Į susitikimą Senamiesčio kavinėje jis, deja, neatlekia naujuoju triračiu. O prie linksmos fotomenininko Sauliaus Paukščio (44) povyzos ši keista susisiekimo priemonė taip tiktų! Per petį persimetęs fotoaparato krepšį, puse lūpų prasitaria paskui eisiąs fotografuoti grindinio plytelių. Kamantinėjamas apie asmeninius dalykus, jis tampa visai nekalbus: sąmojingojo vyriškio, kiekvienai situacijai turinčio po anekdotą, kaip nebūta...
Visada galvoje turi kokį nors nerealų planą. Kuo dabar gyveni?
Reikia užbaigti Fanko Zappos paminklo Baltimorėje reikalus. Beveik viskas jau padaryta. Per rugsėjį turi paaiškėti, kurioje vietoje jis stovės. Pavasarį buvau už Atlanto. Amerikiečiams mūsų sumanymas labai patiko. Akciją aprašė laikraščiai nuo rytinės pakrantės iki vakarinės (juokiasi).
Maždaug prieš dešimtmetį su bendraminčiais statei šio muzikanto paminklą Vilniuje. Dėl ko tai darai? Nejaugi kad rašytų laikraščiai?
Gal kad pasąmonėje yra noras palikti kokį nors ženklą apie savo buvimą, veiklą. Fotografija ar tekstai – irgi ženklai, bet jie gyvuoja glaustesnėje aplinkoje. O materializuota idėja, pavirtusi daiktu, tarkim, paminklu, egzistuoja ne metus ar dvejus, o, galima sakyti, amžinai.
Ir kai matai turistus Vilniuje, su miesto planu ieškančius Zappos, tau tai glosto širdį?
Aišku (juokiasi)! Žinoma, ne paskutinė ir pagarba tam žmogui. Šio kompozitoriaus, muzikanto kūryba man labai patinka. Paminklas – pagarbos ženklas mano lyriniam herojui.
Triratukas, kuriuo tik mokaisi važiuoti, – naujausias tavo akibrokštas…
Apie tuos keistus triratukus suaugusiesiems sužinojau gegužę būdamas Baltimorėje. Ir jie man pasirodė tokie stebuklingi daiktai! Juk nereikia nei pedalų minti, nei koja spirtis. Žmogus stovėdamas ant jo siūbuoja, o triratukas kažkaip tą energiją išnaudoja ir juda į priekį. Tai man pasirodė išties stebuklas! Su gamintojais tariamės, kad jiems atstovautume Lietuvoje. Su Užupio šerifu svarstome galimybę rengti tokių triračių lenktynes. Bus puiki pramoga ekologiniame Užupio turguje.
Kodėl tau patinka keisti dalykai?
Man patinka visokie dalykai. Keisti gal daugiau už akies užkliūva. Tačiau gal taip yra visiems... Juk neįprasti dalykai visiems įdomūs, tik gal kiti žmonės dėl įvairių priežasčių mažiau dėmesio į tai kreipia. Aš gal esu kokį pasąmoninį dėmesį išsiugdęs...
Kaip, fotomenininke, fotografijos reikalai?
Pavasarį Antakalnyje rekonstravau senąją studiją, kurioje dirbau prieš dešimt metų. Grįžau ten turėdamas šiek tiek praplėstą idėją: dabar tai – fototeatras, kur yra visokių dekoracijų, sukaupta daugybė apdarų, didžiulė skrybėlių kolekcija. Nuo tokių fotografavimų prieš maždaug penkiolika metų prasidėjo fotografinė mano veikla. Tik tuomet visko buvo mažiau, smulkiau, paprasčiau. Dabar gal viskas tvarkingiau, racionaliau. Ateina vis daugiau žmonių, kurie nori fotografuotis, tai gal idėja atgaivinti studiją buvo teisinga. Ten taip pat rengiame koncertus: ilgainiui tai net gali tapti pogrindiniu muzikos klubu (juokiasi)!
Girdėjau, norėjai važiuoti fotografuoti Gruzijos įvykių. Trūksta adrenalino, kad užsimanei tapti karo fotoreporteriu?
