Tikriausiai jam pavydi kiekvienas žvejojantis vyras, šiam malonumui galintis skirti tik laisvalaikį. Juk televizijos laidos „Vienam gale kablys" autoriui Pauliui Korsakui (37) žvejyba - ir darbas. Prieš šešerius metus gyventi prie jūros grįžęs televizijos laidų vedėjas prisipažįsta, kad dabar jo dienos teka ramiai, atsipalaidavus - kaip ispano.
Apie žvejybą nuolat kuri laidas. Ji neprarado žavesio?
Labai keista, bet ne. Rudenį prasidės penkioliktas laidos sezonas: po „Panoramos“ tikriausiai yra antra, tiek ilgai gyvuojanti (juokiasi). O aš dar visai gerai jaučiuosi! Žvejyba – mano hobis, bet jis sulipo su darbu. Tai tas pat, kas futbolininkui futbolas: ir darbas, ir malonumas. Aš su savo meškerėmis lygiai taip pat kaifuoju – esu ekrane ar ilsiuosi. Juk žvejyboje niekas nesikartoja: kiekvieną dieną kitaip kyla saulė, vis kitos vietos, kitokia gamta, keičiasi metų laikai. O žūklės įrankiai ir technika taip tobulėja, kad vos spėji vytis.
Pagal brangumą žvejyba laikoma antru hobiu po golfo. Korporacijų, gaminančių viską žvejams, matyt, yra daugiau nei gaminančių automobilius. Tai – viena galingiausių ir masiškiausių laisvalaikio pramogų pasaulyje. Suskaičiuota, kad Lietuvoje yra milijonas žmonių, rankose laikiusių meškerę. Realiai žvejojančių – du šimtai tūkstančių. Žvejyba – tai ramybė, poilsis, pabėgimas nuo miesto dulkių, kreditų, problemų, darbų.
Pažiūrėkite, kaip atrodo žmonės prie vandens: visiškai nusispjauti, kokią turi mašiną ar namą. Mus vienija viena idėja: pažvejoti, pagauti, pabūti kartu. Žvejojant nelieka direktorių, verslininkų, žvaigždžių arba svarbių žmonių – yra tik gera žvejų chebra. Po dviejų su meškere praleistų dienų darbo savaitė atrodys visai kitaip.
Nejaugi paskolomis pats nesi susisaistęs?
Ne! Galbūt man nereikia tiek, kiek kitiems. Neturiu didelių poreikių, nereikia namų ir dviejų automobilių. Man užtenka to, ką turiu, ir labai ramiai gyvenu. Kiek uždirbu, tiek gana, tikrai per galvą nesiverčiu. Žinau, kad galėčiau gauti dvigubai ar trigubai. Turiu norą įkurti žūklės akademiją, sukti filmus apie žvejybą – pinigai guli, tik reikia lenktis juos paimti (juokiasi). Tikrai! Man dabar taip gerai, visko užtenka... Ramu ramu! Ateis laikas, kai tuos pinigus pakelsiu, bet dabar gyvenu sau – dėl savo lengvumo, paprastumo ir niekur neskubėjimo.
Jaučiuosi labai panašus į ispaną, kuriam viskas – manana.
Ir taip buvo visada?
Ir taip buvo visada! Nesu hiperaktyvus žmogus. Aišku, būna, kad išeini mostelėti alaus ir tris dienas negrįžti, būna, niekur nesidėsi. Tai normalu. Kai vyksta pasaulio ar Europos futbolo čempionatai, norisi greitai greitai pažvejoti, nes laukia telikas ir fulia. Kartais tie vyriški dalykai išmuša iš vėžių (juokiasi). Tačiau apskritai mano gyvenimo Klaipėdoje stilius yra visiškai ramus.
Vilniuje gyvenimas buvo kitoks?
Ten man nepatiko. Todėl ir išvažiavau. Vilnius – ne mano „stailas“. Ten reikia bėgti lėkti, visur kviečia, kažkokie renginiai, turi dalyvauti, visur tave mato, lenda į gyvenimą... Man tai nepatinka. Prie jūros visai kitoks gyvenimas. Bent jau Klaipėdoje visai kiti žmonių prioritetai, tempas nei Vilniuje, kituose didžiuosiuose miestuose. Dėl to iš sostinės ir pabėgau.
Tikriausiai ir žvejyba prie to prisidėjo?
Mano vandenys – Vakarų Lietuvoje. Aplink Vilnių šimto kilometrų spinduliu visos žuvys jau išgaudytos. Kai gyvenau sostinėje, vis tiek filmuoti laidų važiuodavau į žemupį. Čia Nemunas, Minija, Kuršių marios – vadinamasis lietuviškas žuvų Eldoradas. Čia iš tiesų jų daug, įdomu žvejoti, labai graži gamta. Gyvendamas Vilniuje vieną dieną pagalvojau: kiek galima važinėti pirmyn atgal – juk susidaro septyni šimtai kilometrų. Nutariau grįžti į pajūrį, ir viskas gerai išėjo.
