Didelės spindinčios akys, į kurias žvelgi lyg į šulinį, – gelmė tokia, kad visko
neišskaitysi. Kerintis juokas, nenustelbiamas net grojančios muzikos, kelissyk nugriaudi po visą kavinę, kurioje kalbamės. Aktorė Rūta PAPARTYTĖ (32), televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“ žiūrovams įsiminusi kaip kalinė Jekaterina, keliskart paprašo: „Įpink į rašinį kuo daugiau šviesių spalvų.“ Jų šios moters gyvenime išties daugėja, bet, vos užklausus apie patirtą nepakeliamai sunkų laikotarpį, akių spindesį prigesina liūdesio šešėliai.
Švelnaus ir gero būdo aktorei seriale „Moterys meluoja geriau“ teko agresyvios nuteistosios, bausmę atliekančios vienoje kameroje su Jurgos Jurkutės kuriama heroje, vaidmuo. „Esu ne šiaip kalinė, o kalėjimo „vierchė“!“ – kvatoja Rūta. Ji negali atsidžiaugti, kad, nuvykusi filmuotis į Sniego gatvėje esančius Vilniaus pirmuosius pataisos namus, turėjo galimybę patyrinėti aplinką ir pabendrauti su nuteistaisiais. „Turėjau parašytą gražų tekstą. Jį pamatę kalėjimo gyvenimą pažįstantys žmonės puolė viską tikslinti – ir to, ir kito čia nesakoma. Paskui pamokė mane visokios reikalingos terminologijos. Pavyzdžiui, „laikyk vierchą“. Po tokių pamokų jau galėjau eiti ir vaidinti. Pagaliau ėmiau įsivaizduoti, kaip gyvena kaliniai. Iki tol supratimo apie tai neturėjau. Iš kur jo galėjo būti? Visi nuteistieji, su kuriais bendravau pataisos namuose, su manimi buvo labai mandagūs – aišku, gal ir dėl to, kad ten mažai moterų teužeina... Bet šiaip jie man pasirodė normalūs malonūs vyrai. Tik kad skustomis galvomis. Supratau, kad dauguma jų nusikaltimus padarė arba būdami girti, arba privertė kokios nors aplinkybės“, – Rūta greitakalbe beria pasakojimą apie pirmąjį savo apsilankymą įkalinimo įstaigoje. Heroję, kuri sugeba vadovauti visam būriui bausmę atliekančių moterų, ji sugebėjo paversti šiek tiek panašią į save – tampančią kovotoja (seriale ji net paleidžia į darbą kumščius, spardo savo priešininkes), kai gyvenimas priverčia, tačiau išties – šiltą, jautrią ir draugišką. Aktorė nešykšti gražių žodžių apie jos likimo draugę vaidinančią gražuolę J. Jurkutę: „Kiek susidurdavome grimo kambaryje, besikartodamos tekstą, ji man pasirodė nepaprastai miela ir gera.“
Po šlovės – tuštuma
Aktorystė nebuvo Rūtos vaikystės svajonė. Šį kelią ji pasirinko nejučia – baigė muzikos mokyklą, reikėjo susirasti būrelį, kurį lankys, o taip nutiko, kad pirmas, patraukęs dėmesį, buvo būtent dramos. Paskui – studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, puikios pedagogės, šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės, kurse. Vos pradėjusiai mokslus, Rūtai sėkmė šypsojosi itin plačiai: režisierius Eimuntas Nekrošius ją, nepatyrusią studenčiokę, pakvietė tapti Rozalina Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Verenoje“, paskui tas pats lietuviško teatro metru neretai vadinamas kūrėjas ją pasirinko Natašos vaidmeniui Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (Rūta pakeitė dėl motinystės atostogų iš spektaklio pasitraukusią Aušrą Pupelytę). Vaidinti šią aktorę kvietė ir kiti žinomi režisieriai: Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, kurso kuratorė D. Tamulevičiūtė.