Tai mane vilioja labai seniai. Tačiau turbūt esu kiek per lėtas, kad galėčiau būti karo korespondentu. Į Gruziją norėjau važiuoti dėl kitko – jau beveik metai fotografuoju Lietuvos karius savo kuriamai fotografijų knygai apie Lietuvos kariuomenę. Net Afganistane karius fotografavau. Knyga skirta Žalgirio mūšio šešišimtosioms metinėms. Joje bus daug tikrai gerų karių portretų, puikių profesoriaus Alfredo Bumblausko ir dramaturgo Herkaus Kunčiaus tekstų. Tai, galima sakyti, pagrindinis pastarųjų metų mano darbas.
O į Gruzija nepavyko išvažiuoti. Norėjau įamžinti mūsų karius, gabenančius humanitarinę pagalbą, bet viskas sukosi labai greitai, nesugebėjau susiorganizuoti vadinamojo finansinio užnugario...
Prieš dešimt penkiolika metų tavo retro nuotraukos buvo labai madingos!
Niekada nebuvo taip, kad eilės nusidriektų, bet žmones fotografuodavau kiekvieną savaitę. Paskui atsirado visokių mėgdžiotojų, kurie tą idėją panaudojo kiek kitaip, nei aš įsivaizdavau. Paplito panašus fotografavimas, ir banga atslūgo. Dabar vėl beveik kas savaitę pas mane atvažiuoja įsiamžinti šeimų, jaunavedžių, šiaip draugų kompanijų. Tačiau negali lyginti, kas buvo tuomet ir kas yra dabar: pasikeitė ir sąlygos, ir situacija.
Kokios dabar vestuvinių nuotraukų mados?
Aš pirmiausia siūlau fotografuotis įprastomis pozomis – kad turėtų ką parodyti tėvams ir giminėms. O antra fotosesijos dalis būna linksmesnė. Smagu žiūrėti, kaip žmonės keičiasi. Oficialiojoje dalyje būna susikaustę: jaunikis klausia, iš kurios pusės šalia nuotakos stotis, jaunoji jaudinasi, kaip laikyti puokštę. Kai pasiūlau persirengti, pasimatuoti skrybėlaitę, jaunajam paimti gitarą ar akordeoną, atsigauna, tampa kitokie. Nuotraukose labai matyti, kaip žmogus nusiteikęs. Jei piktas, nelaimingas, fotografuojasi per prievartą, nuotraukose tai bus akivaizdu. O jei linksmas, smagus, tada ir nuotraukos gražios.
Ne vienus metus buvai nutilęs: atrodė, Paukštys bankrutavo…
Gal buvau per daug nugrimzdęs į reklamos fotografiją. Kai tuo užsiimi, taip plačiai nesigirdi: juk reklamoje nerašo, kas ją kūrė, fotografavo.
Ką tau labiausiai patinka fotografuoti?
Žmones, kurie atviri improvizacijoms, pasirengę vaidinti savo sumanytus herojus, yra be jokių išankstinių nusistatymų. O pastaruoju metu man labai gražu daryti visokias makrofotografijas – gėlyčių lapus, žiedus, vaisius, daržoves. Kai tai nufotografuoji iš labai arti, matosi vos ne ląstelės – atrodo lyg kosmosas! Jau keleri metai bandau įtikinti draugus, kad tokios – augalų makrokosmoso – nuotraukos puikiai puošia interjerą.
Tačiau kartais tenka fotografuoti grindinio akmenis…
Duoną valgyti norisi kasdien. Kartais už grindinio akmens nuotrauką gali uždirbti daugiau nei už visos didelės šeimos fotosesiją. Jau nekalbu apie kūrybinius sumanymus, kurie devynis kartus iš dešimties realizuojami už savus pinigus.
Atrodo, dar visai neseniai auksinį rudenį Palangoje vykdavo indėnų vasaros, jose visuomet būdavai ir tu…
Tai – šviesaus atminimo Vyto Kernagio idėja. Maždaug prieš penkiolika metų Vytautą jo sumanytai vizitinei kortelei nufotografavau kaip indėną – su plunksnomis ant galvos. Netrukus jis pradėjo rudens koncertus. Tą nuotrauką, kur yra indėnas, jis panaudojo savo albumo viršeliui. Albumas buvo dar visai šviežias, Vytautas jį pristatinėjo Palangoje. O aš jo fotografiją panaudojau savo parodoje „Lietuvos indėnai“, kur perrengtus indėnais fotografavau visą krūvą menininkų. Taip viskas ir susiplakė: bobų vasara, Lietuvos indėnai, nauja tradicija – rengti indėnų vasaros koncertus. Jie Palangos „Anapilyje“ vyko turbūt daugiau kaip dešimt metų, kasmet per pačią bobų vasarą...
