Nomedą Marčėnaitę į televiziją po ilgokos pauzės paviliojo ne permainų troškimas, o kilni misija - padėti psichologinių problemų turinčioms šeimoms. „Tėvų ir vaikų santykiai, apskritai šeima man - patys svarbiausi dalykai", - neslepia trijų vaikų mama, menininkė ir gerumo akcijų organizatorė.
Prieš metus dievagojotės, kad pavargote nuo televizijos. Kas gi paskatino vesti naują laidą?
Iki tol dažnai sulaukdavau įvairių pasiūlymų, bet atsisakydavau. Bet kai prodiuseriai pasiūlė vesti socialinių aktualijų laidą, skirtą padėti psichologinių problemų turinčioms šeimoms, pasižadėjau gana lengva širdimi. Vien todėl, kad patiko laidos idėja. Norėčiau, kad tokių prasmingų laidų būtų kuo daugiau.
Esu trijų vaikų mama ir žinau, kad net pavyzdingiausiose šeimose kyla rūpesčių dėl vaikų auklėjimo, visada yra ką spręsti. Tėvų ir vaikų santykiai - neišsemiama tema. Nėra šeimos, kuri nesusidurtų su vienokiais ar kitokiais auklėjimo sunkumais. Neretai problemos priežastis slypi tėvo ir motinos santykiuose, dėl jų nukenčia ir yra traumuojami vaikai. Dažniausiai mes, suaugusieji, perduodame agresiją savo vaikams, jie užauga pikti ir agresyvūs.
Ar, manote, žmonės ryšis viešai „skalbti marškinius", nebus surežisuotų gyvenimo istorijų?
Iš darbo televizijoje ir laidos „Nomeda" patirties galiu užtikrinti, kad herojų nestigs. Dirbtinai situacijos tikrai nebus kuriamos. Be to, žmonėms nereikės eiti į studiją ir nejaukiai jaustis prieš kameras - ši laida bus kuriama ne studijoje. Reportažai, kiek mačiau, labai brandūs ir įdomus, nagrinėjantys konkrečios realios šeimos santykius. Studijoje specialistai aptars situaciją ir padės rasti išeitį, ieškos problemų priežasčių ir duos naudingų patarimų. Visi esame daugiau ar mažiau susaistyti šeiminiais ryšiais ir santykiais, todėl kiekvienas žiūrovas šioje laidoje atras jam gerai pažįstamų situacijų ir pamatys jų sprendimo būdus. Kaip mama ir pati galėčiau pasidalyti patirtimi, o kaip laidos vedėja - pasisemti santykių puoselėjimo išminties iš specialistų. Tų patarimų reikia visiems, netgi ir tada, kai atrodo, kad viskas yra gerai.
Vadinasi, į televiziją vėl atvedė ne eterio trauka, o kilnus prasmingas tikslas?
Niekada neturėjau priklausomybės nuo eterio. Nesu iš tų žmonių, kurie grožisi žiūrėdami į save ekrane. Priešingai, save vertinu labai kritiškai, amžinai būnu savimi nepatenkinta.
Ir nebuvo poreikio ką nors keisti, nes džiaugiausi dabartiniu savo gyvenimu. Galėjau daugiau laiko skirti šeimai ir kūrybai, kurios buvau išsiilgusi. Kol vedžiau laidą „Nomeda", kurios filmavimai vykdavo kone kasdien, nuo savęs nuvogdavau laiko, kad galėčiau daugiau pabūti su vaikais. Visų pirma esu mama, o tik paskui žmona, menininkė, draugė ir pan. Vaikų auklėjimui skiriu daugiausia dėmesio. Manau, svarbiausia - būti ir kalbėtis su vaikais.
Bet šiandienos problema yra ta, kad daugeliui tėvų labiau rūpi karjera, o ne vaikų auklėjimas.
Taip, daugelis mano, kad užaugti yra pačių vaikų reikalas. Vaikai, kuriems stinga tėvų dėmesio, dažniausiai užauga turėdami vienokių ar kitokių psichologinių problemų. Paskui net pavyzdingų, inteligentiškų šeimų tėvai stebisi, kodėl nesusikalba su savo atžalomis, kodėl jie tokie ar anokie. Taip atsitiko todėl, kad tėvai laiku neužmezgė ryšio su vaikais.
Negana grįžus iš darbo abejingai vaiko paklausti, kaip jam sekėsi, ar jis pavalgęs, o dar blogiau dėmesio stoką kompensuoti žaislais ar darbužiais. Tai nėra bendravimas. Reikia daug kalbėtis su vaikais, domėtis, kuo jie gyvena, kas juos skaudina, kas kelia nerimą, leisti drauge su jais laisvalaikį. Aš visada žinau, kodėl mano Ula ar Titas yra nuliūdę, kas slegia jų širdeles, nes mes daug kalbamės. Smagu, kai rytą į lovą pasimyluoti atbėga Ula, o kiek vėliau ir Titas. Stiprus ryšys ir yra didžiausia vertybė.
Dėl vaikų galėtumėte paaukoti ir menininkės karjerą?
