Visuomeninės organizacijos „Šiltų širdžių klubas" prezidentė Roma Ramunė Barauskienė švyti džiaugsmu ir šiluma. Rodos, taip skaidru ir gera būna tik pasakose, tačiau moteris kuria stebuklą kiekvieno globojamo vaikų dienos centro mažylio širdutėje.
Kuo užsiima visuomeninė organizacija „Šiltų širdžių klubas"?
Šiuo metu organizacija globoja daugybę kryptingai dirbančių vaikų dienos centrų. Mes nesame socialinės darbuotojos, tad negalime prisiimti atsakomybės už visą vaiko gyvenimą, tiesiog stengiamės padėti jam rasti savo kelią. Ypač norime padėti talentingų vaikų kolektyvams, vežame į užsienį dalyvauti įvairiuose konkursuose, perkame instrumentus, globojame sergančius vaikus. Bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis, padedame įrengti vaikų sanatorijas.
Turime tikrai daug veiklos (šypsosi). Kuriame unikalius projektus vaikams, kuriuos iki smulkmenų apgalvojame pačios. Vaikai nėra vargšai, kuriems reikalinga išmalda. „Šiltų širdžių klube" griežtai uždrausta vartoti žodį „labdara". Mes nešelpiame, nenešame žaislų ar kitų daiktų, o dovanojame koncertus, knygas, priemones kūrybai, apsilankymus teatruose, susitikimus su menininkais. Reikia sudaryti sąlygas vaikams tobulėti ir suteikti galimybę tvarkyti savo gyvenimą patiems.
Kaip kilo mintis organizaciją pavadinti „Šiltų širdžių klubu"?
Viskas prasidėjo mano iniciatyva prieš dešimt metų. Susiradau vaikų namus, nunešiau kalėdinių dovanėlių. Kitąmet pasikviečiau kelias drauges, po metų - dar daugiau bičiulių. 2000-aisiais susibūrė didelis būrys bendraminčių, nors organizacija dar nebuvo oficialiai įregistruota (šypsosi). Pamenu, labai šaltą gruodžio 13-osios vakarą išsiruošėme pas vaikučius. Pamaniau, kad drauge eina moterys, kurių širdys labai šiltos ir atviros gėriui. Taip netikėtai gimė organizacijos pavadinimas - „Šiltų širdžių klubas".
Sunku buvo rasti bendraminčių?
Iš pradžių pasiūliau draugėms, kurios mielai sutiko prisidėti prie šios veiklos. Manau, aplink kiekvieną gerą idėją buriasi šilti žmonės (šypsosi). Esu labai laiminga, kad mūsų organizacija tęsia savo misiją ir padeda vaikams. Vis atsiranda naujų žmonių, kurie mielai imasi organizacijos darbų. Manau, svarbiausia suvokti, jog vaikams nereikia vien daiktų, jiems reikia tobulėti. Smagu, kad kai kurios moterys tai suvokia tik atėjusios į mūsų klubą. Juk iš šalies viskas atrodo kiek kitaip - labai gražu ir šventiška, nes klubas minimas žiniasklaidoje, dalyvauja įvairiuose susitikimuose su menininkais, renginiuose. Ta graži, spindinti viršūnėlė - ne kasdienybė, nes klubo narės turi daug darbų.
Ar nebuvo minčių, kad reikėtų šiek tiek sulėtinti tempą ir pailsėti?
Visko būta. Esu kaip organizacijos idėjų varikliukas, nes atiduodu visą save, savo laiką ir kūrybą, bet tai labai prasminga (šypsosi). Anksčiau sukausi versle, užsiėmiau komerciniais ir logistiniais darbais, turiu du aukštojo mokslo diplomus ir neįkainojamų žinių. Iš pradžių bandžiau viską derinti, bet pamačiau, kad su vaikučiais turiu vis daugiau veiklos, tad sustabdžiau individualią veiklą ir atsidaviau tik „Šiltų širdžių klubui".
