Jau aštuoneri metai, kaip Diana Sugintienė sukasi vestuvių versle. „Vasarą šeima manęs nemato beveik septynias dienas per savaitę. Laimė, vyras dar neatleido iš žmonos pareigų“, – juokauja energija trykštanti vedybų planuotoja.
Pagal profesiją esate ekonomistė. Kas paskatino imtis vedybų planuotojos verslo?
Iš prigimties esu renginių organizatorė. Tai – mano stichija. Nuo penktos klasės mokykloje rengdavau visokias šventes, vesdavau renginius. Aštuonerius metus lankiau dramos būrelį. Kadangi tada renginių organizatorės specialybės Vilniuje dar nebuvo, o labai norėjau studijuoti sostinėje (esu kilusi iš Šiaulių), kaip ir mama pasirinkau buhalterės profesiją. Su skaičiais visada „draugavau“, o dabar ekonomistės patirtis labai praverčia. Niekam nepatarčiau pradėti savo verslo neturint ekonominio išsilavinimo. Aštuoniasdešimt procentų vedybų planuotojos darbo sudaro buhalteriniai skaičiavimai: kiek ir ko reikės, kiek jauniesiems atsieis vestuvių puota ir pan.
Jūsų biografija labai spalvinga: dirbote net su šaunamaisiais ginklais, maklere... Esate iš tų, kuriems maga išmėginti nauja?
Pataikėte kaip pirštu į akį. Esu novatorė, perfekcionistė. Man įdomu tol, kol galiu išmokti kažko nauja, kol yra erdvės tobulėti. Kai išmanau daugiau nei mano viršininkas, nelieka „kaifo“, tampi tarsi robotas, mechaniškai atliekantis darbą. Tada atsiradus galimybei iškart keičiu profesijos kryptį. Manau, anksčiau ar vėliau likimas kiekvieną atveda ten, kur jam skirta, kur jo pašaukimas. Tik reikia nebijoti veikti. Nenorėčiau numirti dirbdama nemielo darbo.
Ar tiesa, kad renginių organizavimo jus paragino imtis sesuo žurnalistė Ligita Žakevičienė?
Taip. Sesuo kartą atėjo ir sako: „Ar nenorėtum imtis vestuvių planavimo? Ši niša dar neužimta.“ Ilgai nesvarsčiau, nes tai buvo tas darbas, apie kurį visada svajojau.
Dabar yra nemažai vestuvių planuotojų. Nejaučiate konkurencijos?
Ne, nes kiekvienas dirba pagal savo metodą. Žmonės į mane kreipiasi dažniausiai pabuvę vieneriose iš mano rengtų vestuvių. Sako: „Buvome svečiais, o dabar norėtume, kad mums iškeltumėte tokias pat iškilmes, nes tai, ką matėme, mums padarė įspūdį.“ Kiekvienas atsirenka tai, ko jam reikia.
Jau daug metų dirbate vedybų planuotoja. Dar nepabodo?
Dar ne, nes čia toks „ekstrymas“! Kiekvienas atvejis individualus. Turiu taip viską sustyguoti, kad nei jauniesiems, nei svečiams nekiltų nė menkiausio diskomforto, todėl tiekėjams virstu tikra kobra – esu reikli ne tik sau, bet ir kitiems. Viskas turi būti idealu, juk jaunavedžiams ši šventė – vienintelė gyvenime. Kiekvieną porą ištekinu kaip savo vaikus.
Ko gero, planuojant vestuves nutinka netikėčiausių dalykų...
Taip, visko numatyti neįmanoma. Būna visokių kuriozų. Kartą pasiklydo vairuotojas ir reikėjo skubiai ieškoti automobilio, kuris vežtų jaunuosius. Buvo, kad jaunoji pametė nuometą. Per kelias minutes teko padaryti kitą. Gerai, kad niekas „falsifikato“ nepastebėjo. Todėl pasibaigus vestuvėms jaučiuosi it išsunkta citrina.
Kas geriausiai padeda atsipalaiduoti?
Vaistai (juokiasi). Taip, nejuokauju, nes neįsivaizduojate, kokį stresą patiria organizmas. Tokią įtampą įveiktų ne kiekvienas. Perimu ant savo pečių visus jaunavedžių ir jų tėvelių rūpesčius, kad šventinės nuotaikos netrikdytų nė menkiausias debesėlis. Jei pavyksta jiems suteikti visišką komfortą, padėti pamiršti viską pasaulyje, vadinasi, vestuvės pavyko. O pavyksta kiekvieną kartą, užtat kiek nervų kainuoja!
