Ilgais ir šviesiais buvusio Vilniaus dominikonų pastato koridoriais Valdas Klemanskis veda iki jaukios savo dirbtuvės. Joje vilnietis beveik metus klijuoja šventųjų paveikslų reprodukcijas ikonas. „Ateinu į dirbtuvėlę, užsidarau duris. Tai – mano pasaulis, tik čia būnu pats su savimi.“
Valdai, kokioms progoms žmonės pageidauja jūsų ikonų?
Būna įvairiai: ir Kalėdoms, ir Velykoms, ir pirmajai komunijai. Daug kas močiutėms dovanoja. Mano ikonėlės įperkamos visiems. Jos kur kas pigesnės nei tapytos. Lietuvoje labai pilka, žmonės susirūpinę ir susiraukę. Jiems vis ko nors trūksta. Bet gavęs ikonėlę žmogus savo mintis nors trumpam nukreipia į šalį. Ikonos suteikia vilties ir tikėjimo.
Ką reiškia turėti ikoną?
Tai labai panašu kaip turėti draugą. Jei jį turi ir su juo nebendrauji, jis nei šildo, nei šaldo. Bet jei palaikai ryšį, labai sušildo.
Iš kokios medžiagos gimsta jūsų kūriniai?
Pagrindinė medžiaga – medis. Pušis. Stengiuosi, kad ikonėlių spalvos ir atvaizdai kiek įmanoma daugiau atitiktų originalą. Nenaudoju nei popieriaus, nei faneros. Geriau jau sumoku brangiau už medžiagą. Labai svarbu, kad į kūrinį būtų įdėta „dūšios“. Dėl savo veiklos nesijaučiu niekuo ypatingas. Džiaugiuosi, kad Dievas man patikėjo tokią misiją.
Prie ikonų dažniausiai prisėdate tamsiuoju paros metu?
Naktį ir pasimelsti, ir pamedituoti galiu. Užsidegu smilkalą (turiu jų nusipirkęs iš stačiatikių knygyno), pasileidžiu ausiai mielą muziką ir darau ikonas. Žinote, šiais laikais visi pageidauja norimą daiktą turėti greitai, čia ir dabar. O aš stengiuosi, kad į ikonų gamybą būtų „pajungtos“ ne tik rankos, bet ir protas. Žmonės tuo stebisi. Sako: kas čia sudėtinga ant medžio gabalo užklijuoti popieriuką. O man svarbu, su kokia širdies intencija tai darau.
Daug laiko praleidžiate savo dirbtuvėje?
Konkretaus grafiko nesilaikau. Gaunu užsakymą, padarau. Beveik visą laiką būnu čia. Tik dėl įvairovės gaminu lentynas ir mažus baldelius. Visas mano dėmesys nukreiptas į ikonas.
Esate vienišius?
Turiu draugę. Kažkada ir šeima bus. Į kunigus nesiruošiu (šypsosi).
Ar jūsų veikla priimtina antrajai pusei?
Mudu pažįstami labai seniai. Per tą laiką teko išbandyti įvairių amatų: ir suvirintojo, ir langų valytojo, dirbau prie rąstinių namų, Konservatorijoje mokiausi groti saksofonu. Buvo laikas, kai kartu grodavome mišiose. Tai – pagrindinis jos užsiėmimas. Ji gieda pritardama gitara, aš – saksofonu. Į mano veiklą ji žiūri normaliai.
Ir toliau įsivaizduojate save, gaminantį ikonas?
Senatvėje norėčiau išmokti tapyti ikonas. Dabar tai – tarsi smagus pasiruošimas ateičiai. Kiekvienas žmogus giliai širdyje bando užpildyti tuštumą.
Kokią žinią neša jūsų ikonos?
Savo ikonėlėmis nesistengiu atkartoti originalų. Noriu, kad tai būtų pagarbiai ir estetiškai pateikta žinia apie Dievą. Jei nors dvi iš šimto mano ikonų nukreips žmogaus mintis Dievo link, mano tikslas bus pasiektas. Žmogus, kuris turi ikoną, žino, kad yra ne vienas. Asmeniškai man tai buvo didelis atradimas.
Pasidalykite artimiausiais savo sumanymais.
