Lietuvos pramogų verslo ryklio Marijono Mikutavičiaus laukia naujasis iššūkis. Išbandęs dainininko, televizijos laidų ir renginių vedėjo amplua jis ryžosi naujai intrigai – vaidmeniui naujoje lietuviškoje kino juostoje „Sibiro Madona“.
Kaip ryžaisi išbandyti jėgas filmavimo aikštelėje?
Į viską žvelgiu filosofiškai – tai tiesiog naujas gyvenimo iššūkis. Jų niekada neatsisakau. Prisimenu, kad prieš trejus metus kino prodiuseris užsiminė, jog bus filmuojama nauja lietuviška kino juosta apie tremtinius Sibire. Tačiau kalbos taip ir liko kalbomis. Labai nustebau sulaukęs režisierės Inesos Kurklietytės skambučio ir kvietimo dalyvauti aktorių atrankoje. Tuo metu ilsėjausi užsienyje. Tiesą sakant, patyriau lengvą šoką.
Vaidmenį gavai išskirtinėmis teisėmis ar įveikęs visus atrankoje dalyvavusius pretendentus?
Kaip ir visi, atrankoje dalyvavau sąžiningai. Skaičiau eiles, bandžiau vaidinti. Nebuvau vienintelis pretendentas į vaidmenį. Kodėl daugelis galvoja, kad į filmą patekau išskirtinėmis teisėmis? Atranka vyko pagal visas taisykles ir tik po jos sužinojau, kad tinku vaidmeniui!
Kaip jautiesi filmavimo aikštelėje, juk vaidinti pilno metražo filme tau dar neteko?
Tai, kas nauja, visuomet įdomu. Niekada neatsisakydavau įdomių pasiūlymų, o šis toks ir yra. Nesu aktorius, nors visi mes gyvenime esame savotiški aktoriai. Pavaidinam dažnokai. Vesdamas laidas galiu improvizuoti į valias, tobulinti scenarijų. „Sibiro Madonos“ filmavimo aikštelėje esu įspraustas į rėmus. Privalau išmokti tekstą, ir taškas. Žinoma, keletą savo kūrybos frazių, kurios nebuvo numatytos scenarijuje, į dialogus jau buvau įterpęs. Stengiuosi improvizuoti saikingai. Juk negaliu vėl virsti Marijonu Mikutavičiumi iš „Tangomanijos“. Realiai suvokiu, ko iš manęs nori režisierė, tačiau tuo pat metu žinau, jog subtili mano improvizacija filmui tikrai nepakenks.
Ar vargsti mintinai kaldamas tekstus?
Kol kas neteko mokytis ilgų tekstų, nes filmuojame trumpas scenas. Mokykloje mintinai kalti Martyno Mažvydo eiles buvo kur kas sunkiau. Dialogai lakoniški, todėl oratorystės įgūdžiais naudojuosi nedažnai.
Ar galėtum save sutapatinti su vaidinamu personažu? Ar jis turi tau būdingų charakterio bruožų?
Vaidinu gimnazijos direktorių, kuris netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje ir buvo ištremtas į Sibirą. Jis kaip ir aš nesėdi vietoje ir neplaukia pasroviui. Jis nesusitaiko su sunkia buitimi ir bando gyventi taip, kaip nori. Tačiau bepigu mums vertinti praeitį. Abejoju ar būčiau toks drąsus, jei gyvenčiau anais laikais Sibire. Gal būčiau paskutinis mižnius, kasdien kirsčiau medžius ir bijočiau galvą į viešumą iškišt? Kraupu net pagalvoti, jog tremtyje žmonės ir dirbo, ir gyveno, ir mylėjo, ir tikėjosi geresnės ateities.
Ar filmavimo aikštelėje jautiesi kaip žuvis vandenyje?
Iš pradžių buvau beveik žalias. Numaniau, kaip vyksta filmo kūrimo darbai, nes filmavausi keliose reklamose. Prisimenu, niekaip nesuvokdavau, kodėl vieną kadrą reikia kartoti kelis ar net keliasdešimt kartų. Vieną sceną neretai kartojame 4 kartus. Viską preciziškai atkartoti kiekviename dublyje sudėtinga. Rankų, kojų, galvos judesius atkartoti įmanoma, bet emocijų – ne.
Esi naujokas kine, tad nenuostabu, jei po filmo premjeros į tave susmigs kritikos strėlės. Ar įsivaizduoji, kaip žiūrovai priims tavo vaidybą?
Noriu iš savęs išspausti kiek įmanoma. Tik tada galėsiu didžiuotis savo vaidyba. Tikiuosi, kad objektyvus, nešališkas žiūrovas manyje įžvelgs ne tik Marijoną Mikutavičių. Bliamba, man ši veikla patinka, stengiuosi iš visų jėgų pateisinti kūrybinės komandos ir žiūrovų lūkesčius. Tikiu filmo sėkme! Žinoma, galiu drąsiai rėkauti, kad man nusišvilpt, ką apie mane kalbės po filmo premjeros. Bet man tai išties rūpi! Nors net neabejoju, kad atsiras tokių, kurie eis žiūrėti filmo kad tik iš manęs pasijuoktų, badys pirštais ir sakys: „Aktoriumi mat patapo.“
Kaip ryžaisi išbandyti jėgas filmavimo aikštelėje?
