Vaida iš tų merginų, kurios gyvenimas Lietuvoje narstomas po kaulelį. Vieniems įdomu, iš kur pas ją prabangūs daiktai, kitiems – su kuo ji susitikinėja, tretiems – kiek gi plastinių operacijų pasidarė?..
Vaida, tiesa, kad šiuo metu esi įsimylėjusi, o tavo išrinktasis – aktorės Eglės Jackaitės brolis?
Tikrai (juokiasi)?! Eglė turi du brolius... O apie kurį tu klausi?
Apie tą, su kuriuo ilsėjotės Austrijoje...
Ar tikrai reikia apie tai kalbėti? Dabar pusė Lietuvos neramiai miegos (juokiasi). Italijoje tikrai buvau su draugais ir turėjau puikų pagalbininką, kuris mokė mane čiuožinėti (juokiasi).
Nejaugi jis iš tikrųjų tik pagalbininkas?
Jis man įvairiuose reikaluose padeda, pataria. Labai smagu turėti draugą – visų galų meistrą. Be to, galiu jam ir pasiguosti. Jei reikia, ir petį duoda atsiremti (juokiasi).
Gal jau ir vestuvėmis kvepia?
Kodėl mane laidoji anksčiau laiko?! Aš dar noriu pagyventi (juokiasi)!
Na, bent pasakyk, ar šiuo metu jautiesi įsimylėjusi?
Sako, pavasarį visi įsimyli (juokiasi). O jeigu taip sąžiningai, aš jau nelabai žinau, kas yra meilė. Ko gero, be proto įsimylima tik paauglystėje. Pamenu, prieš septynerius metus tiek kankinausi dėl meilės, taip ją sureikšmindavau ir išgyvendavau dėl jos, o dabar visai kitaip žiūriu į tokias pat situacijas. Ir nežinau, kas tai – ar aš mažiau myliu, ar tiesiog pradėjau viską kitaip vertinti. Jau pati nebesuprantu, kaip iš tiesų yra. Neturiu atsakymo į tavo klausimą, nes negaliu sakyti, kad esu be proto įsimylėjusi, bet negaliu sakyti ir kad nieko nejaučiu... Ko gero, dabar esu per daug užsiėmusi, kad mintys suktųsi vien tik apie meilę. Jau neįsivaizduoju tokių dalykų, kad prieš pasimatymą drebėtų iš jaudulio rankos, reiktų galvoti, ką pasakyti, kuo apsirengti, kaip save pateikti ir panašiai... Dabar tokie dalykai kelia juoką.
Gal dėl to, kad dabar iki kaklo turi kitos veiklos: tapai direktore, o ir grožio salono atidarymas jau ant nosies?
Iš tiesų dabar užimu labai įpareigojančias pareigos (juokiasi). Nors, tiesą sakant, nuėjus į „Sodrą“ tvarkyti dokumentų širdis tikrai drebėjo – pajutau didžiulę atsakomybę. Supratau, kad nuo šiol daugiau negalėsiu gyventi vėjavaikiškai. Jei anksčiau šaudavo į galvą ir tą pačią minutę kur nors skrisdavau, tai dabar taip elgtis nebegalėsiu. Direktorės pareigos užkrovė didžiulę atsakomybę. Bet nieko – malonu.
Vadinasi, dabar daugiau laiko praleisi Lietuvoje?
Dabar nebesu laisva – kaip ir didžioji dalis Lietuvos piliečių turiu dirbti aštuonias valandas per dieną. Niekur nedingsiu, turėsiu būti Lietuvoje. Bet tikiu, kad viskas nuo norų ir pastangų priklauso, jei bus noro – vėl galėsiu važiuoti Milaną.
Prieš pokalbį juokavai, kad pakeitei profesiją – tapai statybininke. Negi iš tiesų pati viskuo rūpiniesi?
Kadangi šie grožio namai pirmasis mano rimtas projektas, todėl labai daug laiko praleidžiu statybose. Man viskas labai įdomu ir smalsu. Buvo labai juokinga, kai atvažiavęs elektros tinklų inžinierius stovėdamas priešais mane klausė, kur yra darbų vadovas. Aš jam sakau: „Jūs su manimi kalbate.“ Jis žiūri, purto galvą ir kartoja: „Ne, man reikia jūsų darbų vadovo.“ Žmogus ilgai negalėjo patikėti, kad visus techninius dalykus reiks aptarti su manimi. Bet, kai pamatė, kad į viską esu įsigilinusi ir viską suprantu – pradėjo pasitikėti. Man tai nauja sritis, bet jau jaučiu, kad joje manęs jau niekas neapgautų.
