Dviese - su kate Puke - taip vienintelėje Akmeninės kaimo sodyboje, tarp dviejų ežerų, prie Švenčionių, bėga aktoriaus Romo Ramanausko (58) vasara. Todėl ir svečiai, kurie Vilniuje galbūt būtų rutina, čia jam - įvykis.
Romas greitakalbe nupasakoja kelią į Akmeninės kaimą, kuriame, vienais metais pabūdamas ilgiau, kitais - trumpiau, leidžia jau dvidešimtą vasarą. Lyg ir šiek tiek nuliūsta, kad negirdėjo, kaip automobilis įvažiavo į jo kiemą. Basomis ateidamas pasitikti prisipažįsta lūkuriavęs, dirsčiojęs į kiemą per alėją vedančio keliuko pusėn, norėjęs iš tolo pamatyti ir pamoti. Juk tai - vienas iš gyvenimo kaime ritualų...
Atokiau nuo civilizacijos ir kino gerbėjų
Didžiulę dviejų galų trobą ir pusę hektaro žemės Sirvėtos regioniniame parke Romas su tuomete gyvenimo drauge, taip pat aktore Rasa Kirkilionyte įsigijo 1988-aisiais. Prisimena, kad iki tol daug vasarų prabėgdavo važinėjantis po visą Sovietų Sąjungą filmuotis vaidybiniuose filmuose - nereikėjo sukti galvos, kur atostogaus.
„Jei prasidėjus perestroikai nebūtų intuicija pakuždėjusi: „Romka, imk iš kompozitoriaus Juliaus Andrejevo trobą", neįsivaizduoju, kur save būčiau padėjęs", - prisipažįsta. Kas, kad dėl to tuomet teko tapti Žemaitės kolūkio nariais ir kurį laiką auginti bulves...
Aktoriui patinka kalvotas Aukštaitijos kraštovaizdis, o atvažiavęs apsidairyti į Akmeninę pajuto, kad šis nuošalus kampas - kaip tik jam. „Dabar tai suprasti nelengva, bet tuomet, po filmo „Turtuolis, vargšas", o ypač po „Ilgos kelionės per kopas", paskui mane driekėsi kino šleifas. Pajutau, kad reikia nuo to pasikavoti, atsijungti, - pasakoja Romas. - Pirkau sodybą toliau nuo gražių Dzūkijos kaimų, kur save jau įsivaizdavau geriantį vynelį ir pasakojantį nuotykius iš filmavimo aikštelių. Norėjau, kad tokių kūrybinių susitikimų būtų kuo mažiau. Švenčionių rajonas - kitoks."
Atokioje sodyboje prabėgo daug jo ir aktorės Eglės Gabrėnaitės sūnaus režisieriaus Roko Ramanausko paauglystės vasarų. Dabar jis čia atvažiuoja su sūnumi Dominyku, kai šis per vasaros atostogas atvyksta iš Maskvos, kur šiuo metu gyvena su mama Tatjana Liutajeva.
Užsieniečius stebina juodieji gandrai
Romas džiaugiasi, kad sodyba ypatingoje vietoje, Sirvėtos regioniniame parke, - ne kur nors prie fermos gražiai sutvarkytame „alytnamyje". „Gyvename tikroje gamtoje. Atbėga lapių, stirnų, - pasakoja. - Užklydę skandinavai išsižiojo, kad čia dar išlikę retų drugelių, yra juodųjų gandrų. Rasti retą augalą, skraiduoklį, šliaužiklį, gyvuliuką, padariuką Europoje jau prabanga."
Sodyboje jis pamiršta žadintuvą. Keliasi su saule ir gula su tamsa. „Po Joninių apima lengvas lengvas liūdnumas, kad metai pradeda kapsėti į mūsų platumų mėgstamą Vėlinių, Kalėdų tamsikę", - pajuto aktorius. Vienuma atokiau nuo žmonių ir miesto jo nesmaugia. „Nesakau, kad vienam gerai. Tačiau tai irgi reikia patirti. O paskui atsiranda vidinė kartelė: kam būti su bet kuo - geriau jau vienam, - prisipažįsta. - Taip atsiranda pavojus tapti liguistai išrankiam. Atsiskirti, kaip vienuoliai kamalduliai, kad nematytų vienas kito, manyčiau, kad irgi šiek tiek perlenkimas." Romas pasakoja, kad jo jaunystėje buvę populiaru anksti kurti šeimas. „Su Egle susituokėme po antro kurso, o prieš tai dar buvo vaikščiojimas į kino teatrus, Markučiuose žiemomis. Dėl to dailus sūnus, kad su Egle labai jaunučiai buvome, - šypsodamasis pasakoja. - Buvo tokia mada, be to, norėjosi pabėgti iš tėvų namų. Tuomet man atrodė, kad vienam būti neįmanoma. „Chebra, yra plotas", - vienas likęs iš sykio kviesdavausi draugų. Supratau, kad ir vienatvę reikia patirti."
