Kas nepamiršo auksinių Lietuvos krepšinio laikų, kai mažytę šalį tarptautinėse aikštelėse garsino Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir kiti, tikrai prisimena tuomečio lietuvių konkurento ir kolegos Vladimiro Tkačenkos (50) pavardę. Buvęs pasaulio ir triskart Europos čempionas šiandien - senstelėjęs, drovisi pats savęs, nesusikrovė jokių turtų, tačiau žmonos Nelios yra labai mylimas už gerą širdį ir kuklumą.
Nepaprastai aukštas (lygus su Arvydu Saboniu, abiejų ūgis - 220 centimetrų) ir dėl to gerokai pakumpęs, įtraukęs galvą į pečius, dramblotos figūros, vešlių ūsų ir įsimintinų veido bruožų ukrainietis anuomet Lietuvos žiūrovams keldavo ne pačių šilčiausių jausmų, nes mūsiškiams vis pastodavo kelią medalių link. 1979-aisiais jis buvo išrinktas geriausiu Europos krepšininku. Net Sabonis, atsitrenkęs į šį Kijevo „Stroitel", vėliau - Maskvos CSKA vidurio puolėją, atšokdavo lyg kamuoliukas. Neretai varžybų metu Tkačenka piktai apsižodžiuodavo su Saboniu, todėl gerbėjai buvo įsitikinę, kad ir už aikštės ribų abu didieji krepšininkai vienas kito nekenčia.
Tai buvo netiesa. Jiedu draugavo, sovietinėje rinktinėje žaidė poroje, buvo du „centrai", ir jiems puikiai sekėsi. Abu labai gailėjosi, kai 1984-aisiais Sovietų Sąjunga boikotavo olimpiadą Los Andžele - tikriausiai ten būtų laimėję auksą. Arvydui tai pavyko padaryti 1988-aisiais Seule, Vladimirui, deja, - ne. Nors Sabonio ir Tkačenkos likimai susiklostė skirtingai, jie iki šiol tebėra draugai. „Tkania - monstras", - iš lietuvio lūpų tai skamba kaip didžiausias komplimentas.
Bičiulystė neapsiriboja vien sveikinimais gimtadienio proga ir paplepėjimais, kai žilagalvis Vladimiras apsilanko Lietuvoje ar Arvydas nuvyksta į Maskvą. Sykį lietuvio žurnalisto paklaustas, kas juodu sieja, Tkačenka... nusimovė batą. Pasirodo, žinodamas, kad bičiulis Maskvoje negauna reikiamo 54 dydžio avalynės ir dėl to priverstas vaikščioti apspurusiais pusbačiais, Sabonis užsakė visą dėžę didžiulių batų ir nusiuntė buvusiam kolegai dovanų. Išgirdęs, kad Volodia šąla, įdėjo ir dvi striukes. Tokia ta vyriška draugystė.
Žavi medikė tapo žmona
„Jis toks geras dramblys! Tie dičkiai dažnai būna geros dūšios žmonės", - apie Tkačenką, su kuriuo auksinės karjeros metais dažnai gyvendavo viename kambaryje, yra sakęs Sergejus Jovaiša.
Bičiulių kviečiama viena ar kita proga atvažiuoti į Lietuvą, buvusi pagrindinė CSKA figūra niekada neatsisako. Sutiko atvykti ir į šiemet Dubingiuose Šarūno Marčiulionio rengiamą krepšininkų, dalyvavusių Seulo olimpinėse žaidynėse, susitikimą. Drauge su Vladimiru atskrido žmona Nelia: įžengusi į penktąją dešimtį, šviesiaplaukė, mėlynakė, gana aukšta (178 centimetrų), bet nesiekianti nė sutuoktinio peties. Iki pažinties su Vladimiru laikiusi save aukštaūge ir nedrįsusi avėti aukštakulnių, dabar Nelia tai drąsiai gali sau leisti.
Išvydusi į ją nukreiptą kamerą ir fotoaparatą, moteris pasijuto nepatogiai ir suskubo slėptis už didelės vyro nugaros. „Ko čia slapstaisi", - sududeno milžinas, timptelėdamas žmoną už rankos. Jie abu - drovūs ir kuklūs, todėl tam tikrais momentais būtina vienam kitą padrąsinti.
Vakarėlyje, apsupta vyro bičiulių, moteris įsidrąsino ir užkalbino mane pati. Aptarusios pyragaičių skonį, susėdome rimtesnio pokalbio. Pradėjau nuo paprasto klausimo: „Kaip judu su Vladimiru gyvenate?" „Kaip dauguma Rusijos šeimų", - šyptelėjo Nelia Tkačenko.