Šiandien Rūta pripažįsta: kai vos dvidešimties sulaukusią menininkę pastebi garsūs režisieriai, labai lengva atitrūkti nuo tikrovės, pasipūsti. „Darbas su Nekrošiumi, autografų dalijimas po spektaklio Italijoje – tokie dalykai mergaitei, neturinčiai normalios gyvenimo patirties, galėjo būti visiškas žlugimas. Juk buvo nesunku tapti pasipūtusia princese iš seno animacinio filmo, kartojančia: „Aš – plunksnelė. Pūskite į mane, pūskite.“ Nežinia, kur tas šlovės vėjas būtų mane išpūtęs. Esu iš tų, kurios galėtų nuo jo pasikelti. Tiksliau – būtų galėjusios. Dabar manau, kad po gerojo laikotarpio prasidėjusi tuštuma, kai manęs nebekvietė teatrai, buvo reikalinga. Tai – gera pamoka, kad nepasikelčiau, nepradėčiau tikėti, jog viskas yra tik gera ir gražu. Po sėkmės prasidėjo pauzė. Gal tai – į naudą dvasiniam mano tobulėjimui? Kažkaip sugebu iš atminties ištrinti praeitį. Ilgam nefiksuoju nei gerų, nei blogų įvykių. Lyg ir savaime viskas eina ir praeina…“ – kalba Rūta.
Sūnus teikia stiprybės
Teatre Rūta susitiko su šviesaus atminimo režisieriumi ir bardu Sauliumi Mykolaičiu. Ji vaidino jo spektakliuose. Darbo ryšiai pamažu peraugo į rimtus santykius, kurių vaisius – dabar dvejų metų ir aštuonių mėnesių sūnelis Adomas. Šiandien jis yra didžiausias aktorės džiaugsmas ir įkvėpimo šaltinis. 2006-aisiais, mylimam vyrui savo noru pasitraukus iš gyvenimo, Rūta liko su kūdikiu ant rankų. Daugybė klausimų be atsakymų, ateities baimė ir didžiulė atsakomybė už mažą žmogutį, kurį leisti į pasaulį teks jau vienai. Kas tuo laiku padėjo išgyventi? „Gal gali parašyti tokią spaudos pamėgtą frazę: „Jauna moteris nebuvo linkusi atvirauti“? Nežinau, ką šiandien galiu atsakyti į šį klausimą. Išgyvenau „gyvenamuoju būdu“. Kodėl turėčiau susireikšminti, kad mano skausmas buvo išskirtinis? Juk kiekvienas turėjome netekčių, tebeturime savų skaudulių“, – kalba ji, o akių spindesys tuo metu prigęsta. Po trumpos pauzės aktorė tęsia: ištverti baisiausias gyvenimo akimirkas jai padėjo ne tik artimi žmonės, draugai, bet ir tikėjimas. Tiesa, Dievą ir maldą ji atrado dar iki netekdama Sauliaus: „Tikinti buvau visuomet. Skirtumas tik tas, kad kažkada dar su Sauliumi ir vežimėlyje gulinčiu Adomu keliaudavome į bažnyčią, o dabar ten einu viena. Bendrauju su dvasininkais, lankau mišias. Tai suteikia neįtikėtinos stiprybės. Visada savo dieną pradedu ir užbaigiu malda.“
Rūta džiaugiasi, kad Adomas sparčiai tampa geriausiu jos draugu. Labai anksti rišliais sakiniais pradėjęs kalbėti berniukas, neseniai išvydęs mamą televizoriaus ekrane, nesusilaikė jos neišbaręs: „O tu, sakei, kad nerūkai!“ Išties ji kažkada rūkė, bet metė, kai tik sužinojo, jog laukiasi. Tačiau vaikas, išvydęs mamą, seriale „Moterys meluoja geriau“ virtusią rūkale kaline, ėmė piktintis, jog ši traukia dūmą. Aktorė atžalai nuoširdžiai bandė aiškinti, kad tai – tik vaidyba. Tačiau yra tikra, jog berniukas toliau atidžiau stebės, ar mama šiuo žalingu įpročiu neužsikrėtė ir tikrame gyvenime. „Adomas, galima sakyti, turi dvi mamas. Mane ir mano mamą, kuri jį prižiūri, kai esu užsiėmusi. Esu dėl to be galo dėkinga savo tėvams – su jais šiuo metu gyvename. Vaikas, kai grįžtu po darbų, manęs nebenori niekur išleisti. Vienintelė pateisinama priežastis – einu sportuoti. Jei ir išsiruošiu kur susitikti su draugais, jis iškart paklausia: „Mamyte, eini į sporto klubą?“ – pasakoja Rūta.
