Retas fotomenininkas prisipažins savaitgalius aukojąs vestuvėms fotografuoti. Gaila, bet šis amatas pas mus kažkodėl laikomas gėdingu ir vadinamas „chaltūra“. Klaipėdiškė Skaistė Zabielaitė sėkmingai sulaužė šį stereotipą – ji didžiuojasi galinti fiksuoti laimingiausias žmonių akimirkas. Jai tai – ne šiaip uždarbiavimas, o aistringas pomėgis. Niekas kitas iš jaunavedžių akių taip tiksliai nepajunta jų tarpusavio ryšio ir nenuspėja būsimos poros laimės, kaip ji, vestuvinių paveikslėlių kūrėja.
Pirmos vaikystėje matytos lietuviškos vestuvės paprastai asocijuojasi su piršlio korimu, degtinėje deginamu rūtų vainikėliu, saldumynų gausa bei vulgarokomis užstalės dainomis...
Šios tradicijos jau sparčiai nyksta. Vestuvių šventė Lietuvoje tampa savotiška mišraine: truputis amerikietiško kvapo, truputis angliško, truputis lietuviško, šiek tiek rusiško. Beje, išsiaiškinau, kad puokštės metimas, pasirodo, yra grynai lietuviška tradicija, atėjusi iš senovės, kai nuotaka mesdavo ne gėles, o šukas... Būdama šešerių pirmąkart su tėvais švenčiau tetos, jauniausios mamos sesers, vestuves. Tuomet supratau, kad santuokos iškilmės – išskirtinai tekančios merginos šventė. Jaunasis nei išvaizda, nei elgsena man niekada nekrisdavo į akis – tarsi būtų trečiaplanis personažas. Nežinau, kokia dar proga panelė gali pasijusti karaliene, jei ne per savo vestuves. O jos suknelė – esminis puotos akcentas. Prisimenu, teta tada vilkėjo nėriniuotą raukiniuotą dviejų dalių drabužį. Kai man davė pasimatuoti sijoną, vos nenumiriau iš laimės. Kaip ir gavusi per puotą iš beržo išpjautą ir išpaišytą medalį – už pagiedotą vaikišką giesmelę... Nepamiršiu ir kaip iš medžių šakų pintomis juostomis su dilgėlėmis (buvo manoma, kad jei praeidama pro jas nuotaka įsidilgins, visą gyvenimą bus sveika) užtvėrėme jauniesiems kelią, kaip rieškučiomis sėmėme saldainius... Tačiau kaip viešniai daugiau vestuvių švęsti neteko, nes iš draugių ištekėjau pirmoji, taigi net pamerge nenusišypsojo laimė pabūti (o taip kažkada svajojau).
Jūsų kamera fiksuoja pačias laimingiausias jaunų porų valandas. Kone kiekvieną savaitgalį dalyvaujate nepažįstamų ar mažai pažįstamų grožio ir meilės šventėje. O kokia buvo jūsų vestuvių diena?
Taip susiklostė likimas, kad tekėjau du kartus. Pirmosios santuokos šventė nebuvo kuo nors ypatinga ir prisiminti jos tikrai nenorėčiau. Viskas įvyko greitai, spontaniškai, netgi skubotai... Tačiau kai tekėjau antrą kartą, išgyvenau pačias gražiausias emocijas. Su Ernestu buvome pažįstami dar nuo mokyklos laikų, jis gyveno Giruliuose, aš – Melnragėje. Atsimenu, vidurinėje bendraklasė buvo beprotiškai įsimylėjusi kažkokį Ernestą, deja, jis manęs visiškai nedomino. Tačiau praėjus keleriems metams sutikau šį dar nevedusį vaikiną viename gimtadienyje ir... įsimylėjome vienas kitą. Per tris draugystės mėnesius pasijutome taip, lyg būtume pažįstami jau gal trisdešimt metų, net susižvalgėme: „Tai kodėl mes dar nesusituokę?“ Sykį juokaudama pasakiau, kad tekėsiu už jo tik tada, jei atvažiuos balta karieta. Vestuvių dieną sėdžiu pasipuošusi namie, laukiu savo mylimojo ir staiga pro langą matau: iš miško per krūmynus į kiemą įvirsta balta, senovinė, vokiška, saulėgrąžų žiedais apipinta ir balto žirgo traukiama karieta. Vadeliotojas dėvi elegantišką katiliuką, o jaunasis iš jaudulio išbalęs lyg drobė, baltu kostiumu, šalia jo – piršlys, pasirišęs raudoną kaklaraištį. Vaizdas – kaip „Velnio nuotakoje“. Žado netekau... Vidurdienį išvykome tuoktis: visą valandą iki Metrikacijos skyriaus dardėjome, net minkštą vietą karieta atkratė. Vėliau – tris valandas trukusios vaišės, ir į lėktuvą. Išskridome į Turkiją. Tiesa, per rūpesčius, įtampą bei stresą net pavalgyti nesugebėjome (nors valgiaraštį ištisą savaitę iki menkiausių subtilumų derinome), tad prieš skrydį dar spėjome namie kiaušinių išsivirti.
