„Antras mano vardas – Vytautas, esu Massimiliano Vytautas Fuksas (64)! – taria vienas garsiausių architektų pasaulyje, balandžio pradžioje su žmona Doriana atvykęs į Vilnių dalyvauti Guggenheimo ir Ermitažo muziejaus projekto konkurse. – Visuomet pabrėžiu, kad mano šaknys – lietuviškos, gimiau Romoje, bet kilmės esu lietuvių! Ir mano pavardė su galūne „-as“!“ Atsitiktinai, dėl angliškų žodžių žaismo atkapstytas faktas, kad turi antrą vardą, nustebino: kodėl apie tai nėra visagaliame internete? „Todėl, kad niekad niekam šito nesakiau! Jūs – pirmoji!“ – nusikvatoja architektas.
„Pasakysiu atvirai: šiame konkurse dalyvavau tik dėl sentimentų Lietuvai“, – prisipažįsta maestro. Ir iš tiesų jo „masteliai“ visai kiti: ką tik Massimiliano Fuksas drauge su žmona architekte Doriana laimėjo tarptautinio Šendženo oro uosto trečiojo terminalo projekto konkursą. Objekto, esančio viename svarbiausių Kinijos pramonės ir turizmo centrų, vertė – pusantro milijardo eurų. Visame pasaulyje vienu stipriausių laikomas architektas vertinamas už modernumą, novatoriškumą, fantaziją ir funkcionalumą. Tačiau vieningo braižo jis nesilaiko – visuomet pribloškia netikėtomis futuristinėmis formomis, neretai pastatą konstruodamas kaip didžiulę skulptūrą. Bendras jo kūrybos vardiklis – gamtos inspiracijos. Nuo 1967-ųjų jo vieno ar tandemu su žmona suprojektuotų stiklo ir plieno statinių iškilę visuose žemynuose. Garsiausi – Europarkas Zalcburge ar Eindhoveno prekybos centras, milžinišką kinišką žibintą primenanti „Zenith“ muzikos halė Strasbūre, Menų namai Bordo, Vienos dangoraižiai dvyniai, „Emporio Armani“ pastatai Honkonge, Šanchajuje, ką tik atidaryti Tokijuje ir netrukus atversiantys duris Niujorke, Penktojoje aveniu.
Lietuvoje maestro – ne pirmą kartą, kaip ir ne pirmą kartą dalyvauja Vilniaus dešiniojo Neries kranto atnaujinimo projektų konkurse: prieš kelerius metus parengė plėtros koncepciją „Žalgirio“ stadiono bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vietoje, šiemet dalyvavo Guggenheimo ir Ermitažo muziejaus šalia Baltojo tilto projekto konkurse.
Su žmona į Vilnių atskridę nuosavu lėktuvu, jau kitą dieną turėjo išvykti – laukė neatidėliotini reikalai: Frankfurto ir Paryžiaus biuruose surinkti kolegas ir nuskraidinti į Romą dalyvauti konferencijoje. Su žurnalistais pora susitiko iškart po projektų pristatymo, kai tarptautinės komisijos rezultatai dar nebuvo žinomi. Deja, ir šįkart lietuvių kilmės architektui, konkursuose mūsų šalyje dalyvaujančiam vien dėl sentimentų, jie nebuvo palankūs... Gerą pusvalandį maestro atidavė duoklę dėstydamas konkursinio projekto idėjas, savą kultūros ir architektūros sampratą. Kai kolegos pakilo ir likome trise, užsimezgė jaukus pokalbis asmeninėmis temomis.
Nuolat pabrėžiate savo kilmę. Kokios tos lietuviškos šaknys?
Esu lietuvių kilmės romietis! Taip, taip, ne italas, o romietis! Ir Doriana – romietė (švelniai apkabina žmoną). Kuo skiriasi romiečiai ir italai? Lankėtės Romoje? Dar ne? Prašom atvykti! Ir pajusite tą skirtumą! O kokios šaknys? Mano tėvo šeima – iš Lietuvos!
O mama buvo?..
Ji YRA! Mano mama – romietė, jai – devyniasdešimt vieni! Jaučiasi puikiai, seka pasaulio įvykius, yra nusiteikusi prieš George'ą Bushą ir Silvio Berlusconi! Labai jųdviejų nemėgsta, bet nemanau, kad tai politinės pažiūros – tiesiog skonio reikalas. Tėvas mirė 1950-aisiais, kai buvau šešerių.