O kaip vaikai reaguoja į jūsų paramą ir palaikymą?
Pasirinkome daug sudėtingesnį kelią į vaikų širdis, juk nuvežti daiktus ir juos tiesiog palikti būtų kur kas paprasčiau. Mūsų būdas gal ir sudėtingesnis, bet veiksmingesnis. Matome teigiamus rezultatus, kurie įkvepia tęsti veiklą. Vaikai iš teatrų išeina švytintys ir net kitaip mąstantys. Jie jau įprato, kad su mumis eis į spektaklius, koncertus, ir šių pramogų laukia.
Kuo dar stebinate vaikus?
Šiemet pradėjome unikalų projektą - finansinio mokymo programą. Joje dalyvauja visi vaikai nuo pačių mažiausių iki didžiausių mūsų globotinių. Aišku, jiems taikome individualius mokymo metodus, nes skirtingo amžiaus grupės skirtingai vertina ir juos supantį pasaulį. Šia programa mokome, kaip vaikui pačiam susikurti gyvenimą, pažinti visuomenę ir jos principus.
Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Sudėtingas klausimas (šypsosi). Mano vaikai jau dideli, turi savo gyvenimus, gražias šeimas. Esu laisva nuo įsipareigojimų savo šeimai, tad man tarsi išaugo sparnai. Kai auginau sūnų ir dukrą, visa mano širdis buvo atiduota tik jiems ir šeimai. Kiek laiko likdavo nuo šeimos, tiek jo skirdavau sau, verslui ir kitai veiklai. Šeima visada buvo svarbiausia. Dabar visą savo laiką skiriu organizacijos veiklai. Dievas man padovanojo tikrus draugus, kurie, žinau, padės visada. Artimieji kartais bando mane pristabdyti, kad atsikvėpčiau ir prisiminčiau save, bet aš tikrai nesu atsiribojusi nuo pasaulio pažinimo.
Rengiate konferencijas ir seminarus...
Taip. Man visa tai labai įdomu. Kai Tarptautinė moterų organizacija susisiekė su verslo moterimis, Londono grupei organizavome konferenciją Lietuvoje. Buvo atvykę daug įdomių verslo žmonių, taip pat politikos lyderių. Buvau viena iš šios konferencijos organizatorių. Sprendėme klausimą, kaip pasaulio moterys gali tobulinti visuomenę. Liuteronų bažnyčioje esu organizavusi „Moterų maldos valandą". Kalbėjome apie visuomenės principus.
Organizacijos veikloje, taip pat konferencijose ir seminaruose dalyvauja išsilavinusios, įvairių specialybių moterys: verslininkės, menininkės, tarnautojos, gydytojos. Dažnai organizuojame ne tik didesnius renginius visuomenei, bet ir savo organizacijoje: mokomės šokių, rengiame dailės plenerus, kalbame apie verslą. Labai palaikome viena kitą. Organizacijoje dirbančios moterys yra labai skirtingos tiek požiūriu, tiek amžiumi. Vyriausiai mūsų organizacijos narei daugiau nei devyniasdešimt metų, ji - nuostabus žmogus (šypsosi).
Jūsų organizacijos veikloje dalyvauja moterys. Vyrai pasyvesni ar jų tiesiog nepriimate?
Jie taip pat dalyvauja, ypač mūsų šeimų vyrai. Jie ne tik mūsų bičiuliai, bet ir pagalbininkai. Anksčiau su šeimomis važiuodavome į ornitologines keliones pasitikti ir išlydėti paukščių. Mes tikrai neatsiribojame nuo vyrų (šypsosi). Jie visada žino, kas ir kur vyksta, ir dažnai dalyvauja kartu su mumis. Tikrai neskirstome, kad kažkur gali būti tik moterys ar vyrai, visų pirma esame žmonės, o tai svarbiausia.
