Tikriausiai ir jums bent kartą kirbėjo klausimas, kas gi slepiasi po Kauno „Žalgirio“ simbolio kostiumu. Pasirodo, vienuolika metų Žalgirinį vaidina vienintelis žmogus – Kauno pantomimos teatro aktorius Marius Sekmokas.
Kada ir kam gimė idėja sukurti „Žalgirio“ krepšinio komandos simbolį?
Ši mintis kilo ne man, o komandos reklamos vadybininkams. Jie ieškojo žmogaus, kuris turėtų patirties šioje srityje, būtų nedidelio ūgio, puikiai valdytų kūną. Juk čia reikia ne kalbėti, o judėti. Matyt, buvau tinkamiausias kandidatas.
Sulaukęs pasiūlymo tapti Žalgiriniu, nė minutės nedvejojau. Tai nutiko prieš vienuolika metų, ir iki šiol esu labai patenkintas šiuo vaidmeniu (šypsosi). Priimu kiekvieną gyvenimo iššūkį.
Ar pamenate, kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie kostiumo, nes jis velniškai varžo judesius. Reikėjo mokytis vaikščioti, judėti. Tik pradėjęs dirbti turėjau kolegą, kuris man padėdavo apsirengti. Dabar jau esu patyręs Žalgirinis, tad apsirengiu per penkiolika dvidešimt minučių (šypsosi).
Pirmieji mano darbo metai buvo kupini ir įspūdingų „Žalgirio“ pergalių: tą sezoną komanda tapo LKL, NBL ir Eurolygos čempione.
Kuo ypatingas Žalgirinio kostiumas?
Įsivaizduokite, batai yra 53 centimetrų ilgio. Daugeliui gal pasirodytų paprasta dėvėti tokį kostiumą, bet aš beveik nieko nematau ir jaučiuosi taip, tarsi būčiau su dujokauke. Man nuolat trūksta oro, dūstu, po minutės pertraukėlių bėgu į užkulisius, kad nusiėmęs kaukę galėčiau įkvėpti oro.
Beje, kai kurių kitų šalių komandas simbolizuojantiems herojams labiau pasisekė – jų kostiumuose įtaisyti maži kondicionieriai.
Prieš varžybas būtinai turiu nueiti į tualetą, nes kitu atveju kiltų didžiulių keblumų (šypsosi). Šiek tiek apmaudu, jog su sunkiu Žalgirinio kostiumu negaliu atlikti įvairiausių triukų. Moku daryti salto, tačiau per varžybas tai pademonstruoti būtų tiesiog neįmanoma.
Kostiumas yra sintetinis ir labai storas, todėl jį vilkėdamas smarkiai prakaituoju. Visus tuos vienuolika metų Žalgirinio kostiumas nė sykio nebuvo keistas, bet jau šį rudenį žada pasiūti naują.
Tiesa, kad pirmaisiais metais jūsų herojus vilkėdavo Arvydo Sabonio treniruočių marškinėlius?
Tikra tiesa, bet pasikeitus komandos aprangos gamintojams man pasiuvo kitus marškinėlius. Gamintojai tikino, jog pasiuvo didžiausius, tačiau naujieji marškinėliai buvo vienu dydžiu mažesni nei A. Sabonio (šypsosi).
Teko girdėti, kad pats prižiūrite, valote Žalgirinio kostiumą, jei suplyšta, taisote.
Kostiumas yra senas, neretai suplyšta. Tenka pačiam jį sutvarkyti. Nuo pat mažens mokiausi siūti sceninius drabužius, todėl jokių problemų nekyla. Dažnai reikia ką nors sutvirtinti, patobulinti. Juk daugelis šokėjų, aktorių moka ir mėgsta siūti.
O kas nutinka, jei negalite dalyvauti varžybose? Gal turite dublerių?
Ne, jei nėra manęs, nėra ir talismano, tačiau stengiuosi planuoti laiką, kad visada galėčiau nuvykti į Sporto halę.
Kokių kuriozų yra nutikę per tuos vienuolika metų?
Jų būta daugybė, visų net neprisimenu (šypsosi). Iš pradžių buvau nerangus: nuversdavau reklamos stendus, susidurdavau su komandos šokėjomis, užkliudžiau filmavimo kamerą. Kartą suplyšo batai, atsirišo trumpikių raišteliai.
Pasitaikė, kad įstrigau spūstyje, o po kelių minučių man jau reikėjo pasirodyti aikštelėje. Policijos ekipažas turėjo lydėti mane iki pat Sporto halės. Dabar visada stengiuosi atvykti pora valandų prieš varžybas.
