Jis kantriai laukia, kai vėluoju. Nepyksta. Tikrai, atrodo nė kiek neįsižeidęs. Linktelėjęs
galva, svarsto, ko užsisakyti - vyno ar arbatos. Susikaupia, lyg spręstų svarbiausią gyvenimo klausimą. Mosteli ranka padavėjai: „Vyno!" O aš sunerimstu: Amerikoje gimęs ir gyvenęs, prieš septynerius metus į Lietuvą atvykęs režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Paulas Eugene Budraitis (35), panašu, nebus lengvas pašnekovas. Apsigaunu.
Menininko gyvenimas be vyno sunkiai įsivaizduojamas...
Kažkodėl Lietuvoje visi taip mano. Nors ne tik Lietuvoje... Menas - geras pasiteisinimas girtuokliauti. Aš geriu retai, reikėtų gerai pagalvoti, kada paskutinį kartą.
Tie, kurie nesisvaigina, tikina, kad geriausias narkotikas yra kūryba. Tu iš tų?
Režisieriaus darbas ne visada malonus. Kūrybos džiaugsmą atima pašaliniai dalykai, kai privalai kontroliuoti, kovoti su kitų žmonių ego. Tai vargina, tačiau vos tik kūryba dingsta iš tavo gyvenimo, pasiilgsti jos. Esu laimingas, kai kuriu, kai dirbu.
Ar buvo atsitikę, kai kūrybos nebeliko tavo gyvenime?
Kūryba nėra nuolatinis darbas. Kai nebūna, tai nebūna, kai atsiranda - džiaugiesi.
Ar tai reiškia, kad režisierius neturi sėdėti rankų sudėjęs ir laukti, kol jam kas pasiūlys gyvenimo pjesę?
Kartais būna, kad pasiūlo. Tačiau apie „Keltininką" sužinojau pats. Girdėjau, Koršunovo teatras turi Sigito Parulskio pjesę, kurios niekas nesiima statyti. Tuo metu buvau Amerikoje. Paprašiau, kad atsiųstų. Perskaičiau, man patiko.
Kai perskaitai, jau matai spektaklį?
Pirmieji įspūdžiai labai reikšmingi. Dažnai būna, kad vėliau pradedi išsidirbinėti. Paskui ir vėl: palauk, kaip iš pradžių galvojau? Lietuvoje aktoriai įpratę prie kitokios režisūros, prie griežto žodžio. Matau, kad aktoriams kartais būna sunku su manimi. Tikriausiai pradeda įtarinėti, ar išvis žinau, ko noriu. Dar kai dirbau Kauno dramos teatre, pastebėjau: pradėjo labiau gerbti, kai vieną kartą netekęs kantrybės pakėliau balsą ir ėmiau angliškai keiktis. Keista, ar ne? Ironiška: kai esu čia, visi sako, kad aš pernelyg diplomatiškas, per geras, kai grįžtu į Ameriką, piktinasi - per kietas, per griežtas. Matyt, niekur nesu tikęs (juokiasi)... Iš tiesų noriu likti ištikimas sau. Statydamas spektaklį Lietuvoje, esu priverstas ieškoti kompromisų. Suprantu, kad aktorius, dirbęs su Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, Rimantu Tuminu, Oskaru Koršunovu, sunkiai persilauš - ateina kažkoks amerikietis: gal taip, gal taip? Dirbdamas Amerikoje, pats scenoje patyriau režisierių partnerystę. Ten jie lyg visą laiką vaikšto šalia, padeda aktoriui atverti kelią. Lietuvoje dažniau rodoma, kaip reikia vaidinti.
Naujausias tavo spektaklis „Keltininkas" - apie vidutinio amžiaus krizės ištiktą vyrą. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Arūnas Sakalauskas perėjęs ugnį ir vandenį. Gali būti, kad jam atrodo, jog tu išvis nieko nežinai apie gyvenimą?
Greitai užgesinu tokias kalbas. Nesu toks jaunas, man - trisdešimt penkeri, aš šio to matęs, patyręs išgyvenimų, krizių. Nemanau, kad esu per jaunas apie tai kalbėti teatre. Arūnas, aišku, supranta geriau, tad leidžiu jam ieškoti tiesos, išnaudoti, ką yra patyręs.
