Kur geriau gyventi: renginių, įvykių ir šurmulio kupiname senamiestyje ar sunkiau pasiekiamame užmiesčio name, apgaubtame ramybės? Abiejų variantų šalininkai turi savų argumentų. Tačiau vis daugiau žmonių sugeba rasti kompromisą – vasarą su visais vaikais, puodais bei augintiniais persikelia į nuosavas sodybas. Nejučiomis kyla klausimas: kodėl kaimą į miestą išmainiusį dažną lietuvį anksčiau ar vėliau vėl patraukia prie žemės?
Mergaičių vakarėliai
Kai atvykstame į drabužių dizainerės, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėjos Jolantos Talaikytės vasaros poilsio vietą, jos devynmetis sūnus Jokūbas pagaliu žarsto baigiantį išblėsti laužą – išvakarėse čia švęstos jo močiutės Veronikos vardinės. O dieną prieš tai – mamos gimtadienis. Todėl galima sakyti, kad sodyba Eitminų kaime netoli Vilniaus mačiusi daug linksmų akimirkų.
Jolanta su vyru architektu Vytautu Naudžiūnu nėra uždari – dažnai ir patys ilgais vasaros savaitgaliais važiuoja pasisvečiuoti pas draugus į sodybas. Žinoma, nepamiršta pasiimti ir Jokūbo.
Jie neprisiriša prie vienos vietos, kaip kartais nutinka nuosavų vasarviečių savininkams. Gal todėl, kad oficialiai šios valdos – Jolantos mamos nuosavybė. Prieš dvidešimt metų moteris su vyru pasirodė esą gana įžvalgūs: kai vilniečiams buvo dalijami kolektyviniai sodai, dizainerės tėvai nusprendė, kad jiems reikia daugiau – nusipirko apleistą kaimo namą su žeme ir prikėlė jį naujam gyvenimui. Prie to nemažai prisidėjo ir pati dizainerė. Iki šiol ji rūpinasi sodybos aplinka: puoselėja gėles, pjauna žolę, karpo gyvatvorę, meniškai apipavidalina senus pastatus. Pavyzdžiui, prikalė raižytos spintos rėmą prie buvusio tvarto sienos, iš lauko akmenų sumūrijo laužavietę, dažais išpurškė ornamentą ant kluono durų. Jolantai nesudėtinga pačiai suremontuoti tai, ko tradiciškai žmonos prašo vyrų. Gal todėl, kad sodyboje karaliauja moterys: ji, mama, sesuo, o vyras labiau mėgsta su sūnumi po miškus vaikščioti nei kirviu mojuoti.
„Anksčiau čia atvažiavę labai daug dirbdavome, dabar dažniau ilsimės, – pripažįsta dizainerė. – Nors gera pakeisti veiklą – fizinis krūvis padeda pailsinti galvą. Mėgstu tiesiog išsitiesti hamake su knyga. Kartais kieme pasistatome palapinę ir joje kuriame Maroką: prisiklojame kilimų, prisinešame pagalvėlių ir vakarojame iki vidurnakčio prie žvakių bei vyno. Tokioje aplinkoje mėgstame rengti mergaičių vakarėlius su šampanu. Kai pradedame liepą švęsti draugių gimtadienius, baigiame tik rugsėjį. Aišku, ir su vyrais gera pasėdėti, bet širdingai pašnekėti su visomis reikiamomis intonacijomis ir niuansais moteriškoje kompanijoje daug smagiau.“
Jolanta gali būti rami, kad sūnus atostogas leidžia ne ant asfalto, o ir pati sodyboje dažnai lieka nakvoti. Jeigu prireikia nulėkti iki darbo, automobiliu miestą pasiekia per 15 minučių. Vaiko atostogas su močiute paįvairina išvykos prie jūros su tėvais, pas jų draugus ar į kokią užsienio šalį. „Mano šeima keliaujanti – neužsisėdime vienoje vietoje. Pavyzdžiui, turime bičiulius, kurių sodyboje dvidešimt metų kartu švenčiame Jonines ir Kalėdas. Pas juos jaučiamės jau kaip savi.
