Anksti tėvų netekusiai „Mis laikinoji sostinė 99“ Aušrai Paškauskaitei dar didesnis smūgis buvo žinia, kad gimdytojų žudikas - jos tikrasis brolis. „Laimė, likimas vis atsiųsdavo gerų žmonių, kurie mane palaikė, o žaizdas užgydė... meilė.“
Ne smalsumo vedami susitikome su „Mis laikinoji sostinė 99“ Aušra Paškauskaite. Kai kam jos istorija gali būti pamoka, kad gali išduoti patys artimiausi žmonės. Kitiems tai bus paskata nepasiduoti sunkiomis gyvenimo minutėmis, nes sakoma, jog Dievas neduoda sunkesnių išbandymų nei žmogus gali pakelti...
Po skaudžios tragedijos, kurią išgyveno sportinių šokių čempionė Aušra Paškauskaitė, jau prabėgo dešimt metų. Tada merginai dar nebuvo šešiolikos, bet ji nepalūžo ir dabar gyvena stengdamasi nesidairyti į praeitį. Kuria planus apie savo šokių studiją ir asmeninį gyvenimą, tačiau tos gegužės dvidešimt ketvirtosios, sako, niekada nepamiršianti.
Tą vakarą į namų duris pasibeldę prokuratūros darbuotojai pranešė kraupią žinią: Aušros tėvai rasti nužudyti automobilyje netoli Kauno. „Tada dar nesuvokiau, kad tapau našlaitė, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Laidotuvės, kriminalistų apklausos, baisi nežinia, kas ir kodėl nužudė mano tėvus, kurie niekada neturėjo jokių priešų, brolio aferos - visa tai prisimenu kaip slogų sapną. Tik po kurio laiko, kai praėjo šokas, supratau, kokia esu nesavarankiška. Apėmė panika - kaip gyvensiu toliau? Juolab kad net gyventi neliko kur. Brolis iššvaistė visą tėvų sukauptą turtą, o namą įkeitė už skolas.“
Nenorėjo niekam būti našta
Aušra nelinkusi prisiminti pragaru virtusio gyvenimo. „Niekada neverkšlenau, nenustojau šypsotis ir nepraradau gyvenimo džiaugsmo. Turbūt šias savybes įskiepijo tėvai. Daugelis manęs klausia, kaip galiu šypsotis po tokios tragedijos. Bet aš tokia: nemėgstu savo skausmo ir sunkumų užkrauti kitiems. Kai visko prisikaupdavo per daug, išsiverkdavau įsikniaubusi į pagalvę, o paskui lyg niekur nieko eidavau iškelta galva. Gal todėl nenorėjau likti gyventi su močiute ar tėvų giminėmis, būti našta ar jausti užuojautos kupinos žvilgsnius. Nors iš savų man padėjo tik mamos mama, dar tėčio brolis (jis netrukus mirė).
Matyt, esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes juodais gyvenimo tarpsniais likimas atsiųsdavo gerų žmonių. Dar prieš parduodant namą iš varžytinių, mane priėmė gyventi mano buvusio draugo šeima. „Nors mudviejų keliai vėliau išsiskyrė, su jo tėvais iki šiol sutariame ir gražiai bendraujame. Auksinės širdies žmonės“, - pasakoja mergina.