Kam turi būti dėkingas, kad moki žvejoti?
Tėvukui! Kokių ketverių penkerių pradėjo mane tampyti. Atsimenu, tuomet dar neturėjome mašinos, jis į autobusą tįsdavo palapinę, kuprinę, mane ir dar krūvą meškerių. Važiuodavome į visokias Nemuno kilpas, balbieriškius. Smagu būdavo nerealiai...
Paskui prasidėjo sportinė žūklė: nuo septynerių iki dvidešimt šešerių dalyvaudavau jaunučių, jaunių, suaugusiųjų žūklės varžybose. Medaliais, taurėmis namai užversti... Dabar dėl varžybų – nurimimas, vėl ta pati manana, svarbu neįsitempti.
Tikslą – ką nors daryti su žvejyba – visada žinojau. Tik ne iš karto įsivaizdavau, kaip laidą kurti. Prieš penkiolika metų tokių televizijos projektų ir pasaulyje dar nelabai buvo. O Lietuvoje neturėjome nei satelito, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Pačiam reikėjo kažką sugalvoti...
Esu studijavęs žurnalistiką. Nuo pirmo kurso pradėjau dirbti radijuje ir tuomet gyvavusiame dienraštyje „Amžius“. Paskui pakvietė „Litpoliinter“ televizija. Nuo to laiko ir pradėjau važinėti su žvejybos laida. Nemanau, kad žurnalistika yra mokslas, ir nemanau, kad mano laida su tuo turi ką nors bendra. Nebent kalbos kultūra ir elgesys prieš kamerą. Tam užtenka baigti vieną kursą – žurnalistinio meistriškumo.
Kaip pavyksta sukurti laidą, kurią kartais žiūri net nežvejojančios moterys?
Ką aš žinau (juokiasi). Gal iš vidaus kažkas eina... Laidoje stengiuosi nesikartoti, jei gaunu kokios naujos informacijos – apie žūklės įrankius, jaukus, naujus stilius – visko važiuoju tikrinti. Tik išbandęs, žinodamas, kas pačiam patiko ar nepatiko, filmuoju. Negaliu nuvilti žiūrovų, laužti iš piršto. Taip atrodo, kad ta laida – meškerėlę pliumt, gražu, rūkas kyla... Iš tiesų yra daug užkadrinių dalykų, viskas prasideda nuo valo storumo, suktuko parinkimo. Yra visokių abrakadabrų... Nuo jų visumos priklauso gera žvejyba, laimikiai. Viskas giliau (juokiasi)... Kam su manimi tikrai nelengva, tai operatoriui Mečislovui Sadauskui: kas savaitę, nesvarbu, žiema ar vasara, lyja ar sninga, reikia važiuoti į žvejybą. O jis juk nežvejoja – neleidžiu! Kas tada filmuos? Ir operatorius tai kenčia...
Jeigu nekimba, o siužetą nufilmuoti vis tiek reikia?
Nebūna taip... Prieš filmavimus visuomet tikriname, turiu krūvas draugų, kurie savaitgaliais žvejoja. Surenkame informaciją, parenkame idealiausią variantą. Nesėkmių praktiškai nebūna. Gal per metus dvi trys, bet tada su kamera važiuojame į žvejybą dar sykį.
Prie laidos dirbi porą dienų per savaitę. Ką veiki likusias penkias?
Į kuprinę įsidedi tris butelius alaus, persikeli keltu už du litus į Smiltynę, atsisėdi ant kopos, atsigeri alaus, išsimaudai jūroje, pasidegini. Grįžęs susitinki su bičiuliais, paloši krepšinį, vakare išgeri alaus. Ir viskas (juokiasi).
Ar ne per geras gyvenimas?
Dėl to ir gyvenu Klaipėdoje. Man gerai ir aš niekur neskubu – manana! Padarau dvi laidas į priekį, kur nors išvažiuoju paatostogauti, dažniausiai – į žvejybos ekspedicijas. Tačiau įdomesnes – nekenčiu laivų, katerių, vandenynų. Jūrų žūklė man kvailoka. Nemėgstu Norvegijos. Varome į lenkijas, latvijas, suomijas, laplandijas, švedijas, kolas. Man patinka ekstremalios kelionės... Mėgstu fantazuoti, man reikia karstytis, laužyti medžius, deginti laužus, ant akmenų kepti žuvis, žvejoti ten, kur žmonių apskritai niekada nebūna. Tokiose vietose man gerai.
Matyt, ne kiekvienai patiktų vyras, kasdien traukiantis į žvejybą.
Tačiau kaip ramu namuose! Niekas nezvimbia ant galvos, neskaito laikraščio, nebamba, kad šaldytuve nėra alaus. Moteriškei tai – idealus variantas (juokiasi)! Nuolatos išvažiavęs, namai laisvi – dulkių mažiau. Super!
