Daugelis norime būti ne tik gražios, bet ir elegantiškos, nes elegantiška – tai kur kas daugiau negu tik graži. O inteligentiška?
Žinau, kad daugeliui inteligentas – tai pasitempęs, skoningai apsirengęs, gracingai judantis žmogus. Aš su tuo nenorėčiau sutikti. Gerai atrodyti nėra taip sunku, kaip išsiugdyti inteligentiškumą. Man inteligentiškas žmogus ir yra tas, kuris niekada kito nesumenkins, nedemonstruos savo pranašumo, atvirkščiai – jausis jaukiai, jeigu bus geriau, prabangiau apsirengęs už kitą, nes išorė jam nėra svarbiausia. Inteligentiškumas, mano galva, tai pirmiausia platus mąstymas. Inteligentui rūpi viskas, kas vyksta pasaulyje, ir ne tik tai. Prancūzai sako: taktas – širdies inteligencija. Mano galva, taktas ir subtilumas yra vienas iš svarbiausių inteligento bruožų. Man pačiai inteligentiškumo pavyzdys yra mano vyro Egidijaus tėvai. Jo mama – buvusi mokytoja, tėvas – teisininkas. Šiandien jis po kruopelytę renka ir rašo šeimos istoriją. Atrodo, kam to reikėtų, tačiau žmogus galvoja ne tik apie tai, kas svarbu ir įdomu šiandien, jis žino, kad jo darbas reikalingas ir nelaukia pripažinimo. Labai gerbiu Egidijaus mamą, žaviuosi jos subtilumu ir taktiškumu. Niekada nesu girdėjusi, kad ji apkalbinėtų savo kaimynus, gimines, kad atsilieptų apie kitą žmogų su panieka, jį menkindama.
Elegantiškumas - įgimtas dalykas. Gerai pamenu vieną vyrą – benamį. Buvęs inžinierius po skyrybų išėjo iš namų ir pradėjo benamio gyvenimą, tačiau nenakvojo šiluminiuose mazguose, nėjo ten, kur valkatos geria odekoloną. Jis išsikasė sau žeminę. Kas ją matė, negalėjo atsistebėti. Žeminėje viskas buvo be galo tvarkinga, jo paties visi drabužiai suderinti, patalynė skoninga ir švari... Ko prireikdavo, jis susirasdavo konteineriuose, išsiskalbdavo ir tvarkingai laikydavo, nes kitaip negalėjo, jam neleido įgimtas elegancijos jausmas.
Inteligentas gal ne visados bus suderinęs savo garderobą, puošnus, atvirkščiai, jis nepatogiai jausis, jeigu jo drabužiai ar papuošalai bus prašmatnesni už kitų, tačiau jis viskuo domėsis ir nieku gyvu nepažemins kito žmogaus. Su liūdesiu prisimenu vieną laidą: jauna moteris ieškojo savo brolio ir sesers. Mes juo suradome. Į laidą savo artimųjų ieškojusi moteris atvažiavo labai elegantiškai apsirengusi, buvo matyti jos geros manieros. Jai gyvenime pasisekė, nes buvo gerų žmonių įvaikinta. Jos sesuo ir brolis patyrė septynis nuopuolio ratus, jų gyvenime buvo ir alkoholio, ir narkotikų, tačiau tuo metu jie jau iš savo bėdų buvo išbridę ir džiaugėsi, kad jų ieško sesuo. Žinoma, laidoje mes apie viską papasakojome. Tuoj po susitikimo, savo artimųjų ieškojusi moteris mums paskambino ir pradėjo prašyti, kad mes nerodytume tos laidos per televiziją. Ji prašė jokiu būdu neduoti jos telefono numerio ir adreso broliui ir seseriai. Man įstrigo jos žodžiai: „Aš užaugau tokioje inteligentiškoje šeimoje, niekas net nekalbėjo apie alkoholį, narkotikus ir panašius dalykus. Aš nenoriu jokių reikalų turėti su šiais prastais žmonėmis, to neleidžia mano inteligencija.“ Pasiklausiau jos ir pagalvojau: „Jūs, jaunoji ponia, net nenutuokiate, kas yra inteligentiškumas.“
Niekada nepamiršiu vieno epizodo iš monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo, apie kurį skaičiau. Tuo metu jis gyveno virš Šv.Rapolo bažnyčios. Vėlų vakarą išgirdo, kaip kažkas krebždena į langą. Sukluso. Į monsinjoro būstą įlipo žmogus, ketinęs apiplėšti jo butą, o jis tepasakė: „Tu pasirinkai nesaugų būdą patekti į mano namus. Man baisu, kad tau galėjo kas nors nutikti.“