Nebėra nei Vyto, nei „Anapilio“, nei „Indėnų vasarų“...
Viskas keičiasi… Ką padarysi…
Prisiminiau dar vieną išnykusį reiškinį – tavo kurtą meilės paštą.
Toks Vilniuje gyvavo taip pat prieš dešimt metų (juokiasi). O neseniai panašų bandžiau kurti bendradarbiaudamas su vienu sostinės restoranu. Tai turėjo būti tos užeigos paštas. Gal kokį pusmetį jis išsilaikė, per kelis mėnesius buvo išsiųsta šimtai laiškų, bet keitėsi savininkai, ir restorano paštas užgeso. Tai jau ne nuo manęs priklausė...
Pats per tuos dešimt metų labai pasikeitei?
Gal… Dabar atrodo, kad tuomet buvau gal per daug žaismingas, viskas buvo per daug nerimta. Šiandien į viską žiūriu atsakingiau. Bet jau taip tikiuosi.
Nejaugi žaismės menininko darbe ir gyvenime gali būti per daug?
Gali. Per žaismingumą kartais būna nuostolių: tarkim, gali negauti darbų. Tačiau buvo kaip buvo: anuomet nieko tokio tragiško neįvyko, kad dabar verkčiau ir norėčiau pakeisti. Ar dėl ko šiandien išgyvenčiau, manyčiau, kad jeigu tuomet būčiau elgęsis kitaip, tai dabar viskas būtų irgi kitaip.
Bent jau turi linksmų prisiminimų!
Jie kraunasi nuolatos. Tarkim, kaip mes šiais metais Baltimorėje Zappą pristatėme – labai geri prisiminimai!
Tavo bičiuliai, matyt, visaip išfotografuoti, tapę įvairių projektų dalyviais?
Gal ne visi, bet kai kuriems yra tekę pakliūti į mano taikiklį. Kad ir minėta paroda „Lietuvos indėnai“. Tačiau nesu maniakas, kuris be fotoaparato negali išeiti į gatvę. Jis man reikalingas dirbant studijoje. Į gatvę su fotoaparatu einu tuomet, kai turiu aiškią mintį ir noriu įgyvendinti.
Netikėtų idėjų tau netrūksta...
Visada galima ką nors sugalvoti. Prieš kelias dienas mane pasikvietė pokalbio verslininkai: jie norėjo išleisti kalendorių – šmaikštų, linksmą, įdomų. Pradėjo vardyti idėjas, kurios akivaizdžiai nužiūrėtos nuo žurnalų ar kitų firmų. Tokio lygio idėjas gali nuo ryto iki vakaro štampuoti, kiek pakeisti ir pateikti kaip kokį stebuklą – juk nieko sudėtingo, tik liežuviu malti reikia. Kai apsidairai, aplink gali pastebėti labai daug kopijų ir plagiato. Tikrų, naujų idėjų, kurios būtų originalios, eitų iš širdies, gimsta gerokai rečiau.
Tavo parodos – visada keistos. Pamenu, kartą pristatei savo atodūsių kolekciją… Kur ji dabar?
Palėpėje lagamine (juokiasi). Turiu gerų atodūsių! Tikrai daug žymių žmonių man patikėjo savo atodūsius. Kada nors ta kolekcija bus nacionalinė vertybė (juokiasi).
Kitų parodų nuotraukos – irgi ten pat?
Pagal metus ir mėnesius nuotraukų į katalogus nedėlioju. Gal kai išeisiu į pensiją. Štai keli žymūs Lietuvos fotografai dabar tuo užsiima – tyrinėja savo jaunystės archyvus, rengia parodas, leidžia knygas. Kaip viena mano pažįstama sako, tai – geriau nei eiti į gatves žmonių mušti (juokiasi). Parodų fotografijos reikalingos savaitę: kol kabo kokioje galerijoje, o paskui jos atsiduria kur nors sandėliuke, palėpėje. Guli krūvos…
Reikėtų savo portreto, aišku, neturėtum.
Taip būna… Neseniai reikėjo pildyti anketą – jai fotografuotis skubiai ėjau į prekybos centrą.
Nuotraukose tu sau, kaip daugelis žmonių, irgi nepatinki?
Man visai vienodai. Nebent kai pagaunamos grimasos: merkiesi, šneki, valgai. Tokią nuotrauką pamatęs publikuojamą, pagalvoju, gal galėjo kitą kadrą parinkti. Tačiau apskritai dėl to neišgyvenu.