Vaida, kodėl nusprendei atidaryti grožio namus, o ne, tarkime, modelių namus?
Turiu šokių tokių reikalų ir su modeliais, bet apie tai kalbėti dar anksti. Gal nuskambės keistai, bet grožio namus atidariau norėdama, kad vieni geriausių Šiaulių meistrų būtų vienoje vietoje. Kadangi pati labai dažnai lankausi grožio salonuose – pavargau lakstyti iš vieno miesto galo į kitą. Todėl vieną dieną ir nusprendžiau, kad viskas turi būti vienoje vietoje.
Ar ne per didelė prabanga atsidaryti grožio namus sau?
Bet juk ir kiti tame salone galės lankytis (juokiasi). Draugai labai ilgai įkalbinėjo, neatsilaikiau ir nusprendžiau jų paklausyti. O jei rimtai, tai šis salonas tikrai ne tik man. Jis visiems, kam reikia kokybės, profesionalumo ir jaukios aplinkos. Kurdama aplinką ir interjerą labai stengiausi padaryti taip, kad žmogus, užbėgęs pasigražinti, jaustųsi kaip namie. Kad būtų jauku ir patogu.
Jei atvirai, tikėjausi, kad viskas bus daug lengviau ir paprasčiau – nemaniau, kad tiek daug jėgų atims visokie higienos, elektros, vandens reikalavimai. Tačiau, kai matai, kad viskas juda į priekį, eini toliau. Aš esu labai užsispyrusi: kuo sunkiau, tuo man įdomiau. Aišku, būdavo akimirkų, ypač kai diena iš dienos teko varstyti valstybinių įstaigų duris, kai norėdavosi viską mesti. Bet kažkaip vis pavykdavo su savimi susitarti.
Nebijai, kad visi vėl pradės svarstyti, iš kurgi pas tokią jauną merginą šitiek pinigų?
Suprantu. Lietuviai tokie jau yra – mieliau skaičiuoja kitų pinigus nei savo. Ir jei jauna mergina gali nusipirkti brangesnių daiktų – iš karto prisigalvoja visokių dalykų. Bet juk šiais laikais galima bendradarbiauti su bankais ir gauti paskolą! Dabar nebe tie laikai, kad nekilnojamąjį turtą būtų galima nusipirkti už sutaupytus pinigus.
Kaip jautiesi, kai matai, kad internautai diskutuoja, kurios tavo veido ir kūno dalys natūralios, o kurios padailintos plastikos chirurgų?
Tokie jau tie lietuviai – geriau negu aš žino, ką pasikeičiau, kuo užsiimu. Pripratau prie visokių apkalbų, aptarinėjimų, kaip atrodau, ką veikiu. Praėjo tie laikai, kad nervinčiausi dėl įvairiausių smulkmenų. O šiaip, man atrodo, kad nieko nėra banaliau, kaip aptarinėti savo plastines operacijas. Man juokinga ši tema. Viskas, ką keičiau, – matosi. Kaip dėl veido korekcijų? Man atrodo, kad dar ne tas amžius, kad reiktų jį tobulinti (juokiasi). Kiek žinau, tokius dalykus reiktų pradėti nuo keturiasdešimties.
Primink dar kartą, ką gi tu veiki Italijoje, nes Lietuvoje kuriamos įvairios legendos apie tavo modelio darbą?
Apie savo darbą esu pasakojusi tūkstantį kartų, bet žmonės vis tiek mėgsta interpretuoti viską savaip. Jiems sunku patikėti, kad jauna mergina gali užsidirbti pati. Nuo paauglystės Milane dirbau modeliu, tik niekada nežiūrėjau į šį darbą rimtai, jo nesureikšmindavau, todėl niekada nevadinau savęs tikru modeliu. Nors kodėl gi ne? Ką man modelio duomenų trūkta, esu kreiva šleiva? Norisi konkrečiai žinoti, ką veikiu? Dalyvauju įvairiose parodose, pristatymuose, privačiuose vakarėliuose – kiek žinau, tą daro visi modeliai.