Mama taip ir neištekėjo?
Ne. Ji išties mylėjo tėvą, esu vienintelis jų sūnus. Po tėvo mirties su mama, močiute, tėvo broliu persikėlėme į Austriją, kelerius metus gyvenome netoli Zalcburgo, paskui grįžome į Italiją... O, mano šeimos istorija ilga... Norite išgirsti visą? Turite laiko (užsikvatoja)? Pradėsiu nuo to, kad prosenelis buvo prekybininkas iš Kauno. Senelis, kaip ir mano tėvas, daug keliavo po pasaulį, XX amžiaus pradžioje ilgai lankėsi Afrikoje. Vėliau studijavo mediciną Heidelberge, tuometėje Austrijoje, ten sutiko mano močiutę – vokietę iš Strasbūro, jie susituokė Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metu senelis buvo paimtas į rusų armiją, žuvo 1915-aisiais...
Močiutė su vaikais liko gyventi Kaune. Beje, čia išlikęs mūsų namas. Žinoma, dabar šeimai nebepriklauso – aš jo neatsiėmiau. Kažkada Kauno meras per vakarienę pasisiūlė surasti gimtinę, aš nusiunčiau nuotrauką, kurioje prie namo stovi tėvas. Ir surado tą pastatą Panemunėje („Panjamūna“, – švelniai ištaria maestro)! Nuotraukoje namas stovi tuščioje erdvėje, dabar ten – pilna didelių medžių, gyvena daug neturtingų šeimų. Man pasiūlė atsiimti jį, bet pasakiau: „Ačiū, nenoriu.“ Ar jis buvo daugiabutis? Ne, tiesiog didelis gražus vienai šeimai priklausantis namas, bet sovietų laikais jį visą suskaidė į daugybę butukų. Iš Kauno tėvas išvyko apie 1933-iuosius, Romoje įstojo į gerą medicinos mokyklą. Fuksų šeimoje gili tradicija vaikus išsiųsti mokytis į užsienio universitetus ar mokyklas. Romoje tėvas ir susipažino su mama, ji universitete studijavo filosofiją. Mama visą gyvenimą buvo filosofijos profesorė.
Kas jums yra lietuviškumas?
Lietuviai – stiprūs žmonės. Kelis šimtmečius sudėtingomis istorinėmis sąlygomis ieškojo tautinės tapatybės. Ir rado. Ji – stipri. Man tautinė tapatybė – tai kultūra: Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas, klasikinės muzikos, dailės atstovai iš Lietuvos. Užsienyje sutikau ne vieną labai stiprų lietuvių menininką.
Ir kalba. Lietuvių – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, artima sanskritui, graikų ir lotynų. Neįtikėtina ir nuostabu, kad išlaikyta kalba! Juk Lietuva buvo konflikto tarp Vakarų ir Rytų susikirtimo tašku! Su kuo tik tauta nebuvo priversta kariauti: vokiečiais, skandinavais, rusais, mongolais ir kartais su lenkais. Tai – mūsų istorijos dalis. Ir visos Europos! Dabar šalis tampa praeities ir ateities tiltu. Man tai ir yra lietuviška tapatybė.
Tėvas mirė, kai buvau mažas, bet atmintyje išlikę keli dalykai, kurie man ir yra lietuviškumas.
Visų pirma šeimoje svarbiausias ritualas buvo pusryčiai: susėsti visiems kartu prie stalo ir valgyti, ne taip kaip italai – tik stačiomis pagurkšnoja kavos. Pusryčiai privalėjo būti sotūs, su blynais. Ir dar – dalytis su visais, ką turi. Nebūtina būti turtingam, kad dalytumeisi su draugais. Tai lietuviškas bruožas.
Su ponia Doriana esate ne tik šeimyninis, bet ir kūrybinis tandemas?