Beveik visi mūsų draugai turi nuosavas vasarvietes. Daug kam norisi pabūti gamtoje, išvežti iš miesto vaikus, o ir šiaip – senstame: siela trokšta vis daugiau ramybės, tylos, traukia pasivaikščioti po mišką, gryname ore paskaityti knygą. Miesto tempas pradeda varginti. Anksčiau savaitgaliais lėkdavau į įvairius atidarymus, uždarymus, teatrus, parodas; dabar tik ir laukiu, kada greičiau galėsiu išvažiuoti, įkvėpti gryno oro, pasidairyti į gandralizdžius. Nesvarbu, kad čia nėra jokių patogumų (dar nespėjome įsirengti). Kol kas prausiamės pirtyje, einame maudytis į tvenkinį netoliese, vandenį semiame iš šulinio ir mums labai smagu. Juk visą vasarą išbūti mieste neįmanoma, nors jame esu gimusi ir augusi. Matyt, gamta šaukia. Prie to turbūt prisideda ir vaikystėje pas močiutes prabėgusios vasaros. Kai pagalvoju, galėčiau net visam laikui persikelti į kaimą, tik tada norėčiau naudotis patogumais.“
Šeimos saugoma oazė
Laidos „Žurnalisto tyrimas“ autorė ir vedėja Rūta Sinkevičienė su gyvenimo draugu Jurijumi, šešiolikmečiu sūnumi Rimu ir visa brolio šeima vasarą dažnai tampa tikrais kaimiečiais – nedaug tėra civilizacijos patogumų sodyboje prie pat Žverno ežero Molėtų rajone. Jų paaugliai vaikai – jau penkta karta, vasarojanti toje pačioje vietoje.
Kadaise, kai kaimo gyventojams buvo skirstomi sklypai, Rūtos prosenelis, turėjęs kalvę, vienintelis liko patenkintas vieta pakrantėje. Kaimynams ji atrodė visiškai nepatogi: vėjai pučia, gyvulių nėra kur ganyti... O dabar kalvio palikuonys labiausiai džiaugiasi didžiule nuošalia erdve, nuostabiu ežeru, gerą aurą turinčia bei šeimos istoriją menančia vieta. „Lietuvoje daug turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti pasakiškas salas kur nors užsienyje, bet pas mus tokių nuošalių kampelių mažai likę. Mano draugės čia drąsiai vaikšto nuogais papais“, – šypsosi televizijos žurnalistė.
Ši vieta tarsi magnetas traukia šeimininkų draugus. Juos masina ne tik gamtos grožis, švarus vanduo, ramybė – Rūta ir jos draugas moka bičiuliams rengti pramogas. Apie tai byloja ne tik pakrantėje stovintis medinis kubilas, kuriame pasišildžius vėsesniu oru malonu pūkštelėti į ežerą, bet ir atkabinamas liepto galas. Tai visai nemenka medinė aikštelė, galinti atsiskirti ir, varoma motoro, Žverno viduryje virsti nediduke šokių sale, pokylio vieta ar net nuošaliu miegamuoju po atviru dangumi...
Jei ketinama kaip reikiant pasilinksminti, katerių ir vandens motociklų aptarnavimo centro savininkas Jurijus čia suveža visą pramogoms skirtą inventorių. Tuomet reikia pamatyti, kaip koks nors bičiulis, solidus verslininkas, apžergęs pripučiamąjį bananą ir išsišiepęs ligi ausų, skrodžia ežero vandenis.
„Mums šita žemė labai brangi. Prisimenu, kaip močiutė rodydavo vietas, kur bėgdavo slėptis nuo bombardavimo. Senelių slėptuvę parodėme ir savo vaikams. Žinau, iš kurios pusės atėjo banditai, kaip įkišo mano dėdę ir tetą į rūsį, kaip juos mušė. Mūsų giminė už šios sodybos išlikimą kone krauju kovojo. Čia mums miela kiekviena smulkmena. Atsikeliu rytą ir žinau, kad kluone ant sijos tupės pelėda, parskridusi po naktinio žygio. Pamenu, per mamos mirties metines į kiemą buvo užsukusios kelios stirnos. Ši vieta visais metų laikais mus kuo nors nustebina.