Norėčiau gyvenimą nugyventi taip, kad nebūtų gėda pažiūrėti Dievui į veidą. Kartą dominikonas Pijus labai gražiai pasakė: „Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionės tikslas – susitikti akis į akį su Dievu.“ Kažkada atlikėjas Andrius Mamontovas buvo išsikėlęs tikslą su grupe užkariauti pasaulį. Mano svajonė kur kas mažesnė – norėčiau nuvežti savo ikonėles į mugę užsienyje.
Gal prisimenate pirmąją savo ikoną?
Pati pirmoji buvo kiek paskilinėjusi. Iki šiol ją tebeturiu pasidėjęs lentynoje. Tai kažkas sakralaus ir pagarbaus.
Kaip seniai atradote Dievą?
Iš pradžių išpažinau protestantų tikėjimą. Įsivaizdavau, kad katalikai – lyg bobutės su maldaknygėmis rankose. Tik po aštuonerių metų „suradau“ katalikų bendruomenę.
Važinėjimas motociklu – sena jūsų aistra?
Važinėti motociklu, tada dar mažu rusišku, pradėjau prieš septyniolika metų. Paskui motociklai keitėsi: didėjo ir greitėjo. Dabar važinėju senu kelioniniu „Suzuki“.
Labai mėgstu keliauti. Kai tik turėsiu galimybę, išvyksiu į Europą. Lietuvoje neįprasta, kad tikintis žmogus važinėtų motociklu, o Vokietijoje į mišias suvažiuoja du tūkstančiai motociklininkų. Vien tam, kad pasimelstų, pabūtų su Dievu.
Galėtumėte palyginti, kuo skiriasi baikerių ir motociklininkų gyvenimo filosofija?
Sunku apibūdinti, nes pats baikeriu niekada nebuvau. Baikeriai buriasi į klubus, turi savo atributiką. Jie kažkuo panašūs į armiją, jų gyvenimo filosofija skirtinga, bet laisvės pojūtis toks pat.
Tikėti Dievą ir važinėti motociklu, atrodytų, visiškai tarpusavyje nesuderinama...
Prieš penkiolika metų su tikėjimu neturėjau nieko bendra. Buvau ieškantis žmogus. Dirbau su medžiu, socialiniame centre, o dabar visos veiklos tarsi sueina į vieną. Esu pats sau vadybininkas, direktorius ir kūrybinis darbuotojas. Tikėjimas ir viltis visada šalia. Man kiekviena diena – kaip investicija. Investuoju į bendravimą su žmonėmis, todėl atėjus juodai dienai yra su kuo pabendrauti, pas ką į svečius nuvažiuoti.
Minėjote, kad ikonėlių darymas – viena iš daugelio jūsų veiklos sričių. O kokios kitos?
Anksčiau aktyviai dalyvaudavau bendruomeniškoje veikloje, o darbas su ikonomis prasidėjo nuo neįgaliųjų. Norėjome, kad tie žmonės rastų sau tinkamą užsiėmimą. Tada ir pamaniau, kad norėčiau pabandyti gaminti ikonas vienas. Kai kurie sako, kad užsiimu stabmeldyste. Nieko panašaus! Mano ikonėlės – priminimas apie Dievą. Tai tik medis ir popierius, kuriame pavaizduotas Dievo atvaizdas, ne pats Dievas. Visa kita – medžio darbai.
Ar susimąstote apie egzistencinį žmogaus trapumą?
Aš išeisiu, o kokiame nors sename name liks apdulkėjusi ikonytė – mano palikimas. Kiekvienas žmogus nori įprasminti savo gyvenimą. Kalbu ne vien apie ikonų darymą. Aplink mus labai daug negatyvizmo. Žmonės per savo gyvenimą stengiasi pasiimti viską, ką tik gali. O kas po to? Tuštuma? Taip nėra. Lieka viltis, nesi vienas.
Kas jums gyvenime svarbiausia?
Nuoširdumas. Jei žmogus nuoširdžiai ieško, visada randa tai, kas tikra. Tik būdami patys savimi jaučiame, ko mums reikia.
Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar nepasiilgstate ramumos gyvendamas Vilniuje?