Mes visuomet kuriame kartu. Kartais ji daugiau, kartais – aš. Šįkart daugiau dirbau aš, nes projektas skirtas Vilniui, o Romoje ji daugiau dirba. Bet svarbiausia – mes gyvename kartu. Aš esu jos gyvenimo dalis, ji – mano. Gyvenimas KARTU – tai ir vaikai, ir buvimas drauge, kai gera ir kai bloga, dalijimasis viskuo – sėkme, nesėkme, ir visuomet – laimėje ir nelaimėje. Mes kartu jau trisdešimt metų! Nemažai laiko! Turime dvi dukras: Elisa – dvidešimt šešerių, jaunėlė Lavinia – keturiolikos. Mylime, dieviname jas!
Vyresnioji taip pat architektė?
Massimiliano: O! Tai labai sudėtinga… Taip, ji architektė, labai gerai mokėsi aukštojoje. Nuvykusi į Niujorką baigti architektūros magistro studijų, labai netikėtai mums, baigė kino magistrą! Dabar ji kuria filmus!
Doriana: Ir yra neprasta pradedanti kūrėja!
Ar jaunėlė taip pat apdovanota meniniais gabumais?
Massimiliano: Taip. Ji nori būti stiliste.
Doriana: Dabar. Kuo tie norai baigsis – parodys ateitis.
Poniai Dorianai tuo metu kyla kažkokia idėja, iš didelės stilingos stručio odos rankinės išsitraukia popieriaus lapus ir pradeda piešti eskizą – galbūt šviestuvo, galbūt interjero detalės.
Abu dirbate ne tik architektūros, bet ir dizaino srityje...
Massimiliano: Taip, daug. Mes kuriame viską...
Doriana: ...nuo šaukštų iki juvelyrikos.
Massimiliano: Nepaprastai jaudinantis procesas kurti kėdžių ar kitų daiktų dizainą. Kaip sakiau, „dizaininame“ viską. Bet tik savo malonumui. Nors ir turime fantastiškų klientų. Mes – architektai, o dizainas – greičiau hobis, laisvalaikis.
Doriana: Sukurti kad ir tokio šaukščiuko (pasukioja tarp pirštų arbatinį šaukštelį) dizainą – nepaprastai sunkus ir ilgas darbas. Dirbi lyg po mikroskopu, turi apgalvoti kiekvieną detalę. Funkcionalaus šaukštelio dizaino gali ieškoti metus ar dvejus... O visi įsivaizduoja, kad tai lengva ir greita.
Massimiliano: Taip, išties kur kas sunkiau: didelį pastatą gali suprojektuoti ir pastatyti per dvejus metus, tokį šaukštelį gali kurti metus!
Mėgstate minimalizmą?
Doriana: Ne! Niekada!
Massimiliano: Mes kuriame didelėms emocijoms, ne pasyvumui.
Doriana: Daiktas ar vieta turi nustebinti, kelti emocijų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvenamuosiuose interjeruose labai stipri minimalizmo tendencija.
Massimiliano: Tai jau pasenę. Mums jo nereikia. Mums reikia maksimalizmo! Kad būtų kuo patogiau, minkščiau, suapvalinta – nemėgstu stačių ir aštrių kampų!
Koks dizaino stilius jus žavi?
Massimiliano: Šeštasis–septintasis dešimtmetis – poparto gimimas. Mano nuomone, tai vienas geriausių dizaino periodų.
Kuriate ultramodernią architektūrą, o kokį stilių patys mėgstate?
Massimiliano: Romoje mūsų biuras įrengtas XVI amžiaus rūmuose, patys gyvename centre. Paryžiuje mūsų butas ir biuras – istoriniame centre. Gali kurti šiuolaikinę architektūrą, net jei gyveni ar dirbi istoriniame pastate!
Doriana: Nesvarbu pastato amžius, svarbiausia – jo proporcijos, dydis, erdvės, šviesa ir ar gerai jame jautiesi. Ir visai nesvarbus baldų, meno kūrinių amžius, nesvarbu, brangūs jie ar pigučiai – svarbiausia, ar tau prie širdies. Rinkdamasi aš galvoju tik ar tas daiktas man patinka.
Mintyse vadinu jus XXI amžiaus Antoni Gaudí: jūsų architektūra moderni ir novatoriška, bet kartu labai artima gamtos formoms.