Aktorė džiaugiasi, jog tėvų padedama ne tik gali auginti meile apgaubtą sūnų, randa laiko savo darbams (veda įvairius renginius, dramos pamokas Užupio gimnazijoje, filmuojasi kine ir seriale), bet ir laisvalaikiui, kai gali lankyti draugus, spektaklius. Tačiau brangiausios yra akimirkos, kurias praleidžia Adomo draugijoje: „Ne tiek svarbu bendravimo kiekybė, kiek kokybė. Kartais su vaiku galima pabūti trumpiau, bet tą laiką paversti abiem labai reikšmingą.“
Neskaičiuoja laiko ir pinigų
Rūta prisipažįsta niekada nemokėjusi skaičiuoti laiko ir pinigų. Būdavo, kolegos tariasi, kada rinksis repetuoti: „Ateiname pirmą valandą, o tau, Rūta, reikia būti dvyliktą.“ Taip juokais ją visi mėgindavo prašyti nevėluoti. Tas pat ir dėl pinigų. Aktorė džiaugiasi, kad jų, net šiuo metu neturėdama oficialaus darbo, užsidirba pragyventi. Tačiau, jei tik piniginėje būna daugiau banknotų, jie kažkaip nejučia ištirpsta. Lyg vėjui papūtus.
„Kartais pagalvoju, kad esu labai laiminga. Visko lyg ir turiu pakankamai, aš ir šeima esame sveiki. Mėgstu visaip namus gražinti, galiu valgį gaminti, ypač jei draugė atsiunčia receptą. Vairuoju automobilį. Manau, kad net gyvendama su Sauliumi vairavau geriau už jį. Tik mašinos salono vis neplaunu. Nemoteriškas tai darbas. Tėtis jam neturi laiko, o Adomas, kuris mielai padėtų, dar per mažas. Galvoju, kai turėsiu vyrą, jis ir išvalys mano automobilį“, – šypsosi aktorė. Ji tikina, kad šiuo gyvenimo periodu, kaip ir anksčiau, viską patiki Dievui ir atsitiktinumui. Tereikia atverti delną – tai, kas reikalinga, į jį įkrinta. Klausantis jos, nejučia imu tuo tikėti. Dabar R. Papartytė repetuoja monospektaklį su režisieriumi Sigučiu Jačėnu, kurį sutiko… kažkada sustojusi pavėžėti vienoje Vilniaus gatvėje. Tąsyk Sigutis jai pasiūlė atsiųsti pjesę, tinkamą vaidinti moteriai. Be darbų teatre likusi Rūta nudžiugo – tai galėtų būti kaip tik jai. Perskaitė. Patiko. Šiuo metu ji su S. Jačėnu rengia spektaklį apie žmonių vienišumą, susvetimėjimą, norą kuo greičiau „užkalti“ kuo daugiau pinigų: „Kiek pasaulyje dabar vienišų žmonių! Turiu daug tokių draugų. O jei dar panaršytume internete… Laimė, juo mažai naudojuosi. Tik laiškus moku išsiųsti. O daugybė vienišių mirksta interneto pažinčių svetainėse – „chatina markatina“...“
Rūta tiki: jos dar laukia daugybė naujų galimybių ir iššūkių. Tiek gyvenime, tiek filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje. „Išbandžiau teatrą, kiną. Bet televizija, filmavimo kamera liko didžiausia mano gyvenimo meilė. Kamerą jaučiu lyg mylimą žmogų. Man jos reikia. Filmuotis seriale – malonumas. Ateini, tave nuo pat ryto nugrimuoja, sušukuoja, suglosto. Šiandien man keista, kad kažkam iš aktorių reklamos ar serialai – „ne lygis“. Juk didžiuma lietuviškų teatrų šiandien nebėra šventa vieta, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius, kai mano sesuo naktimis stovėdavo prie Jaunimo teatro bilietų kasų. Galima tikėtis, kad kino pramonė atsigaus, bus vaidmenų – gal net labai prasmingų ir gilių“, – kalba Rūta.
