Regina Doseth – keturių vaikų mama, mylima žmona ir dviejų „Veltinio namų“ savininkė. Regis, nieko netrūktų, jei ne sunkus išbandymas – liga. Moteris svarsto, kad onkologinę ligą Dievas jai pasiuntęs tam, kad pradėtų labiau mylėti save…
Regina, iš kur jūs kilusi?
Gimiau Klaipėdoje. Kai mama išsiskyrė su tėvu, persikėlėme į Tujainių kaimą. Ten ir užaugau.
Matyt, jau tada jautėte, kad savo laimę rasite toli nuo gimtųjų namų?
Aš daug svajodavau. Visada norėjau gyventi nuosavame name, įsivaizdavau save su būriu vaikų ir mylimu žmogumi. Šiandien mes su vyru įsikūrę Klaipėdos priemiestyje, auginame keturis vaikus: Andrių (16 m.), Henriką (6 m.), Lėją (4 m.) ir pusantrų metukų Matiją. Aš turiu mėgstamą darbą. Manau, mano svajonės išsipildė su kaupu.
Kaip seniai judu su vyru kartu?
Jau aštuoneri metai.
Ar lengvai atsiviliojote Oto iš Norvegijos į Klaipėdą?
Aš jo smarkiai neviliojau (juokiasi). Drauge nutarėme, kad norime čia likti. Klaipėda jam iš karto patiko: miestas be grūsčių, be skubėjimo. Jis – programuotojas. Šiuo metu dirba namuose.
Nejaugi jūsų neviliojo gyvenimas Norvegijoje?
Jis nenorėjo likti gimtajame mieste, pats veržėsi toliau nuo artimųjų. Svajojo, kad niekas jo netrukdytų, kad paliktų ramybėje. Ir dabar ta ramuma jam būtina: negali dirbti, kai vaikai aplink bėgioja.
Jūs abu augote daugiavaikėje šeimoje?
Jis kaip ir aš kilęs iš trijų vaikų šeimos. Dabar patys tris vaikus sugyvenome, dar vieną turiu iš pirmos santuokos.
Auginti keturis vaikus – didžiulis darbas...
Prižiūrėti mažiuką man padeda auklė, o daugiau nėra kur nespėti. Vieną į mokyklą nuvežame, kitus – į darželį. Rytą išjudame iš namų, o vakarop visus susirenku ir parsivežu. Su darbais taip pat laukti negaliu – reikia sparčiai į priekį žingsniuoti. Mano dirbtuvės netoli vaikų darželio, negaliu skųstis.
Veltinio namai uostamiestyje skaičiuoja jau trečius metus. Prisimenate, kokia buvo veiklos pradžia?
Veltinio salonas duris atvėrė pavasarį, gegužę. Ilgiau dirbti namuose nebegalėjau: vilna ir veltiniais nukrauti stalai trukdė šeimynai. Reikėjo dirbtuvių. Pradėjusi ieškoti tinkamų patalpų, nusižiūrėjau vietą parduotuvėlei. Iš pradžių dirbau su verslo liudijimu, paskui įkūriau įmonę.
Šiandien tikriausiai turite daug pagalbininkų?
Ne, vis dar viena veliu. Tiesa, buvau užsimojusi jų įsigyti. Gerai, kad tik mamą su antrąja jos puse pasikviečiau... Dabar jie patys sėkmingai dirba. Lietuvoje taip įprasta: ateiti, išmokti ir... dingti.
Ar nesibaiminate konkurencijos?
Veiklos pradžioje nuogąstavau ir saugojau vėlimo paslaptį. Paskui pamaniau: nejau visus norinčius sustabdysiu? Tegul velia! Tik norisi, kad gerai veltų, nes žmonės, įsigiję prastos kokybės daiktą, nusivilia ir daugiau negrįžta. Dabar ir pati vėlimo mokau.
Dažnai susiduriate su aplinkinių pavydu?