Įamžindama jaunavedžius ypatingą dėmesį skiriate nuotakos drabužiui. Su kokiu apdaru pati sėdotės į puošnią senovinę karietą?
Mano suknelės istorija – tikras kuriozas. Prieš vestuves Ernestas palydėjo į proginių drabužių saloną ir ėmė kedenti vieną už kitą gražesnes sukneles – jau tada pajutau šventę. Matuojuosi jas, o mano vyrai (kartu buvo ir sūnus Dangis iš pirmosios santuokos) it ekspertai gėrisi ir komentuoja. Išsirinkome mokos spalvos apdarą. Tačiau paradoksas: kai iki santuokos buvo dar kelios savaitės, fotografuodama kitų vestuves pastebėjau net tris nuotakas su tokia pačia suknele. Košmaras! Likus penkioms dienoms iki šventės lėkiau ieškoti kito drabužio. Čiupau rožinę, įsigijau baltas kojines, baltą apatinį trikotažą, nusipirkau rožinių dažų ir visą komplektą nuspalvinau suknelės spalva. Jaunasis šio pokšto nežinojo, tad išlipęs iš karietos buvo, švelniai tariant, šokiruotas.
Galėtumėte būti liudininke, kaip keitėsi nuotakos drabužių mados...
Iš pradžių viešpatavo vadinamųjų marianų stilius. Visas tekėti pasiryžusias merginas kažkodėl stipriai veikė televizijos serialai „Vergė Izaura“, „Turtuoliai irgi verkia“, todėl jos puošėsi labai jau barbiškai. Sutikau gal tik vieną, apsivilkusią suknelę su „kvaldutėmis“, – Pažaislio vienuolyno fone ji atrodė itin organiškai ir kinematografiškai. Deja, daugelis kitų merginų eidavo prie altoriaus apsirengusios išties kičiškai. O kur dar „tortinės“ šukuosenos, ryškus makiažas... Man nėra nieko įspūdingiau už balerinų plaukų stilių, kai išryškinamos akys, pabrėžiama grakšti kaklo linija. Vėliau nuotakų skonis ir stilius keitėsi: jos rinkdavosi kuklias tiesaus silueto suknutes ir milžiniško dydžio nuometą, plaukučiai būdavo prigludę, susukti į grakštų kuodą. Kitos jau ėmė eksperimentuoti – viena, prisimenu, prie balto drabužio derino raudonas pirštines ir raudonus batelius, o jos išrinktasis prie balto kostiumo vilkėjo raudonus marškinius ir ryšėjo baltą kaklaraištį. Tą apniukusią dieną (2007-ųjų liepos 7-ąją) dulksnojo lietus, tačiau pora atrodė įspūdingai.
Kas paskatino imtis fotoaparato ir lakstyti paskui jaunavedžius?
