Rašytojas, poetas, režisierius rimtai pasirūpino tuo, kad garsi pavardė nenugrimztų į užmarštį. Pirmagimis sūnus Gabrielius, sekantis tėvo pėdomis, jį jau pradžiugino trimis anūkais, savo eilės laukia dar keturi vaikai. Tad ne tik darbai, bet ir asmeninis pavyzdys kalba apie šio visapusiško menininko produktyvumą.
Rizikuoju nusibosti, bet išvardysiu: esate lituanistas, studijavote kino režisūrą, stažavotės teatro režisierių kursuose Anglijoje, rašote eilėraščius, pasakas, pjeses, libretus, politinius bei visuomeninius komentarus, režisuojate spektaklius, esate dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius, kuriate ir atliekate dainas, radęs prodiuserį statytumėte operą vaikams... Sakoma, kad kai žmogus daug ko imasi, gerai neišmano nieko. Ar jums tai tinka?
Pačiam sunku vertinti, bet man visada įdomu išmokti ar sužinoti ką nors naujo. Esu labai nepastovus, Dvyniai, taigi nuolat reikia pasikeitimų, vienoda veikla greitai nusibosta. Išleidęs knygą vaikams, pabėgu į kitą žanrą. Gerai turėti kelias profesijas. Jei trokštu bendrauti – statau spektaklį, atsibūnu tarp žmonių, o atėjus laikui, kai norisi užsidaryti ir nieko nematyti, pasislepiu Anykščiuose ir rašau. Anksčiau tikrai nemaniau, kad kursiu vaikams, kol kažkaip netyčia tos knygos pasidarė labai paklausios – pačiam buvo netikėta. Visada svajojau tapti rimtu rašytoju, kino ir gal dar teatro režisieriumi, jei pavyktų. Mat dažnai manoma, kad vaikų literatūra – kažkas nerimta. Bet kai pirmąsias mano išleistas pasakas „Rudnosiuko istorijos“ išrinko Metų knyga vaikams, kai Lietuvoje prasidėjo vaikiškų knygų renesansas, sulaukiau daug pasiūlymų rašyti. Galų gale, kai didelė šeima, turi galvoti ir iš ko gyventi.
Vaikiškos knygos komerciškai pelningos?
Taip, tik paprastai jos atsiperka leidykloms. Tad neseniai su žmona įkūrėme savąją – „Dominicus Lituanus“. Pamačiau, kad šis verslas gana gražus. Ačiū Dievui, turiu puikią, supratingą žmoną, kuri mėgsta knygas, nusimano apie jų leidybą – tai jos universitetinė profesija. Aš tik padėjau leidyklai atsirasti, bet ilgai sėdėti prie sutarčių, projektų, dailininkų paieškų, buhalterinių sąskaitų negaliu – ši veikla blokuoja tą pusrutulį, kuris reikalingas kūrybai.
Sakote, pasakų ėmėtės atsitiktinai. Bet kažkas vis tiek turėjo jus įkvėpti ar pastūmėti.
Kai išvažiavau į Gruziją studijuoti kino režisūros, vyriausiajam sūnui Gabrieliui buvo kokie šešeri. Man, kaip tėvui, pasidarė labai neramu, kad Lietuvoje liekantį vaiką matysiu tik du kartus per metus – per Kalėdas ir vasaros atostogas. Turėjau nepamesti jo iš akiračio. Susiskambindavau su artimaisiais, sužinodavau, ko jis prisidirbęs. Kadangi dažnai jam skaitydavome Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, pradėjau rašyti pasakos tęsinius, įkomponuodamas tas situacijas, kurios nutiko Gabrieliui. Taip atsirado pirmoji knygelė. Paskui augo kiti vaikai, ir jiems reikėdavo pripasakoti visokių nesąmonių.
Saviškius taip ir auklėjate rašydamas pasakas ar būna, kad pasisodinate ir tiesiai šviesiai pasakote, ką manote apie kokį nors ne itin gerą poelgį?