Massimiliano: Myliu gamtą. Ne tiek gamtą, kiek geografiją: nes tai ir gamta, ir žmogus, ir ekonomika. Projektuodamas pastatą laikausi geografinės koncepcijos: turi giliai suprasti tam tikros vietos poreikius. Mes nepritaikome jau sukurtų pastatų kitoje aplinkoje, geografinėje vietovėje, nereplikuojame jų, netiražuojame po pasaulį, „neperkeliame“ iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, šis Guggenheimo ir Ermitažo muziejaus projektas yra unikalus, skirtas tik Vilniui. Jo nestatyčiau Budapešte. Kodėl? Nes ten nėra tokios pat upės, negyvena tokie pat žmonės ir klimatas kitoks, ir Gedimino prospekto nėra! Tai visiškai naujas projektas. Jis emociškai susijęs su šiuo miestu!
Tuo metu ponia Doriana, lyg norėdama pailiustruoti Antoni Gaudí įkvėpimo šaltinį, iš kišenės išsitraukia mažytį, sudžiūvusį granato vaisių, pradeda švelniai sukinėti tarp pirštų.
Massimiliano: O! Čia mano!
Doriana: Ne, mano!
Massimiliano: Tavo? Mano!
Doriana: Ne!
Massimiliano: Mano... Na, gerai, tavo.
Jūsų šeimoje visuomet taip?
Doriana: O taip! „Mano“, „ne, mano“, MŪSŲ!
Massimiliano: Šis granatas – MŪSŲ!
Mėgstate rinkti visokius smulkius daikčiukus – akmenukus, kaštonus?..
Doriana: Taip, dar kriaukleles, monetas...
Massimiliano: Šis granatas iš mūsų vilos Patelerijos – salos tarp Tuniso ir Sicilijos – sodo. Ten auga fantastiški granatmedžiai.
Turite nemažai būstų – Romoje, Paryžiuje...
Massimiliano: Dar – dviejose skirtingose salose, Toskanoje, Sienoje...
Ar nesunku juos prižiūrėti?
Massimiliano: Nelengva.
Doriana: Labai sunku. Parduosime visus namus ir pirksime didelį lėktuvą (užsikvatoja)…
Massimiliano: Turime nedidelį, aštuonvietį „Learjet 45“, juo atskridome į Vilnių.
Maestro, daug keliaujate po pasaulį: dėstote, kuriate, statote...
Kai sukako penkiasdešimt – nebeprofesoriauju.
...ar Vilnius neatrodo provincialus Vakarų kontekste?
Ne. Nereikia galvoti, kad jis provincialus. Vilnius – sostinė. Jo ateitis – tapti didele vakarietiška sostine.
„Pasakysiu atvirai: šiame konkurse dalyvavau tik dėl sentimentų Lietuvai“, – prisipažįsta maestro. Ir iš tiesų jo „masteliai“ visai kiti: ką tik Massimiliano Fuksas drauge su žmona architekte Doriana laimėjo tarptautinio Šendženo oro uosto trečiojo terminalo projekto konkursą. Objekto, esančio viename svarbiausių Kinijos pramonės ir turizmo centrų, vertė – pusantro milijardo eurų. Visame pasaulyje vienu stipriausių laikomas architektas vertinamas už modernumą, novatoriškumą, fantaziją ir funkcionalumą. Tačiau vieningo braižo jis nesilaiko – visuomet pribloškia netikėtomis futuristinėmis formomis, neretai pastatą konstruodamas kaip didžiulę skulptūrą. Bendras jo kūrybos vardiklis – gamtos inspiracijos. Nuo 1967-ųjų jo vieno ar tandemu su žmona suprojektuotų stiklo ir plieno statinių iškilę visuose žemynuose. Garsiausi – Europarkas Zalcburge ar Eindhoveno prekybos centras, milžinišką kinišką žibintą primenanti „Zenith“ muzikos halė Strasbūre, Menų namai Bordo, Vienos dangoraižiai dvyniai, „Emporio Armani“ pastatai Honkonge, Šanchajuje, ką tik atidaryti Tokijuje ir netrukus atversiantys duris Niujorke, Penktojoje aveniu.
Lietuvoje maestro – ne pirmą kartą, kaip ir ne pirmą kartą dalyvauja Vilniaus dešiniojo Neries kranto atnaujinimo projektų konkurse: prieš kelerius metus parengė plėtros koncepciją „Žalgirio“ stadiono bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vietoje, šiemet dalyvavo Guggenheimo ir Ermitažo muziejaus šalia Baltojo tilto projekto konkurse.