Gyvendamas dideliame mieste, iš tiesų save išbarstai. Leki, bėgi, skubi ir staiga pamatai, kad tavęs nebelieka. Gal todėl žmonės nebemoka būti su savimi, bijo vienatvės?..
Valdai, kokioms progoms žmonės pageidauja jūsų ikonų?
Būna įvairiai: ir Kalėdoms, ir Velykoms, ir pirmajai komunijai. Daug kas močiutėms dovanoja. Mano ikonėlės įperkamos visiems. Jos kur kas pigesnės nei tapytos. Lietuvoje labai pilka, žmonės susirūpinę ir susiraukę. Jiems vis ko nors trūksta. Bet gavęs ikonėlę žmogus savo mintis nors trumpam nukreipia į šalį. Ikonos suteikia vilties ir tikėjimo.
Ką reiškia turėti ikoną?
Tai labai panašu kaip turėti draugą. Jei jį turi ir su juo nebendrauji, jis nei šildo, nei šaldo. Bet jei palaikai ryšį, labai sušildo.
Iš kokios medžiagos gimsta jūsų kūriniai?
Pagrindinė medžiaga – medis. Pušis. Stengiuosi, kad ikonėlių spalvos ir atvaizdai kiek įmanoma daugiau atitiktų originalą. Nenaudoju nei popieriaus, nei faneros. Geriau jau sumoku brangiau už medžiagą. Labai svarbu, kad į kūrinį būtų įdėta „dūšios“. Dėl savo veiklos nesijaučiu niekuo ypatingas. Džiaugiuosi, kad Dievas man patikėjo tokią misiją.
Prie ikonų dažniausiai prisėdate tamsiuoju paros metu?
Naktį ir pasimelsti, ir pamedituoti galiu. Užsidegu smilkalą (turiu jų nusipirkęs iš stačiatikių knygyno), pasileidžiu ausiai mielą muziką ir darau ikonas. Žinote, šiais laikais visi pageidauja norimą daiktą turėti greitai, čia ir dabar. O aš stengiuosi, kad į ikonų gamybą būtų „pajungtos“ ne tik rankos, bet ir protas. Žmonės tuo stebisi. Sako: kas čia sudėtinga ant medžio gabalo užklijuoti popieriuką. O man svarbu, su kokia širdies intencija tai darau.
Daug laiko praleidžiate savo dirbtuvėje?
Konkretaus grafiko nesilaikau. Gaunu užsakymą, padarau. Beveik visą laiką būnu čia. Tik dėl įvairovės gaminu lentynas ir mažus baldelius. Visas mano dėmesys nukreiptas į ikonas.
Esate vienišius?
Turiu draugę. Kažkada ir šeima bus. Į kunigus nesiruošiu (šypsosi).
Ar jūsų veikla priimtina antrajai pusei?
Mudu pažįstami labai seniai. Per tą laiką teko išbandyti įvairių amatų: ir suvirintojo, ir langų valytojo, dirbau prie rąstinių namų, Konservatorijoje mokiausi groti saksofonu. Buvo laikas, kai kartu grodavome mišiose. Tai – pagrindinis jos užsiėmimas. Ji gieda pritardama gitara, aš – saksofonu. Į mano veiklą ji žiūri normaliai.
Ir toliau įsivaizduojate save, gaminantį ikonas?
Senatvėje norėčiau išmokti tapyti ikonas. Dabar tai – tarsi smagus pasiruošimas ateičiai. Kiekvienas žmogus giliai širdyje bando užpildyti tuštumą.
Kokią žinią neša jūsų ikonos?
Savo ikonėlėmis nesistengiu atkartoti originalų. Noriu, kad tai būtų pagarbiai ir estetiškai pateikta žinia apie Dievą. Jei nors dvi iš šimto mano ikonų nukreips žmogaus mintis Dievo link, mano tikslas bus pasiektas. Žmogus, kuris turi ikoną, žino, kad yra ne vienas. Asmeniškai man tai buvo didelis atradimas.
Pasidalykite artimiausiais savo sumanymais.