Stengiuosi su jais kalbėtis kaip su suaugusiais. Dažnai diskutuojame, teiraujuosi jų nuomonės, nagrinėjame konkrečias situacijas. Nes nurodymai „daryk taip, nedaryk anaip“ neturi didelio poveikio. Tarkim, vaikai susimušė ir vienas kitą nustūmė nuo laiptų. Vakare susėdame ir šnekamės. Papasakoju kokią nors išgalvotą istoriją apie du išdykusius broliukus, kurie kartą stumdėsi, vienas parkrito ir susilaužė stuburą, paskui visą gyvenimą turėjo sėdėti vežimėlyje, o brolis – juo rūpintis. Klausiu: kaip jums atrodo, kaip abu tada jautėsi? Stengdamiesi įsivaizduoti jie darosi atsakingesni už savo veiksmus. Dažnai neatsakingumas atsiranda manant, jog tavęs tai neliečia, jog tai yra kieno nors kito skausmas ir rūpestis. Reikia santykius suasmeninti – su gamta, tėvais, netgi su priešais, suvokiant, kad jie ir mes esame viena. Lietuva dvasiniu požiūriu irgi turėtų būti privatizuota. Jeigu ji taps mūsų, mums pradės dėl jos skaudėti širdį. O dabar dažnai atrodo, kad ji kažkieno: valdžios, Adamkaus, Paulausko, Blinkevičiūtės... Nelabai patinka, kaip jie su ta Lietuva elgiasi, bet ką darysi – jų reikalas. Nes mes niekuo dėti. Pakeitus tokį santykį, iš esmės pasikeistų ir situacija.
Seniai rūpėjo paklausti: iš kur ta V raidė tarp jūsų vardo ir pavardės?
Pase jos nėra. Kadangi tėvas davė savo vardą, periodikai pradėjus spausdinti ir mano kūrinius atsirado painiava. Sovietiniais laikais nebuvo mados prirašyti trumpinį „Jr.“ – „Junior“. Tuo metu egzistavo vienintelis Antano A. Jonyno variantas. Beliko tik jį nuplagijuoti. Bet žodžiu paprastai prisistatau: „Vytautas Landsbergis Jaunesnysis.“ O tėvas iš manęs juokiasi: „Vytautas Vytautovičius.“
Po kokiu nauju savo kūriniu dabar žadate pasirašyti?
Ne aš planuoju – Dievas. Darau, ką jis nori. Kartais susiduriu su visiškai netikėtais dalykais. Neseniai važiavau į Indiją pailsėti dviem savaitėms ir susipažinau su jaunu tibetiečiu, vedančiu pabėgėlius iš Tibeto per Himalajus į Indiją. Jis papasakojo, kad kiekvieną mėnesį apie tūkstantis žmonių eina per kalnus. Dalis jų mirtinai sušąla, kai kuriems tenka amputuoti kojas, rankas. Dažnai tai būna vaikai, kuriuos mamos palydi iki sienos: „Matai, vaikeli, ten Indija, ten laisvė – eik, tave tikriausiai pasitiks.“ Mane tai pradėjo labai stipriai jaudinti – jei tik rasčiau rėmėjų, norėčiau sukurti filmą.
Esate praktikuojantis katalikas?
Galima sakyti, taip, tik dabar perėjau prie pasyvesnės veiklos. Religija – labai asmeniškas dalykas. Vienu metu buvau gana aktyvus, turėjau du dvasios tėvus, pas kuriuos nuolat važiuodavau ir su šeima, ir vienas: jėzuitą tėvą Antaną Saulaitį ir buvusį Kaltinėnų kleboną Petrą Linkevičių. Bet Saulaitį kažkodėl išsiuntė į Čikagą, o Linkevičius buvo sudorotas saviškių – kaip katalikų pasaulyje dažnai būna, iš Kaltinėnų, kuriuos išpuoselėjo ir prikėlė, jį išgrūdo į visišką užkampį. Jis mėgino protestuoti, bet palūžo dvasiškai. Po viso šito man kilo labai daug klausimų.
Atsakymų į juos vykote ieškoti į Indiją, į pranašu vadinamo Satjos Sai Babos ašramą?