Su žmona į Vilnių atskridę nuosavu lėktuvu, jau kitą dieną turėjo išvykti – laukė neatidėliotini reikalai: Frankfurto ir Paryžiaus biuruose surinkti kolegas ir nuskraidinti į Romą dalyvauti konferencijoje. Su žurnalistais pora susitiko iškart po projektų pristatymo, kai tarptautinės komisijos rezultatai dar nebuvo žinomi. Deja, ir šįkart lietuvių kilmės architektui, konkursuose mūsų šalyje dalyvaujančiam vien dėl sentimentų, jie nebuvo palankūs... Gerą pusvalandį maestro atidavė duoklę dėstydamas konkursinio projekto idėjas, savą kultūros ir architektūros sampratą. Kai kolegos pakilo ir likome trise, užsimezgė jaukus pokalbis asmeninėmis temomis.
Nuolat pabrėžiate savo kilmę. Kokios tos lietuviškos šaknys?
Esu lietuvių kilmės romietis! Taip, taip, ne italas, o romietis! Ir Doriana – romietė (švelniai apkabina žmoną). Kuo skiriasi romiečiai ir italai? Lankėtės Romoje? Dar ne? Prašom atvykti! Ir pajusite tą skirtumą! O kokios šaknys? Mano tėvo šeima – iš Lietuvos!
O mama buvo?..
Ji YRA! Mano mama – romietė, jai – devyniasdešimt vieni! Jaučiasi puikiai, seka pasaulio įvykius, yra nusiteikusi prieš George'ą Bushą ir Silvio Berlusconi! Labai jųdviejų nemėgsta, bet nemanau, kad tai politinės pažiūros – tiesiog skonio reikalas. Tėvas mirė 1950-aisiais, kai buvau šešerių.
Mama taip ir neištekėjo?
Ne. Ji išties mylėjo tėvą, esu vienintelis jų sūnus. Po tėvo mirties su mama, močiute, tėvo broliu persikėlėme į Austriją, kelerius metus gyvenome netoli Zalcburgo, paskui grįžome į Italiją... O, mano šeimos istorija ilga... Norite išgirsti visą? Turite laiko (užsikvatoja)? Pradėsiu nuo to, kad prosenelis buvo prekybininkas iš Kauno. Senelis, kaip ir mano tėvas, daug keliavo po pasaulį, XX amžiaus pradžioje ilgai lankėsi Afrikoje. Vėliau studijavo mediciną Heidelberge, tuometėje Austrijoje, ten sutiko mano močiutę – vokietę iš Strasbūro, jie susituokė Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metu senelis buvo paimtas į rusų armiją, žuvo 1915-aisiais...
Močiutė su vaikais liko gyventi Kaune. Beje, čia išlikęs mūsų namas. Žinoma, dabar šeimai nebepriklauso – aš jo neatsiėmiau. Kažkada Kauno meras per vakarienę pasisiūlė surasti gimtinę, aš nusiunčiau nuotrauką, kurioje prie namo stovi tėvas. Ir surado tą pastatą Panemunėje („Panjamūna“, – švelniai ištaria maestro)! Nuotraukoje namas stovi tuščioje erdvėje, dabar ten – pilna didelių medžių, gyvena daug neturtingų šeimų. Man pasiūlė atsiimti jį, bet pasakiau: „Ačiū, nenoriu.“ Ar jis buvo daugiabutis? Ne, tiesiog didelis gražus vienai šeimai priklausantis namas, bet sovietų laikais jį visą suskaidė į daugybę butukų. Iš Kauno tėvas išvyko apie 1933-iuosius, Romoje įstojo į gerą medicinos mokyklą. Fuksų šeimoje gili tradicija vaikus išsiųsti mokytis į užsienio universitetus ar mokyklas. Romoje tėvas ir susipažino su mama, ji universitete studijavo filosofiją. Mama visą gyvenimą buvo filosofijos profesorė.
Kas jums yra lietuviškumas?
