš namų daug nesivežėme, nes visi žinojome, jog kiekvieną papildomą kilogramą teks tempti ant savo pečių per visą taigą.
Kaimo krautuvėlėse, ko gero, maisto pasirinkimas labai kuklus?
Būtiniausių maisto produktų: duonos, sviesto, bulvių, aišku, alkoholio, net kokakolos ten yra, bet labai prastos ir neskanios daržovės, menkas jų pasirinkimas. Sakė, kad jas gabena iš Kinijos. Palyginti su Maskvos kainomis, kurios „kosminės‘, Sibire maistas kainuoja panašiai kaip ir pas mus. Tarkim, dešros kilogramas atsieina apie 14 litų. Daug pigesnės cigaretės, pakelis vos 2 litai. Labiausiai stebino tai, jog net mažame kaimelyje yra penkios maisto prekių krautuvėlės. Didžiulė konkurencija.
Daugeliui Sibiras atrodo civilizacijos nepaliestas kampelis... Kaip yra iš tiesų?
Gamta tikrai laukinė, graži, nepakartojama, tačiau civilizacija čia sparčiai žengia į priekį. Patys sibiriečiai kratosi to sukurto neteisingo įvaizdžio, kad Sibiras – laukinis kraštas, kad pažvelgęs į kairę pamatysi išalkusią mešką, o į dešinę – prasigėrusius vyrus su šimtasiūlėmis. Žmonės vaikšto europietiškai apsirengę. „Adido“ firmos kepuraitėmis ant galvų, „Pumos“ sportiniais bateliais. Aišku, yra ir girtuoklių, o kur jų nėra? Pažiūrėkite, kas dedasi mūsų kaimuose?! Sibiriečiai važinėja daugiausia japoniškais automobiliais. Vairas dešinėje pusėje, bet ten niekas nedraudžia. Sako, jiems daug pigiau vežtis iš Japonijos, nes europietiški automobiliai kur kas brangesni.
Kiek dienų truko ekspedicija?
Aš ir dar keli ekspedicijos dalyviai dėl neatidėliotinų darbų buvome trumpiau, gal apie vienuolika dienų. Taip buvome susitarę. Visa ekspedicija truko apie tris savaites. Pati kelionė gana varginanti ir tolima. Iki Maskvos dardėjome traukiniu, paskui lėktuvu skridome į Krasnojarską, o iš ten keliavome labai įvairiai, kaip papuldavo.Kai prisimenu tas akimirkas, pagalvoju, kad vėl ten norėčiau atsidurti.
Pakerėjo Sibiras?
Grįžęs ėmiau net pavydėti gyvenantiems Sibiro platybėse. Ne vien gražios gamtos – ir pas mus yra daug gražių vietų. Labiausiai pavydžiu jiems tos ramybės, lėtesnio, patogesnio ir sveikesnio gyvenimo tempo. Kai grįžau po ekspedicijos namo ir atsiverčiau laikraščius, kilo noras juos iškart sudeginti. Visi kaip išprotėję kažko rėkia, nesutaria, kažkas kažkam grasina teismais, žudo, pjauna, apvaginėja. Taip ir norėjosi šaukti išėjus į lauką: „Ko jūs, kvailiai, čia plyšojate gerkles paleidę?!“
Gal norėtumėte gyventi Sibire?
Ten tikrai kur kas geriau. Bet kad galėtum ramiai nesukdamas galvos sėdėti sau kokioje trobelėje taigoje, čia turi „arti“, pinigų užsidirbti.
Nepasiilgtumėte vakarėlių, gražių moterų, prabangaus gyvenimo ir populiarumo?
Jei tave rodo per televizorių, dar nereiškia, kad esi kažką ypatinga padaręs ar pasiekęs. Ir nėra čia kuo puikuotis. Tas populiarumas kartais per gerklę lenda. Prabangus gyvenimas irgi nėra mano tikslas. Aišku, ir aš darau klaidų, bet tobuli yra tik dievai. Tačiau nesu snobas, kuris į vakarėlius eina vien tam, kad parodytų save, pasipuikuotų nauju prabangiu automobiliu ar seksualia mergina pašonėje. Taip, žmonėms būdinga siekti grožio, prabangos, patogaus gyvenimo, bet aš stengiuosi tai daryti saikingai. Juk ir šlapintis visiems būdinga, bet neleidi sau atlikti gamtinius reikalus, kur papuolė.
Pastebėjau, kad man gražiausi yra paprasti žmonės, gal net nieko ypatinga gyvenime nepasiekę. Bet jie nuoširdūs, turi savo gyvenimo filosofiją. Kaip tie kaimo seneliai, iš kurių veidų sklinda vidinė ramybė.
Sunku pasakyti, kur slypi tikroji laimė, ko pasiilgtum, nes pirmiausia to, matyt, reikia netekti.