Vaida, tiesa, kad šiuo metu esi įsimylėjusi, o tavo išrinktasis – aktorės Eglės Jackaitės brolis?
Tikrai (juokiasi)?! Eglė turi du brolius... O apie kurį tu klausi?
Apie tą, su kuriuo ilsėjotės Austrijoje...
Ar tikrai reikia apie tai kalbėti? Dabar pusė Lietuvos neramiai miegos (juokiasi). Italijoje tikrai buvau su draugais ir turėjau puikų pagalbininką, kuris mokė mane čiuožinėti (juokiasi).
Nejaugi jis iš tikrųjų tik pagalbininkas?
Jis man įvairiuose reikaluose padeda, pataria. Labai smagu turėti draugą – visų galų meistrą. Be to, galiu jam ir pasiguosti. Jei reikia, ir petį duoda atsiremti (juokiasi).
Gal jau ir vestuvėmis kvepia?
Kodėl mane laidoji anksčiau laiko?! Aš dar noriu pagyventi (juokiasi)!
Na, bent pasakyk, ar šiuo metu jautiesi įsimylėjusi?
Sako, pavasarį visi įsimyli (juokiasi). O jeigu taip sąžiningai, aš jau nelabai žinau, kas yra meilė. Ko gero, be proto įsimylima tik paauglystėje. Pamenu, prieš septynerius metus tiek kankinausi dėl meilės, taip ją sureikšmindavau ir išgyvendavau dėl jos, o dabar visai kitaip žiūriu į tokias pat situacijas. Ir nežinau, kas tai – ar aš mažiau myliu, ar tiesiog pradėjau viską kitaip vertinti. Jau pati nebesuprantu, kaip iš tiesų yra. Neturiu atsakymo į tavo klausimą, nes negaliu sakyti, kad esu be proto įsimylėjusi, bet negaliu sakyti ir kad nieko nejaučiu... Ko gero, dabar esu per daug užsiėmusi, kad mintys suktųsi vien tik apie meilę. Jau neįsivaizduoju tokių dalykų, kad prieš pasimatymą drebėtų iš jaudulio rankos, reiktų galvoti, ką pasakyti, kuo apsirengti, kaip save pateikti ir panašiai... Dabar tokie dalykai kelia juoką.
Gal dėl to, kad dabar iki kaklo turi kitos veiklos: tapai direktore, o ir grožio salono atidarymas jau ant nosies?
Iš tiesų dabar užimu labai įpareigojančias pareigos (juokiasi). Nors, tiesą sakant, nuėjus į „Sodrą“ tvarkyti dokumentų širdis tikrai drebėjo – pajutau didžiulę atsakomybę. Supratau, kad nuo šiol daugiau negalėsiu gyventi vėjavaikiškai. Jei anksčiau šaudavo į galvą ir tą pačią minutę kur nors skrisdavau, tai dabar taip elgtis nebegalėsiu. Direktorės pareigos užkrovė didžiulę atsakomybę. Bet nieko – malonu.
Vadinasi, dabar daugiau laiko praleisi Lietuvoje?
Dabar nebesu laisva – kaip ir didžioji dalis Lietuvos piliečių turiu dirbti aštuonias valandas per dieną. Niekur nedingsiu, turėsiu būti Lietuvoje. Bet tikiu, kad viskas nuo norų ir pastangų priklauso, jei bus noro – vėl galėsiu važiuoti Milaną.
Prieš pokalbį juokavai, kad pakeitei profesiją – tapai statybininke. Negi iš tiesų pati viskuo rūpiniesi?
Kadangi šie grožio namai pirmasis mano rimtas projektas, todėl labai daug laiko praleidžiu statybose. Man viskas labai įdomu ir smalsu. Buvo labai juokinga, kai atvažiavęs elektros tinklų inžinierius stovėdamas priešais mane klausė, kur yra darbų vadovas. Aš jam sakau: „Jūs su manimi kalbate.“ Jis žiūri, purto galvą ir kartoja: „Ne, man reikia jūsų darbų vadovo.“ Žmogus ilgai negalėjo patikėti, kad visus techninius dalykus reiks aptarti su manimi. Bet, kai pamatė, kad į viską esu įsigilinusi ir viską suprantu – pradėjo pasitikėti. Man tai nauja sritis, bet jau jaučiu, kad joje manęs jau niekas neapgautų.