Norėčiau gyvenimą nugyventi taip, kad nebūtų gėda pažiūrėti Dievui į veidą. Kartą dominikonas Pijus labai gražiai pasakė: „Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionės tikslas – susitikti akis į akį su Dievu.“ Kažkada atlikėjas Andrius Mamontovas buvo išsikėlęs tikslą su grupe užkariauti pasaulį. Mano svajonė kur kas mažesnė – norėčiau nuvežti savo ikonėles į mugę užsienyje.
Gal prisimenate pirmąją savo ikoną?
Pati pirmoji buvo kiek paskilinėjusi. Iki šiol ją tebeturiu pasidėjęs lentynoje. Tai kažkas sakralaus ir pagarbaus.
Kaip seniai atradote Dievą?
Iš pradžių išpažinau protestantų tikėjimą. Įsivaizdavau, kad katalikai – lyg bobutės su maldaknygėmis rankose. Tik po aštuonerių metų „suradau“ katalikų bendruomenę.
Važinėjimas motociklu – sena jūsų aistra?
Važinėti motociklu, tada dar mažu rusišku, pradėjau prieš septyniolika metų. Paskui motociklai keitėsi: didėjo ir greitėjo. Dabar važinėju senu kelioniniu „Suzuki“.
Labai mėgstu keliauti. Kai tik turėsiu galimybę, išvyksiu į Europą. Lietuvoje neįprasta, kad tikintis žmogus važinėtų motociklu, o Vokietijoje į mišias suvažiuoja du tūkstančiai motociklininkų. Vien tam, kad pasimelstų, pabūtų su Dievu.
Galėtumėte palyginti, kuo skiriasi baikerių ir motociklininkų gyvenimo filosofija?
Sunku apibūdinti, nes pats baikeriu niekada nebuvau. Baikeriai buriasi į klubus, turi savo atributiką. Jie kažkuo panašūs į armiją, jų gyvenimo filosofija skirtinga, bet laisvės pojūtis toks pat.
Tikėti Dievą ir važinėti motociklu, atrodytų, visiškai tarpusavyje nesuderinama...
Prieš penkiolika metų su tikėjimu neturėjau nieko bendra. Buvau ieškantis žmogus. Dirbau su medžiu, socialiniame centre, o dabar visos veiklos tarsi sueina į vieną. Esu pats sau vadybininkas, direktorius ir kūrybinis darbuotojas. Tikėjimas ir viltis visada šalia. Man kiekviena diena – kaip investicija. Investuoju į bendravimą su žmonėmis, todėl atėjus juodai dienai yra su kuo pabendrauti, pas ką į svečius nuvažiuoti.
Minėjote, kad ikonėlių darymas – viena iš daugelio jūsų veiklos sričių. O kokios kitos?
Anksčiau aktyviai dalyvaudavau bendruomeniškoje veikloje, o darbas su ikonomis prasidėjo nuo neįgaliųjų. Norėjome, kad tie žmonės rastų sau tinkamą užsiėmimą. Tada ir pamaniau, kad norėčiau pabandyti gaminti ikonas vienas. Kai kurie sako, kad užsiimu stabmeldyste. Nieko panašaus! Mano ikonėlės – priminimas apie Dievą. Tai tik medis ir popierius, kuriame pavaizduotas Dievo atvaizdas, ne pats Dievas. Visa kita – medžio darbai.
Ar susimąstote apie egzistencinį žmogaus trapumą?
Aš išeisiu, o kokiame nors sename name liks apdulkėjusi ikonytė – mano palikimas. Kiekvienas žmogus nori įprasminti savo gyvenimą. Kalbu ne vien apie ikonų darymą. Aplink mus labai daug negatyvizmo. Žmonės per savo gyvenimą stengiasi pasiimti viską, ką tik gali. O kas po to? Tuštuma? Taip nėra. Lieka viltis, nesi vienas.
Kas jums gyvenime svarbiausia?
Nuoširdumas. Jei žmogus nuoširdžiai ieško, visada randa tai, kas tikra. Tik būdami patys savimi jaučiame, ko mums reikia.
Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar nepasiilgstate ramumos gyvendamas Vilniuje?
Gyvendamas dideliame mieste, iš tiesų save išbarstai. Leki, bėgi, skubi ir staiga pamatai, kad tavęs nebelieka. Gal todėl žmonės nebemoka būti su savimi, bijo vienatvės?..