Pauliau, ar Budraičio pavardė atvėrė tau kelius į Oskaro Koršunovo teatrą?
Ji man atvėrė kelius į Lietuvą. Viską, ko esu pasiekęs, pasiekiau pats, o ne pavardė. OKT direktorius yra Martynas Budraitis. Jis - antros eilės mano pusbrolis. Martyno tėvas - aktorius Juozas Budraitis ir mano tėtis yra tikri pusbroliai.
Naujajame Džersyje gyvenantis senelis nusiuntė dėdei Juozui į Maskvą mano spektaklio recenzijas. Juozas perskaitė, parašė mano tėvui laišką: gal Pauliui reikėtų nuvykti į Lietuvą, gal jiedu su Martynu ką gero galėtų nuveikti. Su Martynu susipažinau 2000-aisiais. Tada jis pasiūlė atskristi ir pamėginti studijuoti pas Joną Vaitkų. Mama ir patėvis tuo metu rengėsi į Lietuvą, pamaniau, važiuosiu drauge. Tuo metu ieškojau naujų iššūkių.
Tada jau buvai baigęs mokslus?
Indianos universitete studijavau politikos ir teatro mokslus. Niekada nemaniau, kad dirbsiu teatre. Juk puikiai suvoki, kad pasirinkdamas tokią profesiją pasmerki save paprastam, finansiškai nestabiliam gyvenimui be jokios prabangos. Tačiau ir politiku tapti nenorėjau, man buvo įdomu tarptautiniai santykiai, diplomatija. Per mano studijas teatras turėjo būti šalia. Apsistojęs prie politikos mokslų, žengiau dar vieną keistą žingsnį - nusprendžiau tapti karininku. Lyg dvi asmenybės pusės... Puikiai sekėsi, tačiau kai reikėjo apsispręsti ir pasirašyti sutartį su kariuomene, romantiškas mano mintis išsklaidė patėvis.
Ką jis pasakė?
Jis, Vietnamo karo dalyvis, perspėjo, kad atiduodu savo laisvę. Tai mane tikrai paveikė. Visai nenorėjau, kaip jis pasakojo, atsidurti karinėje bazėje vidury dykumos. Be to, patėvis pasakė, kad karai kartais vyksta. Atrodo, šalis klesti, tačiau politikai ima ir užsimano kariauti. Jaunieji karininkai tampa taikiniais priešakinėse linijose. Lakoniška ir paprasta: „Tu nori atiduoti savo laisvę. Atiduoti ją politikams, kurie vieną dieną nuspręs tavo likimą." Po savaitės nuvažiavau ir pasakiau: „Ne." Pažiūrėjo į mane grėsmingai, bet štai išgyvenau, nieko tokio...
Nėriau į teatrą. Pabandžiau rimtesnę vaidybą, man iškart patiko. Pajutau, kad esu savo vietoje. Ir dėstytojai sakė, kad privalau tęsti, nors pats niekaip neapsisprendžiau. Prieš baigdamas studijas, priėjau prie vieno labai gerbiamo dėstytojo ir tiesiai paklausiau: „Jaučiu, kad esu savo vietoje, bet ar tikrai man reikia siekti daugiau?" Jis pasakė: „Taip." Svarbus toks padrąsinimas... Išvažiavau dirbti į Sietlą, ten mažesnė konkurencija nei Čikagoje, Niujorke, o ir teatro bendruomenė laisvesnė. Laikas Sietlo „Annex" teatre - labai brangus. Čia pastačiau pirmąjį savo spektaklį, sukūriau keletą skirtingų vaidmenų.
Ir vis dėlto jausmas per premjerą turėtų būti skirtingas. Vienas, kai vaidini, o kitas, kai esi viso spektaklio režisierius?
Geras, kitoks jausmas... Per pirmąją premjerą prisimenu: žiūrovai ploja, priešais mane sėdinti mergina pareiškia, kad yra labai nusivylusi. Ir tai pirmasis komentaras po premjeros! Pasirodo, ji nusivylė neišgirdusi vienos labai žinomos frazės iš apysakos, pagal kurią buvo kuriamas spektaklis. Dabar, kai pagalvoju, toji mergina buvo teisi...