Tada dėl ko iširo tavo šeima?
Manau, dėl mano lengvabūdiškumo. Ir nėra čia ko girtis. Tiesiog taip nutiko...
Ryšys su dukromis nenutrūko?
Guodai – trylika, Smiltei – penkeri. Jos gyvena Palangoje. Susitinkame, normaliai bendraujame, kartais išvažiuojame į gamtą, pažuvauti. Nenoriu joms įteigti per didelio žūklės entuziazmo. Mažoji – prikolna, judri kaip vėjas, o didžioji – menininkė: visokie tapybos būreliai, konkursai, laurai... Guodos nuo teptuko prie meškerės nenutempsi. Dukros kartais žiūri mano laidas, turi savo nuomonę, žvengia, mane lazdavoja (juokiasi).
Reikia sūnaus – kam nors turi perduoti žvejybos patirtį...
Negalvoju apie sūnų. Dabar – gyvenimo vienumoje periodas. Man patinka. Gal egoistas esu, gal dėl savęs gyvenu...
Draugių turiu. Tačiau turėti antrąją pusę šiuo metu nesinori. Gal taip yra dėl mano egoizmo, kelionių, ramumo, lėtumo. Atsiras... Niekur neskubu, nes žinau, kad atsiras. Visada taip būna. O jeigu ne? Tada gal dar geriau (juokiasi).
Viengungio žvejo šaldytuve yra žuvų?
Tik tada, kai žinau, kad atvažiuos draugų ir norės jų paragauti. Kadangi gyvenu prie jūros, daug bičiulių aplanko. Arina nuolatos su sūnumi užsuka. Su ja labai gerai bendraujame. Kai kas nors žada pasisvečiuoti, važiuoju sugauti ko nors skanaus. Visokių lydekų, kuojų, karšių neimu. Reikia tauriųjų: upėtakių, kiršlių – tokių žuvų, kurių niekur negausi.
Jas ruoši pats?
Tenka tą pareigą kartais, kai draugai prašo, atlikti. Stengiuosi nenusibosti.
Dažnai valgai žuvų?
Retai. Labai retai. Dar rečiau negu retai. Skaniausi man ešeriai. Geriausi – kurie ištraukti žiemą iš po ledo. Nervai nelaiko, kol juos nuskuti... O tada gražiai pabarstai druskyte, pipiriukais, apvolioji miltukuose ir kepi su sviestuku. Ir traškini prie alaus. Tai – rimtas dalykas. O tie visi kaparėlių, saldžiarūgščiai padažai man kažkokia nesąmonė. Jei jais užpili, koks skirtumas kokią žuvį kepti.
Žvejyba ir alus – neatsiejama?
Iš principo esu šalininkas ilsėtis žvejojant, o ne baliavojant. Kam tada ruoštis įrankius, važiuoti iš namų...
Gyventi prie jūros grįžai visam laikui?
Manau, taip. Vilniuje visai nebūnu. Kviečia į renginius, bet vis sugalvoju, kodėl nevažiuoti. Per pastaruosius porą metų gal du kartus ten buvau. Tik dėl superreikalingų reikalų – pasirašyti, pratęsti kontraktų. Tik dėl tokių dalykų. Pamatau, kaip ten bėga, lekia ir apima jausmas, kad einantį gatve mane visi lenkia. Pradedu galvoti, ką aš čia darau... Pas mane atvažiuoja draugų pabūti, tai ir būname. Dažnai pažvejoti atlekia Marijonas (Marijus Mikutavičius – red. past.), Kunigas (Linas Kunigėlis – red. past.). Daug bičiulių – senoji futbolo komandos „Prelegentai“ šaika… Paskambina, susikrauna šmutkes, atvažiuoja, pabūname kartu, pakaifuojame, pasikalbame apie viską. Nuvažiuoju į Vilnių – bandome susitikti, bet visi užsiėmę, neturi laiko. Šou verslas ten ypač greitas...
Gyvendamas sostinėje ir pats jame sukaisi.
Buvau kokius gerus aštuonerius metus, gal dešimt. Bet viskas nusibosta. Neįsivaizduoju, kaip mano bendraamžiai dar tamposi po priėmimus. Man – jau viskas. Nesakau, kad pasenau, tiesiog keičiasi vertybės. Geriau manana. Tikriausiai vienintelis rimtesnis išvažiavimas Lietuvoje pabūti su draugais – festivalis „Be2gether“. Ten yra ką veikti. O trankytis po barus, vakarėlius nebesinori. Randu įdomesnės veiklos.
Tarkim, žvejyba...
Nebūtinai. Galima su bičiuliais persikelti į Smiltynę, pasivaikščioti palei jūrą, atsigerti alaus, pažaisti krepšinį, futbolą, nueiti į džiazo klubą. Ar savaitgalį į kokią Krokuvą nuvažiuoti – pakeisti aplinką.