Fotografų dabar – nors dalgiu šienauk. Sunku būti išskirtiniam?
Reikia kaip nors reikštis: parodomis ar kitokiais sumanymais. Kai kas į save dėmesį atkreipia skandalais. Anksčiau paroda būdavo įvykis, kuriam menininkas ruošdavosi kelerius metus. Ji sulaukdavo kritikų, kolegų dėmesio. Dabar, man atrodo, dažnai įvairių autorių jos rengiamos tik tam, kad tie sumirgėtų spaudoje, per televiziją. Tai tampa darymu dėl darymo – kad galėtų pasigirti klientams, kur apie jį rašė, net nebesvarbu, gerai ar blogai. Gal tai natūralu? Dabar viskas greičiau ir smarkiau sukasi nei prieš dešimt metų.
Reikia gebėti tuo pašėlusiu ritmu gyventi.
Jei nespėjai tapti biznieriumi, kuriam kasdien nereikia rūpintis buitimi, tada reikia suktis...
Tu gal spėjai?
Turbūt ne. Ir, matyt, jau nespėsiu. Tam turbūt irgi reikia gabumų, kaip ir bet kur.
Gal tie triratukai bus aukso gysla!
Kad iš tavo lūpų – Dievui į ausį (juokiasi)!
Kokie tavo namai?
Kuklūs. Gyvename už miesto – Aukštuosiuose Paneriuose. Aplinkui – geležinkeliai, pušynai, keisti vietos gyventojai. Kartais grybų būna. Gerai (juokiasi).
Su tavimi kalbantis telefonu girdėti vaiko krykštavimas. Tuose namuose yra mažas gyventojas?
Berniukas! Ignui dveji su puse.
Kas Igno mama?
Ji – Virginija, dirba reklamos srityje...
Tarnybinis romanas?
Gal ne, nedirbome viename darbe.
Buvo ir vestuvės?
Ne.
Nuodėmėje gyvenate?
Na, gal ne... Tačiau nesusituokę, tai gal nuodėmėje (juokiasi).
Tas asmeninio tavo gyvenimo permainas būtų galima priskirti vadinamajai keturiasdešimtmečio krizei?
Gal kokių psichologų to reikėtų klausti. Nors šeimyniniai perversmai ir įvyko, kai man buvo apie keturiasdešimt... Tačiau jei būtų įvykę, kai buvo trisdešimt, tai būtų trisdešimtmečio krizė ar kaip?
Kaip sugebėjai taip tyliai išgyventi šeimynines permainas?
Aš ne koks išradėjas: daug kam taip pasitaiko (juokiasi).
Tačiau tokios naujienos labai greitai išlenda į viešumą!
Niekam nesakiau. Ko gi čia girtis? Juk aš ne Pareigytė ar Sabutytė – tai nelabai kam buvo įdomu.
Tavo dukros iš pirmosios santuokos juk jau didelės!
Viena, Severija, šiemet mokyklą baigs – jai bus septyniolika. Kitai, Stefanijai, – dvylika.
Su mergaitėmis tavo santykiai geri?
Manau, kad geri… Kviečiau į koncertus savo „Fototeatre“: vieną kartą negalėjo, kitą sykį dainininkas nepatiko (juokiasi). Viena skrybėlę iš studijos kažkokiam vaidinimui pasiėmė. Vis nueinam tai į kiną, tai kavos su pyragu, tai dar kur – viskas gerai!
Nepajusi, ir jau reikės jų vestuves fotografuoti.
Laikas bėga kaip vanduo…
Jų vaikystė sutapo su tavo, kaip fotografo, klestėjimo laiku. Koks buvai tėtis?
Ir vystyklus ploviau, ir visokius kitokius darbus dariau. Gal nebuvau pavyzdinis, bet ir blogiausias tėvas nebuvau.
Dabar, kai esi „kam per keturiasdešimt“, tėvystė atrodo kitokia?
Vaikas mažas, paprastų rūpesčių netrūksta: tai nugriūna, tai išsiteplioja, tai į kelnes pridaro… Nieko išskirtinio.
Draugė bara, kad vaiko nuotraukų per mažai. Gal ir per mažai (juokiasi). Tačiau mano fotoaparatas per didelis, kad nešiočiausi kišenėje. Gal dėl to (juokiasi)...