Ieškau visą gyvenimą. Nesu dogmatiškai prisirišęs prie ko nors vieno, norisi sužinoti, kaip yra kitur. Ir šiaip labai patinka Dalai Lamos mintys, Tibeto budizmas. Keisčiausia, kad man jis visiškai nedisonuoja su katalikiška tradicija. Visur pagrindiniai principai tie patys: atjauta, meilė, tarnavimas kitiems. Tą patį sako ir Kristus, ir Dalai Lama, ir Motina Teresė, ir Sai Baba.
Galbūt važiavote pasižiūrėti tų stebuklų, kuriais garsėja Sai Baba?
Tai turbūt primityviausias lygmuo, ką gali daryti šventasis. Teko jų matyti, bet manęs kažkaip nesužavėjo. Žmonės ten traukia ne dėl stebuklų, o norėdami pasimokyti, kaip visuotinė, besąlygiška meilė keičia pasaulį. Man šie dalykai irgi rūpi. Buvau girdėjęs apie tai ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Tačiau ką gali vertinti pagal kitų komentarus? Perskaitęs puikią rašytojo V. Bubnio ir jo žmonos knygą „Slaptingoji prema“ nutariau pats nuvažiuoti. Kai atsiduri vienoje erdvėje su dešimt tūkstančių iš širdies giedančių žmonių, kai pamatai šalia sėdinčius B. Grebenščikovą, musulmonų grupelę, juodaodį katalikų kunigą, turistus iš Rusijos ir Kinijos, lietuvių būrelį... Nesakyčiau, kad jų taika ir bendrystė kažkas blogo. Man tokia forma visiškai priimtina. Bet mūsų katalikiškos tradicijos tikrai neišsižadėjau. Jei nuvyksti į Indiją, dar nereiškia, kad kitą dieną tampi kažkuo kitu. Ir Sai Baba teigia, ir Dalai Lama viešėdamas Lietuvoje sakė, kad nereikia išsižadėti savo tikėjimo. Nes Dievas tas pats, o mes nesame gimę jogais ar Tibeto budistais. Galime apie tai žinoti, bet sudėtinga perimti svetimas tradicijas taip pat giliai, kaip tas, kurias esame gavę su motinos pienu.
O ar šeimoje visada pavyksta laikytis pagrindinių meilės ir tarnystės principų?
Tai labai sunkus darbas. Turi būti itin dėmesingas. Vis dar to mokomės ir nežinau, ar užteks viso gyvenimo, ar dar keletą reikės nugyventi.
Keturių vaikų susilaukėte su antrąja žmona Ramune. Kodėl šeimą pavyko sukurti tik iš antro karto?
Pirmą kartą vedžiau labai jaunas – 20 metų. Mokėmės Filologijos fakultete, kurse buvo devyniasdešimt merginų ir dešimt vaikinų. Universitetą beveik visi baigėme jau vedę. Su pirmąja žmona Giedre sugebėjome likti draugai, padedame vienas kitam, kai sunku. Ji puiki stilistė, redaguoja mano vaikiškų knygelių tekstus, gerai sutaria su Ramune. Mūsų santykiuose neliko jokių nuosėdų. Kai supranti, jog išsiskyrusių tėvų konfliktai tiesiogiai veikia vaiko psichiką, norėdamas jam gero išmoksti prireikus susiderinti ir nusižeminti. Iš pradžių nebuvo lengva, bet kažkaip prisitaikėme. Paskui pamatėme, kad daug smagiau gyventi be priešų. Kartais naudinga ko nors netekti, kad pradėtum tai vertinti ir branginti.
Penki vaikai buvo jūsų planas ar Dievo dovana?
Kiek Dievas davė, tiek ėmėme.
Turėdami meniškas profesijas niekada nesibaiminote, kad negalėsite visų aprūpinti, išleisti į mokslus?
Vienu metu tikrai buvo sunku, teko sparčiai suktis. Kūrybos gausa gal ir atsirado tokia, kad reikėjo išlaikyti šeimą. Mielai rašyčiau mažiau, pasilikčiau daugiau laiko redagavimui. Bet kai tokių sąlygų neturi, žaidi pagal tas, kokios duotos.