Pamenu, kartą sugedo automobilis ir apsikrovęs didžiuliais krepšiais susistabdžiau mikroautobusą. Keleiviai net nenumanė, jog krepšiuose – Žalgirinio kostiumas, tačiau mielai padėjo viską palaikyti. Dažniausiai kostiumą palieku automobilyje ir vis nerimauju, kad kas nors jo nepavogtų (juokiasi).
Ką jums pačiam reiškia būti Žalgiriniu?
Tai malonus, mielas, šaunus, įdomus darbas, kurį pavadinčiau hobiu. Patyriau daugybę neišdildomų įspūdžių, nepamirštamų akimirkų. Smagu palaikyti komandą, jausti krepšinio dvasią, „užvesti“ publiką.
Be to, šis darbas tapo neatsiejamas nuo manęs ir mano šeimos. Žmona su penkiamete dukryte Ieva visada kartu vyksta į Sporto halę, padeda man apsirengti, palaiko, išlydi, serga už komandą. Ieva ir padeda šokėjoms, ir pati mokosi iš jų šokio judesių, triukų (šypsosi).
Kaip keisis Žalgirio simbolis, gal turite naujų idėjų?
Galbūt visai netrukus komanda turės ne vieną, o tris simbolius: Žalgirinį, Žalgirienę ir Žalgirytę. Visus šiuos personažus vaidintų mūsų šeima: aš, žmona ir dukra. Žinau, kad jau yra paruošti eskizai. Aikštelėje būtų galima sukurti teatralizuotus pasirodymus, įdomesnius, originalesnius šou.
Gal ir nemandagu klausti, bet ar šis vaidmuo jums pelningas?
Jeigu lygintume, kiek uždirbu kitur, tai būdamas Žalgiriniu gaunu labai kuklų atlyginimą. Tačiau aš dirbu ne dėl pinigų. Niekada iš to nepralobčiau. Kaip jau minėjau, tai yra mano hobis, sielos atgaiva. Čia galiu save išreikšti, išsikrauti.
Žalgirinio pareiga − pralinksminti publiką. O ar pats gyvenime esate linksmas?
Pakankamai, juk esu pramogų verslo atstovas. Mano darbas − linksminti žmones, tad vargu ar galėčiau būti surūgėlis.
Tikriausiai ir skaitytojams būtų įdomu sužinoti, ar bendraujate su krepšininkais, kartu švenčiate pergales?
Su senaisiais „Žalgirio“ krepšininkais, veteranais iki šiol susitinkame, pabendraujame, tačiau niekada nekalbame apie darbą, mieliau apie žvejybą (juokiasi). Anksčiau komanda po iškovotų pergalių kartu vykdavo į kokį nors barą alaus išgerti. Dabar po varžybų dažniausiai visi išsiskirsto kas sau.
Ką dar veikiate gyvenime?
Esu Kauno pantomimos teatro aktorius, įvairių renginių vedėjas. Mano žmona taip pat aktorė, todėl kartu ir dirbame, ir ilsimės. Dažnai gastroliuojame po Lietuvą, vis dažniau į keliones pasiimate ir savo atžalą. Vieni kitiems padedame apsirengti, pasiruošti pasirodymams, rūpinamės apšvietimu, muzika. Dažniausiai dirbame savaitgaliais, kai visi poilsiauja.
Mums gerai, kad Lietuvoje yra tiek daug poilsio dienų, nes turime daugiau darbo (šypsosi). Užtat beveik visada tenka praleisti artimųjų, bičiulių gimtadienius, vakarėlius ir pramogauti, ilsėtis tada, kai visi dirba.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Jei tik galiu, mielai vykstu į žvejybą. Tai vienas didžiausių mano pomėgių. Laisvalaikį dažniausiai leidžiame visa šeima: žiūrime televizorių, žaidžiame, vykstame į gamtą. Organizmas pripratęs prie didžiulio fizinio krūvio, tad ištisas dienas nieko neveikti būtų nelengva.
Aktorystę vadinate pašaukimu?
Jau vaikystėje šokau tautinius šokius, breiką, lankiau gimnastiką. Aktoriaus kelias pats pasirinko mane, įtraukė, sužavėjo, užbūrė. Tėvai manė, kad ši profesija nerimta, bet ilgainiui suprato, jog tai – mano pašaukimas, mano svajonė ir tikslas.