Yra žmonių, kurie pavydi sėkmės. Galbūt kai kuriems iš jų skaudu, kad man, tik vidurinę baigusiai, taip sekasi? Buvau daug kur įstojusi, bet taip jau nutikdavo, kad vos tik įstodavau, pradėdavau lauktis...
Vilnos vėlimo paslapčių mokėtės toli nuo Lietuvos?
Kad tuo metu Lietuvoje velti dar niekas nemokė. Labai svajojau išmokti velti kepures. Susiradau mokytoją Norvegijoje ir laukiau kursų pradžios, tačiau atėjus tam laikui susilaukiau dukrytės. Mokslus teko atidėti. Tik po metų važiavau pasimokyti. Grįžusi atidariau parodą.
Dabartinės jūsų veiklos „krikštamotė“ – vyro mama?
Galima sakyti, ta moteris užvedė mane ant reikiamo kelio. Labai svarbus buvo ir vyro tikėjimas. Jis mane skatino ir palaikė. Nors gal svarbiausias buvo mano pačios tikėjimas? Esu įsitikinusi, kad ilgainiui veltinis taps nepakeičiamas.
Velti drabužiai ypač tinkami žvarbų rudenį ir žiemą?
Ne tik šaltuoju metų laiku. Tai – ištisus metus dėvimi drabužiai. Vasarą nėra nieko geresnio už veltinio švarkelį ar skraistę. Žmonės Lietuvoje įpratę manyti, kad iš veltinio veliami tik veltiniai batai... O kur skrybėlės, suknelės, šalikai, aksesuarai, rankinės ir kitokios grožybės...
Ar daug pastangų reikia nuvelti vieną rankinę?
Pastarosios gimsta labai sunkiai: ir rankos iki kraujo nusitrina, ir visa diena sugaištama. Tačiau kūrybos jas veliant išties daug. Smagiausia velti ryškių spalvų rankines. Stengiuosi, kad viena spalva kitą papildytų, kad „duetu dainuotų“.
Gali būti, kad jūsų kūrinius išvysime ir „Mados infekcijoje“?
Žadėjau dalyvauti, bet „Mados infekcijos“ kūrėjams, matyt, nepatiko mano darbai. Nepaisant to žadu pristatyti veltinių kolekciją. Gal tik niekieno neraginama ir neverčiama (šypsosi). Savo kūriniais žmonėms parodysiu, kad veltinis ne tik žiemą dėvimas. Praėjusį rudenį norėjau parodyti, kaip veltiniu apšiltinti ir papuošti namų interjerą, bet koją pakišo sunki liga. Matyt, tokiu būdu esu Aukščiausiojo stabdoma.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad onkologinė liga jums ne kliūtis. Tik dar didesnis postūmis kurti...
Turiu sveikatos problemų, reikės važiuoti į Vilnių gydytis. Bet gal tada niekieno netrukdoma galėsiu velti drabužius naujai kolekcijai? Sergu, bet kartais atrodo, kad labiau serga mano vyras. Jis kur kas sunkiau tai pakelia. Man gyvenime yra buvę ir juodesnių momentų nei dabar. Nemėgstu verkšlenti. Juk dar nemirštu. Praėjusiais metais svajojau, kaip su draugėmis švęsiu 35-ąjį gimtadienį. Deja, „dovanų“ gavau ligą ir gydytojų kompaniją. Nuo tada pažadėjau švęsti kiekvienus pragyventus metus.
Nemanote, kad jei būtumėte likusi Lietuvoje, jūsų gyvenimas būtų pasisukęs visai kita vaga?
Kartais pamanau, kad galėčiau būti idėjų generatore. Dažnai užčiuopiu tai, ko Lietuvoje dar nėra. Bet ne visada pati viena tas idėjas galiu įgyvendinti. Dar prieš sutikdama Oto, svajojau įkurti erotinių šokių mokyklą. Bet mano gyvenimas pasisuko kitaip – susipažinau su vyru ir „atradau“ veltinį.