Į viską žvelgiu filosofiškai – tai tiesiog naujas gyvenimo iššūkis. Jų niekada neatsisakau. Prisimenu, kad prieš trejus metus kino prodiuseris užsiminė, jog bus filmuojama nauja lietuviška kino juosta apie tremtinius Sibire. Tačiau kalbos taip ir liko kalbomis. Labai nustebau sulaukęs režisierės Inesos Kurklietytės skambučio ir kvietimo dalyvauti aktorių atrankoje. Tuo metu ilsėjausi užsienyje. Tiesą sakant, patyriau lengvą šoką.
Vaidmenį gavai išskirtinėmis teisėmis ar įveikęs visus atrankoje dalyvavusius pretendentus?
Kaip ir visi, atrankoje dalyvavau sąžiningai. Skaičiau eiles, bandžiau vaidinti. Nebuvau vienintelis pretendentas į vaidmenį. Kodėl daugelis galvoja, kad į filmą patekau išskirtinėmis teisėmis? Atranka vyko pagal visas taisykles ir tik po jos sužinojau, kad tinku vaidmeniui!
Kaip jautiesi filmavimo aikštelėje, juk vaidinti pilno metražo filme tau dar neteko?
Tai, kas nauja, visuomet įdomu. Niekada neatsisakydavau įdomių pasiūlymų, o šis toks ir yra. Nesu aktorius, nors visi mes gyvenime esame savotiški aktoriai. Pavaidinam dažnokai. Vesdamas laidas galiu improvizuoti į valias, tobulinti scenarijų. „Sibiro Madonos“ filmavimo aikštelėje esu įspraustas į rėmus. Privalau išmokti tekstą, ir taškas. Žinoma, keletą savo kūrybos frazių, kurios nebuvo numatytos scenarijuje, į dialogus jau buvau įterpęs. Stengiuosi improvizuoti saikingai. Juk negaliu vėl virsti Marijonu Mikutavičiumi iš „Tangomanijos“. Realiai suvokiu, ko iš manęs nori režisierė, tačiau tuo pat metu žinau, jog subtili mano improvizacija filmui tikrai nepakenks.
Ar vargsti mintinai kaldamas tekstus?
Kol kas neteko mokytis ilgų tekstų, nes filmuojame trumpas scenas. Mokykloje mintinai kalti Martyno Mažvydo eiles buvo kur kas sunkiau. Dialogai lakoniški, todėl oratorystės įgūdžiais naudojuosi nedažnai.
Ar galėtum save sutapatinti su vaidinamu personažu? Ar jis turi tau būdingų charakterio bruožų?
Vaidinu gimnazijos direktorių, kuris netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje ir buvo ištremtas į Sibirą. Jis kaip ir aš nesėdi vietoje ir neplaukia pasroviui. Jis nesusitaiko su sunkia buitimi ir bando gyventi taip, kaip nori. Tačiau bepigu mums vertinti praeitį. Abejoju ar būčiau toks drąsus, jei gyvenčiau anais laikais Sibire. Gal būčiau paskutinis mižnius, kasdien kirsčiau medžius ir bijočiau galvą į viešumą iškišt? Kraupu net pagalvoti, jog tremtyje žmonės ir dirbo, ir gyveno, ir mylėjo, ir tikėjosi geresnės ateities.
Ar filmavimo aikštelėje jautiesi kaip žuvis vandenyje?
Iš pradžių buvau beveik žalias. Numaniau, kaip vyksta filmo kūrimo darbai, nes filmavausi keliose reklamose. Prisimenu, niekaip nesuvokdavau, kodėl vieną kadrą reikia kartoti kelis ar net keliasdešimt kartų. Vieną sceną neretai kartojame 4 kartus. Viską preciziškai atkartoti kiekviename dublyje sudėtinga. Rankų, kojų, galvos judesius atkartoti įmanoma, bet emocijų – ne.
Esi naujokas kine, tad nenuostabu, jei po filmo premjeros į tave susmigs kritikos strėlės. Ar įsivaizduoji, kaip žiūrovai priims tavo vaidybą?
Noriu iš savęs išspausti kiek įmanoma. Tik tada galėsiu didžiuotis savo vaidyba. Tikiuosi, kad objektyvus, nešališkas žiūrovas manyje įžvelgs ne tik Marijoną Mikutavičių. Bliamba, man ši veikla patinka, stengiuosi iš visų jėgų pateisinti kūrybinės komandos ir žiūrovų lūkesčius. Tikiu filmo sėkme! Žinoma, galiu drąsiai rėkauti, kad man nusišvilpt, ką apie mane kalbės po filmo premjeros. Bet man tai išties rūpi! Nors net neabejoju, kad atsiras tokių, kurie eis žiūrėti filmo kad tik iš manęs pasijuoktų, badys pirštais ir sakys: „Aktoriumi mat patapo.“
