Teatro, kino, televizijos aktorius Marius Jampolskis ir teatro vadybos bakalaurė, tarptautinį turizmo administravimą neakivaizdžiai studijuojanti Aistė Jampolskienė augina greitai dvejų metų gimtadienį švęsiantį sūnų Dovydą. Poros bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva: apšiurusio bendrabučio kambarėlis, ryžių kruopomis ir iškaulytų cigarečių dūmais malšinamas alkis, vargana buitis ir svajonės apie gražesnę ateitį.
Susipažinę prieš septynerius metus, prieš ketverius jie susituokė. Tačiau jų meilės istorijos pradžia šiek tiek skiriasi nuo kitų jaunų žmonių. Studijuodamas ketvirtame kurse Marius su keliais bičiuliais nuomojosi butą. Kadangi skolos augo greičiau nei pajamos, „kambariokai“ sukūrė verslo planą – išvykti į Norvegiją padirbėti. Tad po kurio laiko būsimasis aktorius liko gyventi vienas su visomis skolomis. Tuo metu savarankiškos vietos po saule ieškojo jauna vilnietė Aistė – jos draugė ir susitarė, kad mergina trumpam prisiglaus Mariaus nuomojamame bute. Išsiaiškinę, kad vienas dairosi, kur gyventi, kitas – su kuo galėtų nuomotis, greitai tapo kaimynais. „Pradėjome dalytis buitimi, iš pradžių net vienas kitą erzinome. Paskui susidraugavome, įsimylėjome ir galiausiai susituokėme. Viskas iš kito galo, – juokiasi Marius. – Todėl sakome, kad mūsų meilė prasidėjo ne nuo dangaus, o nuo žemės.“
Padirbėti išvykę draugai negrįžo, skolos slėgė, tad pora susirado bendrabučio kambarį už prieinamą kainą: „Gyvenome kone lindynėje su tamsiais koridoriais, šalto vandens dušu viename gale, tualetu kitame ir kaimynais narkomanais. Per dieną suvalgydavome pakelį ryžių ar pusę pakelio grikių kaip delikateso – sukomės, kaip galėjome. Iš ko nors „susišaudydavome“ cigarečių, nes parūkius mažiau kankindavo alkis.“
Netrukus studijuoti teatro vadybą pradėjo Aistė. Pirmo ir ketvirto kurso studentų pora vienu metu beveik neturėjo pajamų. Kartais padėdavo tėvai, bet jaunuoliai buvo išdidūs – prašyti nenorėjo. Baigdamas bakalauro studijas Marius įsidarbino Užupio teatre ir už minimalų atlyginimą vaidindavo vaikų darželiuose. Ir pats teatras sunkiai vertėsi, išlaikomas tik aktorių idealizmo. Tačiau net gaunamas minimumas jiedviem atrodė tarsi išsigelbėjimas. Aišku, galima buvo rasti kur kas pelningesnį, pavyzdžiui, statybininko, darbą, tačiau Marius suprato, kad turi pasirinkti: arba iškęsti sunkų laiką ir sulaukti savo, kaip aktoriaus, valandos, arba pasiduoti ir rinktis kitą profesiją.
„Laikėmės įsikibę vienas į kitą kaip į šiaudą. Tikėjome, jog kada nors pasiseks. Pradžia buvo sunki, todėl turėjome progą išsiskirti jau po kelių bendro gyvenimo savaičių. Tačiau ištvėrus tą sudėtingą etapą mums niekas nebebaisu. Sunkiausia jau patyrėme.“
Keisčiausia, kad draugystės pradžioje jie pykosi daug rečiau – neturėjo tam laiko. Nuolat reikėjo sukti galvas, ką toliau daryti. Tačiau nelengva buitis tuo pačiu metu buvo pripildyta romantikos. „Kai sunku, labai gerai veikia vaizduotė. Kiekviena smulkmena virsdavo didžiule švente. Pavyzdžiui, jei žmonai padovanodavau kremo – tada jis mums atrodydavo rimtas pirkinys. Matydavau, kaip Aistę tai nustebindavo, kaip ji įvertindavo tokį mano mostą, ir pats džiaugdavausi.