Kur sutikote savo vyrą?
Tame pačiame klube, kuriame šokau erotinius šokius. Oto buvo mano gerbėjas. Tiesa, pirmą kartą į tą klubą jis atklydo netyčia. Labai smagiai tuo metu gyvenome. Būdavo, aš važiuoju į Suomiją, jis – paskui mane, aš – į Islandiją, ir Oto kartu. Nežinau, kiek dar būtume taip važinėję. Nei komplimentų, nei vyrų dėmesio tuo metu man netrūko. Bet draugės pradėjo juokauti, jei jį paleisiu, pačios pasiims. Tada ir pamačiau, kokį nepaprastą žmogų turiu šalia.
Judu vienmečiai?
Vyras už mane ketveriais metais vyresnis. Kai pasakydavau aplinkiniams, kad ištekėjau už užsieniečio, visi įsivaizduodavo seną ir pilvotą vyrą. Todėl į svečius atėjusios draugės net aikčiodavo iš nuostabos, koks jis jaunas ir gražus.
Prieš kurdama šeimą nesibaiminote kultūros skirtumų?
Na, mes nuolat patiriame įvairiausių išbandymų. Kad ir vakar mažiausias mano berniukas nukrito nuo laiptų. Kaip tik tuo metu iš siaubo primiršau anglų kalbą, ir viskas – nebegalime susikalbėti. Prašau vyro, kad iki vasaros pradžios geriau pramoktų lietuviškai.
Esate minėjusi, kad visų jūsų giminės moterų likimas klostėsi itin sunkiai...
Mano mama iškentė nemažai smurto... Nepamanykite, kad mano tėvai buvo alkoholikai. Nieko panašaus. Jie buvo normalūs žmonės, tik gyvenimas jiems kiek sunkiau klostėsi. Močiutė maža liko be mamos, o mamos tėvas nuskendo dar prieš vestuves... Žinote, ką reiškė tais laikais netekėjusiai merginai su vaiku būti... Nepalankus likimas persekioja kiekvieną mūsų kartą. Bet tai užgrūdina.
Panašu, kad ir jūs nemažai nuėjote, kol savo laimę suradote?
Prisimenu, kai važiavau pirmą kartą į Graikiją šokti erotinių šokių, rankoje laikiau mažą žalią žodynėlį. Tada jis buvo didžiausias mano pagalbininkas. Bet aš mokėjau už save pakovoti. Važiavau šokti, o ne meilės paslaugų teikti, todėl ir šokau. Tais laikais iš erotinių šokių buvo galima neblogai užsidirbti. Kai kurios merginos už parsivežtus pinigus ir butus nusipirko. Tiesa, ne aš.
Septynerius metus buvote apsupta daugybės gerbėjų. Ar nebuvo sunku viso to atsisakyti?
Ilgai man išties to trūko. Pagimdžiusi antrą vaikelį, kurį laiką dar šokau Palangoje. Bet tuo metu mane jau traukė rankdarbiai. Ir dabar savo malonumui mielai pašokčiau (šypsosi).
Esate prasitarusi, kad iš jūsų potyrių išeitų nebloga knyga...
Visų pirma pasirodys veltinių knyga, o tada jau ir apie savo išgyvenimus galbūt pagalvosiu. Tikiu, kad iš viso to išeitų ne tik nebloga knyga, bet ir filmas (juokiasi).
Kokias svajones siejate su ateitimi?
Labai norėčiau, kad mano vaikai neišpuiktų ir užaugtų geri žmonės. Kai geras gyvenimas, žmogus greitai išlempa... Kad ir vakar – žiūri mano vyresnysis sūnus į duoną ir sako: rytoj baigiasi jos galiojimo laikas, reikia išmesti. Mes seniau apipelijusią apipjaustydavome ir valgydavome. O dabar... Nežinau, kaip jiems seksis.
Kokia būtų jūsų sėkmės formulė?