O dėl esminių lietuvių grįžimo į gamtą priežasčių, manau, kad neprisilietęs prie žemės žmogus negali pajausti savęs, suvokti savo vietos šiame pasaulyje. Kiti iščiustytus sklypus perka už didžiulius pinigus, bet man atrodo, kad tik įdėjęs daug darbo gali pajusti, kaip toji aplinka tampa tau artima, kaip ji tave globoja. Juk tik būdamas gamtoje išgirsti pats save, pabūni su savimi. Jei ne sodyba, jausčiausi apvogta miesto, beprasmio priverstinio bendravimo. Aišku, galima, laisvalaikiu nusipirkti bilietą į kiną ir pasėdėti kėdėje – seanso metu ji bus tavo. Bet lietuviams reikia gamtos. Net mane, pirma nemėgusią žemės darbų, vis labiau vilioja kaimas. Smagu ką nors naujo pasodinti – neseniai Roko Petkevičiaus tėvas padovanojo nuostabių irisų daigų. Čia žaliuoja medžiai, auginti mano tėvo ir mamos. Išėjusi į kiemą juos prisimenu, pamąstau, apie ką jie galėjo galvoti juos puoselėdami. Tėvų nebėra su mumis, o medžiai liko. Jeigu senelis ar prosenelis būtų gyvenę vien ta diena, viso šito nebūtume turėję.
Dauguma čia vešančių augalų primena ir mano draugus. Esame susitarę: jokių dovanų – verčiau prasidėjus sezonui kiekvienas atveš po kokį augalą. Gerai žinau, kas kieme pasodino sausmedį, gluosnį ar rododendrą.“
Gyvenimas atsipalaidavus
Vos penkiasdešimt kilometrų skiria medikės Audronės Stankevičienės ir jos gyvenimo draugo Aurelijaus butą ir sodybą. Tiksliau, prieš ketverius metus įsigytą nedidelį medinį dvarą, iškilusį dar 1900 metais. Pavasarį, kai tik atšyla, šeimos gyvenimo būdas pasikeičia: pora keliasi gyventi į gamtos prieglobstį, kartu pasiima ir penkiametį sūnų Domą. Tuomet Audronės vyresnėlis, septyniolikmetis Linas Antanas, pasijunta savarankiškas: kol baigiasi mokslai, lieka mieste ir tobulina kulinarinius sugebėjimus, virdamas sau pietums makaronus arba koldūnus.
Buvusi aktyvi įvairių kultūrinių renginių lankytoja Audronė visiškai jų nepasiilgsta – iškart po darbų spaudžia greičio pedalą ir lekia, kur laukia keturi jos vyrai: sūnūs, draugas, tėvas. Dažniausiai jai tenka pasirūpinti vakariene. Tačiau prie stalo tuos alkanus vyrus prisišaukti ne taip lengva, jei daugiau nei 300 kvadratinių metrų ploto name visi išsiskirstę po atskirus kambarius. Arba jei vienas kuris maudosi nedideliame tvenkinyje, kitas vaikštinėja po šimtametį sodą, trečias važinėjasi dviračiu, ketvirtas sukiojasi medinėje pirtyje. Veiklos dabartiniams senojo dvaro gyventojams tikrai pakanka. O jei dar prisimena netoliese esantį nedidelį oro uostą ir nusprendžia paskraidyti malūnsparniu, paplaukioti valtimi greta tyvuliuojančiame ežere... Arba žiemą atlėkę į sodybą sumano pačiuožinėti ant tvenkinio ar pasivažinėti arklių tempiamomis rogėmis – dėl šito tereikia susitarti su kaimynais. Su jais draugauti visada verta. Kad ir todėl, jog iš jų galima nusipirkti šviežio pieno mažajam Domui.
