Taip nusibodo išvykos į „iščiustytas" Europos šalis! - sušunka televizininkė Rūta Mikelkevičiūtė (35), neseniai grįžusi iš Venesuelos. - Jau beveik nesiskiria, Ispanijoje, Italijoje ar Prancūzijoje lankausi. Nesinorėjo, kad įkištų į penkių žvaigždučių viešbutį, kur viskas įskaičiuota ir kur iš paskos sekioja padavėjas su puodeliu kavos. Siekiau per kelionę patirti ribą tarp nuotykio ir pavojaus!"
Dabar, pasakodama nutikimus, Rūta kvatojasi, bet neslepia: buvo situacijų, kai ir kinkos imdavo drebėti. Į ekstremalumais kvepiančią komandiruotę išsirengė maža kompanija - Rūta ir du pažįstami. Ji atvirauja, kad vykti ne su artimiausiais draugais, o su bičiuliais - nemažas išmėginimas: „Kelionė atskleidžia charakterius, parodo, koks esi su kitais: pastabus, paslaugus, rūpestingas ar ne, labai daug kur reikia nutylėti, nusilenkti."
Nuotykiai, kvatojasi žurnalistė, prasidėjo Frankfurte: sugedo lėktuvas. „Ačiū Dievui, kad vairalazdė užstrigo ar kas ten atsitiko oro uoste, o ne virš Atlanto, - triskart į stalą pabeldžia Rūta. - Teko visą dieną pralaukus nuvargusiems nakvoti viešbutyje, be bagažo". Dešimties dienų kelionė buvo suplanuota taip: nuskridus į Margaritos salą ir kelias dienas atsipūtus - žygis į žemyninę Venesuelos dalį, o tada - į Bogotą. Ko į tą mafiozų šalį Kolumbiją? Legendos tikriausiai ir traukė, prisipažįsta žurnalistė. Bet parą vėlavęs lėktuvas, tolesni nuotykiai ir savisaugos instinktas sugriovė planus. Dėl to keliautojai tik apsidžiaugė.
Margaritoje juos pasitiko vietos amerikietis, didelės agentūros, rengiančios išskirtines keliones po Lotynų Ameriką, savininkas. Į jo klausimą, ko pageidauja, trijulė vieningai atsakė: nuotykių! „Norite? Prašom!" - atsakė. Vietų skristi į žemyną nebuvo, tad iki jo turėjo nusigauti laivu. „Pažiūrėjęs į mus, baltaodžius, baltais drabužiais apsirengusius europiečius, visgi perspėjo: „Šiuo laiveliu per tris dešimtmečius pats esu plaukęs ne daugiau kaip penkis kartus, - prisimena Rūta. -Tad mums iškart pakvipo nuotykiais." Pasiėmę „amunicijos" tik dviem dienoms, surizikavo. Ir lietuvaičiai nebuvo nuvilti: plaukti šešiasdešimties vietų laiveliu su stogine ir fanera užkaltais langais susirinko marga minia, nešina įvairiausia manta - nuo bufetų iki vištų, nekalbant apie verkiančius vaikus. Pralaukę dvi valandas, galiausiai įsispraudė visi. „Ekstremalumai tik prasidėjo, - juokiasi žurnalistė. - Įlipo apkūni madam, atsisėdo. Laivelis pavojingai pakrypo jos pusėn. Kapitonas liepė „susibalansuoti" ir - pajudėjome."
Pirmasis kelionės taškas - stovyklavietė pelkynuose. „Mediniai nameliai su palmių lapų stogais - ant polių, juos jungia mediniai tilteliai, o aplink - nendrės, palmės ir vandenyje mirkstantys buivolai. Su moterimi, kuri gamino mums maistą, likome vieni. Išvažiuodamas šeimininkas atsisveikino: „Būkite atsargūs, čia gyvena penkiolika krokodilų, viena patelė ypač pavojinga - peri jauniklius." Nepakartojamas įspūdis, kai paryčiais du žingsniai nuo tavo bungalo praplaukia kelių metrų ilgio krokodilas - taip ir išlėkiau su naktiniais jo filmuoti!"
Po kelių stovyklavimo dienų motorine valtimi kompanija Orinoko upe pakilo į Venesuelos gilumą, kur laukė neužmirštama naktinė krokodilų „medžioklė", artima pažintis su maždaug pusantro metro krokodiliuku. Ir - atgal į Margaritą, iš kur turėjo skristi į Bogotą. Tik šįkart keliavo ne valtele, o lėktuvu. Dabar Rūta juokiasi prisiminusi, kai likus kelioms valandoms iki skrydžio sėdo pietauti, o taksi sužinojo, kad išskristi turi ne iš vietinio, o už dviejų valandų kelio esančio oro uosto. Žinoma, nors ir kaip lėkė, nespėjo.
Tad „apgręžę arklius" keliautojai kelias dienas pasibastė po žemyną, patyrė itin ekstremalų žygį maždaug du kilometrai virš jūros lygio - penkiskart kirto sraunią kalnų upę. Žurnalistė pasakoja: žadėjo, jog vandens bus tik iki kelių, bet naktį po liūties upė patvino. „Iš pradžių mane palydovai nešė ant pečių, - juokiasi. - Paskui ir pati bridau. Vandens - iki pažastų, jei ne vedlys, kuris prilaikė ir žino kiekvieną akmenėlį, ant kurio reikia statyti koją, srovė būtų nunešusi!" Nuotykiai tuo nesibaigė. „Pusvalandžio skrydžio į Margaritą laukė aštuonvietis lėktuvėlis. Suprantu, kad orlaiviai, skirtingai nei automobiliai, valdomi ne žiūrint pro langą, o pagal prietaisus. Bet kai lakūnai nuo akinančios saulės aklinai užsidengė langus, buvau priblokšta ir pasidarė labai neramu!.."
„Po kelionių Lotynų Amerikoje Europa man nublanko, - emocijų netramdo Rūta. - Juk atmintyje išlieka nuotykiai, o ne „nuglaistytas" pasibuvimas! Nusprendėme, kad iškart po Naujųjų grįšime atgal ir aplankysime Kolumbiją, salas - Trinidadą ir Tobagą, Barbadosą. O dėl saugumo?.. Manau, Maskvoje neką mažiau pavojinga nei Lotynų Amerikoje. Esu įsitikinusi: jei pati saugaisi, tai ir Dievas saugo!"