Nors kaip menininkė turiu daug sveikų ambicijų, man kur kas svarbiau šeima ir vaikai. Nesu mama, kurios atžalos auga savaime. Bet džiaugiuosi, kad sugebu derinti motinystę su kūryba. Nes kiekvienam žmogui būtina save realizuoti. Vaikams skiepiju, jog esu ne tarnaitė, o žmogus, kuris nori pagarbos. Pažaidėte - prašome malonėti susitvarkyti. Vaikai turi suprasti, kad tėvai irgi myli, turi jausmus, poreikius, pomėgius, darbą. Kad mama myli ne vien juos, bet ir tėtį. Būna, kai pasibučiuojame su Mariumi, mano mažieji (ne tokie jau ir maži, Ulai jau devyneri) iškart ima krizenti: „Meilė, meilė." Matau, kaip jų akutės švyti, geros atmosferos ir meilės prisipildo visi namai.
Manau, vaikai saugiausiai jaučiasi toje šeimoje, kurioje mato, kad tėvai myli vienas kitą. Bendravimo, santykių vaikai mokosi iš realių pavyzdžių. Gali kalbėti, ką nori, bet jie kopijuoja tėvų elgesį, bendravimą. Blogiausia, kai tėvai nemyli vienas kito ir kartu gyvena vien dėl vaikų. Juk vaikai ne akli kačiukai. Jie mato, kad santykiai netikri. Taip nuo mažų dienų vaikai išmoksta meluoti, apgaudinėti, nenormalūs santykiai jiems tampa norma.
Vaikams esate draugė?
Manau, pirmiausia tėvai vaikams turi būti autoritetas, o tik paskui draugai. Jei nusikalto, auklėju bausmėmis, bet tik ne diržu. Ir niekada nesakau, jog pykstuosi, o pabrėžiu, kad tai yra bausmė už konkretų nusižengimą. Tarkim, nusikaltai - dieną nežaisi kompiuteriu. Titui tai - didžiausia bausmė. Aišku, nesu visažinė ir auklėdama pridarau klaidų, bet stengiuosi iš jų pasimokyti.
Su Mariumi dažnai kur nors ištrūkstame tik dviese. Kadangi vaikai jaučiasi saugūs ir mylimi, nepyksta, kai mes dienai ar savaitei jų „atsikratome" palikdami seneliams ar auklei, o patys su vyru išmauname į kokią kelionę. Jie žino, kad ir tėtis su mama turi pabūti dviese. Nors dažniausiai visur važiuojame visa šeima. Neseniai grįžome iš kelionės po slaviškąją Europą. Vykome keturiese: aš su vyru ir Dovas su Indrute.
Sakoma, kelionės labiausiai suartina žmones...
Taip. Nors su sūnaus žmona Indra puikiai sutarėme ir anksčiau, ją laikau savo dukra, po šios kelionės tapome dar artimesnės, kalbamės net apie intymiausius dalykus. Apie marčios ir anytos santykius galėčiau net konsultuoti visas būsimas anytas ir uošvienes (juokiasi). Svarbiausia - nesikišti į vaikų gyvenimą, nes tai - atskira šeima. Jei norės, patys paprašys patarimo. Ir nėra reikalo kaišioti savo trigrašio.
Vis rūpinatės kitais, o savęs nepamirštate palepinti?
Kad man labiau patinka lepinti kitus, man brangius žmones. Tada gerai jaučiuosi. O tarkim, grožio salonai, kuriuos moterys taip mėgsta, man yra savęs kankinimas. Daug smagiau nupirkti kelialapį į kokią nors mineralinių vandenų gydyklą sau su Mariumi, nes tada džiaugsmas yra abiem. Savęs vienos lepinti neturiu poreikio.
Jautriausia jūsų vieta?
Vaikų ligos. Tai - mano Achilo kulnas. Daugiau nieko nebijau. Galiu prieiti prie laukinių arklių, bet supanikuoju sunegalavus vaikams. Kai sužinojome, kad Ula serga astma (trejus metus ieškojome tikslios diagnozės), buvo siaubingai sunku, sėdėdavau ir verkdavau naktimis. Lėkdavau kas minutę į kambarį paklausyti, ar nepasunkėjo kvėpavimas. Nors gydytojai sakė, kad liga visam gyvenimui, laimė, mums pavyko ją įveikti. Stebuklą padarė netradicinė medicina.
Jūs visada tokia energinga, su šypsena. Iš kur semiatės optimizmo?
Viską lemia požiūris. Paprasčiausiai aš myliu gyvenimą. Kai apninka niūrios mintys, kaip tas baronas Miunhauzenas imu narstyti save po siūlelį, galvoju, kas yra ne taip. Aš nemėgstu pyktis, bartis. Man patinka su visais draugauti, tai suteikia daug teigiamų emocijų. Kai tampu irzli, žinau, kad pervargau ir turiu kažką keisti. Sakau „stop", metas pailsėti.
Nors esu laisvamanė, krikščionybėje man patinka tai, jog sekmą dieną žmonės mokomi švęsti, t. y. ilsėtis. Dabar daugelis seniai pamiršo, kas yra poilsis, netgi atostogos. Todėl serga depresijomis, yra pikti ir nepatenkinti gyvenimu. O blogiausia, kad neigiamas emocijas išlieja ant kitų. Tai neetiška ir negarbinga.
Aš išmokau džiaugtis šia diena, būti čia ir dabar. Kiekviena prasmingai praleista diena suteikia daug džiaugsmo. Juk gyveni kartą ir nesinori šiaip perbėgti per gyvenimą.