neišskaitysi. Kerintis juokas, nenustelbiamas net grojančios muzikos, kelissyk nugriaudi po visą kavinę, kurioje kalbamės. Aktorė Rūta PAPARTYTĖ (32), televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“ žiūrovams įsiminusi kaip kalinė Jekaterina, keliskart paprašo: „Įpink į rašinį kuo daugiau šviesių spalvų.“ Jų šios moters gyvenime išties daugėja, bet, vos užklausus apie patirtą nepakeliamai sunkų laikotarpį, akių spindesį prigesina liūdesio šešėliai.
Švelnaus ir gero būdo aktorei seriale „Moterys meluoja geriau“ teko agresyvios nuteistosios, bausmę atliekančios vienoje kameroje su Jurgos Jurkutės kuriama heroje, vaidmuo. „Esu ne šiaip kalinė, o kalėjimo „vierchė“!“ – kvatoja Rūta. Ji negali atsidžiaugti, kad, nuvykusi filmuotis į Sniego gatvėje esančius Vilniaus pirmuosius pataisos namus, turėjo galimybę patyrinėti aplinką ir pabendrauti su nuteistaisiais. „Turėjau parašytą gražų tekstą. Jį pamatę kalėjimo gyvenimą pažįstantys žmonės puolė viską tikslinti – ir to, ir kito čia nesakoma. Paskui pamokė mane visokios reikalingos terminologijos. Pavyzdžiui, „laikyk vierchą“. Po tokių pamokų jau galėjau eiti ir vaidinti. Pagaliau ėmiau įsivaizduoti, kaip gyvena kaliniai. Iki tol supratimo apie tai neturėjau. Iš kur jo galėjo būti? Visi nuteistieji, su kuriais bendravau pataisos namuose, su manimi buvo labai mandagūs – aišku, gal ir dėl to, kad ten mažai moterų teužeina... Bet šiaip jie man pasirodė normalūs malonūs vyrai. Tik kad skustomis galvomis. Supratau, kad dauguma jų nusikaltimus padarė arba būdami girti, arba privertė kokios nors aplinkybės“, – Rūta greitakalbe beria pasakojimą apie pirmąjį savo apsilankymą įkalinimo įstaigoje. Heroję, kuri sugeba vadovauti visam būriui bausmę atliekančių moterų, ji sugebėjo paversti šiek tiek panašią į save – tampančią kovotoja (seriale ji net paleidžia į darbą kumščius, spardo savo priešininkes), kai gyvenimas priverčia, tačiau išties – šiltą, jautrią ir draugišką. Aktorė nešykšti gražių žodžių apie jos likimo draugę vaidinančią gražuolę J. Jurkutę: „Kiek susidurdavome grimo kambaryje, besikartodamos tekstą, ji man pasirodė nepaprastai miela ir gera.“
Po šlovės – tuštuma
Aktorystė nebuvo Rūtos vaikystės svajonė. Šį kelią ji pasirinko nejučia – baigė muzikos mokyklą, reikėjo susirasti būrelį, kurį lankys, o taip nutiko, kad pirmas, patraukęs dėmesį, buvo būtent dramos. Paskui – studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, puikios pedagogės, šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės, kurse. Vos pradėjusiai mokslus, Rūtai sėkmė šypsojosi itin plačiai: režisierius Eimuntas Nekrošius ją, nepatyrusią studenčiokę, pakvietė tapti Rozalina Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Verenoje“, paskui tas pats lietuviško teatro metru neretai vadinamas kūrėjas ją pasirinko Natašos vaidmeniui Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (Rūta pakeitė dėl motinystės atostogų iš spektaklio pasitraukusią Aušrą Pupelytę). Vaidinti šią aktorę kvietė ir kiti žinomi režisieriai: Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, kurso kuratorė D. Tamulevičiūtė.