„Vasarą mieste man neįdomu, – prisipažįsta Audronė. – Tai ypač aiškiai suvokiau gimus sūnui: jis pasirodė esąs gana įnoringas vaikas, mokantis pareikšti savo teises ir trokštantis bendrauti. Todėl po darbo visada skubu namo, o vasarą – į sodybą, kur galiu mėgautis ramybe. Čia prie nieko nereikia derintis. Juk mieste nepradėsi šeštą ryto burzginti dulkių siurblio. Tiesa, man taip retai nutinka. Tiesiog čia kitoks gyvenimas, apsuptas gamtos, kupinas gryno oro. Tikrai nebejaučiu poreikio kiekvieną vakarą važiuoti į kokį nors renginį ar koncertą. Manau, tai ateina su amžiumi. Dabar turiu rimtesnės veiklos. Pavyzdžiui, paskaityti Domui pasaką.“
Jeigu kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną. Pasiilgę draugai nebelaukia, kol pora juos aplankys, – patys atvyksta į netoli Vilniaus esantį dvarelį. Jame labai demokratiška atmosfera. Niekas neprašo, kad kas nors pultų jų linksminti, – kiekvienas susigalvoja sau pramogų. O jei šeimininkei „nekalbadienis“ ir ji mieliau skaito knygą nei bendrauja, svečiai nepyksta – leidžia laiką atskirai. Kadangi kaimo gyventojams įprasta anksti gultis ir anksti keltis, ypač mažajam Domui, niekas nesistebi, jei draugai jau devintą valandą paliekami vakaroti vieni.
Mieste užaugusių, aktyvių, darbus ir butą pačiame centre turinčių šio nedidelio dvaro savininkų nevargina kasdienės kelionės pirmyn atgal. Juo labiau kad jas su kaupu atperka gyvenimo nuošalioje sodyboje privalumai. Netgi kai lauke lyja ir šalta, smagu tiesiog įsitaisyti kokiame jaukiame kampelyje ir ką nors paskaityti.
„Čia galime atsipalaiduoti. Neturime daržų, kuriuos reikėtų prižiūrėti, žolei pjauti nusipirkome traktoriuką. Sodyboje paprastai neatostogaujame. Kai nereikia į darbus, važiuojame pailsėti kur nors prie Baltijos jūros arba keliaujame į kitas šalis.“
Mergaičių vakarėliai
Kai atvykstame į drabužių dizainerės, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėjos Jolantos Talaikytės vasaros poilsio vietą, jos devynmetis sūnus Jokūbas pagaliu žarsto baigiantį išblėsti laužą – išvakarėse čia švęstos jo močiutės Veronikos vardinės. O dieną prieš tai – mamos gimtadienis. Todėl galima sakyti, kad sodyba Eitminų kaime netoli Vilniaus mačiusi daug linksmų akimirkų.
Jolanta su vyru architektu Vytautu Naudžiūnu nėra uždari – dažnai ir patys ilgais vasaros savaitgaliais važiuoja pasisvečiuoti pas draugus į sodybas. Žinoma, nepamiršta pasiimti ir Jokūbo.
Jie neprisiriša prie vienos vietos, kaip kartais nutinka nuosavų vasarviečių savininkams. Gal todėl, kad oficialiai šios valdos – Jolantos mamos nuosavybė. Prieš dvidešimt metų moteris su vyru pasirodė esą gana įžvalgūs: kai vilniečiams buvo dalijami kolektyviniai sodai, dizainerės tėvai nusprendė, kad jiems reikia daugiau – nusipirko apleistą kaimo namą su žeme ir prikėlė jį naujam gyvenimui. Prie to nemažai prisidėjo ir pati dizainerė. Iki šiol ji rūpinasi sodybos aplinka: puoselėja gėles, pjauna žolę, karpo gyvatvorę, meniškai apipavidalina senus pastatus. Pavyzdžiui, prikalė raižytos spintos rėmą prie buvusio tvarto sienos, iš lauko akmenų sumūrijo laužavietę, dažais išpurškė ornamentą ant kluono durų. Jolantai nesudėtinga pačiai suremontuoti tai, ko tradiciškai žmonos prašo vyrų. Gal todėl, kad sodyboje karaliauja moterys: ji, mama, sesuo, o vyras labiau mėgsta su sūnumi po miškus vaikščioti nei kirviu mojuoti.