Dar vaikystėje man imponavo tėčio, irgi fotografo, darbai, smalsumą žadino pats nuotraukos atsiradimas namų sąlygomis. Tik jis labiau mėgo fiksuoti gamtą, negyvus daiktus – man knietėjo įamžinti žmones: netgi iš pirmo žvilgsnio banaliai „pastatyta“ šeimyninė ar giminės nuotrauka gali būti labai gyva ir iškalbinga. O seni šeimyniniai albumai – tikras lobis. Domėtis šiuo amatu paakino ir konkursas Misis Lietuva, kuriame laimėjau Misis foto titulą. Tačiau tikrasis pašaukimas fotografuoti atėjo prieš dešimtmetį, kai laukiausi Dangio. Ko gero, dažnai tokios būsenos moteriai „kažkas užplaukia“: vienos iš nuobodulio pradeda siūti, kitos – lankyti dailės pamokas, trečios ima papuošalus verti... Kadangi tuomet buvau įkūrusi grožio mokyklą ir mane supo jaunos bei dailios merginos, radosi puiki proga pamėginti spragtelėti fotokamera. Vėliau panelės subrendo, sulaukė savo vestuvių meto ir mane labai kvietė įamžinti šio svarbiausio gyvenimo įvykio. Atrodo, sekėsi, nes prašymų pasipylė kaip iš gausybės rago. Taip pomėgis peraugo į verslą. Turėjau atsisakyti administratorės pareigų vienoje kompanijoje, nustojau dėstyti anglų kalbą, nebevedžiau aerobikos treniruočių, galiausiai uždariau ir grožio studiją. Kai jau turėjau gerą įdirbį ir buvau nufotografavusi per porą šimtų vestuvių, surengiau parodą. Kritikai užsipuolė, neva vestuvinės nuotraukos apskritai negali pretenduoti į fotografijos žanrą, neva tai kičas ir „chaltūra“. Atsilaikiau. Į parodos atidarymą atėjo beveik visi mano herojai.
Būna momentų, kai jaunajai „baltai pavydite“ tų kelių laimingų gyvenimo minučių, baltos suknelės ir meile spindinčių akių?
Pavydėti – niekada. Kodėl turėčiau? Pagaliau ir aš esu laimingai ištekėjusi. Atvirkščiai – neretai taip įsijaučiu į jaunavedžių išgyvenimus, kad nepajuntu, kaip per iškilmingą priesaiką bažnyčioje man ima ristis ašaros ir aprasoja fotokameros langelis... Beje, nešiojuosi ne tik aparatą, bet ir nosinaičių su širdelėmis nuotakos džiaugsmo ašaroms šluostyti (juk pamergės tuo niekada nepasirūpins), dėžutę birios pudros jaunojo prakaitui ant veido maskuoti... Tai, kad esu moteris, – didelis privalumas: galiu ir nuotakos drabužį pakoreguoti, jei reikės – sijoną pakelti, kojinės klostę išlyginti, „išlaužti“ subtilią erotinę sceną. Juk kuris fotografuojantis vyras tam ryžtųsi? Eidama į vestuves, vienais metais prie džinsų derinu mėlynas palaidines, kitais – geltonas, trečiais – raudonas (kasmet man „užplaukia“ ir pamėgstu kurią nors vieną spalvą). Savo amatą galėčiau įvardyti taip: „Vaikausi baltą drabužį“, nes fotografuoju ne visą vestuvių ceremoniją – renkuosi nestandartinius, pačius iškilmingiausius ir jausmingiausius momentus. Tad kai šventės svita jau sėda prie vaišių stalo, kamerą metu į krepšį ir važiuoju namo. Mano sukurtame vestuvių albume niekada nepamatysite įkaušusių veidų, torto pjaustymo ceremonijos, jaunųjų valso. Šiuos darbo principus jaunavedžiai žino ir nesu verčiama fotografuoti to, kas man nepatinka. Tačiau niekada nepraleidžiu akimirkų, kai jaunoji rengiasi nuotakos apdarą, – nuo to ir prasideda vestuvių reportažas. Šis ritualas mane labai įkvepia – juk kas gali būti jautriau nei pagauti pirmąsias merginos šventės emocijas. Vien tai, kaip elegantiškai būsimoji nuotaka drebančiomis rankomis maunasi kojines, yra savotiškas šedevras. Jos namuose tuo metu paprastai būna chaosas, tačiau sijonas, pasijonis, bateliai, apyrankės, kaklo papuošalai – viskas tvarkingai išdėliota. Tarsi operacinėje. Vėliau gaudau nuotaikas jauniesiems įeinant į bažnyčią ir išeinant iš jos. Emocijos absoliučiai nepanašios: išsigandę veidai, virpantys kūnai peržengiant bažnyčios slenkstį – ir džiaugsminga nuotaika paliekant maldos namus, byrant rožių žiedlapiams... Mano svajonė – sulaukti vestuvių merginos, kurią fotografavau per Pirmąją Komuniją.