Lietuviai – stiprūs žmonės. Kelis šimtmečius sudėtingomis istorinėmis sąlygomis ieškojo tautinės tapatybės. Ir rado. Ji – stipri. Man tautinė tapatybė – tai kultūra: Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas, klasikinės muzikos, dailės atstovai iš Lietuvos. Užsienyje sutikau ne vieną labai stiprų lietuvių menininką.
Ir kalba. Lietuvių – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, artima sanskritui, graikų ir lotynų. Neįtikėtina ir nuostabu, kad išlaikyta kalba! Juk Lietuva buvo konflikto tarp Vakarų ir Rytų susikirtimo tašku! Su kuo tik tauta nebuvo priversta kariauti: vokiečiais, skandinavais, rusais, mongolais ir kartais su lenkais. Tai – mūsų istorijos dalis. Ir visos Europos! Dabar šalis tampa praeities ir ateities tiltu. Man tai ir yra lietuviška tapatybė.
Tėvas mirė, kai buvau mažas, bet atmintyje išlikę keli dalykai, kurie man ir yra lietuviškumas.
Visų pirma šeimoje svarbiausias ritualas buvo pusryčiai: susėsti visiems kartu prie stalo ir valgyti, ne taip kaip italai – tik stačiomis pagurkšnoja kavos. Pusryčiai privalėjo būti sotūs, su blynais. Ir dar – dalytis su visais, ką turi. Nebūtina būti turtingam, kad dalytumeisi su draugais. Tai lietuviškas bruožas.
Su ponia Doriana esate ne tik šeimyninis, bet ir kūrybinis tandemas?
Mes visuomet kuriame kartu. Kartais ji daugiau, kartais – aš. Šįkart daugiau dirbau aš, nes projektas skirtas Vilniui, o Romoje ji daugiau dirba. Bet svarbiausia – mes gyvename kartu. Aš esu jos gyvenimo dalis, ji – mano. Gyvenimas KARTU – tai ir vaikai, ir buvimas drauge, kai gera ir kai bloga, dalijimasis viskuo – sėkme, nesėkme, ir visuomet – laimėje ir nelaimėje. Mes kartu jau trisdešimt metų! Nemažai laiko! Turime dvi dukras: Elisa – dvidešimt šešerių, jaunėlė Lavinia – keturiolikos. Mylime, dieviname jas!
Vyresnioji taip pat architektė?
Massimiliano: O! Tai labai sudėtinga… Taip, ji architektė, labai gerai mokėsi aukštojoje. Nuvykusi į Niujorką baigti architektūros magistro studijų, labai netikėtai mums, baigė kino magistrą! Dabar ji kuria filmus!
Doriana: Ir yra neprasta pradedanti kūrėja!
Ar jaunėlė taip pat apdovanota meniniais gabumais?
Massimiliano: Taip. Ji nori būti stiliste.
Doriana: Dabar. Kuo tie norai baigsis – parodys ateitis.
Poniai Dorianai tuo metu kyla kažkokia idėja, iš didelės stilingos stručio odos rankinės išsitraukia popieriaus lapus ir pradeda piešti eskizą – galbūt šviestuvo, galbūt interjero detalės.
Abu dirbate ne tik architektūros, bet ir dizaino srityje...
Massimiliano: Taip, daug. Mes kuriame viską...
Doriana: ...nuo šaukštų iki juvelyrikos.
Massimiliano: Nepaprastai jaudinantis procesas kurti kėdžių ar kitų daiktų dizainą. Kaip sakiau, „dizaininame“ viską. Bet tik savo malonumui. Nors ir turime fantastiškų klientų. Mes – architektai, o dizainas – greičiau hobis, laisvalaikis.
Doriana: Sukurti kad ir tokio šaukščiuko (pasukioja tarp pirštų arbatinį šaukštelį) dizainą – nepaprastai sunkus ir ilgas darbas. Dirbi lyg po mikroskopu, turi apgalvoti kiekvieną detalę. Funkcionalaus šaukštelio dizaino gali ieškoti metus ar dvejus... O visi įsivaizduoja, kad tai lengva ir greita.
Massimiliano: Taip, išties kur kas sunkiau: didelį pastatą gali suprojektuoti ir pastatyti per dvejus metus, tokį šaukštelį gali kurti metus!
Mėgstate minimalizmą?
Doriana: Ne! Niekada!