„Anksčiau čia atvažiavę labai daug dirbdavome, dabar dažniau ilsimės, – pripažįsta dizainerė. – Nors gera pakeisti veiklą – fizinis krūvis padeda pailsinti galvą. Mėgstu tiesiog išsitiesti hamake su knyga. Kartais kieme pasistatome palapinę ir joje kuriame Maroką: prisiklojame kilimų, prisinešame pagalvėlių ir vakarojame iki vidurnakčio prie žvakių bei vyno. Tokioje aplinkoje mėgstame rengti mergaičių vakarėlius su šampanu. Kai pradedame liepą švęsti draugių gimtadienius, baigiame tik rugsėjį. Aišku, ir su vyrais gera pasėdėti, bet širdingai pašnekėti su visomis reikiamomis intonacijomis ir niuansais moteriškoje kompanijoje daug smagiau.“
Jolanta gali būti rami, kad sūnus atostogas leidžia ne ant asfalto, o ir pati sodyboje dažnai lieka nakvoti. Jeigu prireikia nulėkti iki darbo, automobiliu miestą pasiekia per 15 minučių. Vaiko atostogas su močiute paįvairina išvykos prie jūros su tėvais, pas jų draugus ar į kokią užsienio šalį. „Mano šeima keliaujanti – neužsisėdime vienoje vietoje. Pavyzdžiui, turime bičiulius, kurių sodyboje dvidešimt metų kartu švenčiame Jonines ir Kalėdas. Pas juos jaučiamės jau kaip savi.
Beveik visi mūsų draugai turi nuosavas vasarvietes. Daug kam norisi pabūti gamtoje, išvežti iš miesto vaikus, o ir šiaip – senstame: siela trokšta vis daugiau ramybės, tylos, traukia pasivaikščioti po mišką, gryname ore paskaityti knygą. Miesto tempas pradeda varginti. Anksčiau savaitgaliais lėkdavau į įvairius atidarymus, uždarymus, teatrus, parodas; dabar tik ir laukiu, kada greičiau galėsiu išvažiuoti, įkvėpti gryno oro, pasidairyti į gandralizdžius. Nesvarbu, kad čia nėra jokių patogumų (dar nespėjome įsirengti). Kol kas prausiamės pirtyje, einame maudytis į tvenkinį netoliese, vandenį semiame iš šulinio ir mums labai smagu. Juk visą vasarą išbūti mieste neįmanoma, nors jame esu gimusi ir augusi. Matyt, gamta šaukia. Prie to turbūt prisideda ir vaikystėje pas močiutes prabėgusios vasaros. Kai pagalvoju, galėčiau net visam laikui persikelti į kaimą, tik tada norėčiau naudotis patogumais.“
Šeimos saugoma oazė
Laidos „Žurnalisto tyrimas“ autorė ir vedėja Rūta Sinkevičienė su gyvenimo draugu Jurijumi, šešiolikmečiu sūnumi Rimu ir visa brolio šeima vasarą dažnai tampa tikrais kaimiečiais – nedaug tėra civilizacijos patogumų sodyboje prie pat Žverno ežero Molėtų rajone. Jų paaugliai vaikai – jau penkta karta, vasarojanti toje pačioje vietoje.
Kadaise, kai kaimo gyventojams buvo skirstomi sklypai, Rūtos prosenelis, turėjęs kalvę, vienintelis liko patenkintas vieta pakrantėje. Kaimynams ji atrodė visiškai nepatogi: vėjai pučia, gyvulių nėra kur ganyti... O dabar kalvio palikuonys labiausiai džiaugiasi didžiule nuošalia erdve, nuostabiu ežeru, gerą aurą turinčia bei šeimos istoriją menančia vieta. „Lietuvoje daug turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti pasakiškas salas kur nors užsienyje, bet pas mus tokių nuošalių kampelių mažai likę. Mano draugės čia drąsiai vaikšto nuogais papais“, – šypsosi televizijos žurnalistė.