Turbūt jau išmokote jaunavedžių akyse išskaityti meilę, pagarbą vienas kitam, jau, ko gero, atskiriate tikrą, nuoširdžią santuoką nuo dirbtinokos, „iš reikalo“?
Skirtumai labai akivaizdūs. Vieni per savo šventę būna kartu, be galo dėmesingi, vienas antrą supranta iš pusės žodžio ir žvilgsnio, kitos poros „gyvena“ kas sau: nuotaka nuliūdusi, jos išrinktasis kažką organizuoja, daug kalba mobiliuoju telefonu, abu dėl neaiškių priežasčių ginčijasi, konfliktuoja. Susidaro įspūdis, kad žmonės kuria šventę ne sau, o kitiems. Yra buvę dar keisčiau: esu susidūrusi net su pavydo scenomis, kai mėginau jaunąjį įamžinti su pamergėmis, o nuotaką – su pabroliais. Bet kad ir kaip ten būtų, turiu džiaugsmingą statistiką: iš daugelio mano fotografuotų porų vėliau išsiskyrė tik kelios. Gal todėl, kad didžioji jų dalis tuokėsi kiek vyresnės, subrendusios, peršokusios per 25-erius ir tvirtai apsisprendusios. Tokie žmonės lengviau pasiduoda ir mano pasiūlytoms avantiūroms, šėliojimui. Tiesa, vaikinai, švelniai tariant, kur kas santūresni, vis dar bijo „išlįsti“ iš stuobriško įvaizdžio. Vienas prakutęs plikis, kai paprašiau užsidėti keistą skrybėlę, tik dėbtelėjo: „Gal išprotėjai, tyčiojiesi iš manęs?“ – „Pasitikėk manimi, juk tavo moteris tavimi pasitikėjo, sutikdama tekėti“, – mėginau įkalbinti. Šiaip ne taip pavyko. Vėliau jis dėkojo už nuotraukas, tačiau kol įvyko lūžis, turėjau pasikankinti.
Ir ką gi ekstremalaus esate jiems parengusi? Nejau į pelkę grūdote jaunąją, pasidabinusią „otkutiūriniais“ apdarais?
Panašių situacijų yra buvę. Sykį nuvažiavome į apleistą kaimo sodybą – joje pasiūliau nuotakai nučiuožti sena surūdijusia čiuožyne. Fotokadras buvo nuostabus. Ir suknelė nenukentėjo... Merginos ryžtasi bet kokiems kvailiojimams, jos pasikliauna manimi ir mano įtikinamais argumentais, todėl mielai gulasi ant griuvėsių, ropščiasi per brūzgynus, landžioja tarp apleistų sandėliukų, šiukšlynų. Kartą išsiviliojau jaunavedžius į linų lauką. O Dieve! Nuotaka su visais karoliukais siuvinėtais bateliais purve prasmego, vaikinas paėmė ją ant rankų, aš griebiau molyje įstrigusį batelį, ploviau mineraliniu... Tačiau nuotraukos – nepamirštamos. Šiandien gailiuosi neįamžinusi unikalaus vaizdo: per vienas vestuves nuo žvakių liepsnos bažnyčioje užsidegė jaunosios suknelė – toks degančios organzos stulpas pakilo... Laimei, niekas nenukentėjo, beje, ir nuotakos apdarui nieko baisaus nenutiko, tik vienas sluoksnis nudegė. Originaliausiomis pavadinčiau škoto ir lietuvės vestuves: visi svečiai vyrai segėjo kiltus. Mūsiškėms merginoms labai rūpėjo pasmalsauti, ar jie mūvi kelnaites. Kai patikinau, kad ne, dauguma net nuraudo, o jaunoji pareiškė pageidaujanti nuotraukos su apnuogintais jų užpakaliukais... Svečiai kiek sutriko, bet įkalbėjau. Tiesa, mūsų jauni žmonės irgi linkę nestandartiškai pokštauti: teko dalyvauti vestuvėse, kur buvo išnuomotas miesto maršrutinis autobusas. Jis važiavo Klaipėdos gatvėmis, sustodavo kone kiekvienoje stotelėje, priimdavo keleivių – jaunasis buvo įsijautęs į kontrolieriaus vaidmenį. Prieš kurį laiką patyriau didžiulį estetinį pasitenkinimą, kai lietuvaitė tekėjo už anglo: visos viešnios bažnyčioje dėvėjo skrybėles, jaunasis bei pabroliai vilkėjo vienodus kostiumus ir ryšėjo tokius pačius kaklaraiščius. Tąsyk pasižadėjau: kai tuoksis mano vaikai, būtinai pasipuošiu skrybėle – juk taip nepakartojamai gražu!