Ar lieka laisvalaikio ir ką tada mėgstate veikti?
Skaityti arba keliauti. Ypač mane traukia kalnai. Jie užburia, atpalaiduoja, priverčia užsimiršti. Dar labai patinka pramoginiai šokiai, nes juos lankė dukra. Pažiūrėti sportinių šokių konkursą man – geriausia pramoga.
Kaip supratau, šeimoje esate retas svečias…
Taip, ypač vasarą, kai prasideda vestuvių sezonas. O pats įkarštis būna rugpjūtį ir rugsėjį. Tada dukra ir vyras manęs nemato beveik septynias dienas per savaitę. Iš pradžių, kai ėmiausi šios veiklos, net pyko, bet dabar apsiprato. Gal ir džiaugiasi, kad radau savo pašaukimą, dirbu tai, kas man patinka. Šis verslas man – lyg kūdikis (šypsosi). Laimė, turiu nuostabią anytą, kuri, kai manęs nėra, ir kotletų prikepa, ir namus sužiūri.
Prieš kiek laiko į jus reikia kreiptis dėl vestuvių puotos?
Geriausiai prieš metus. Juokaudama sakau, kad jau kitą rytą, kai vaikinas pasipiršo, pora skambintų vestuvių planuotojai. Ypač jei būsimi jaunavedžiai nori didelių iškilmių išskirtinėje vietoje. Tada šimtu procentų galiu garantuoti, kad vestuvės įvyks ten, kur tik jie panorės.
Per kokį trumpiausią laiką jums pavyko suruošti vestuvių iškilmes?
Per dvi savaites. Jei reikia, iš po žemių iškasiu viską, kad tik klientai liktų patenkinti. Laimė, mano temperamentas pramuša visas sienas (kvatoja). Reikia – bus. Per tiek metų išmokau išsisukti iš kebliausių situacijų. Aišku, daug ką lemia pažintys, ryšiai, kurie neatsiranda per vienerius darbo metus.
Kokioje neįprasčiausioje vietoje yra tekę apvesdinti jaunavedžius?
Ant jūros kranto, taip pat Brazilijoje, kur ištekinau dukros draugę.
Lietuviai turbūt labai įnoringi?
Daugelis porų nori išskirtinio šou, bet visada sakau, kad vestuvės – neeilinė pramoga. Jei pora nori šou, surengiu, bet įterpiu ir tam tikrų tradicinių ritualų, kuriuos puoselėjo mūsų senoliai. Apeigos, papročiai atsirado ne šiaip sau. Kiekvienas ritualas turi prasmę. O kas daugiau tas tradicijas išsaugos, jei ne vestuvių planuotojos?! Jei atvirai, sunkiausia yra nustebinti lietuvius. Jie baidosi klasikinių vestuvių su senais papročiais, o užsieniečiams mūsų vestuves, priešingai, – tikra egzotika, nes daugelyje užsienio šalių, be keliaraiščio metimo ir torto pjaustymo, tradicijų kaip ir nėra.
Be kokių tradicijų neapsieina jūsų rengiamos vestuvės?
Be jaunavedžių sutikimo su duona ir druska, taip pat jaunųjų kalbos tėvams ir šeimos židinio uždegimo bei perdavimo jaunajai šeimai. Kartais jaunavedžių tėvai klausia, kaip ir ką sakyti. Paaiškinu, kad svarbiausia – ne skaityti tai, kas parašyta ant balto lapo, ne eilės, o iš širdies plaukiantys linkėjimai ir sveikinimai. Jie labiausiai įstringa ir sujaudina.
Ar dar deginamas rūtų vainikėlis?
(Juokiasi.) Net sunku prisiminti. Per aštuonerius metus tai darėme tik du kartus. Dabar jau niekas nedegina rūtų vainikėlių, nes daugelis porų dar iki vestuvių gyvena kartu. Tad ši tradicija, galima sakyti, baigia išnykti.
Populiariausia vestuvių vieta…
Pajūryje, kur nors gamtoje ar pilyje. Daugelis norėtų iškelti vestuves pilyje, bet tai labai brangu.
Kiek jaunavedžiai negaili pinigų įsimintiniausiai savo gyvenimo šventei?