Vaida, kodėl nusprendei atidaryti grožio namus, o ne, tarkime, modelių namus?
Turiu šokių tokių reikalų ir su modeliais, bet apie tai kalbėti dar anksti. Gal nuskambės keistai, bet grožio namus atidariau norėdama, kad vieni geriausių Šiaulių meistrų būtų vienoje vietoje. Kadangi pati labai dažnai lankausi grožio salonuose – pavargau lakstyti iš vieno miesto galo į kitą. Todėl vieną dieną ir nusprendžiau, kad viskas turi būti vienoje vietoje.
Ar ne per didelė prabanga atsidaryti grožio namus sau?
Bet juk ir kiti tame salone galės lankytis (juokiasi). Draugai labai ilgai įkalbinėjo, neatsilaikiau ir nusprendžiau jų paklausyti. O jei rimtai, tai šis salonas tikrai ne tik man. Jis visiems, kam reikia kokybės, profesionalumo ir jaukios aplinkos. Kurdama aplinką ir interjerą labai stengiausi padaryti taip, kad žmogus, užbėgęs pasigražinti, jaustųsi kaip namie. Kad būtų jauku ir patogu.
Jei atvirai, tikėjausi, kad viskas bus daug lengviau ir paprasčiau – nemaniau, kad tiek daug jėgų atims visokie higienos, elektros, vandens reikalavimai. Tačiau, kai matai, kad viskas juda į priekį, eini toliau. Aš esu labai užsispyrusi: kuo sunkiau, tuo man įdomiau. Aišku, būdavo akimirkų, ypač kai diena iš dienos teko varstyti valstybinių įstaigų duris, kai norėdavosi viską mesti. Bet kažkaip vis pavykdavo su savimi susitarti.
Nebijai, kad visi vėl pradės svarstyti, iš kurgi pas tokią jauną merginą šitiek pinigų?
Suprantu. Lietuviai tokie jau yra – mieliau skaičiuoja kitų pinigus nei savo. Ir jei jauna mergina gali nusipirkti brangesnių daiktų – iš karto prisigalvoja visokių dalykų. Bet juk šiais laikais galima bendradarbiauti su bankais ir gauti paskolą! Dabar nebe tie laikai, kad nekilnojamąjį turtą būtų galima nusipirkti už sutaupytus pinigus.
Kaip jautiesi, kai matai, kad internautai diskutuoja, kurios tavo veido ir kūno dalys natūralios, o kurios padailintos plastikos chirurgų?
Tokie jau tie lietuviai – geriau negu aš žino, ką pasikeičiau, kuo užsiimu. Pripratau prie visokių apkalbų, aptarinėjimų, kaip atrodau, ką veikiu. Praėjo tie laikai, kad nervinčiausi dėl įvairiausių smulkmenų. O šiaip, man atrodo, kad nieko nėra banaliau, kaip aptarinėti savo plastines operacijas. Man juokinga ši tema. Viskas, ką keičiau, – matosi. Kaip dėl veido korekcijų? Man atrodo, kad dar ne tas amžius, kad reiktų jį tobulinti (juokiasi). Kiek žinau, tokius dalykus reiktų pradėti nuo keturiasdešimties.
Primink dar kartą, ką gi tu veiki Italijoje, nes Lietuvoje kuriamos įvairios legendos apie tavo modelio darbą?
Apie savo darbą esu pasakojusi tūkstantį kartų, bet žmonės vis tiek mėgsta interpretuoti viską savaip. Jiems sunku patikėti, kad jauna mergina gali užsidirbti pati. Nuo paauglystės Milane dirbau modeliu, tik niekada nežiūrėjau į šį darbą rimtai, jo nesureikšmindavau, todėl niekada nevadinau savęs tikru modeliu. Nors kodėl gi ne? Ką man modelio duomenų trūkta, esu kreiva šleiva? Norisi konkrečiai žinoti, ką veikiu? Dalyvauju įvairiose parodose, pristatymuose, privačiuose vakarėliuose – kiek žinau, tą daro visi modeliai.