Daug panašių pasakojimų girdėjau ir iš savo patėvio močiutės. Ji buvo žinoma žurnalistė, tuo metu gyveno Rygoje. Kartą ji buvo pasiųsta į kūdikių namus parašyti reportažo. Eidama namo, patraukė per miškelį. Mintys vis sukosi apie kūdikių namų bėdas, bet staiga ji išgirdo šnopavimą už nugaros. Ją sekė vyras – norėjo atimti, ką turinti. Ir žinote, kuo viskas baigėsi? Tas pats vyras, saugodamas nuo užpuolikų, palydėjo močiutę iki traukinio, vėliau jiedu net susirašinėjo. „Turbūt užkalbėjai jam dantį“, – sakydavome močiutei, o ji tik gūžtelėdavo pečiais ir ištardavo: „Jis labai įdomus žmogus. Kokia įvairi jo gyvenimo patirtis.“ Žmogui praėjo noras padaryti ką nors bloga tam, kuris jo ne sumenkino, parodė jam dėmesį. Man pačiai taip pat visuomet įdomūs žmonės, patyrę gyvenimo išbandymų, ir manau, kad tas, kuris atsiriboja nuo, jo nuomone, „prastuomenės“, yra labai provincialus. Prie inteligentiško žmogaus prasti dalykai tiesiog nelimpa, jis visados išlieka savimi, išsaugo savo orų paprastumą. Dėkoju, kad mane pavadinote inteligentiška, tačiau dar daugelio dalykų turiu mokytis. Nejaukiai jaučiuosi užsienio šalyse, kai negaliu laisvai kalbėti angliškai, ispaniškai, vokiškai. Tada iš tiesų jaučiuosi didžiausia provinciale. Žinoma, susikalbu, ir interviu esu ėmusi užsienio kalba, tačiau noriu laisvai kalbėti to krašto kalba su jo žmonėmis apie jų istoriją, kultūrą.
Inteligentas reiklus pirmiausia sau. O dar vienas neatskiriamas inteligento bruožas – nuoširdus, natūralus kuklumas. Ieškote inteligencijos? Pastebėkite dvi ponias, atėjusias į pobūvį. Abi jos atrodys elegantiškai, tačiau viena žūt būt norės padaryti įspūdį kitiems, visas jos rūpestis bus būti įvertintai ir pastebėtai, o antroji išnaudos vakarą, kad susipažintų su įdomiais žmonėmis, įgytų patirties, ir visai nesikrims, kad gali likti ir nepastebėta. Tad kuri iš jų yra inteligentiška?
Žinau, kad daugeliui inteligentas – tai pasitempęs, skoningai apsirengęs, gracingai judantis žmogus. Aš su tuo nenorėčiau sutikti. Gerai atrodyti nėra taip sunku, kaip išsiugdyti inteligentiškumą. Man inteligentiškas žmogus ir yra tas, kuris niekada kito nesumenkins, nedemonstruos savo pranašumo, atvirkščiai – jausis jaukiai, jeigu bus geriau, prabangiau apsirengęs už kitą, nes išorė jam nėra svarbiausia. Inteligentiškumas, mano galva, tai pirmiausia platus mąstymas. Inteligentui rūpi viskas, kas vyksta pasaulyje, ir ne tik tai. Prancūzai sako: taktas – širdies inteligencija. Mano galva, taktas ir subtilumas yra vienas iš svarbiausių inteligento bruožų. Man pačiai inteligentiškumo pavyzdys yra mano vyro Egidijaus tėvai. Jo mama – buvusi mokytoja, tėvas – teisininkas. Šiandien jis po kruopelytę renka ir rašo šeimos istoriją. Atrodo, kam to reikėtų, tačiau žmogus galvoja ne tik apie tai, kas svarbu ir įdomu šiandien, jis žino, kad jo darbas reikalingas ir nelaukia pripažinimo. Labai gerbiu Egidijaus mamą, žaviuosi jos subtilumu ir taktiškumu. Niekada nesu girdėjusi, kad ji apkalbinėtų savo kaimynus, gimines, kad atsilieptų apie kitą žmogų su panieka, jį menkindama.
Elegantiškumas - įgimtas dalykas. Gerai pamenu vieną vyrą – benamį. Buvęs inžinierius po skyrybų išėjo iš namų ir pradėjo benamio gyvenimą, tačiau nenakvojo šiluminiuose mazguose, nėjo ten, kur valkatos geria odekoloną. Jis išsikasė sau žeminę. Kas ją matė, negalėjo atsistebėti. Žeminėje viskas buvo be galo tvarkinga, jo paties visi drabužiai suderinti, patalynė skoninga ir švari... Ko prireikdavo, jis susirasdavo konteineriuose, išsiskalbdavo ir tvarkingai laikydavo, nes kitaip negalėjo, jam neleido įgimtas elegancijos jausmas.