Daugiau dirbti, mažiau verkšlenti ir optimistiškai žiūrėti į gyvenimą. Jei visi darytų tai, apie ką svajoja, laimingesnių žmonių Lietuvoje būtų kur kas daugiau.
Regina, iš kur jūs kilusi?
Gimiau Klaipėdoje. Kai mama išsiskyrė su tėvu, persikėlėme į Tujainių kaimą. Ten ir užaugau.
Matyt, jau tada jautėte, kad savo laimę rasite toli nuo gimtųjų namų?
Aš daug svajodavau. Visada norėjau gyventi nuosavame name, įsivaizdavau save su būriu vaikų ir mylimu žmogumi. Šiandien mes su vyru įsikūrę Klaipėdos priemiestyje, auginame keturis vaikus: Andrių (16 m.), Henriką (6 m.), Lėją (4 m.) ir pusantrų metukų Matiją. Aš turiu mėgstamą darbą. Manau, mano svajonės išsipildė su kaupu.
Kaip seniai judu su vyru kartu?
Jau aštuoneri metai.
Ar lengvai atsiviliojote Oto iš Norvegijos į Klaipėdą?
Aš jo smarkiai neviliojau (juokiasi). Drauge nutarėme, kad norime čia likti. Klaipėda jam iš karto patiko: miestas be grūsčių, be skubėjimo. Jis – programuotojas. Šiuo metu dirba namuose.
Nejaugi jūsų neviliojo gyvenimas Norvegijoje?
Jis nenorėjo likti gimtajame mieste, pats veržėsi toliau nuo artimųjų. Svajojo, kad niekas jo netrukdytų, kad paliktų ramybėje. Ir dabar ta ramuma jam būtina: negali dirbti, kai vaikai aplink bėgioja.
Jūs abu augote daugiavaikėje šeimoje?
Jis kaip ir aš kilęs iš trijų vaikų šeimos. Dabar patys tris vaikus sugyvenome, dar vieną turiu iš pirmos santuokos.
Auginti keturis vaikus – didžiulis darbas...
Prižiūrėti mažiuką man padeda auklė, o daugiau nėra kur nespėti. Vieną į mokyklą nuvežame, kitus – į darželį. Rytą išjudame iš namų, o vakarop visus susirenku ir parsivežu. Su darbais taip pat laukti negaliu – reikia sparčiai į priekį žingsniuoti. Mano dirbtuvės netoli vaikų darželio, negaliu skųstis.
Veltinio namai uostamiestyje skaičiuoja jau trečius metus. Prisimenate, kokia buvo veiklos pradžia?
Veltinio salonas duris atvėrė pavasarį, gegužę. Ilgiau dirbti namuose nebegalėjau: vilna ir veltiniais nukrauti stalai trukdė šeimynai. Reikėjo dirbtuvių. Pradėjusi ieškoti tinkamų patalpų, nusižiūrėjau vietą parduotuvėlei. Iš pradžių dirbau su verslo liudijimu, paskui įkūriau įmonę.
Šiandien tikriausiai turite daug pagalbininkų?
Ne, vis dar viena veliu. Tiesa, buvau užsimojusi jų įsigyti. Gerai, kad tik mamą su antrąja jos puse pasikviečiau... Dabar jie patys sėkmingai dirba. Lietuvoje taip įprasta: ateiti, išmokti ir... dingti.
Ar nesibaiminate konkurencijos?
Veiklos pradžioje nuogąstavau ir saugojau vėlimo paslaptį. Paskui pamaniau: nejau visus norinčius sustabdysiu? Tegul velia! Tik norisi, kad gerai veltų, nes žmonės, įsigiję prastos kokybės daiktą, nusivilia ir daugiau negrįžta. Dabar ir pati vėlimo mokau.
Dažnai susiduriate su aplinkinių pavydu?
Yra žmonių, kurie pavydi sėkmės. Galbūt kai kuriems iš jų skaudu, kad man, tik vidurinę baigusiai, taip sekasi? Buvau daug kur įstojusi, bet taip jau nutikdavo, kad vos tik įstodavau, pradėdavau lauktis...