Dažniausiai į mane kreipiasi tie, kurie nori išskirtinių vestuvių. O tai kainuoja 10–30 tūkstančių litų ir daugiau. Ir šiuos pinigus jaunieji atiduoda lengva ranka. Kai kurių nuomone, už tokią sumą verčiau nuvažiuoti į povestuvinę kelionę, bet, mano galva, vestuvės yra vieną kartą gyvenime, o į kelionę galima išvykti bet kada. Tiesa, daug lemia svečių skaičius. Galima surengti įspūdingas vestuves ir už du tūkstančius litų prabangiame restorane 4–6 žmonėms, bet gali būti labai kuklios vestuvės ir už 30 tūkstančių litų, jei jose dalyvaus apie šimtą svečių.
Vestuvių mados sparčiai keičiasi. Ko dabar pageidauja nuotakos?
Kiekviena nori būti gražiausia, tiesa, savaip. Tai nesunku įgyvendinti, nes vestuvinių suknelių pasiūla, stilių įvairovė leidžia patenkinti įnoringiausius klientus. Akylai seku vestuvių madą, ritualų naujoves visame pasaulyje. Ne per seniausiai grįžau iš Anglijos, kur vyko nacionalinė vestuvių paroda.
Ir kas naujo šiemet?
Labai populiaru, kai pamergės vilki vienos spalvos sukneles. Nepatikėsite, bet kai pamačiau juodai apsirengusią palydą ir it gulbę išplaukiančią balta sunkele nuotaką, netekau žado. Buvo taip gražu. Nors pas mus dar neįprasta juoda spalva, jau keletą vestuvių suplanavau, kur pamergės buvo pasipuošusios juodai. Be to, ši spalva tinka visiems, todėl tas „paskutinis mados klyksmas“ pamažu prigyja ir Lietuvoje. Visada sakau svečiams, kad ir kaip jie nori pasipuošti, jaunoji turi būti visų gražiausia ir nereikia stengtis jos nustelbti.
O kokios vestuvinių suknelių kainos?
Galima rasti suknelę ir už du tūkstančius litų, kuri atrodys tarsi kainavusi dešimt ir daugiau. Nors yra porų, kurios sau leidžia už nuotakos apdarą pakloti nuo dešimt tūkstančių litų.
Pastebėjau, kad šiemet bent jau užsienyje nemadingos blizgančios, kristalais išsiuvinėtos suknelės. Labiau akcentuojamas geros kokybės audinys ir spalvos. Nuotakoms siūloma ne tik baltos, bet ir purpurinės, pilkšvos, sidabrinės, gelsvos, melsvos ar samaninės spalvos suknelės. Į madą grįžta skrybėlaitės ir vualiai, o jaunikiai gali vilkėti net gėlėtais marškiniais.
Pagal profesiją esate ekonomistė. Kas paskatino imtis vedybų planuotojos verslo?
Iš prigimties esu renginių organizatorė. Tai – mano stichija. Nuo penktos klasės mokykloje rengdavau visokias šventes, vesdavau renginius. Aštuonerius metus lankiau dramos būrelį. Kadangi tada renginių organizatorės specialybės Vilniuje dar nebuvo, o labai norėjau studijuoti sostinėje (esu kilusi iš Šiaulių), kaip ir mama pasirinkau buhalterės profesiją. Su skaičiais visada „draugavau“, o dabar ekonomistės patirtis labai praverčia. Niekam nepatarčiau pradėti savo verslo neturint ekonominio išsilavinimo. Aštuoniasdešimt procentų vedybų planuotojos darbo sudaro buhalteriniai skaičiavimai: kiek ir ko reikės, kiek jauniesiems atsieis vestuvių puota ir pan.
Jūsų biografija labai spalvinga: dirbote net su šaunamaisiais ginklais, maklere... Esate iš tų, kuriems maga išmėginti nauja?
Pataikėte kaip pirštu į akį. Esu novatorė, perfekcionistė. Man įdomu tol, kol galiu išmokti kažko nauja, kol yra erdvės tobulėti. Kai išmanau daugiau nei mano viršininkas, nelieka „kaifo“, tampi tarsi robotas, mechaniškai atliekantis darbą. Tada atsiradus galimybei iškart keičiu profesijos kryptį. Manau, anksčiau ar vėliau likimas kiekvieną atveda ten, kur jam skirta, kur jo pašaukimas. Tik reikia nebijoti veikti. Nenorėčiau numirti dirbdama nemielo darbo.
Ar tiesa, kad renginių organizavimo jus paragino imtis sesuo žurnalistė Ligita Žakevičienė?
Taip. Sesuo kartą atėjo ir sako: „Ar nenorėtum imtis vestuvių planavimo? Ši niša dar neužimta.“ Ilgai nesvarsčiau, nes tai buvo tas darbas, apie kurį visada svajojau.
Dabar yra nemažai vestuvių planuotojų. Nejaučiate konkurencijos?