Ši vieta tarsi magnetas traukia šeimininkų draugus. Juos masina ne tik gamtos grožis, švarus vanduo, ramybė – Rūta ir jos draugas moka bičiuliams rengti pramogas. Apie tai byloja ne tik pakrantėje stovintis medinis kubilas, kuriame pasišildžius vėsesniu oru malonu pūkštelėti į ežerą, bet ir atkabinamas liepto galas. Tai visai nemenka medinė aikštelė, galinti atsiskirti ir, varoma motoro, Žverno viduryje virsti nediduke šokių sale, pokylio vieta ar net nuošaliu miegamuoju po atviru dangumi...
Jei ketinama kaip reikiant pasilinksminti, katerių ir vandens motociklų aptarnavimo centro savininkas Jurijus čia suveža visą pramogoms skirtą inventorių. Tuomet reikia pamatyti, kaip koks nors bičiulis, solidus verslininkas, apžergęs pripučiamąjį bananą ir išsišiepęs ligi ausų, skrodžia ežero vandenis.
„Mums šita žemė labai brangi. Prisimenu, kaip močiutė rodydavo vietas, kur bėgdavo slėptis nuo bombardavimo. Senelių slėptuvę parodėme ir savo vaikams. Žinau, iš kurios pusės atėjo banditai, kaip įkišo mano dėdę ir tetą į rūsį, kaip juos mušė. Mūsų giminė už šios sodybos išlikimą kone krauju kovojo. Čia mums miela kiekviena smulkmena. Atsikeliu rytą ir žinau, kad kluone ant sijos tupės pelėda, parskridusi po naktinio žygio. Pamenu, per mamos mirties metines į kiemą buvo užsukusios kelios stirnos. Ši vieta visais metų laikais mus kuo nors nustebina.
O dėl esminių lietuvių grįžimo į gamtą priežasčių, manau, kad neprisilietęs prie žemės žmogus negali pajausti savęs, suvokti savo vietos šiame pasaulyje. Kiti iščiustytus sklypus perka už didžiulius pinigus, bet man atrodo, kad tik įdėjęs daug darbo gali pajusti, kaip toji aplinka tampa tau artima, kaip ji tave globoja. Juk tik būdamas gamtoje išgirsti pats save, pabūni su savimi. Jei ne sodyba, jausčiausi apvogta miesto, beprasmio priverstinio bendravimo. Aišku, galima, laisvalaikiu nusipirkti bilietą į kiną ir pasėdėti kėdėje – seanso metu ji bus tavo. Bet lietuviams reikia gamtos. Net mane, pirma nemėgusią žemės darbų, vis labiau vilioja kaimas. Smagu ką nors naujo pasodinti – neseniai Roko Petkevičiaus tėvas padovanojo nuostabių irisų daigų. Čia žaliuoja medžiai, auginti mano tėvo ir mamos. Išėjusi į kiemą juos prisimenu, pamąstau, apie ką jie galėjo galvoti juos puoselėdami. Tėvų nebėra su mumis, o medžiai liko. Jeigu senelis ar prosenelis būtų gyvenę vien ta diena, viso šito nebūtume turėję.
Dauguma čia vešančių augalų primena ir mano draugus. Esame susitarę: jokių dovanų – verčiau prasidėjus sezonui kiekvienas atveš po kokį augalą. Gerai žinau, kas kieme pasodino sausmedį, gluosnį ar rododendrą.“
Gyvenimas atsipalaidavus
Vos penkiasdešimt kilometrų skiria medikės Audronės Stankevičienės ir jos gyvenimo draugo Aurelijaus butą ir sodybą. Tiksliau, prieš ketverius metus įsigytą nedidelį medinį dvarą, iškilusį dar 1900 metais. Pavasarį, kai tik atšyla, šeimos gyvenimo būdas pasikeičia: pora keliasi gyventi į gamtos prieglobstį, kartu pasiima ir penkiametį sūnų Domą. Tuomet Audronės vyresnėlis, septyniolikmetis Linas Antanas, pasijunta savarankiškas: kol baigiasi mokslai, lieka mieste ir tobulina kulinarinius sugebėjimus, virdamas sau pietums makaronus arba koldūnus.