Vilnos vėlimo paslapčių mokėtės toli nuo Lietuvos?
Kad tuo metu Lietuvoje velti dar niekas nemokė. Labai svajojau išmokti velti kepures. Susiradau mokytoją Norvegijoje ir laukiau kursų pradžios, tačiau atėjus tam laikui susilaukiau dukrytės. Mokslus teko atidėti. Tik po metų važiavau pasimokyti. Grįžusi atidariau parodą.
Dabartinės jūsų veiklos „krikštamotė“ – vyro mama?
Galima sakyti, ta moteris užvedė mane ant reikiamo kelio. Labai svarbus buvo ir vyro tikėjimas. Jis mane skatino ir palaikė. Nors gal svarbiausias buvo mano pačios tikėjimas? Esu įsitikinusi, kad ilgainiui veltinis taps nepakeičiamas.
Velti drabužiai ypač tinkami žvarbų rudenį ir žiemą?
Ne tik šaltuoju metų laiku. Tai – ištisus metus dėvimi drabužiai. Vasarą nėra nieko geresnio už veltinio švarkelį ar skraistę. Žmonės Lietuvoje įpratę manyti, kad iš veltinio veliami tik veltiniai batai... O kur skrybėlės, suknelės, šalikai, aksesuarai, rankinės ir kitokios grožybės...
Ar daug pastangų reikia nuvelti vieną rankinę?
Pastarosios gimsta labai sunkiai: ir rankos iki kraujo nusitrina, ir visa diena sugaištama. Tačiau kūrybos jas veliant išties daug. Smagiausia velti ryškių spalvų rankines. Stengiuosi, kad viena spalva kitą papildytų, kad „duetu dainuotų“.
Gali būti, kad jūsų kūrinius išvysime ir „Mados infekcijoje“?
Žadėjau dalyvauti, bet „Mados infekcijos“ kūrėjams, matyt, nepatiko mano darbai. Nepaisant to žadu pristatyti veltinių kolekciją. Gal tik niekieno neraginama ir neverčiama (šypsosi). Savo kūriniais žmonėms parodysiu, kad veltinis ne tik žiemą dėvimas. Praėjusį rudenį norėjau parodyti, kaip veltiniu apšiltinti ir papuošti namų interjerą, bet koją pakišo sunki liga. Matyt, tokiu būdu esu Aukščiausiojo stabdoma.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad onkologinė liga jums ne kliūtis. Tik dar didesnis postūmis kurti...
Turiu sveikatos problemų, reikės važiuoti į Vilnių gydytis. Bet gal tada niekieno netrukdoma galėsiu velti drabužius naujai kolekcijai? Sergu, bet kartais atrodo, kad labiau serga mano vyras. Jis kur kas sunkiau tai pakelia. Man gyvenime yra buvę ir juodesnių momentų nei dabar. Nemėgstu verkšlenti. Juk dar nemirštu. Praėjusiais metais svajojau, kaip su draugėmis švęsiu 35-ąjį gimtadienį. Deja, „dovanų“ gavau ligą ir gydytojų kompaniją. Nuo tada pažadėjau švęsti kiekvienus pragyventus metus.
Nemanote, kad jei būtumėte likusi Lietuvoje, jūsų gyvenimas būtų pasisukęs visai kita vaga?
Kartais pamanau, kad galėčiau būti idėjų generatore. Dažnai užčiuopiu tai, ko Lietuvoje dar nėra. Bet ne visada pati viena tas idėjas galiu įgyvendinti. Dar prieš sutikdama Oto, svajojau įkurti erotinių šokių mokyklą. Bet mano gyvenimas pasisuko kitaip – susipažinau su vyru ir „atradau“ veltinį.
Kur sutikote savo vyrą?