Žinoma, gal perdedu, tačiau po premjeros jausmas lyg po gimdymo. Tiek kančių, tiek išgyvenimų, o staiga - ima ir įvyksta! Lyg ir palengvėja, bet jautiesi toks tuščias...
Ar tavo artimieji dalyvavo pirmojo spektaklio premjeroje?
Tėtis su pamote gyvena Atlantoje, mama su patėviu - Čikagoje. Šiedu spektaklį pažiūrėjo vėliau, nenorėjau, kad atvyktų į premjerą. Tėtis mano darbu mažiau domisi, o štai mama atvyko ir į „Keltininko" premjerą Vilniuje.
Kaip tavo tėvai atsidūrė Amerikoje?
Tipiška emigrantų istorija. Mamos tėvai gyveno Vilniuje. Kai vokiečiai per karą pasitraukė ir atėjo rusai, jie išvyko pas giminaičius į kaimą. Seneliai pasakojo, kad girdėjo dundant rusų artileriją. Tą pačią dieną kaimynai pranešė, kad po penkiolikos minučių išvyksta. Jei seneliai nori, gali važiuoti kartu. Močiutė buvo nėščia. Susikrovė daiktus į vežimą, vyrai sėdo ant dviračių. Atsidūrė Čekoslovakijoje, vėliau - Diuseldorfe, pabėgėlių stovykloje. Į Ameriką atplaukė Raudonojo Kryžiaus laivu. Tėčio tėtis prieš karą dirbo policininku. Dėdės Juozo tėvas sakė savo broliui: „Tu geriau važiuok." Penkerius metus praleido stovyklose, vėliau irgi laivu atplaukė į Ameriką, viską pradėjo iš naujo. Kai pagalvoji, jie buvo neįtikėtinai drąsūs žmonės.
Puikiai kalbi lietuviškai. Esame įpratę, kad emigrantų vaikai kalbą pamiršta...
Amerikoje lietuviškai kalbėjau tik su seneliais. Iki aštuntos klasės lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tik kas iš to - nežinojau, kas yra kirčiavimas. Pamenu, savo bendramokslės, aktorės Ingos Jankauskaitės, klausiu: „Pasakyk, ar labai baisus mano akcentas?" O ji: „Akcentas tai pakenčiamas, tik kirčiavimas - baisus." Tada aš klausiu: „O kas tas kirčiavimas?"
Vėliau Lietuvoje turėjau labai gerą mokytoją, legendinę lituanistę Valeriją Vaitkevičiūtę. Ji pakeitė mano supratimą apie lietuvių kalbą.
Mama kalba lietuviškai, patėvis - irgi. Jis - gydytojas kardiologas, dauguma jo pacientų - vyresnio amžiaus lietuviai.
Kaip tėvai reagavo, kai pasakei, kad norėtum studijuoti Lietuvoje? Juk JAV yra daug geresnių universitetų...
Jie suprato, kad tai - ypatinga proga, ne kiekvienas gauna tokį šansą. 2003 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Joną Vaitkų baigiau magistrantūrą. Vaitkus pakvietė drauge statyti „Venecijos pirklį". Darbas buvo sėkmingas, netgi nominuotas Auksiniam kryžiui. Gaila, nelaimėjome, tuo metu man labai reikėjo pinigų (šypsosi).
Visi lietuviai sako, kad Amerika - galimybių šalis. Ar tau atrodo, kad tokia pat galimybių šalis yra Lietuva?
Teatre, jei esi Jono Vaitkaus studentas, daug galimybių. Pamenu, režisierius mane atvedė pas šviesaus atminimo Egmontą Jansoną ir tiesiog pristatė: Paulius Budraitis. Tas nė nesidomėjo, kokia mano patirtis, tik paklausė, ką noriu statyti.
O gal Lietuvoje tu tiesiog pasirinkai paprastesnį, lengvesnį kelią?
Aš gerai žinau, kodėl čia esu. Nes galiu dirbti tai, ką mėgstu, gauti už tai atlyginimą ir iš tų pinigų pragyventi. Ir man nereikia prasimanyti visokių pašalinių darbų, kad galėčiau pavalgyti.