Pirmos vaikystėje matytos lietuviškos vestuvės paprastai asocijuojasi su piršlio korimu, degtinėje deginamu rūtų vainikėliu, saldumynų gausa bei vulgarokomis užstalės dainomis...
Šios tradicijos jau sparčiai nyksta. Vestuvių šventė Lietuvoje tampa savotiška mišraine: truputis amerikietiško kvapo, truputis angliško, truputis lietuviško, šiek tiek rusiško. Beje, išsiaiškinau, kad puokštės metimas, pasirodo, yra grynai lietuviška tradicija, atėjusi iš senovės, kai nuotaka mesdavo ne gėles, o šukas... Būdama šešerių pirmąkart su tėvais švenčiau tetos, jauniausios mamos sesers, vestuves. Tuomet supratau, kad santuokos iškilmės – išskirtinai tekančios merginos šventė. Jaunasis nei išvaizda, nei elgsena man niekada nekrisdavo į akis – tarsi būtų trečiaplanis personažas. Nežinau, kokia dar proga panelė gali pasijusti karaliene, jei ne per savo vestuves. O jos suknelė – esminis puotos akcentas. Prisimenu, teta tada vilkėjo nėriniuotą raukiniuotą dviejų dalių drabužį. Kai man davė pasimatuoti sijoną, vos nenumiriau iš laimės. Kaip ir gavusi per puotą iš beržo išpjautą ir išpaišytą medalį – už pagiedotą vaikišką giesmelę... Nepamiršiu ir kaip iš medžių šakų pintomis juostomis su dilgėlėmis (buvo manoma, kad jei praeidama pro jas nuotaka įsidilgins, visą gyvenimą bus sveika) užtvėrėme jauniesiems kelią, kaip rieškučiomis sėmėme saldainius... Tačiau kaip viešniai daugiau vestuvių švęsti neteko, nes iš draugių ištekėjau pirmoji, taigi net pamerge nenusišypsojo laimė pabūti (o taip kažkada svajojau).
Jūsų kamera fiksuoja pačias laimingiausias jaunų porų valandas. Kone kiekvieną savaitgalį dalyvaujate nepažįstamų ar mažai pažįstamų grožio ir meilės šventėje. O kokia buvo jūsų vestuvių diena?
Taip susiklostė likimas, kad tekėjau du kartus. Pirmosios santuokos šventė nebuvo kuo nors ypatinga ir prisiminti jos tikrai nenorėčiau. Viskas įvyko greitai, spontaniškai, netgi skubotai... Tačiau kai tekėjau antrą kartą, išgyvenau pačias gražiausias emocijas. Su Ernestu buvome pažįstami dar nuo mokyklos laikų, jis gyveno Giruliuose, aš – Melnragėje. Atsimenu, vidurinėje bendraklasė buvo beprotiškai įsimylėjusi kažkokį Ernestą, deja, jis manęs visiškai nedomino. Tačiau praėjus keleriems metams sutikau šį dar nevedusį vaikiną viename gimtadienyje ir... įsimylėjome vienas kitą. Per tris draugystės mėnesius pasijutome taip, lyg būtume pažįstami jau gal trisdešimt metų, net susižvalgėme: „Tai kodėl mes dar nesusituokę?“ Sykį juokaudama pasakiau, kad tekėsiu už jo tik tada, jei atvažiuos balta karieta. Vestuvių dieną sėdžiu pasipuošusi namie, laukiu savo mylimojo ir staiga pro langą matau: iš miško per krūmynus į kiemą įvirsta balta, senovinė, vokiška, saulėgrąžų žiedais apipinta ir balto žirgo traukiama karieta. Vadeliotojas dėvi elegantišką katiliuką, o jaunasis iš jaudulio išbalęs lyg drobė, baltu kostiumu, šalia jo – piršlys, pasirišęs raudoną kaklaraištį. Vaizdas – kaip „Velnio nuotakoje“. Žado netekau... Vidurdienį išvykome tuoktis: visą valandą iki Metrikacijos skyriaus dardėjome, net minkštą vietą karieta atkratė. Vėliau – tris valandas trukusios vaišės, ir į lėktuvą. Išskridome į Turkiją. Tiesa, per rūpesčius, įtampą bei stresą net pavalgyti nesugebėjome (nors valgiaraštį ištisą savaitę iki menkiausių subtilumų derinome), tad prieš skrydį dar spėjome namie kiaušinių išsivirti.
