Neformaliojo ugdymo pedagogai Valerija ir Romualdas Brūzgai turi du suaugusius sūnus: laidoje „Lietuvos dainų dešimtukas. Iššūkis žvaigždėms“ išgarsėjusį Jurgį ir dvidešimtmetį Liną. Tačiau jaunėlis visada liks priklausomas nuo kitų, nes iš mažumės yra protiškai neįgalus. Likimo siųstą išbandymą tėvai priima kaip didžiulę meilės pamoką, kurią išmokti gali tik dvasiškai stiprūs žmonės.
Tikroji Lino apsigimimo priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Norint tai padaryti, būtų reikėję išsamių tyrimų ir nemažai pinigų. Kadangi tarp artimų giminių panašių atvejų nėra buvę, Valerija įsitikinusi, kad jaunesniojo vaiko psichiką pažeidusi liga – likimo siųstas išbandymas.
Beveik prieš ketvirtį amžiaus susituokę Brūzgai vaikų susilaukė gana jauni: buvę kurso draugai pirmąjį kūdikį ėmė sūpuoti būdami 24-erių.
Kad vienuolikos mėnesių Linukui kažkas ne taip, pirmoji pastebėjo jį lankanti medicinos sesuo. Iš gimdymo namų tėvai išėjo manydami, kad augins du sveikus berniukus. Antrasis sūnus išsiskyrė ypatinga ramybe, tačiau galiausiai tai ir sukėlė įtarimų. Teko kreiptis į Vaiko raidos centrą, Valerija su kūdikiu pateko į ligoninę. Kai mažylis pasigavo virusą, jo raumenys visiškai suglebo ir gydytojai vaiką kone „nurašė“: pasakė, kad ateityje jis nei vaikščios, nei kalbės. Rišliai prabilti jam taip ir nepavyko, tačiau Linas vaikšto, reaguoja į aplinką, supranta humorą.
Suvokę, kad vaikas neįgalus, tėvai patyrė šoką. „Labai smarkiai išgyvenau, – prisipažįsta Valerija. – Gulint ligoninėje būdavo, kad nuo nervų visą kūną tarsi surakindavo, atrodydavo, kažkas smaugia, nebenubusiu. Aišku, ašarų išliejau sočiai. Atsimenu, žiūriu laidą, kurioje vaikai šoka, dainuoja, ir galvoju: jis ne tik scenoje nesirodys – negalės nei šokti, nei dainuoti. Bet Dievulis nusprendė kitaip. Subūrėme neįgaliųjų kapelą, Spalvų orkestrą, koncertuodami apvažiavome daugybę pasaulio šalių. Linas irgi keliauja su mumis, nors scena jo netraukia. Jis labai ritmiškas, puikiai organizuoja kitus vaikus, padeda jiems. Tačiau groti nenori. Vienintelį sykį kartu su visais koncertavo Lenkijoje, būdamas gal penkerių: jį filmavo, fotografavo. Tuomet ir prisiminiau, kaip verkiau ligoninėje stebėdama svetimų vaikų pasirodymus.“
Išgirdęs blogą žinią apie antrąjį sūnų, Romualdas iš pradžių nesuvokė, kad su jo neįgalumu reikės taikytis nuolat. „Ir šiaip žmonės dažnai galvoja, kad tai tiesiog liga, vadinasi, kada nors pasveiks. Blogiausiau atveju – numirs. Neprisimenu, kokios mintys tada sklandė mano galvoje, bet dabar žinau, kad Lino diagnozė – tai būsena, kuri truks visą jo gyvenimą. Mes irgi esame įstatyti į tam tikrus bėgius, iš kurių jau negalime išsukti.“
Augindami neįgalų vaiką Brūzgai darė viską, kas tuo metu buvo įmanoma: vežiojo pas gydytojus ir ekstrasensus, masažavo. Tai labai padėjo ir pastatė jį ant kojų. Bet aiškiai suvokė, kad jokie vaistai pažeistų smegenų neatkurs.
Jiems nėkart nekilo minties atiduoti sūnų į specialiąją internatinę mokyklą – apie tokią galimybę kartą užsiminė artimas giminaitis, kuris mėgino įtikinti, kad auginant psichiškai neįgalų vaiką tėvų gyvenimas irgi tampa specifinis. „Tikiu Dievą ir manau, kad jei vieną kartą gavau tokį išbandymą, antro nenorėčiau. Geriau dabar padarysiu viską, ką galiu, negu dar sykį jį patirsiu. Nes dažnai taip ir būna: ko nepadarai išsyk, vėliau tenka kartoti antrą, trečią, dešimtą kartą. Tol, kol išmoksti tau siųstą pamokėlę“, – įsitikinęs Romualdas. Juokdamasi Valerija priduria: „Čia kaip su žmona. Jeigu viena nepatiko, antrą gausi dar „geresnę“.