Massimiliano: Mes kuriame didelėms emocijoms, ne pasyvumui.
Doriana: Daiktas ar vieta turi nustebinti, kelti emocijų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvenamuosiuose interjeruose labai stipri minimalizmo tendencija.
Massimiliano: Tai jau pasenę. Mums jo nereikia. Mums reikia maksimalizmo! Kad būtų kuo patogiau, minkščiau, suapvalinta – nemėgstu stačių ir aštrių kampų!
Koks dizaino stilius jus žavi?
Massimiliano: Šeštasis–septintasis dešimtmetis – poparto gimimas. Mano nuomone, tai vienas geriausių dizaino periodų.
Kuriate ultramodernią architektūrą, o kokį stilių patys mėgstate?
Massimiliano: Romoje mūsų biuras įrengtas XVI amžiaus rūmuose, patys gyvename centre. Paryžiuje mūsų butas ir biuras – istoriniame centre. Gali kurti šiuolaikinę architektūrą, net jei gyveni ar dirbi istoriniame pastate!
Doriana: Nesvarbu pastato amžius, svarbiausia – jo proporcijos, dydis, erdvės, šviesa ir ar gerai jame jautiesi. Ir visai nesvarbus baldų, meno kūrinių amžius, nesvarbu, brangūs jie ar pigučiai – svarbiausia, ar tau prie širdies. Rinkdamasi aš galvoju tik ar tas daiktas man patinka.
Mintyse vadinu jus XXI amžiaus Antoni Gaudí: jūsų architektūra moderni ir novatoriška, bet kartu labai artima gamtos formoms.
Massimiliano: Myliu gamtą. Ne tiek gamtą, kiek geografiją: nes tai ir gamta, ir žmogus, ir ekonomika. Projektuodamas pastatą laikausi geografinės koncepcijos: turi giliai suprasti tam tikros vietos poreikius. Mes nepritaikome jau sukurtų pastatų kitoje aplinkoje, geografinėje vietovėje, nereplikuojame jų, netiražuojame po pasaulį, „neperkeliame“ iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, šis Guggenheimo ir Ermitažo muziejaus projektas yra unikalus, skirtas tik Vilniui. Jo nestatyčiau Budapešte. Kodėl? Nes ten nėra tokios pat upės, negyvena tokie pat žmonės ir klimatas kitoks, ir Gedimino prospekto nėra! Tai visiškai naujas projektas. Jis emociškai susijęs su šiuo miestu!
Tuo metu ponia Doriana, lyg norėdama pailiustruoti Antoni Gaudí įkvėpimo šaltinį, iš kišenės išsitraukia mažytį, sudžiūvusį granato vaisių, pradeda švelniai sukinėti tarp pirštų.
Massimiliano: O! Čia mano!
Doriana: Ne, mano!
Massimiliano: Tavo? Mano!
Doriana: Ne!
Massimiliano: Mano... Na, gerai, tavo.
Jūsų šeimoje visuomet taip?
Doriana: O taip! „Mano“, „ne, mano“, MŪSŲ!
Massimiliano: Šis granatas – MŪSŲ!
Mėgstate rinkti visokius smulkius daikčiukus – akmenukus, kaštonus?..
Doriana: Taip, dar kriaukleles, monetas...
Massimiliano: Šis granatas iš mūsų vilos Patelerijos – salos tarp Tuniso ir Sicilijos – sodo. Ten auga fantastiški granatmedžiai.
Turite nemažai būstų – Romoje, Paryžiuje...
Massimiliano: Dar – dviejose skirtingose salose, Toskanoje, Sienoje...
Ar nesunku juos prižiūrėti?
Massimiliano: Nelengva.
Doriana: Labai sunku. Parduosime visus namus ir pirksime didelį lėktuvą (užsikvatoja)…
Massimiliano: Turime nedidelį, aštuonvietį „Learjet 45“, juo atskridome į Vilnių.
Maestro, daug keliaujate po pasaulį: dėstote, kuriate, statote...
Kai sukako penkiasdešimt – nebeprofesoriauju.
...ar Vilnius neatrodo provincialus Vakarų kontekste?
Ne. Nereikia galvoti, kad jis provincialus. Vilnius – sostinė. Jo ateitis – tapti didele vakarietiška sostine.