Įamžindama jaunavedžius ypatingą dėmesį skiriate nuotakos drabužiui. Su kokiu apdaru pati sėdotės į puošnią senovinę karietą?
Mano suknelės istorija – tikras kuriozas. Prieš vestuves Ernestas palydėjo į proginių drabužių saloną ir ėmė kedenti vieną už kitą gražesnes sukneles – jau tada pajutau šventę. Matuojuosi jas, o mano vyrai (kartu buvo ir sūnus Dangis iš pirmosios santuokos) it ekspertai gėrisi ir komentuoja. Išsirinkome mokos spalvos apdarą. Tačiau paradoksas: kai iki santuokos buvo dar kelios savaitės, fotografuodama kitų vestuves pastebėjau net tris nuotakas su tokia pačia suknele. Košmaras! Likus penkioms dienoms iki šventės lėkiau ieškoti kito drabužio. Čiupau rožinę, įsigijau baltas kojines, baltą apatinį trikotažą, nusipirkau rožinių dažų ir visą komplektą nuspalvinau suknelės spalva. Jaunasis šio pokšto nežinojo, tad išlipęs iš karietos buvo, švelniai tariant, šokiruotas.
Galėtumėte būti liudininke, kaip keitėsi nuotakos drabužių mados...
Iš pradžių viešpatavo vadinamųjų marianų stilius. Visas tekėti pasiryžusias merginas kažkodėl stipriai veikė televizijos serialai „Vergė Izaura“, „Turtuoliai irgi verkia“, todėl jos puošėsi labai jau barbiškai. Sutikau gal tik vieną, apsivilkusią suknelę su „kvaldutėmis“, – Pažaislio vienuolyno fone ji atrodė itin organiškai ir kinematografiškai. Deja, daugelis kitų merginų eidavo prie altoriaus apsirengusios išties kičiškai. O kur dar „tortinės“ šukuosenos, ryškus makiažas... Man nėra nieko įspūdingiau už balerinų plaukų stilių, kai išryškinamos akys, pabrėžiama grakšti kaklo linija. Vėliau nuotakų skonis ir stilius keitėsi: jos rinkdavosi kuklias tiesaus silueto suknutes ir milžiniško dydžio nuometą, plaukučiai būdavo prigludę, susukti į grakštų kuodą. Kitos jau ėmė eksperimentuoti – viena, prisimenu, prie balto drabužio derino raudonas pirštines ir raudonus batelius, o jos išrinktasis prie balto kostiumo vilkėjo raudonus marškinius ir ryšėjo baltą kaklaraištį. Tą apniukusią dieną (2007-ųjų liepos 7-ąją) dulksnojo lietus, tačiau pora atrodė įspūdingai.
Kas paskatino imtis fotoaparato ir lakstyti paskui jaunavedžius?
Dar vaikystėje man imponavo tėčio, irgi fotografo, darbai, smalsumą žadino pats nuotraukos atsiradimas namų sąlygomis. Tik jis labiau mėgo fiksuoti gamtą, negyvus daiktus – man knietėjo įamžinti žmones: netgi iš pirmo žvilgsnio banaliai „pastatyta“ šeimyninė ar giminės nuotrauka gali būti labai gyva ir iškalbinga. O seni šeimyniniai albumai – tikras lobis. Domėtis šiuo amatu paakino ir konkursas Misis Lietuva, kuriame laimėjau Misis foto titulą. Tačiau tikrasis pašaukimas fotografuoti atėjo prieš dešimtmetį, kai laukiausi Dangio. Ko gero, dažnai tokios būsenos moteriai „kažkas užplaukia“: vienos iš nuobodulio pradeda siūti, kitos – lankyti dailės pamokas, trečios ima papuošalus verti... Kadangi tuomet buvau įkūrusi grožio mokyklą ir mane supo jaunos bei dailios merginos, radosi puiki proga pamėginti spragtelėti fotokamera. Vėliau panelės subrendo, sulaukė savo vestuvių meto ir mane labai kvietė įamžinti šio svarbiausio gyvenimo įvykio. Atrodo, sekėsi, nes prašymų pasipylė kaip iš gausybės rago. Taip pomėgis peraugo į verslą. Turėjau atsisakyti administratorės pareigų vienoje kompanijoje, nustojau dėstyti anglų kalbą, nebevedžiau aerobikos treniruočių, galiausiai uždariau ir grožio studiją. Kai jau turėjau gerą įdirbį ir buvau nufotografavusi per porą šimtų vestuvių, surengiau parodą. Kritikai užsipuolė, neva vestuvinės nuotraukos apskritai negali pretenduoti į fotografijos žanrą, neva tai kičas ir „chaltūra“. Atsilaikiau. Į parodos atidarymą atėjo beveik visi mano herojai.