Lino neįgalumas tėvams atrodo tarsi rūsti pamoka. Jie žino, kad silpniems panašių išmėginimų paprastai nekliūva, nes tie, kurie augina protinės negalios kamuojamus vaikus, – iš tikrųjų stiprūs žmonės. „Aišku, ir jie pavargsta, nes tenka didžiulis psichologinis krūvis. Jaučiame ir tam tikrą diskomfortą bendraudami su kitais visuomenės nariais. Kai susimąstome, kam viso to reikia, prieiname išvadą, kad šitaip esame mokomi meilės. Tai iš tikrųjų pati didžiausia pamoka. Jei sugebi mylėti ir suteikti pagalbą tokiam žmogui, kaip gali nemylėti kitų: sveikų, kalbančių, bendraujančių, besišypsančių?“
Jei ne sūnaus liga, Valerija su Romualdu tikrai nebūtų auklėję neįgalių vaikų. Prieš tai dirbo muzikos mokytojais. Gimus Linui, sužinojo apie organizaciją „Viltis“. Iš pradžių padėjo surengti kalėdinį vakarą, paskui ėmė vesti būrelius protinę negalią turintiems vaikams. Vėliau tapo etatiniais tuomečių Moksleivių rūmų darbuotojais. Čia sukūrė liaudies kapelą „Pliauškutis“, Spalvų orkestrą.
Tarp jų kolektyvų auklėtinių nedaugelis yra iš išsiskyrusių šeimų, nors kai kada gimęs neįgalus kūdikis išgąsdina sutuoktinius. „Kartais pasiekiamos žmogaus galimybių ribos, – svarsto Romualdas. – Gyventi su neįgaliuoju ne kiekvienas pajėgia. Reikia pripažinti, kad vyrai dažniau pasirodo esą silpnesni, greičiau pavargsta, o moterys sugeba pakelti išties daug sudėtingų emocijų. Tokie išbandymai patikrina vertybes. Yra labai gerų tėvų, kurie itin rūpinasi savu sergančiu vaiku, tačiau kitų aplinkui nemato. Nesupranta, kad reikia padėti ir šalia esančiam, nes problemą prasmingiau spręsti kartu.“
Nepavargti, nepabėgti, neišsiskirti, padaryti viską, kas geriausia jų vaikui, Brūzgams padėjo suvokimas, kad kasdien turi atlikti tam tikrus uždavinius. „Jei abu sūnūs būtų sveiki ir mums liktų daugiau laiko, gal prasidėtų svarstymai „to noriu, to nenoriu“. Tačiau žinojome žodį „reikia“, darbus, kuriuos privalome atlikti. Labai pagelbėjo tėvai, visi seneliai – nė sykio neišgirdome nieko, kas būtų mus užgavę. Likimas lėmė auginti neįgalų vaiką, bet jis paskatino atrasti dabartinę veiklą, su savo kolektyvais apkeliauti daugybę šalių. Ir dar kartą patikrinti savo tikėjimą.“
Tikroji Lino apsigimimo priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Norint tai padaryti, būtų reikėję išsamių tyrimų ir nemažai pinigų. Kadangi tarp artimų giminių panašių atvejų nėra buvę, Valerija įsitikinusi, kad jaunesniojo vaiko psichiką pažeidusi liga – likimo siųstas išbandymas.
Beveik prieš ketvirtį amžiaus susituokę Brūzgai vaikų susilaukė gana jauni: buvę kurso draugai pirmąjį kūdikį ėmė sūpuoti būdami 24-erių.
Kad vienuolikos mėnesių Linukui kažkas ne taip, pirmoji pastebėjo jį lankanti medicinos sesuo. Iš gimdymo namų tėvai išėjo manydami, kad augins du sveikus berniukus. Antrasis sūnus išsiskyrė ypatinga ramybe, tačiau galiausiai tai ir sukėlė įtarimų. Teko kreiptis į Vaiko raidos centrą, Valerija su kūdikiu pateko į ligoninę. Kai mažylis pasigavo virusą, jo raumenys visiškai suglebo ir gydytojai vaiką kone „nurašė“: pasakė, kad ateityje jis nei vaikščios, nei kalbės. Rišliai prabilti jam taip ir nepavyko, tačiau Linas vaikšto, reaguoja į aplinką, supranta humorą.