Su įžymiuoju krepšininku ji susipažino, kai šis mėgavosi karjeros viršūne. Ji dirbo CSKA dispanseryje, o Vladimiras, susirgęs infekcine kaulų liga, apsilankė pas ją kaip pacientas. Moteris jam ilgai leido vaistus. Atsidėkodamas žaviai medikei, Tkačenka iš Gruzijos parvežė penkis kilogramus mandarinų. Tačiau apie vedybas iš pradžių nebuvo nė kalbos: išsiskyrusi Nelia augino mažą dukrą, Vladimiras po skyrybų su pirmąja žmona Galia nenorėjo iškart pasinerti į rimtus santykius. Jo dėmesio siekė daugelis moterų. Apsispręsti neryžtingam sūnui padėjo iš Kijevo atvažiavusi motina: „Nelia - puiki moteris, - tvirtai pareiškė ji. - Ji tau bus gera žmona."
Pagal horoskopą Nelia - Avinas, Vladimiras - Mergelė. Ji - „vieversys", jis - „pelėda". Vis dėlto jiedu gyvena susituokę daugiau kaip dvidešimt metų. Grimzdama į romantiškus prisiminimus, Nelia pasakoja „kulinarinę" istoriją: sykį ji namie vakarienei gamino koldūnus. Vyras, kurį laiką žiūrėjęs, išėjo į parduotuvę parnešti duonos, o grįžo... su dviem pakeliais koldūnų. „Man tavęs taip pagailo", - pareiškė. Argi ne romantiška?.. „Per tuos metus tarp mūsų buvo visko: ir gero, ir blogo. Sutuoktiniai, kurie tvirtina, kad visas jų gyvenimas - lyg sviestu pateptas, meluoja", - įsitikinusi moteris.
Sūnus nepasiekė tėvo
Iš pirmosios santuokos Nelia turi dukterį, Vladimiras - sūnų Olegą, kuris šiuo metu gyvena Amerikoje. Kartu jie susilaukė sūnaus Igorio.
Į 22 metų Igorį tėvai deda visas viltis, mat vaikinas nusekė tėčio pėdomis ir pasinėrė į krepšinį. Jis pradėjo karjerą CSKA jaunių komandoje, porą metų buvo „Dinamo 2" komandos narys, o ateinantį sezoną žais Kazanės „Unics 2", treniruojamoje Valdemaro Chomičiaus. „Gražus vaikinas, protingas, institute baigė ekonomikos ir vadybos specialybę, - pasakoja mama. - Tėvas jį be proto myli, dėl jo laimės viską padarytų. Abu dėl Igorio labai jaudinamės ir džiaugiamės jo sėkme. Deja, Tkačenkos pavardė jam iki šiol tik trukdo."
Kodėl? Pasirodo, jaunasis Tkačenka - neišsipildžiusi Rusijos viltis, svajonė, kuriai tapti tikrove neleido lemtingas Dievo pirštas. Kai berniukas augo, krepšinio treneriai ir agentai sulaikę kvapą laukė, kol pasieks tėvo ūgį - 220 centimetrų. Tačiau taip neatsitiko: Igoris sustojo ties dviem metrais. Gal ir neverta tuo stebėtis - paties Vladimiro tėvai nedideli, giminėje aukštaūgių nėra. „Bet sūnus turi kitų pranašumų, - nenuleidžia rankų Nelia. - Aukštai iššoka, gražiai deda į krepšį." Kad motina irgi truputį nusivylusi, išduoda atodūsis: „Mudu su Vova tikimės, kad bent anūkai išaugs tokie pat aukšti kaip jis."
Ne verslininkas, bet geras žmogus
Dabar Nelia vadovauja nekomercinei organizacijai, besirūpinančiai jaunaisiais sportininkais. Neslepia, kad su vyru turtų nesusikrovė, bet sako dėl to neliūdinti. Tik užsimena, kad jos kailiniams - 17 metų, o ikrai ant jų šeimos stalo - didžiausia retenybė.
Apmaudu. Vladimiras Tkačenka - iš tų sportininkų, apie kuriuos sakoma, jog gimė per anksti. Be to, jis ne sykį save kaltino dėl silpnoko charakterio: grėsmingas tik iš pažiūros, o iš tiesų nė musės nenuskriaustų. Vladimiras neįgijo praktiškos specialybės - baigė Kijevo kūno kultūros institutą. Didžioji jo žvaigždė spindėjo sovietiniais laikais, kai nebuvo nei pelningų sutarčių, nei galimybės žaisti užsienyje. Jis aukojosi ne dėl pinigų, o dėl idėjos, artimųjų, tėvynės.