Šiandien Rūta pripažįsta: kai vos dvidešimties sulaukusią menininkę pastebi garsūs režisieriai, labai lengva atitrūkti nuo tikrovės, pasipūsti. „Darbas su Nekrošiumi, autografų dalijimas po spektaklio Italijoje – tokie dalykai mergaitei, neturinčiai normalios gyvenimo patirties, galėjo būti visiškas žlugimas. Juk buvo nesunku tapti pasipūtusia princese iš seno animacinio filmo, kartojančia: „Aš – plunksnelė. Pūskite į mane, pūskite.“ Nežinia, kur tas šlovės vėjas būtų mane išpūtęs. Esu iš tų, kurios galėtų nuo jo pasikelti. Tiksliau – būtų galėjusios. Dabar manau, kad po gerojo laikotarpio prasidėjusi tuštuma, kai manęs nebekvietė teatrai, buvo reikalinga. Tai – gera pamoka, kad nepasikelčiau, nepradėčiau tikėti, jog viskas yra tik gera ir gražu. Po sėkmės prasidėjo pauzė. Gal tai – į naudą dvasiniam mano tobulėjimui? Kažkaip sugebu iš atminties ištrinti praeitį. Ilgam nefiksuoju nei gerų, nei blogų įvykių. Lyg ir savaime viskas eina ir praeina…“ – kalba Rūta.
Sūnus teikia stiprybės
Teatre Rūta susitiko su šviesaus atminimo režisieriumi ir bardu Sauliumi Mykolaičiu. Ji vaidino jo spektakliuose. Darbo ryšiai pamažu peraugo į rimtus santykius, kurių vaisius – dabar dvejų metų ir aštuonių mėnesių sūnelis Adomas. Šiandien jis yra didžiausias aktorės džiaugsmas ir įkvėpimo šaltinis. 2006-aisiais, mylimam vyrui savo noru pasitraukus iš gyvenimo, Rūta liko su kūdikiu ant rankų. Daugybė klausimų be atsakymų, ateities baimė ir didžiulė atsakomybė už mažą žmogutį, kurį leisti į pasaulį teks jau vienai. Kas tuo laiku padėjo išgyventi? „Gal gali parašyti tokią spaudos pamėgtą frazę: „Jauna moteris nebuvo linkusi atvirauti“? Nežinau, ką šiandien galiu atsakyti į šį klausimą. Išgyvenau „gyvenamuoju būdu“. Kodėl turėčiau susireikšminti, kad mano skausmas buvo išskirtinis? Juk kiekvienas turėjome netekčių, tebeturime savų skaudulių“, – kalba ji, o akių spindesys tuo metu prigęsta. Po trumpos pauzės aktorė tęsia: ištverti baisiausias gyvenimo akimirkas jai padėjo ne tik artimi žmonės, draugai, bet ir tikėjimas. Tiesa, Dievą ir maldą ji atrado dar iki netekdama Sauliaus: „Tikinti buvau visuomet. Skirtumas tik tas, kad kažkada dar su Sauliumi ir vežimėlyje gulinčiu Adomu keliaudavome į bažnyčią, o dabar ten einu viena. Bendrauju su dvasininkais, lankau mišias. Tai suteikia neįtikėtinos stiprybės. Visada savo dieną pradedu ir užbaigiu malda.“
Rūta džiaugiasi, kad Adomas sparčiai tampa geriausiu jos draugu. Labai anksti rišliais sakiniais pradėjęs kalbėti berniukas, neseniai išvydęs mamą televizoriaus ekrane, nesusilaikė jos neišbaręs: „O tu, sakei, kad nerūkai!“ Išties ji kažkada rūkė, bet metė, kai tik sužinojo, jog laukiasi. Tačiau vaikas, išvydęs mamą, seriale „Moterys meluoja geriau“ virtusią rūkale kaline, ėmė piktintis, jog ši traukia dūmą. Aktorė atžalai nuoširdžiai bandė aiškinti, kad tai – tik vaidyba. Tačiau yra tikra, jog berniukas toliau atidžiau stebės, ar mama šiuo žalingu įpročiu neužsikrėtė ir tikrame gyvenime. „Adomas, galima sakyti, turi dvi mamas. Mane ir mano mamą, kuri jį prižiūri, kai esu užsiėmusi. Esu dėl to be galo dėkinga savo tėvams – su jais šiuo metu gyvename. Vaikas, kai grįžtu po darbų, manęs nebenori niekur išleisti. Vienintelė pateisinama priežastis – einu sportuoti. Jei ir išsiruošiu kur susitikti su draugais, jis iškart paklausia: „Mamyte, eini į sporto klubą?“ – pasakoja Rūta.