Tame pačiame klube, kuriame šokau erotinius šokius. Oto buvo mano gerbėjas. Tiesa, pirmą kartą į tą klubą jis atklydo netyčia. Labai smagiai tuo metu gyvenome. Būdavo, aš važiuoju į Suomiją, jis – paskui mane, aš – į Islandiją, ir Oto kartu. Nežinau, kiek dar būtume taip važinėję. Nei komplimentų, nei vyrų dėmesio tuo metu man netrūko. Bet draugės pradėjo juokauti, jei jį paleisiu, pačios pasiims. Tada ir pamačiau, kokį nepaprastą žmogų turiu šalia.
Judu vienmečiai?
Vyras už mane ketveriais metais vyresnis. Kai pasakydavau aplinkiniams, kad ištekėjau už užsieniečio, visi įsivaizduodavo seną ir pilvotą vyrą. Todėl į svečius atėjusios draugės net aikčiodavo iš nuostabos, koks jis jaunas ir gražus.
Prieš kurdama šeimą nesibaiminote kultūros skirtumų?
Na, mes nuolat patiriame įvairiausių išbandymų. Kad ir vakar mažiausias mano berniukas nukrito nuo laiptų. Kaip tik tuo metu iš siaubo primiršau anglų kalbą, ir viskas – nebegalime susikalbėti. Prašau vyro, kad iki vasaros pradžios geriau pramoktų lietuviškai.
Esate minėjusi, kad visų jūsų giminės moterų likimas klostėsi itin sunkiai...
Mano mama iškentė nemažai smurto... Nepamanykite, kad mano tėvai buvo alkoholikai. Nieko panašaus. Jie buvo normalūs žmonės, tik gyvenimas jiems kiek sunkiau klostėsi. Močiutė maža liko be mamos, o mamos tėvas nuskendo dar prieš vestuves... Žinote, ką reiškė tais laikais netekėjusiai merginai su vaiku būti... Nepalankus likimas persekioja kiekvieną mūsų kartą. Bet tai užgrūdina.
Panašu, kad ir jūs nemažai nuėjote, kol savo laimę suradote?
Prisimenu, kai važiavau pirmą kartą į Graikiją šokti erotinių šokių, rankoje laikiau mažą žalią žodynėlį. Tada jis buvo didžiausias mano pagalbininkas. Bet aš mokėjau už save pakovoti. Važiavau šokti, o ne meilės paslaugų teikti, todėl ir šokau. Tais laikais iš erotinių šokių buvo galima neblogai užsidirbti. Kai kurios merginos už parsivežtus pinigus ir butus nusipirko. Tiesa, ne aš.
Septynerius metus buvote apsupta daugybės gerbėjų. Ar nebuvo sunku viso to atsisakyti?
Ilgai man išties to trūko. Pagimdžiusi antrą vaikelį, kurį laiką dar šokau Palangoje. Bet tuo metu mane jau traukė rankdarbiai. Ir dabar savo malonumui mielai pašokčiau (šypsosi).
Esate prasitarusi, kad iš jūsų potyrių išeitų nebloga knyga...
Visų pirma pasirodys veltinių knyga, o tada jau ir apie savo išgyvenimus galbūt pagalvosiu. Tikiu, kad iš viso to išeitų ne tik nebloga knyga, bet ir filmas (juokiasi).
Kokias svajones siejate su ateitimi?
Labai norėčiau, kad mano vaikai neišpuiktų ir užaugtų geri žmonės. Kai geras gyvenimas, žmogus greitai išlempa... Kad ir vakar – žiūri mano vyresnysis sūnus į duoną ir sako: rytoj baigiasi jos galiojimo laikas, reikia išmesti. Mes seniau apipelijusią apipjaustydavome ir valgydavome. O dabar... Nežinau, kaip jiems seksis.
Kokia būtų jūsų sėkmės formulė?
Daugiau dirbti, mažiau verkšlenti ir optimistiškai žiūrėti į gyvenimą. Jei visi darytų tai, apie ką svajoja, laimingesnių žmonių Lietuvoje būtų kur kas daugiau.
