Eklektika. Trumpai savo sodybos stilių apibūdina buvusi „Baltic Management Institute" (BMI) vadovė, valdybos narė ponia Vida Bandienė (73). Šį pavasarį ji džiaugiasi, kad turi daugiau laisvo laiko ir dažniau gali atlėkti į pačios sukurtą poilsio oazę prie Ilgio ežero.
„Girdėjau, kad Ilgio ežerų Lietuvoje yra dvylika ar net daugiau", - juokiasi šeimininkė, prieš pustrečių metų vienos pažįstamos atvežta į paežerę. Po metų čia išdygo nedidukas vokiško stiliaus namas su nendrių stogu. Ponia Vida tiksliai žinojo, ko nori, sugalvojo, kur ir kiek durų reikia, kokio dydžio ir formos langai turi atverti vaizdą į ežerą. Be to, kad iš lauko žvelgdama pro juos matytų kitoje pusėje esantį virtuvės langą. Kam to reikia? Ogi pro jį pastebi, kas ateina ar atvažiuoja į sodybą. Nereikia keltis iš patogaus gulto, stovinčio terasoje, ir eiti į kitą namo pusę. „Apie svečius mane įspėja kaimynų šunys, aplojantys kiekvieną prašalaitį", - šypsosi svetinga šeimininkė.
Svečiai visada laukiami
Jaukiame name, įrengtame anglišku stiliumi, tyliai skamba klasikinė muzika. Tokia patinka poniai Vidai. „Jeigu statyčiau kitą, šį tą daryčiau kitaip. Įsitikinau, kad virtuvei palikau per daug vietos. Svečių tualetą reikėjo įrengti arčiau jos: daugiau erdvės būtų likę svetainei. Mėgstu sodyboje priimti žmones, todėl kai jų susirenka nemenkas būrys, tenka susispausti", - pripažįsta ponia Vida. Gal virtuvės erdvę norėtų sumažinti todėl, kad nemėgsta ilgai užsibūti prie puodų ir viryklės? Pasirodo, ne. Dar gyvendama Jungtinėse Valstijose ir dirbdama Merilando universitete svečius mieliau kviesdavo prie savo stalo, nei lydėdavo į restoraną. Ir dabar sodyboje su malonumu pagamina ką nors iš prancūzų virtuvės. Ji - ponios Vidos mėgstamiausia. „Kai kas nors ekspromtu paskambina ir pasisiūlo atvažiuoti, įspėju, kad pasiimtų maisto. Juk negaliu čia kaupti atsargų dėl netikėtų atvykėlių. Bet kai ką pati pasikviečiu, vežtis produktų tikrai neprašau", - nuoširdžiai juokiasi moteris.
Čia telpa ir kelionių suvenyrai
Iš tiesų susispausti reikia tik vėsiu oru, kai norisi būti arčiau spragsinčio židinio. Jo eskizą nupiešė pati šeimininkė. Sugalvojo ir visą namo projektą, tik architektui reikėjo jį profesionaliai perkelti ant popieriaus. „Visą gyvenimą labai daug keliavau, mačiau skirtingų kultūrų, todėl sukaupiau galybę naudingų dalykų. Jie pravertė kuriant šiuos namus. Čia atsigabenau suvenyrų, parsivežtų iš įvairių kelionių. Jie kelia mielų prisiminimų. Namuose šių daiktų lyg ir nėra kur padėti: kai kurie netinka prie stiliaus, kitiems reikia erdvės. O čia, pasirodo, viskas dera. Kai rinkausi baldus, užuolaidas, tapetus, vis galvojau, ar visi atspalviai derės prie jau įsigytų daiktų. Bičiulė Birutė Vizgirdienė nuramino paaiškinusi, kad mūsų atmintis užfiksuoja patinkančias spalvas, todėl visada išsirenkame būtent tas, kurios tinka ir patinka. Ir iš tiesų, kai daiktus pradėjau vežti į sodybą, supratau, kad viskas neblogai dera. Bent jau tikrai nesipjauna ir neerzina", - nusišypso moteris, sukūrusi jaukius maždaug 120 kvadratinių metrų ploto namus pailsėti gamtoje.
Itališka skrynia primena lietuvišką
Ponia Vida siūlosi aprodyti antrą aukštą, o tada persikelti į terasą arba prie ežero. Juk ne tiek daug saulėtų ir šiltų dienų būna! Antrame aukšte du miegamieji: vienas - svečių, kitas - šeimininkės. Iš jos lovos pro didelį langą matyti ežeras. Sako, jis itin gražus žiemą. „Į sodybą važiuoju visus metus. Čia įrengtas šildymas, visada būna karšto vandens. Turiu net gręžinį. Pamenu, jį gręždami vyrai sakė, kad keturiasdešimt penkių metrų gylyje turėtų būti gėlo vandens. Tiek pasiekė, bet nieko nerado. Klausia, ką daryti - ieškoti naujos vietos ar dar bandyti. Sakau: tęskite darbą ten pat. Pasirodo, neklydau - išgręžus septynis metrus buvo atrasta vandens gysla", - prisiminė šeimininkė.