Aktorė džiaugiasi, jog tėvų padedama ne tik gali auginti meile apgaubtą sūnų, randa laiko savo darbams (veda įvairius renginius, dramos pamokas Užupio gimnazijoje, filmuojasi kine ir seriale), bet ir laisvalaikiui, kai gali lankyti draugus, spektaklius. Tačiau brangiausios yra akimirkos, kurias praleidžia Adomo draugijoje: „Ne tiek svarbu bendravimo kiekybė, kiek kokybė. Kartais su vaiku galima pabūti trumpiau, bet tą laiką paversti abiem labai reikšmingą.“
Neskaičiuoja laiko ir pinigų
Rūta prisipažįsta niekada nemokėjusi skaičiuoti laiko ir pinigų. Būdavo, kolegos tariasi, kada rinksis repetuoti: „Ateiname pirmą valandą, o tau, Rūta, reikia būti dvyliktą.“ Taip juokais ją visi mėgindavo prašyti nevėluoti. Tas pat ir dėl pinigų. Aktorė džiaugiasi, kad jų, net šiuo metu neturėdama oficialaus darbo, užsidirba pragyventi. Tačiau, jei tik piniginėje būna daugiau banknotų, jie kažkaip nejučia ištirpsta. Lyg vėjui papūtus.
„Kartais pagalvoju, kad esu labai laiminga. Visko lyg ir turiu pakankamai, aš ir šeima esame sveiki. Mėgstu visaip namus gražinti, galiu valgį gaminti, ypač jei draugė atsiunčia receptą. Vairuoju automobilį. Manau, kad net gyvendama su Sauliumi vairavau geriau už jį. Tik mašinos salono vis neplaunu. Nemoteriškas tai darbas. Tėtis jam neturi laiko, o Adomas, kuris mielai padėtų, dar per mažas. Galvoju, kai turėsiu vyrą, jis ir išvalys mano automobilį“, – šypsosi aktorė. Ji tikina, kad šiuo gyvenimo periodu, kaip ir anksčiau, viską patiki Dievui ir atsitiktinumui. Tereikia atverti delną – tai, kas reikalinga, į jį įkrinta. Klausantis jos, nejučia imu tuo tikėti. Dabar R. Papartytė repetuoja monospektaklį su režisieriumi Sigučiu Jačėnu, kurį sutiko… kažkada sustojusi pavėžėti vienoje Vilniaus gatvėje. Tąsyk Sigutis jai pasiūlė atsiųsti pjesę, tinkamą vaidinti moteriai. Be darbų teatre likusi Rūta nudžiugo – tai galėtų būti kaip tik jai. Perskaitė. Patiko. Šiuo metu ji su S. Jačėnu rengia spektaklį apie žmonių vienišumą, susvetimėjimą, norą kuo greičiau „užkalti“ kuo daugiau pinigų: „Kiek pasaulyje dabar vienišų žmonių! Turiu daug tokių draugų. O jei dar panaršytume internete… Laimė, juo mažai naudojuosi. Tik laiškus moku išsiųsti. O daugybė vienišių mirksta interneto pažinčių svetainėse – „chatina markatina“...“
Rūta tiki: jos dar laukia daugybė naujų galimybių ir iššūkių. Tiek gyvenime, tiek filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje. „Išbandžiau teatrą, kiną. Bet televizija, filmavimo kamera liko didžiausia mano gyvenimo meilė. Kamerą jaučiu lyg mylimą žmogų. Man jos reikia. Filmuotis seriale – malonumas. Ateini, tave nuo pat ryto nugrimuoja, sušukuoja, suglosto. Šiandien man keista, kad kažkam iš aktorių reklamos ar serialai – „ne lygis“. Juk didžiuma lietuviškų teatrų šiandien nebėra šventa vieta, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius, kai mano sesuo naktimis stovėdavo prie Jaunimo teatro bilietų kasų. Galima tikėtis, kad kino pramonė atsigaus, bus vaidmenų – gal net labai prasmingų ir gilių“, – kalba Rūta.