Būna momentų, kai jaunajai „baltai pavydite“ tų kelių laimingų gyvenimo minučių, baltos suknelės ir meile spindinčių akių?
Pavydėti – niekada. Kodėl turėčiau? Pagaliau ir aš esu laimingai ištekėjusi. Atvirkščiai – neretai taip įsijaučiu į jaunavedžių išgyvenimus, kad nepajuntu, kaip per iškilmingą priesaiką bažnyčioje man ima ristis ašaros ir aprasoja fotokameros langelis... Beje, nešiojuosi ne tik aparatą, bet ir nosinaičių su širdelėmis nuotakos džiaugsmo ašaroms šluostyti (juk pamergės tuo niekada nepasirūpins), dėžutę birios pudros jaunojo prakaitui ant veido maskuoti... Tai, kad esu moteris, – didelis privalumas: galiu ir nuotakos drabužį pakoreguoti, jei reikės – sijoną pakelti, kojinės klostę išlyginti, „išlaužti“ subtilią erotinę sceną. Juk kuris fotografuojantis vyras tam ryžtųsi? Eidama į vestuves, vienais metais prie džinsų derinu mėlynas palaidines, kitais – geltonas, trečiais – raudonas (kasmet man „užplaukia“ ir pamėgstu kurią nors vieną spalvą). Savo amatą galėčiau įvardyti taip: „Vaikausi baltą drabužį“, nes fotografuoju ne visą vestuvių ceremoniją – renkuosi nestandartinius, pačius iškilmingiausius ir jausmingiausius momentus. Tad kai šventės svita jau sėda prie vaišių stalo, kamerą metu į krepšį ir važiuoju namo. Mano sukurtame vestuvių albume niekada nepamatysite įkaušusių veidų, torto pjaustymo ceremonijos, jaunųjų valso. Šiuos darbo principus jaunavedžiai žino ir nesu verčiama fotografuoti to, kas man nepatinka. Tačiau niekada nepraleidžiu akimirkų, kai jaunoji rengiasi nuotakos apdarą, – nuo to ir prasideda vestuvių reportažas. Šis ritualas mane labai įkvepia – juk kas gali būti jautriau nei pagauti pirmąsias merginos šventės emocijas. Vien tai, kaip elegantiškai būsimoji nuotaka drebančiomis rankomis maunasi kojines, yra savotiškas šedevras. Jos namuose tuo metu paprastai būna chaosas, tačiau sijonas, pasijonis, bateliai, apyrankės, kaklo papuošalai – viskas tvarkingai išdėliota. Tarsi operacinėje. Vėliau gaudau nuotaikas jauniesiems įeinant į bažnyčią ir išeinant iš jos. Emocijos absoliučiai nepanašios: išsigandę veidai, virpantys kūnai peržengiant bažnyčios slenkstį – ir džiaugsminga nuotaika paliekant maldos namus, byrant rožių žiedlapiams... Mano svajonė – sulaukti vestuvių merginos, kurią fotografavau per Pirmąją Komuniją.
Turbūt jau išmokote jaunavedžių akyse išskaityti meilę, pagarbą vienas kitam, jau, ko gero, atskiriate tikrą, nuoširdžią santuoką nuo dirbtinokos, „iš reikalo“?