Futbolą geriausia žiūrėti vienam
„Kai esi vienas gamtoje, smagu leistis į aukšto lygio apmąstymus, - Romas šmaikštauja mėgstantis vartyti senus užsieninius moterų žurnalus, kurių giminės moterų dėka sodyboje sukaupta visai nemaža biblioteka. Įvairiomis kalbomis leidžiami „Harper's Bazaar", „Vogue", „Elle", „Marie Claire" - tai, ko niekada į rankas nepaimtų gyvendamas sostinėje, vasaros popietę kaitindamasis saulėje ar verandoje gerdamas arbatą varto su malonumu. Juokiasi, kad jei kokiai papurusiai galvelei reikėtų ginti diplominį darbą apie stilių, galėtų tą temą panarplioti kartu. „Papasakočiau apie naujo modelio Agnes karjeros kilimą ir Kate Moss kritimą. Vartau poros metų senumo žurnalus ir matau, kaip viena kyla, kitai, deja, krizė. Ateina kaimynas, pasakoja, kad karosai eina, kad atsirado grybų, o šalia - skaitiniai apie modelių gyvenimą. Sodyboje gyvenimo pilnatvė kitokia."
Ši vasara Romui ypač maloni: birželį vyko Europos futbolo čempionatas, rugpjūtį bus olimpinės žaidynės. Daugelis sporto varžybas mėgsta žiūrėti didesnėse draugijose. Romas sako, kad futbolo rungtynes net bohemiškais laikais stengdavęsis žiūrėti vienas. „Tai - tas pat kaip gera knyga: skaitai vienas, o paskui gali pasidalyti įspūdžiais su kitais", - pasakoja, kad Europos ir pasaulio čempionatų bei olimpinių žaidynių transliacijų nėra praleidęs nuo 1966 metų pasaulio futbolo čempionato Anglijoje. Radęs, kaip sako, tokios pačios kraujo grupės vyrų, dėl sporto varžybų transliacijų net darydavo filmavimosi kine pertraukas. Ar nueina padiskutuoti apie neseniai regėtas rungtynes su kaimynais? Iki artimiausio, iš kurio kartais ima pieno, - beveik kilometras. Sporto aistruolis sako su jais, aišku, aptariantis naujienas, bet į futbolo subtilybes nesileidžia.
Su anūku ant kalvelės grožisi saulėlydžiais
Namą su buvusia drauge sutvarkęs „anais laikais", kai dar daug kas buvo įperkama, apstatęs giminių atiduotais ir komiso parduotuvėse rastais baldais, Romas pasakoja miesto patogumų nerengęs - juk tai sodyba. „Kol pats gali atsinešti malką ir vandens, tai ir reikia būti arčiau gamtos", - pasakoja Akmeninėje visada vaikščiojantis basomis, kasdien einantis maudytis į netoliese esančius ežerus. Iki mažiuko - Beržuvio - tik apie du šimtus metrų, iki didesnio - Bėlio - susidarys koks kilometras du šimtai. Vakarais eina ant kalniuko, nuo kurio matosi visa apylinkė. Per binoklius žiūri, kaip vienoje pusėje saulė leidžiasi, o kitoje mėnulis kyla. Šis R. Kirkilionytės sugalvotas ritualas ypač patinka Romo anūkui Dominykui.
Romas pasakoja, kad nors prieš kelerius metus išsiskyrė jo ir Rasos keliai, su buvusiąja sutaria draugiškai, ji atvažiuoja pabūti į Akmeninę. R. Kirkilionytės dėka prie namo veši gėlynai. „Šventa, Švenčionys, Švenčionėliai - gražiai elgtis įpareigoja net vietovardžiai, - svarsto aktorius. - Šie namai kvepia santarve, neleidžia būti agresyviam, piktam, psichuotam. Per tuos dvidešimt metų, kurie buvo permainų laikai ir charakterių, ir visuomenės formavimosi prasme, čia buvo visko, bet visada vyravo šypsena."
Kol kas Romas mieste praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. „Esu jaunikis su mažu butuku ir mažu dvareliu", - juokiasi sostinės Užupio rajone turintis nedidelį studentišką butą. Kadangi nuo sodybos iki Vilniaus - tik apie aštuoniasdešimt kilometrų, sostinėje atsiradus darbų ar reikalų gali greitai nukakti. Prisipažįsta neatmetantis galimybės, kad jei nepajėgtų pakelti Lietuvos tikrai neaplenksiančios ekonominės krizės padarinių, butą Užupyje išnuomotų ir pradėtų nuolatos gyventi sodyboje. Tuomet čia įsirengtų miesto patogumus, internetą, pasisodintų bulvių ir, kaip pats sako, toliau stebėtų pasaulio bėdas ir nuopuolius iš savo Akmeninės. „Tokią galimybę labai ramiai apgalvojau, kad nebūtų šoko, sau ir kitiems netapčiau našta, kad nenuleisčiau savo meninės kartelės, - aiškina. - Žmogus neturi pralaimėti."