Inteligentas gal ne visados bus suderinęs savo garderobą, puošnus, atvirkščiai, jis nepatogiai jausis, jeigu jo drabužiai ar papuošalai bus prašmatnesni už kitų, tačiau jis viskuo domėsis ir nieku gyvu nepažemins kito žmogaus. Su liūdesiu prisimenu vieną laidą: jauna moteris ieškojo savo brolio ir sesers. Mes juo suradome. Į laidą savo artimųjų ieškojusi moteris atvažiavo labai elegantiškai apsirengusi, buvo matyti jos geros manieros. Jai gyvenime pasisekė, nes buvo gerų žmonių įvaikinta. Jos sesuo ir brolis patyrė septynis nuopuolio ratus, jų gyvenime buvo ir alkoholio, ir narkotikų, tačiau tuo metu jie jau iš savo bėdų buvo išbridę ir džiaugėsi, kad jų ieško sesuo. Žinoma, laidoje mes apie viską papasakojome. Tuoj po susitikimo, savo artimųjų ieškojusi moteris mums paskambino ir pradėjo prašyti, kad mes nerodytume tos laidos per televiziją. Ji prašė jokiu būdu neduoti jos telefono numerio ir adreso broliui ir seseriai. Man įstrigo jos žodžiai: „Aš užaugau tokioje inteligentiškoje šeimoje, niekas net nekalbėjo apie alkoholį, narkotikus ir panašius dalykus. Aš nenoriu jokių reikalų turėti su šiais prastais žmonėmis, to neleidžia mano inteligencija.“ Pasiklausiau jos ir pagalvojau: „Jūs, jaunoji ponia, net nenutuokiate, kas yra inteligentiškumas.“
Niekada nepamiršiu vieno epizodo iš monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo, apie kurį skaičiau. Tuo metu jis gyveno virš Šv.Rapolo bažnyčios. Vėlų vakarą išgirdo, kaip kažkas krebždena į langą. Sukluso. Į monsinjoro būstą įlipo žmogus, ketinęs apiplėšti jo butą, o jis tepasakė: „Tu pasirinkai nesaugų būdą patekti į mano namus. Man baisu, kad tau galėjo kas nors nutikti.“
Daug panašių pasakojimų girdėjau ir iš savo patėvio močiutės. Ji buvo žinoma žurnalistė, tuo metu gyveno Rygoje. Kartą ji buvo pasiųsta į kūdikių namus parašyti reportažo. Eidama namo, patraukė per miškelį. Mintys vis sukosi apie kūdikių namų bėdas, bet staiga ji išgirdo šnopavimą už nugaros. Ją sekė vyras – norėjo atimti, ką turinti. Ir žinote, kuo viskas baigėsi? Tas pats vyras, saugodamas nuo užpuolikų, palydėjo močiutę iki traukinio, vėliau jiedu net susirašinėjo. „Turbūt užkalbėjai jam dantį“, – sakydavome močiutei, o ji tik gūžtelėdavo pečiais ir ištardavo: „Jis labai įdomus žmogus. Kokia įvairi jo gyvenimo patirtis.“ Žmogui praėjo noras padaryti ką nors bloga tam, kuris jo ne sumenkino, parodė jam dėmesį. Man pačiai taip pat visuomet įdomūs žmonės, patyrę gyvenimo išbandymų, ir manau, kad tas, kuris atsiriboja nuo, jo nuomone, „prastuomenės“, yra labai provincialus. Prie inteligentiško žmogaus prasti dalykai tiesiog nelimpa, jis visados išlieka savimi, išsaugo savo orų paprastumą. Dėkoju, kad mane pavadinote inteligentiška, tačiau dar daugelio dalykų turiu mokytis. Nejaukiai jaučiuosi užsienio šalyse, kai negaliu laisvai kalbėti angliškai, ispaniškai, vokiškai. Tada iš tiesų jaučiuosi didžiausia provinciale. Žinoma, susikalbu, ir interviu esu ėmusi užsienio kalba, tačiau noriu laisvai kalbėti to krašto kalba su jo žmonėmis apie jų istoriją, kultūrą.
Inteligentas reiklus pirmiausia sau. O dar vienas neatskiriamas inteligento bruožas – nuoširdus, natūralus kuklumas. Ieškote inteligencijos? Pastebėkite dvi ponias, atėjusias į pobūvį. Abi jos atrodys elegantiškai, tačiau viena žūt būt norės padaryti įspūdį kitiems, visas jos rūpestis bus būti įvertintai ir pastebėtai, o antroji išnaudos vakarą, kad susipažintų su įdomiais žmonėmis, įgytų patirties, ir visai nesikrims, kad gali likti ir nepastebėta. Tad kuri iš jų yra inteligentiška?