Prisimindamas anuos laikus suprantu, kad tie metai sutvirtino mūsų šeimos pagrindus. Tai, ką turime dabar, yra mudviejų kantrybės, meilės ir tikėjimo, jog viskas bus gerai, rezultatas.“
Aktorius įsitikinęs, kad jeigu jų šeimos istorija būtų klosčiusis tradiciškai, jei praėjus septyneriems metams pakliūtų į finansinę duobę, viskas atrodytų kur kas sudėtingiau. Po rimtus išbandymus atlaikiusios draugystė pradžios Marius tvirtina, kad Aistė jam – ne tik žmona, bet ir kareivis, su kuriuo nebaugu eiti į apkasus.
„Nemanau, kad žmones išskiria nepritekliai. Tai tik vidinių nesutarimų pasekmė. Jeigu šeimoje trūksta meilės ir tolerancijos, santykius gali apsunkinti rutina, buitis ar koks nors interesų konfliktas. Jei suvoki, kad pagrindinis dalykas – ne kritinė situacija, o ilgalaikė buvimo drauge perspektyva, jei teigiamai atsakai sau į klausimą, ar nori su šalia esančiu žmogumi kartu pasenti, tada tavo pasirinkimas teisingas. Visos kylančios problemos bus sprendžiamos bendrai ir net įsiplieskęs ginčas netaps esminis, po kurio susikraunami daiktai ir trenkiama durimis.“
Kad ir nedaug uždirbdamas, Marius nuolat stengėsi išlaikyti šeimą, investavo į Aistės mokslus, tačiau ir ji pati turi ambicingų planų. Vyras slapta net laukia momento, kai žmona gaus daugiau už jį ir taip patenkins savo moterišką savimeilę. Aktoriai niekada negalėdavo pasigirti dideliais turtais, tačiau, Mariaus nuomone, jie pernelyg dėl to ir skundžiasi. „Svarbiausia, kad norai atitiktų galimybes. O tai nepriklauso nuo pinigų kiekio. Iš tiesų žmogui reikia labai nedaug – tik kad būtų susitaikęs su savimi. Tada ir jausis laimingas. Sakyčiau, panašūs išbandymai, kokių teko mums, labai reikalingi – be tamsos nebūna šviesos. Jei nerasi su kuo palyginti, nemokėsi džiaugtis tuo, ką turi. Gimusiems milijonieriais sunku įvertinti turtus. Kadaise valgiau kruopas, todėl dabar mėgaujuosi gero kepsnio skoniu. Mums su Aiste prie širdies budizmo filosofija: džiaukis tuo, ką turi, ir neverk, jei pameti. Tiesa, ji kur kas labiau nei aš moka pasitenkinti mažais dalykais. Manau, man labai pasisekė“.
Susipažinę prieš septynerius metus, prieš ketverius jie susituokė. Tačiau jų meilės istorijos pradžia šiek tiek skiriasi nuo kitų jaunų žmonių. Studijuodamas ketvirtame kurse Marius su keliais bičiuliais nuomojosi butą. Kadangi skolos augo greičiau nei pajamos, „kambariokai“ sukūrė verslo planą – išvykti į Norvegiją padirbėti. Tad po kurio laiko būsimasis aktorius liko gyventi vienas su visomis skolomis. Tuo metu savarankiškos vietos po saule ieškojo jauna vilnietė Aistė – jos draugė ir susitarė, kad mergina trumpam prisiglaus Mariaus nuomojamame bute. Išsiaiškinę, kad vienas dairosi, kur gyventi, kitas – su kuo galėtų nuomotis, greitai tapo kaimynais. „Pradėjome dalytis buitimi, iš pradžių net vienas kitą erzinome. Paskui susidraugavome, įsimylėjome ir galiausiai susituokėme. Viskas iš kito galo, – juokiasi Marius. – Todėl sakome, kad mūsų meilė prasidėjo ne nuo dangaus, o nuo žemės.“
Padirbėti išvykę draugai negrįžo, skolos slėgė, tad pora susirado bendrabučio kambarį už prieinamą kainą: „Gyvenome kone lindynėje su tamsiais koridoriais, šalto vandens dušu viename gale, tualetu kitame ir kaimynais narkomanais. Per dieną suvalgydavome pakelį ryžių ar pusę pakelio grikių kaip delikateso – sukomės, kaip galėjome. Iš ko nors „susišaudydavome“ cigarečių, nes parūkius mažiau kankindavo alkis.“
Netrukus studijuoti teatro vadybą pradėjo Aistė. Pirmo ir ketvirto kurso studentų pora vienu metu beveik neturėjo pajamų. Kartais padėdavo tėvai, bet jaunuoliai buvo išdidūs – prašyti nenorėjo. Baigdamas bakalauro studijas Marius įsidarbino Užupio teatre ir už minimalų atlyginimą vaidindavo vaikų darželiuose. Ir pats teatras sunkiai vertėsi, išlaikomas tik aktorių idealizmo. Tačiau net gaunamas minimumas jiedviem atrodė tarsi išsigelbėjimas. Aišku, galima buvo rasti kur kas pelningesnį, pavyzdžiui, statybininko, darbą, tačiau Marius suprato, kad turi pasirinkti: arba iškęsti sunkų laiką ir sulaukti savo, kaip aktoriaus, valandos, arba pasiduoti ir rinktis kitą profesiją.