Bene didžiausias krepšininko turtas buvo užsienietiškų plokštelių kolekcija, o 1983-iaisiais Tkačenka labai nudžiugo pagaliau gavęs automobilio paskyrą: įsigijo, žinoma, volgą, nes į kitą būtų netilpęs. Tačiau net ir šioje mašinoje vairuotojo sėdynę teko perkelti į užpakalį. Krepšinio genijus, kaip ir jo kolegos, tenkinosi keliais šimtais rublių, o važiuodamas rungtyniauti į Vakarus lagaminuose slėpdavo valiutą, už kurią vėliau prisipirkdavo namie deficitinėmis laikomų prekių. Sykį muitinėje jį suėmė su 300 JAV dolerių - dėl šios „kontrabandos" Vladimiras keletą kartų aiškinosi KGB ir ilgam neteko teisės išvykti į užsienį.
Tiesa, jo verslininko gyslelė tuo ir nutrūko - perpardavus vakarietiškas prekes. Kelerius paskutinius karjeros metus kovojęs su traumomis ir jų padariniais, Vladimiras tarsi išėjo į niekur: nepasuko tuo pačiu keliu kaip jo bendražygiai ir netapo nei treneriu, nei vadybininku ar verslininku. Todėl neturi nei viešbučių, nei sporto klubų, nei vilos Ispanijoje - tik butą Maskvoje, kurį nelengva išlaikyti iš kariškio pensijos ir valdiškoje autotransporto įmonėje gaunamos algos. Žmona neslepia: sunkiu metu vyras depresiją skalavo alkoholiu, liovėsi gerti tik supratęs, kad sūnui reikia blaivaus tėvo. Pabuvęs bedarbiu, sulaukęs pasiūlymo tapti reketininku, kurį laiką dirbęs vairuotoju banke, dabar milžinas vadovauja šiukšlių vežimo įmonei.
Atsisako reklamos pasiūlymų
Tkačenka vis dar skaudžiai reaguoja į aplinkinių replikas dėl ūgio ir nenori, kad jo gailėtųsi. Drabužius iki šiol siuvasi pagal užsakymą: juk vien Vladimiro rankos yra 110 centimetrų ilgio. Smokingų vyriškis nesisiūdina, nes vakarais neskuba į jokius prašmatnius pobūvius - ramiai važiuoja namo, suvalgo žmonos paruoštų mėgstamų barščių, virtos dešros ir įsijungia sporto kanalą. Nelia pastebi, kad vyro regėjimas labai prastėja, bet priversti jį nueiti pas gydytoją beveik neįmanoma, kaip ir nuvilioti pas odontologą: danties skausmą Vladimiras malšina pats, šildydamas skruostą... lygintuvu.
Nors ir virto „nematomu žmogumi", Tkačenka vis dar sulaukia reklamos pasiūlymų (kalbama, kad neseniai labai pelningą jam pateikė CSKA klubas), bet droviai atsisako. Tik vienam Izraelio televizijos kanalui yra pavykę prisikalbinti sutuoktinius Tkačenkas dalyvauti TV šou. „Vova - ne toks žmogus. Turbūt iškart matyti, kad jis - labai kuklus ir toli gražu ne vakarėlių liūtas, - nusišypso žmona. - Jis nebus marionetė, majonezo ar šampūno nuo pleiskanų niekada nereklamuos."
Kažkada laikytas priešu, krepšinio monstras iki šiol palaiko Kauno „Žalgirį". Simpatija nėra vienpusė. Nelios balse pasigirsta nusivylimas, kai prasitaria, jog Lietuvoje Tkačenką žmonės mėgsta labiau nei Rusijoje. Kodėl? „Rusijoje reikia numirti, kad tave pradėtų gerbti, - ironizuoja ji. - Ten daug žvaigždžių ir žvaigždučių. Spauda turi apie ką rašyti ir be Tkačenkos: mes tiesiog pasimetėme tarp visokių kirkorovų ir agutinų. O Lietuvoje žmonės tebesaugo Volodios atminimą. Man atrodo, čia visi tokie geri kaip Sabonis ir Marčiulionis."
Dėl to, kad savo šalyje drauge su vyru jaučiasi pamiršta, Nelia Tkačenko sako ant nieko nepykstanti. „Priimu tai normaliai, - nusišypso. - Kiekvienas iš šio gyvenimo pasiima tai, kas jam priklauso. Volodia tikrai nemano iš likimo gavęs per mažai. Esu tuo tikra."