Ar Amerikoje teko tai daryti?
Dirbau biuruose, vienoje kontoroje Vašingtono universitete, vakarais - barmenu teatro fojė.
Vis dėlto barmenu teatro fojė...
Į muzikinį teatrą susirinkdavo solidi publika. Pilstydavau jiems vyną, plakdavau kokteilius ir gaudavau arbatpinigių. Lietuvoje viskas, ką darau, susiję su mano profesija ir nebereikia sieloje po truputį mirti.
Nejau tėvai tau nesiūlė pagalbos?
Jau seniai iš jų nieko neimu. Tai anksčiau būdavo skylių, kurias jie lopydavo.
Ar visi aktoriai Amerikoje taip pradeda savo karjerą?
Beveik visi. Holivude prasimuša tik vienas kitas. Daugumai kelius nutiesia įtakingi giminaičiai ir pažįstami.
Ar iš tavo studijų draugų kuris nors pateko į didžiąsias Niujorko, Čikagos scenas?
Kai kurie prasimušė į regioninius teatrus. Iš „Annex" teatro itin išgarsėjo Paulas Giamatti, pameni filmą „Klystkeliai"?
Ar bent įsivaizduoji amerikiečio aktoriaus sėkmės formulę?
Turi žiauriai norėti. Ir visur vaikščioti, lįsti į vakarėlius, kad tik kas nors tave pastebėtų. Niujorke - per septyniasdešimt tūkstančių aktorių. Reikia gerai pasistengti, kad už tavęs užkliūtų įtakingo žmogaus žvilgsnis: „Ai, jau jį esu matęs!" O toliau viskas - per ryšius, asmeninius kontaktus.
Kodėl tokiais keliais nebandei sukti?
Dar visko gali būti! Esu vis dar neužbaigtas. Nežinau, kiek dar būsiu Lietuvoje. Kai grįšiu į Ameriką, tikrai norėsiu daugiau. Mane labai traukia kinas. Jei reikės kokių „triksų", kad į jį pakliūčiau, kažką sugalvosiu.
Į Lietuvą atvažiavai dvidešimt aštuonerių. Pas mus tokių metų vyrai jau būna sukūrę šeimas. Amerikoje tokio amžiaus esi vis dar jaunas?
Taip? Ir koks klausimas?
Ar turi širdies draugę, širdies draugą, artimą žmogų?
Šiuo metu - ne. Turi pasiūlymų? Beje, mačiau, padavėja graži vaikšto... Jei atvirai, kelionės pirmyn-atgal užkerta kelius rimtiems ir pastoviems santykiams. Gana ilgai draugavau su viena šokėja. Mūsų santykiai ir iki šiol geri, bet kai visą laiką esi tas, kuris tuoj pat išvažiuos... Kas norėtų su tokiu rimtai prasidėti? Viskas neužtikrinta, viskas laikina...
Iš tiesų taip manai? O gal tiesiog neatėjo tas, tikrasis, žmogus...
Patirtis kalba... Jei ir buvo kažkas beužsimezgąs, tai žmonės neleido, kad imtų rutuliotis. Natūrali baimė: o kas toliau? Žmonės pabūgsta laikinumo, jie nenori, nesupranta tokio gyvenimo. Aš ir pats nežinau, ar suprantu... Tik visi mano santykiai trunka neilgai. Ir su draugais taip pat. Taip gyvendamas, pats pradedi gerai suprasti, kaip viskas laikina. Ir laimė, ir bėdos...
Tai ką, frazė, kad meilė nugali visas kliūtis, neegzistuoja?
Na, taip, ji nugali... Jei, žinoma, yra tikra. Meilė - viskas. Jei išspausdinsi šitą frazę, skambės banaliai. Tačiau ne apie raudonas širdeles mes kalbame...
Na, su merginomis režisieriui neturėtų būti problemų. Aplink daugybė gražuolių, tik ir norinčių į sceną. Arba - į režisieriaus lovą...
Labai gerai. O! Gerai! Jei tik yra norinčiųjų, galime pabandyti. Ak, kad viskas būtų taip paprasta...