„Laikėmės įsikibę vienas į kitą kaip į šiaudą. Tikėjome, jog kada nors pasiseks. Pradžia buvo sunki, todėl turėjome progą išsiskirti jau po kelių bendro gyvenimo savaičių. Tačiau ištvėrus tą sudėtingą etapą mums niekas nebebaisu. Sunkiausia jau patyrėme.“
Keisčiausia, kad draugystės pradžioje jie pykosi daug rečiau – neturėjo tam laiko. Nuolat reikėjo sukti galvas, ką toliau daryti. Tačiau nelengva buitis tuo pačiu metu buvo pripildyta romantikos. „Kai sunku, labai gerai veikia vaizduotė. Kiekviena smulkmena virsdavo didžiule švente. Pavyzdžiui, jei žmonai padovanodavau kremo – tada jis mums atrodydavo rimtas pirkinys. Matydavau, kaip Aistę tai nustebindavo, kaip ji įvertindavo tokį mano mostą, ir pats džiaugdavausi.
Prisimindamas anuos laikus suprantu, kad tie metai sutvirtino mūsų šeimos pagrindus. Tai, ką turime dabar, yra mudviejų kantrybės, meilės ir tikėjimo, jog viskas bus gerai, rezultatas.“
Aktorius įsitikinęs, kad jeigu jų šeimos istorija būtų klosčiusis tradiciškai, jei praėjus septyneriems metams pakliūtų į finansinę duobę, viskas atrodytų kur kas sudėtingiau. Po rimtus išbandymus atlaikiusios draugystė pradžios Marius tvirtina, kad Aistė jam – ne tik žmona, bet ir kareivis, su kuriuo nebaugu eiti į apkasus.
„Nemanau, kad žmones išskiria nepritekliai. Tai tik vidinių nesutarimų pasekmė. Jeigu šeimoje trūksta meilės ir tolerancijos, santykius gali apsunkinti rutina, buitis ar koks nors interesų konfliktas. Jei suvoki, kad pagrindinis dalykas – ne kritinė situacija, o ilgalaikė buvimo drauge perspektyva, jei teigiamai atsakai sau į klausimą, ar nori su šalia esančiu žmogumi kartu pasenti, tada tavo pasirinkimas teisingas. Visos kylančios problemos bus sprendžiamos bendrai ir net įsiplieskęs ginčas netaps esminis, po kurio susikraunami daiktai ir trenkiama durimis.“
Kad ir nedaug uždirbdamas, Marius nuolat stengėsi išlaikyti šeimą, investavo į Aistės mokslus, tačiau ir ji pati turi ambicingų planų. Vyras slapta net laukia momento, kai žmona gaus daugiau už jį ir taip patenkins savo moterišką savimeilę. Aktoriai niekada negalėdavo pasigirti dideliais turtais, tačiau, Mariaus nuomone, jie pernelyg dėl to ir skundžiasi. „Svarbiausia, kad norai atitiktų galimybes. O tai nepriklauso nuo pinigų kiekio. Iš tiesų žmogui reikia labai nedaug – tik kad būtų susitaikęs su savimi. Tada ir jausis laimingas. Sakyčiau, panašūs išbandymai, kokių teko mums, labai reikalingi – be tamsos nebūna šviesos. Jei nerasi su kuo palyginti, nemokėsi džiaugtis tuo, ką turi. Gimusiems milijonieriais sunku įvertinti turtus. Kadaise valgiau kruopas, todėl dabar mėgaujuosi gero kepsnio skoniu. Mums su Aiste prie širdies budizmo filosofija: džiaukis tuo, ką turi, ir neverk, jei pameti. Tiesa, ji kur kas labiau nei aš moka pasitenkinti mažais dalykais. Manau, man labai pasisekė“.