Viena bėda nevaikšto
Sakoma, nelaimė viena nevaikšto - netrukus po tėvų mirties Aušrą paliko ir jos šokių partneris. „Kai vieną dieną pamačiau jį prie durų slenksčio su gėlių puokšte, širdis nusirito į kulnis. Nuojauta neapgavo. Išsiskyrėme gražiuoju, nes jis norėjo tęsti šokėjo karjerą, o mano finansinė padėtis tuo metu buvo nekokia. Neturėjau pinigų, kad galėčiau sumokėti už treniruotes užsienyje, pasirengti konkursams - šokiai brangiai kainuoja. O kiek ašarų tada praliejau! Šokiai - mano gyvenimo aistra.“
Paklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas tapus „Mis laikinoji sostinė 99“, Aušra prasitarė, kad pati nė už ką nebūtų dalyvavusi šiame konkurse. „Pamenu, mane užregistravo šokių mokytojai Norvaišos. Pati tikrai nebūčiau sumaniusi, net minčių tokių nekilo, bet Jūratė Norvaišienė atėjo ir pasakė: „Mama visada svajojo tave išvysti ant pakylos. Ji būtų labai laiminga. Nejau atsisakysi?!“ Neatsisakiau. Nors po tėvų mirties nebuvo praėję nė metų, išėjau į sceną plačiai šypsodamasi. Nenorėjau nuliūdinti mamos, kuri, tikėjau, mane stebi iš aukštai. Visada jaučiu savo angelą sargą esant šalia.“
Įtarimai pasitvirtino
Buvo laikas, kai Aušra gyveno iš penkių šimtų litų pašalpos per mėnesį. Krūpteli prisiminusi gyvenimą namuose, kuriuose po tėvų mirties siautėjo jos brolis. „Baisiausia būdavo, kai jis parsivesdavo įvairaus plauko draugų ir lėbaudavo iki paryčių. Bijodavau užmigti, kad kas nors neįeitų į mano kambarį. Miegodavau apsirengusi, kad prireikus galėčiau išbėgti. Manau, draugeliai broliu naudojosi, jiems terūpėjo pinigai, kuriuos jis švaistė į dešinę ir į kairę. Nors mudu su broliu tėvai auklėjo vienodai, mums abiem netrūko meilės, jis nuo paauglystės kėlė daug rūpesčių, bėgdavo iš namų. Tėvai dėl to labai išgyveno. Kartais imu galvoti, gal tai - giminės karma? Pamenu, po tėvų mirties močiutė pasakė: „Juos pražudė pinigai.“
Kriminalistai ketverius metus nerado tėvų žudikų. Pradėjau dėlioti faktus, atkurti praeities įvykius - mėginau rasti atsakymą, kuris nedavė ramybės visą tą laiką. Baisiausia buvo tai, jog įtarimas krito ant mano brolio, kuris tuo metu kalėjo už kitus nusižengimus. Kreipiausi į policiją prašydama, kad ji išsklaidytų arba patvirtintų mano abejones. Pasirodo, neklydau - brolis prisipažino nužudęs tėvus. Nors reikėjo labai daug vidinės stiprybės, išdrįsau nueiti į kalėjimą ir pažiūrėti jam į akis. Ėjau ne smerkti, tenorėjau paklausti: kodėl? Iki šiol ausyse skamba jo žodžiai: „Dėl pinigų.“
Aušros broliui Audriui kalėti liko dar šešeri metai. „Nors nejaučiu jam neapykantos, vis tiek jau nieko nebepakeisi, norėčiau, kad mūsų keliai niekada nesusikirstų. Būtų pernelyg skaudu, atsivertų žaizdos, kurias apgydė laikas.“
Laimingos pabaigos lietuviams nepatinka
Išsigydyti žaizdas Aušrai padėjo ir prieš ketverius metus aplankiusi meilė, tačiau apie savo mylimąjį motociklų lenktynininką Gediminą mergina nelinkusi atvirauti. Prasitarė, kad jis labai panašus į jos tėtį...
„Po vieno interviu, kuriame buvau pernelyg atvira ir pasidalijau savo laime, internete pasipylė žeidžiantys atsiliepimai. Nenoriu girtis, kokia esu laiminga, nes tos rašliavos mane pribloškė - supratau, kad lietuviams nepatinka laimingos pabaigos. Keistas lietuviškas būdas mėgautis kito nelaimėmis. Gerai tada, kai blogai kaimynui. Galbūt tai guodžia tuos, kuriems gyvenime dar labiau nesiseka, - atsidūsta. - Galiu pasakyti, jog tai - žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą. Bet niekada nežinai, kaip gali pasisukti likimas. Jis nenuspėjamas. Žaviuosi žmonėmis, kurie kažko siekia, turi gyvenimo tikslą. Todėl mylimojo nė nemėginu atkalbėti nuo rizikingo sporto.“
Nori turėti gražią šeimą
Dabar Aušra gyvena mintimis apie savo šokių studiją. „Tai - mano svajonė, bet ne vienintelė, nes idėjų ir planų turiu begalę. Žinau, ką reiškia dirbti nemielą darbą, todėl vėl grįžau prie šokių, kurie jau tapo mano gyvenimo būdu. Kol kas mokau pradinių klasių mokinukus linijinių šokių. Noriu įkurti studiją, kurioje galėtų mokytis visi norintieji šokti, bet neturintys šokių partnerio. Todėl pasirinkau būtent linijinius šokius, kur mokoma šokti ne poromis, o po vieną. Iš patirties žinau, kad daugeliui moterų daug lengviau būtų į šokių studiją atitempti dramblį, o ne savo antrąją puselę (juokiasi).
Noriu pradėti naują gyvenimą. Net nusikirpau ilgas garbanas. Sakoma, tai simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią. O užvis labiausiai svajoju apie gražią šeimą, vaikus. Norėčiau susilaukti dvynukų. Svajoju turėti tai, ko pati anksti netekau ir ko man visada labai trūko...“