Ne, nes kiekvienas dirba pagal savo metodą. Žmonės į mane kreipiasi dažniausiai pabuvę vieneriose iš mano rengtų vestuvių. Sako: „Buvome svečiais, o dabar norėtume, kad mums iškeltumėte tokias pat iškilmes, nes tai, ką matėme, mums padarė įspūdį.“ Kiekvienas atsirenka tai, ko jam reikia.
Jau daug metų dirbate vedybų planuotoja. Dar nepabodo?
Dar ne, nes čia toks „ekstrymas“! Kiekvienas atvejis individualus. Turiu taip viską sustyguoti, kad nei jauniesiems, nei svečiams nekiltų nė menkiausio diskomforto, todėl tiekėjams virstu tikra kobra – esu reikli ne tik sau, bet ir kitiems. Viskas turi būti idealu, juk jaunavedžiams ši šventė – vienintelė gyvenime. Kiekvieną porą ištekinu kaip savo vaikus.
Ko gero, planuojant vestuves nutinka netikėčiausių dalykų...
Taip, visko numatyti neįmanoma. Būna visokių kuriozų. Kartą pasiklydo vairuotojas ir reikėjo skubiai ieškoti automobilio, kuris vežtų jaunuosius. Buvo, kad jaunoji pametė nuometą. Per kelias minutes teko padaryti kitą. Gerai, kad niekas „falsifikato“ nepastebėjo. Todėl pasibaigus vestuvėms jaučiuosi it išsunkta citrina.
Kas geriausiai padeda atsipalaiduoti?
Vaistai (juokiasi). Taip, nejuokauju, nes neįsivaizduojate, kokį stresą patiria organizmas. Tokią įtampą įveiktų ne kiekvienas. Perimu ant savo pečių visus jaunavedžių ir jų tėvelių rūpesčius, kad šventinės nuotaikos netrikdytų nė menkiausias debesėlis. Jei pavyksta jiems suteikti visišką komfortą, padėti pamiršti viską pasaulyje, vadinasi, vestuvės pavyko. O pavyksta kiekvieną kartą, užtat kiek nervų kainuoja!
Ar lieka laisvalaikio ir ką tada mėgstate veikti?
Skaityti arba keliauti. Ypač mane traukia kalnai. Jie užburia, atpalaiduoja, priverčia užsimiršti. Dar labai patinka pramoginiai šokiai, nes juos lankė dukra. Pažiūrėti sportinių šokių konkursą man – geriausia pramoga.
Kaip supratau, šeimoje esate retas svečias…
Taip, ypač vasarą, kai prasideda vestuvių sezonas. O pats įkarštis būna rugpjūtį ir rugsėjį. Tada dukra ir vyras manęs nemato beveik septynias dienas per savaitę. Iš pradžių, kai ėmiausi šios veiklos, net pyko, bet dabar apsiprato. Gal ir džiaugiasi, kad radau savo pašaukimą, dirbu tai, kas man patinka. Šis verslas man – lyg kūdikis (šypsosi). Laimė, turiu nuostabią anytą, kuri, kai manęs nėra, ir kotletų prikepa, ir namus sužiūri.
Prieš kiek laiko į jus reikia kreiptis dėl vestuvių puotos?
Geriausiai prieš metus. Juokaudama sakau, kad jau kitą rytą, kai vaikinas pasipiršo, pora skambintų vestuvių planuotojai. Ypač jei būsimi jaunavedžiai nori didelių iškilmių išskirtinėje vietoje. Tada šimtu procentų galiu garantuoti, kad vestuvės įvyks ten, kur tik jie panorės.
Per kokį trumpiausią laiką jums pavyko suruošti vestuvių iškilmes?
Per dvi savaites. Jei reikia, iš po žemių iškasiu viską, kad tik klientai liktų patenkinti. Laimė, mano temperamentas pramuša visas sienas (kvatoja). Reikia – bus. Per tiek metų išmokau išsisukti iš kebliausių situacijų. Aišku, daug ką lemia pažintys, ryšiai, kurie neatsiranda per vienerius darbo metus.
Kokioje neįprasčiausioje vietoje yra tekę apvesdinti jaunavedžius?
Ant jūros kranto, taip pat Brazilijoje, kur ištekinau dukros draugę.
Lietuviai turbūt labai įnoringi?