Suvokę, kad vaikas neįgalus, tėvai patyrė šoką. „Labai smarkiai išgyvenau, – prisipažįsta Valerija. – Gulint ligoninėje būdavo, kad nuo nervų visą kūną tarsi surakindavo, atrodydavo, kažkas smaugia, nebenubusiu. Aišku, ašarų išliejau sočiai. Atsimenu, žiūriu laidą, kurioje vaikai šoka, dainuoja, ir galvoju: jis ne tik scenoje nesirodys – negalės nei šokti, nei dainuoti. Bet Dievulis nusprendė kitaip. Subūrėme neįgaliųjų kapelą, Spalvų orkestrą, koncertuodami apvažiavome daugybę pasaulio šalių. Linas irgi keliauja su mumis, nors scena jo netraukia. Jis labai ritmiškas, puikiai organizuoja kitus vaikus, padeda jiems. Tačiau groti nenori. Vienintelį sykį kartu su visais koncertavo Lenkijoje, būdamas gal penkerių: jį filmavo, fotografavo. Tuomet ir prisiminiau, kaip verkiau ligoninėje stebėdama svetimų vaikų pasirodymus.“
Išgirdęs blogą žinią apie antrąjį sūnų, Romualdas iš pradžių nesuvokė, kad su jo neįgalumu reikės taikytis nuolat. „Ir šiaip žmonės dažnai galvoja, kad tai tiesiog liga, vadinasi, kada nors pasveiks. Blogiausiau atveju – numirs. Neprisimenu, kokios mintys tada sklandė mano galvoje, bet dabar žinau, kad Lino diagnozė – tai būsena, kuri truks visą jo gyvenimą. Mes irgi esame įstatyti į tam tikrus bėgius, iš kurių jau negalime išsukti.“
Augindami neįgalų vaiką Brūzgai darė viską, kas tuo metu buvo įmanoma: vežiojo pas gydytojus ir ekstrasensus, masažavo. Tai labai padėjo ir pastatė jį ant kojų. Bet aiškiai suvokė, kad jokie vaistai pažeistų smegenų neatkurs.
Jiems nėkart nekilo minties atiduoti sūnų į specialiąją internatinę mokyklą – apie tokią galimybę kartą užsiminė artimas giminaitis, kuris mėgino įtikinti, kad auginant psichiškai neįgalų vaiką tėvų gyvenimas irgi tampa specifinis. „Tikiu Dievą ir manau, kad jei vieną kartą gavau tokį išbandymą, antro nenorėčiau. Geriau dabar padarysiu viską, ką galiu, negu dar sykį jį patirsiu. Nes dažnai taip ir būna: ko nepadarai išsyk, vėliau tenka kartoti antrą, trečią, dešimtą kartą. Tol, kol išmoksti tau siųstą pamokėlę“, – įsitikinęs Romualdas. Juokdamasi Valerija priduria: „Čia kaip su žmona. Jeigu viena nepatiko, antrą gausi dar „geresnę“.
Lino neįgalumas tėvams atrodo tarsi rūsti pamoka. Jie žino, kad silpniems panašių išmėginimų paprastai nekliūva, nes tie, kurie augina protinės negalios kamuojamus vaikus, – iš tikrųjų stiprūs žmonės. „Aišku, ir jie pavargsta, nes tenka didžiulis psichologinis krūvis. Jaučiame ir tam tikrą diskomfortą bendraudami su kitais visuomenės nariais. Kai susimąstome, kam viso to reikia, prieiname išvadą, kad šitaip esame mokomi meilės. Tai iš tikrųjų pati didžiausia pamoka. Jei sugebi mylėti ir suteikti pagalbą tokiam žmogui, kaip gali nemylėti kitų: sveikų, kalbančių, bendraujančių, besišypsančių?“
Jei ne sūnaus liga, Valerija su Romualdu tikrai nebūtų auklėję neįgalių vaikų. Prieš tai dirbo muzikos mokytojais. Gimus Linui, sužinojo apie organizaciją „Viltis“. Iš pradžių padėjo surengti kalėdinį vakarą, paskui ėmė vesti būrelius protinę negalią turintiems vaikams. Vėliau tapo etatiniais tuomečių Moksleivių rūmų darbuotojais. Čia sukūrė liaudies kapelą „Pliauškutis“, Spalvų orkestrą.
Tarp jų kolektyvų auklėtinių nedaugelis yra iš išsiskyrusių šeimų, nors kai kada gimęs neįgalus kūdikis išgąsdina sutuoktinius. „Kartais pasiekiamos žmogaus galimybių ribos, – svarsto Romualdas. – Gyventi su neįgaliuoju ne kiekvienas pajėgia. Reikia pripažinti, kad vyrai dažniau pasirodo esą silpnesni, greičiau pavargsta, o moterys sugeba pakelti išties daug sudėtingų emocijų. Tokie išbandymai patikrina vertybes. Yra labai gerų tėvų, kurie itin rūpinasi savu sergančiu vaiku, tačiau kitų aplinkui nemato. Nesupranta, kad reikia padėti ir šalia esančiam, nes problemą prasmingiau spręsti kartu.“
Nepavargti, nepabėgti, neišsiskirti, padaryti viską, kas geriausia jų vaikui, Brūzgams padėjo suvokimas, kad kasdien turi atlikti tam tikrus uždavinius. „Jei abu sūnūs būtų sveiki ir mums liktų daugiau laiko, gal prasidėtų svarstymai „to noriu, to nenoriu“. Tačiau žinojome žodį „reikia“, darbus, kuriuos privalome atlikti. Labai pagelbėjo tėvai, visi seneliai – nė sykio neišgirdome nieko, kas būtų mus užgavę. Likimas lėmė auginti neįgalų vaiką, bet jis paskatino atrasti dabartinę veiklą, su savo kolektyvais apkeliauti daugybę šalių. Ir dar kartą patikrinti savo tikėjimą.“