Dabar einu į darbą su šypsena ir žinau, kad ne tik dėl pinigų. Per tuos dvidešimt metų nesusikroviau didžiulių turtų, nepasistačiau pilių ir neturiu prabangių automobilių, bet žinau, jog dirbu tai, ko trokšta širdis.
Kada ir kam gimė idėja sukurti „Žalgirio“ krepšinio komandos simbolį?
Ši mintis kilo ne man, o komandos reklamos vadybininkams. Jie ieškojo žmogaus, kuris turėtų patirties šioje srityje, būtų nedidelio ūgio, puikiai valdytų kūną. Juk čia reikia ne kalbėti, o judėti. Matyt, buvau tinkamiausias kandidatas.
Sulaukęs pasiūlymo tapti Žalgiriniu, nė minutės nedvejojau. Tai nutiko prieš vienuolika metų, ir iki šiol esu labai patenkintas šiuo vaidmeniu (šypsosi). Priimu kiekvieną gyvenimo iššūkį.
Ar pamenate, kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie kostiumo, nes jis velniškai varžo judesius. Reikėjo mokytis vaikščioti, judėti. Tik pradėjęs dirbti turėjau kolegą, kuris man padėdavo apsirengti. Dabar jau esu patyręs Žalgirinis, tad apsirengiu per penkiolika dvidešimt minučių (šypsosi).
Pirmieji mano darbo metai buvo kupini ir įspūdingų „Žalgirio“ pergalių: tą sezoną komanda tapo LKL, NBL ir Eurolygos čempione.
Kuo ypatingas Žalgirinio kostiumas?
Įsivaizduokite, batai yra 53 centimetrų ilgio. Daugeliui gal pasirodytų paprasta dėvėti tokį kostiumą, bet aš beveik nieko nematau ir jaučiuosi taip, tarsi būčiau su dujokauke. Man nuolat trūksta oro, dūstu, po minutės pertraukėlių bėgu į užkulisius, kad nusiėmęs kaukę galėčiau įkvėpti oro.
Beje, kai kurių kitų šalių komandas simbolizuojantiems herojams labiau pasisekė – jų kostiumuose įtaisyti maži kondicionieriai.
Prieš varžybas būtinai turiu nueiti į tualetą, nes kitu atveju kiltų didžiulių keblumų (šypsosi). Šiek tiek apmaudu, jog su sunkiu Žalgirinio kostiumu negaliu atlikti įvairiausių triukų. Moku daryti salto, tačiau per varžybas tai pademonstruoti būtų tiesiog neįmanoma.
Kostiumas yra sintetinis ir labai storas, todėl jį vilkėdamas smarkiai prakaituoju. Visus tuos vienuolika metų Žalgirinio kostiumas nė sykio nebuvo keistas, bet jau šį rudenį žada pasiūti naują.
Tiesa, kad pirmaisiais metais jūsų herojus vilkėdavo Arvydo Sabonio treniruočių marškinėlius?
Tikra tiesa, bet pasikeitus komandos aprangos gamintojams man pasiuvo kitus marškinėlius. Gamintojai tikino, jog pasiuvo didžiausius, tačiau naujieji marškinėliai buvo vienu dydžiu mažesni nei A. Sabonio (šypsosi).
Teko girdėti, kad pats prižiūrite, valote Žalgirinio kostiumą, jei suplyšta, taisote.
Kostiumas yra senas, neretai suplyšta. Tenka pačiam jį sutvarkyti. Nuo pat mažens mokiausi siūti sceninius drabužius, todėl jokių problemų nekyla. Dažnai reikia ką nors sutvirtinti, patobulinti. Juk daugelis šokėjų, aktorių moka ir mėgsta siūti.
O kas nutinka, jei negalite dalyvauti varžybose? Gal turite dublerių?
Ne, jei nėra manęs, nėra ir talismano, tačiau stengiuosi planuoti laiką, kad visada galėčiau nuvykti į Sporto halę.
Kokių kuriozų yra nutikę per tuos vienuolika metų?
Jų būta daugybė, visų net neprisimenu (šypsosi). Iš pradžių buvau nerangus: nuversdavau reklamos stendus, susidurdavau su komandos šokėjomis, užkliudžiau filmavimo kamerą. Kartą suplyšo batai, atsirišo trumpikių raišteliai.
Pasitaikė, kad įstrigau spūstyje, o po kelių minučių man jau reikėjo pasirodyti aikštelėje. Policijos ekipažas turėjo lydėti mane iki pat Sporto halės. Dabar visada stengiuosi atvykti pora valandų prieš varžybas.