Skirtumai labai akivaizdūs. Vieni per savo šventę būna kartu, be galo dėmesingi, vienas antrą supranta iš pusės žodžio ir žvilgsnio, kitos poros „gyvena“ kas sau: nuotaka nuliūdusi, jos išrinktasis kažką organizuoja, daug kalba mobiliuoju telefonu, abu dėl neaiškių priežasčių ginčijasi, konfliktuoja. Susidaro įspūdis, kad žmonės kuria šventę ne sau, o kitiems. Yra buvę dar keisčiau: esu susidūrusi net su pavydo scenomis, kai mėginau jaunąjį įamžinti su pamergėmis, o nuotaką – su pabroliais. Bet kad ir kaip ten būtų, turiu džiaugsmingą statistiką: iš daugelio mano fotografuotų porų vėliau išsiskyrė tik kelios. Gal todėl, kad didžioji jų dalis tuokėsi kiek vyresnės, subrendusios, peršokusios per 25-erius ir tvirtai apsisprendusios. Tokie žmonės lengviau pasiduoda ir mano pasiūlytoms avantiūroms, šėliojimui. Tiesa, vaikinai, švelniai tariant, kur kas santūresni, vis dar bijo „išlįsti“ iš stuobriško įvaizdžio. Vienas prakutęs plikis, kai paprašiau užsidėti keistą skrybėlę, tik dėbtelėjo: „Gal išprotėjai, tyčiojiesi iš manęs?“ – „Pasitikėk manimi, juk tavo moteris tavimi pasitikėjo, sutikdama tekėti“, – mėginau įkalbinti. Šiaip ne taip pavyko. Vėliau jis dėkojo už nuotraukas, tačiau kol įvyko lūžis, turėjau pasikankinti.
Ir ką gi ekstremalaus esate jiems parengusi? Nejau į pelkę grūdote jaunąją, pasidabinusią „otkutiūriniais“ apdarais?
Panašių situacijų yra buvę. Sykį nuvažiavome į apleistą kaimo sodybą – joje pasiūliau nuotakai nučiuožti sena surūdijusia čiuožyne. Fotokadras buvo nuostabus. Ir suknelė nenukentėjo... Merginos ryžtasi bet kokiems kvailiojimams, jos pasikliauna manimi ir mano įtikinamais argumentais, todėl mielai gulasi ant griuvėsių, ropščiasi per brūzgynus, landžioja tarp apleistų sandėliukų, šiukšlynų. Kartą išsiviliojau jaunavedžius į linų lauką. O Dieve! Nuotaka su visais karoliukais siuvinėtais bateliais purve prasmego, vaikinas paėmė ją ant rankų, aš griebiau molyje įstrigusį batelį, ploviau mineraliniu... Tačiau nuotraukos – nepamirštamos. Šiandien gailiuosi neįamžinusi unikalaus vaizdo: per vienas vestuves nuo žvakių liepsnos bažnyčioje užsidegė jaunosios suknelė – toks degančios organzos stulpas pakilo... Laimei, niekas nenukentėjo, beje, ir nuotakos apdarui nieko baisaus nenutiko, tik vienas sluoksnis nudegė. Originaliausiomis pavadinčiau škoto ir lietuvės vestuves: visi svečiai vyrai segėjo kiltus. Mūsiškėms merginoms labai rūpėjo pasmalsauti, ar jie mūvi kelnaites. Kai patikinau, kad ne, dauguma net nuraudo, o jaunoji pareiškė pageidaujanti nuotraukos su apnuogintais jų užpakaliukais... Svečiai kiek sutriko, bet įkalbėjau. Tiesa, mūsų jauni žmonės irgi linkę nestandartiškai pokštauti: teko dalyvauti vestuvėse, kur buvo išnuomotas miesto maršrutinis autobusas. Jis važiavo Klaipėdos gatvėmis, sustodavo kone kiekvienoje stotelėje, priimdavo keleivių – jaunasis buvo įsijautęs į kontrolieriaus vaidmenį. Prieš kurį laiką patyriau didžiulį estetinį pasitenkinimą, kai lietuvaitė tekėjo už anglo: visos viešnios bažnyčioje dėvėjo skrybėles, jaunasis bei pabroliai vilkėjo vienodus kostiumus ir ryšėjo tokius pačius kaklaraiščius. Tąsyk pasižadėjau: kai tuoksis mano vaikai, būtinai pasipuošiu skrybėle – juk taip nepakartojamai gražu!