Daugelis porų nori išskirtinio šou, bet visada sakau, kad vestuvės – neeilinė pramoga. Jei pora nori šou, surengiu, bet įterpiu ir tam tikrų tradicinių ritualų, kuriuos puoselėjo mūsų senoliai. Apeigos, papročiai atsirado ne šiaip sau. Kiekvienas ritualas turi prasmę. O kas daugiau tas tradicijas išsaugos, jei ne vestuvių planuotojos?! Jei atvirai, sunkiausia yra nustebinti lietuvius. Jie baidosi klasikinių vestuvių su senais papročiais, o užsieniečiams mūsų vestuves, priešingai, – tikra egzotika, nes daugelyje užsienio šalių, be keliaraiščio metimo ir torto pjaustymo, tradicijų kaip ir nėra.
Be kokių tradicijų neapsieina jūsų rengiamos vestuvės?
Be jaunavedžių sutikimo su duona ir druska, taip pat jaunųjų kalbos tėvams ir šeimos židinio uždegimo bei perdavimo jaunajai šeimai. Kartais jaunavedžių tėvai klausia, kaip ir ką sakyti. Paaiškinu, kad svarbiausia – ne skaityti tai, kas parašyta ant balto lapo, ne eilės, o iš širdies plaukiantys linkėjimai ir sveikinimai. Jie labiausiai įstringa ir sujaudina.
Ar dar deginamas rūtų vainikėlis?
(Juokiasi.) Net sunku prisiminti. Per aštuonerius metus tai darėme tik du kartus. Dabar jau niekas nedegina rūtų vainikėlių, nes daugelis porų dar iki vestuvių gyvena kartu. Tad ši tradicija, galima sakyti, baigia išnykti.
Populiariausia vestuvių vieta…
Pajūryje, kur nors gamtoje ar pilyje. Daugelis norėtų iškelti vestuves pilyje, bet tai labai brangu.
Kiek jaunavedžiai negaili pinigų įsimintiniausiai savo gyvenimo šventei?
Dažniausiai į mane kreipiasi tie, kurie nori išskirtinių vestuvių. O tai kainuoja 10–30 tūkstančių litų ir daugiau. Ir šiuos pinigus jaunieji atiduoda lengva ranka. Kai kurių nuomone, už tokią sumą verčiau nuvažiuoti į povestuvinę kelionę, bet, mano galva, vestuvės yra vieną kartą gyvenime, o į kelionę galima išvykti bet kada. Tiesa, daug lemia svečių skaičius. Galima surengti įspūdingas vestuves ir už du tūkstančius litų prabangiame restorane 4–6 žmonėms, bet gali būti labai kuklios vestuvės ir už 30 tūkstančių litų, jei jose dalyvaus apie šimtą svečių.
Vestuvių mados sparčiai keičiasi. Ko dabar pageidauja nuotakos?
Kiekviena nori būti gražiausia, tiesa, savaip. Tai nesunku įgyvendinti, nes vestuvinių suknelių pasiūla, stilių įvairovė leidžia patenkinti įnoringiausius klientus. Akylai seku vestuvių madą, ritualų naujoves visame pasaulyje. Ne per seniausiai grįžau iš Anglijos, kur vyko nacionalinė vestuvių paroda.
Ir kas naujo šiemet?
Labai populiaru, kai pamergės vilki vienos spalvos sukneles. Nepatikėsite, bet kai pamačiau juodai apsirengusią palydą ir it gulbę išplaukiančią balta sunkele nuotaką, netekau žado. Buvo taip gražu. Nors pas mus dar neįprasta juoda spalva, jau keletą vestuvių suplanavau, kur pamergės buvo pasipuošusios juodai. Be to, ši spalva tinka visiems, todėl tas „paskutinis mados klyksmas“ pamažu prigyja ir Lietuvoje. Visada sakau svečiams, kad ir kaip jie nori pasipuošti, jaunoji turi būti visų gražiausia ir nereikia stengtis jos nustelbti.
O kokios vestuvinių suknelių kainos?
Galima rasti suknelę ir už du tūkstančius litų, kuri atrodys tarsi kainavusi dešimt ir daugiau. Nors yra porų, kurios sau leidžia už nuotakos apdarą pakloti nuo dešimt tūkstančių litų.
Pastebėjau, kad šiemet bent jau užsienyje nemadingos blizgančios, kristalais išsiuvinėtos suknelės. Labiau akcentuojamas geros kokybės audinys ir spalvos. Nuotakoms siūloma ne tik baltos, bet ir purpurinės, pilkšvos, sidabrinės, gelsvos, melsvos ar samaninės spalvos suknelės. Į madą grįžta skrybėlaitės ir vualiai, o jaunikiai gali vilkėti net gėlėtais marškiniais.