Pamenu, kartą sugedo automobilis ir apsikrovęs didžiuliais krepšiais susistabdžiau mikroautobusą. Keleiviai net nenumanė, jog krepšiuose – Žalgirinio kostiumas, tačiau mielai padėjo viską palaikyti. Dažniausiai kostiumą palieku automobilyje ir vis nerimauju, kad kas nors jo nepavogtų (juokiasi).
Ką jums pačiam reiškia būti Žalgiriniu?
Tai malonus, mielas, šaunus, įdomus darbas, kurį pavadinčiau hobiu. Patyriau daugybę neišdildomų įspūdžių, nepamirštamų akimirkų. Smagu palaikyti komandą, jausti krepšinio dvasią, „užvesti“ publiką.
Be to, šis darbas tapo neatsiejamas nuo manęs ir mano šeimos. Žmona su penkiamete dukryte Ieva visada kartu vyksta į Sporto halę, padeda man apsirengti, palaiko, išlydi, serga už komandą. Ieva ir padeda šokėjoms, ir pati mokosi iš jų šokio judesių, triukų (šypsosi).
Kaip keisis Žalgirio simbolis, gal turite naujų idėjų?
Galbūt visai netrukus komanda turės ne vieną, o tris simbolius: Žalgirinį, Žalgirienę ir Žalgirytę. Visus šiuos personažus vaidintų mūsų šeima: aš, žmona ir dukra. Žinau, kad jau yra paruošti eskizai. Aikštelėje būtų galima sukurti teatralizuotus pasirodymus, įdomesnius, originalesnius šou.
Gal ir nemandagu klausti, bet ar šis vaidmuo jums pelningas?
Jeigu lygintume, kiek uždirbu kitur, tai būdamas Žalgiriniu gaunu labai kuklų atlyginimą. Tačiau aš dirbu ne dėl pinigų. Niekada iš to nepralobčiau. Kaip jau minėjau, tai yra mano hobis, sielos atgaiva. Čia galiu save išreikšti, išsikrauti.
Žalgirinio pareiga − pralinksminti publiką. O ar pats gyvenime esate linksmas?
Pakankamai, juk esu pramogų verslo atstovas. Mano darbas − linksminti žmones, tad vargu ar galėčiau būti surūgėlis.
Tikriausiai ir skaitytojams būtų įdomu sužinoti, ar bendraujate su krepšininkais, kartu švenčiate pergales?
Su senaisiais „Žalgirio“ krepšininkais, veteranais iki šiol susitinkame, pabendraujame, tačiau niekada nekalbame apie darbą, mieliau apie žvejybą (juokiasi). Anksčiau komanda po iškovotų pergalių kartu vykdavo į kokį nors barą alaus išgerti. Dabar po varžybų dažniausiai visi išsiskirsto kas sau.
Ką dar veikiate gyvenime?
Esu Kauno pantomimos teatro aktorius, įvairių renginių vedėjas. Mano žmona taip pat aktorė, todėl kartu ir dirbame, ir ilsimės. Dažnai gastroliuojame po Lietuvą, vis dažniau į keliones pasiimate ir savo atžalą. Vieni kitiems padedame apsirengti, pasiruošti pasirodymams, rūpinamės apšvietimu, muzika. Dažniausiai dirbame savaitgaliais, kai visi poilsiauja.
Mums gerai, kad Lietuvoje yra tiek daug poilsio dienų, nes turime daugiau darbo (šypsosi). Užtat beveik visada tenka praleisti artimųjų, bičiulių gimtadienius, vakarėlius ir pramogauti, ilsėtis tada, kai visi dirba.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Jei tik galiu, mielai vykstu į žvejybą. Tai vienas didžiausių mano pomėgių. Laisvalaikį dažniausiai leidžiame visa šeima: žiūrime televizorių, žaidžiame, vykstame į gamtą. Organizmas pripratęs prie didžiulio fizinio krūvio, tad ištisas dienas nieko neveikti būtų nelengva.
Aktorystę vadinate pašaukimu?
Jau vaikystėje šokau tautinius šokius, breiką, lankiau gimnastiką. Aktoriaus kelias pats pasirinko mane, įtraukė, sužavėjo, užbūrė. Tėvai manė, kad ši profesija nerimta, bet ilgainiui suprato, jog tai – mano pašaukimas, mano svajonė ir tikslas.
Dabar einu į darbą su šypsena ir žinau, kad ne tik dėl pinigų. Per tuos dvidešimt metų nesusikroviau didžiulių turtų, nepasistačiau pilių ir neturiu prabangių automobilių, bet žinau, jog dirbu tai, ko trokšta širdis.