Buvusi aktyvi įvairių kultūrinių renginių lankytoja Audronė visiškai jų nepasiilgsta – iškart po darbų spaudžia greičio pedalą ir lekia, kur laukia keturi jos vyrai: sūnūs, draugas, tėvas. Dažniausiai jai tenka pasirūpinti vakariene. Tačiau prie stalo tuos alkanus vyrus prisišaukti ne taip lengva, jei daugiau nei 300 kvadratinių metrų ploto name visi išsiskirstę po atskirus kambarius. Arba jei vienas kuris maudosi nedideliame tvenkinyje, kitas vaikštinėja po šimtametį sodą, trečias važinėjasi dviračiu, ketvirtas sukiojasi medinėje pirtyje. Veiklos dabartiniams senojo dvaro gyventojams tikrai pakanka. O jei dar prisimena netoliese esantį nedidelį oro uostą ir nusprendžia paskraidyti malūnsparniu, paplaukioti valtimi greta tyvuliuojančiame ežere... Arba žiemą atlėkę į sodybą sumano pačiuožinėti ant tvenkinio ar pasivažinėti arklių tempiamomis rogėmis – dėl šito tereikia susitarti su kaimynais. Su jais draugauti visada verta. Kad ir todėl, jog iš jų galima nusipirkti šviežio pieno mažajam Domui.
„Vasarą mieste man neįdomu, – prisipažįsta Audronė. – Tai ypač aiškiai suvokiau gimus sūnui: jis pasirodė esąs gana įnoringas vaikas, mokantis pareikšti savo teises ir trokštantis bendrauti. Todėl po darbo visada skubu namo, o vasarą – į sodybą, kur galiu mėgautis ramybe. Čia prie nieko nereikia derintis. Juk mieste nepradėsi šeštą ryto burzginti dulkių siurblio. Tiesa, man taip retai nutinka. Tiesiog čia kitoks gyvenimas, apsuptas gamtos, kupinas gryno oro. Tikrai nebejaučiu poreikio kiekvieną vakarą važiuoti į kokį nors renginį ar koncertą. Manau, tai ateina su amžiumi. Dabar turiu rimtesnės veiklos. Pavyzdžiui, paskaityti Domui pasaką.“
Jeigu kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną. Pasiilgę draugai nebelaukia, kol pora juos aplankys, – patys atvyksta į netoli Vilniaus esantį dvarelį. Jame labai demokratiška atmosfera. Niekas neprašo, kad kas nors pultų jų linksminti, – kiekvienas susigalvoja sau pramogų. O jei šeimininkei „nekalbadienis“ ir ji mieliau skaito knygą nei bendrauja, svečiai nepyksta – leidžia laiką atskirai. Kadangi kaimo gyventojams įprasta anksti gultis ir anksti keltis, ypač mažajam Domui, niekas nesistebi, jei draugai jau devintą valandą paliekami vakaroti vieni.
Mieste užaugusių, aktyvių, darbus ir butą pačiame centre turinčių šio nedidelio dvaro savininkų nevargina kasdienės kelionės pirmyn atgal. Juo labiau kad jas su kaupu atperka gyvenimo nuošalioje sodyboje privalumai. Netgi kai lauke lyja ir šalta, smagu tiesiog įsitaisyti kokiame jaukiame kampelyje ir ką nors paskaityti.
„Čia galime atsipalaiduoti. Neturime daržų, kuriuos reikėtų prižiūrėti, žolei pjauti nusipirkome traktoriuką. Sodyboje paprastai neatostogaujame. Kai nereikia į darbus, važiuojame pailsėti kur nors prie Baltijos jūros arba keliaujame į kitas šalis.“