Jos miegamojo lovos gale stovi talpi skrynia. Turbūt kiekvienas lietuvis, bent šiek tiek išmanantis etnografiją, nedvejodamas pasakytų, kad tai - tautos paveldo pavyzdys. Ponia Vida nusijuokia: „Ji atvežta iš Italijos. Bet iš tiesų ji panaši į mūsų močiučių kraičio skrynią. Nemažai daiktų pirkau sendaikčių parduotuvėse užsienyje. Lietuvoje ypač pasigedau šviestuvų ir sietynų. Juos taip pat vežiausi iš Olandijos, Belgijos ir Didžiosios Britanijos. Smagu savo namams rinkti mielus daiktus. Labai mėgstu kilimus. Kur tik pamatau kokį gražesnį, spalvingesnį, visada nusiperku. Vienas toks išskirtinis patiestas svečių miegamajame. Jis - iš Indijos. Turbūt pastebėjote, kad pas mane labai daug angelų. Juos taip pat mėgstu. Čia angelų daug." Pirmasis elegantiškas kalvio kūrinys kiekvieną svečią pasitinka dar prie vartų. Jis primena šv. Petrą, nes rankose laiko raktus. Antras, pučiantis trimitą, į sodybą iš aukštybių žvelgia nuo namo stogo. Kitos sparnuotos būtybės jaukiai įsitaisiusios ponios Vidos miegamajame, svetainėje prie židinio ir kitose kertėse.
Skaudi šeimos istorija
Sodyboje kelios detalės primena šeimininkės praeitį. Tai - nuotraukos. Seniausios yra iš jos vaikystės. O vienoje, darytoje net 1928-aisiais, įamžinta ponios Vidos mamos giminė: tėvai, seneliai, proseneliai ir kiti. Vienais metais prieš Kalėdas moteris padarė keletą šios fotografijos kopijų, įrėmino ir dovanojo artimiesiems. O jų tikrai nemažai. „Turiu tris brolius ir seserį. Širdis džiaugiasi, kad jie gyvi. Šį birželį visi susirinksime Vilniuje", - rankose laikydama nespalvotą nuotrauką pasidžiaugia moteris. Akimirką nutyla. Atrodo, užvaldė prisiminimai. 1944-aisiais jos tėvai Gaškos iš Šiaurės Lietuvos su trimis vyriausiais vaikais patraukė į Vakarus. Pirmiausia - į Austriją, paskui - Vokietiją. Du vienuolikos mėnesių mažieji liko su močiute. Kad jie gyvi ir sveiki, šeima sužinojo tik po Stalino mirties. Tolimi giminaičiai juos jau buvo įsivaikinę. „Jauniausią seserį pirmą kartą pamačiau, kai jai buvo dvidešimt penkeri. Sunkūs išgyvenimai ir džiaugsmingos akimirkos. Taip visą gyvenimą. Bet svarbiausia, kad radome vieni kitus. 2000-aisiais, kai baigiau karjerą universitete ir mirė mamytė, nusprendžiau visam laikui grįžti į Lietuvą. Visada to norėjau, apie tai svajojau ir tikėjau, kad atsitiks", - keliais štrichais gyvenimo istoriją prisiminė energija trykštanti moteris.
Stebiu ją ir galvoju: bet kokio amžiaus būnant galima spinduliuoti jaunyste. Tiesa, kasdien reikia mankštintis, kaip tai iki šiol daro ponia Vida. Anksčiau kas rytą ji bėgdavo krosą. Visus metus, kad ir koks būtų oras, įveikdavo po penkis kilometrus. Tačiau žiemą dėl slidžių šaligatvių patyrė ne vieną traumą, todėl nusprendė, kad saugiau mankštintis sporto klube.
Penkiasdešimties arų sodybą padeda tvarkyti vienas žmogus. Šeimininkė jam patiki pjauti žolę. Jos čia daug, o šį drėgną ir ganėtinai šiltą pavasarį želia kaip pasiutusi. „Sausra man nebaisi, nes įrengiau laistymo sistemą. Tik vazonines gėles turiu prižiūrėti ir tręšti. Kol visas apeinu, jaučiuosi lyg padariusi mankštą. Norėjau prie namo turėti lietuviškų gėlių darželį. Štai netrukus pražys bijūnai. Jų pilnas visas patvorys", - rodo šeimininkė modama žaginių tvoros link. Ji tokia senovinė ir kelia tiek sentimentų...