Ką veikė Ramunė prieš tapdama jūsų šeimyninės leidyklos direktore?
Kai baigė universitetą, gimė vaikai, tad labai gerai atliko mamos darbą. Jei galėdavo, padėdavo mūsų privačioje kino studijoje: dirbo su įvairiais fondais, teikdavo paraiškas ir taip toliau.
Vis dar gyvenate tarp Vilniaus ir Anykščių. Provincijoje įsitvirtinti nepavyko?
Pavyko man, bet ne vaikams – jie buvo pripratę prie Vilniaus. Anykščiuose gyvenome pusantrų metų, tačiau vaikai ilgėjosi sostinėje likusių draugų, veiklos, nesurado tam pakaitalo. Kadangi persikėlimas į provinciją nebuvo būtinybė, o tik pabandymas, nutarėme klausytis vaikų ir eiti paskui juos. Juo labiau kad baigėsi finansinė krizė, atsirado darbų ir galėjome grįžti.
Išsikėlėte dėl materialinių sunkumų?
Taip – elementari priežastis. Buvo toks laikas, kai valgėme kruopas, gyvenome pasninkaudami ir kaip ruoniai maudėmės šaltoje upėje, – labai gera patirtis.
Dažnai sakoma: yra Vilnius ir yra visa kita Lietuva. Ar iš tikrųjų?
Turbūt taip. Gal tik sakyčiau: Vilnius, Klaipėda, Kaunas ir visa kita Lietuva. Bet kur galima rasti ir gerų, ir blogų aspektų. Vilnius man patinka dėl dinamikos, tempo, galimybių realizuoti save. Tačiau čia pasiilgstu Anykščių gamtos, paprastumo, nuoširdumo, ramybės – ten labai gerai pailsiu, nusiteikiu kūrybai. Provincijoje sunku rasti darbą, išlaikyti šeimą. Baisu, jog ji miršta, tampa senukų miesteliais, nes jauniems žmonėms nesukuriamos darbo vietos, nėra valstybės požiūrio, kad ir provincija turi gyventi panašiai kaip didieji miestai.
Ar provincijoje egzistuoja alkoholizmo problema? O gal ir sostinėje ji neką mažesnė?
Vilniuje žmonės išmoko gerti to neparodydami, neguli, nesvyrinėja pakampėse, o grįžta namo ir „nusibaigia“. Atsiranda tam tikra „nusigėrimo kultūra“. Bet akivaizdu, kad visur per daug geriama. Anykščiuose tai tiesiog labiau matyti. Net demografiniu požiūriu. Jaunos netekėjusios merginos dažnai nebeturi su kuo bendrauti, nes vyrai arba išvykę į airijas, arba ganėtinai degradavę. Skaudu, kad joms tenka važiuoti į visokias arabijas ieškoti giminės pratęsimo variantų. Kartais liūdnai pajuokauju, kad jei šitaip bus ir toliau, reikės grąžinti prūsų paprotį turėti po tris žmonas – lietuvių tautos genofondui nepakenktų. Juk tai tik susitarimo dalykai. Nemanau, kad musulmonų šeimos dėl to blogesnės ar jų moralė silpnesnė. Jei mes ir toliau taip „sėkmingai“ šmirinėsim, kas beliks? O ką, prūsai pasielgė neišmintingai, matydami, kad tauta nyksta? Tik štai atėję kryžiuočiai liepė pasirašyti pasižadėjimus, jog turės po vieną žmoną – trijų negalima. Tuomet ir išnyko. Ketinu kada sukurti filmą apie dvi seseris Žemaitijoje, kurios turi vieną vyrą ir aštuonetą vaikų, visi puikiai sutaria. Bet man asmeniškai ir su viena išrinktąja džiugu, smagu ir prasminga. Tautai duoklę taip pat lyg ir atidavėme.
Ar seniai tapote abstinentu?
Prieš kokius aštuonerius metus. Tada pradėjau aiškiai suvokti, kad egzistuoja kitas – dieviško grožio, vizijų, meditacijų, harmonijos – pasaulis. Netikėtai prie jo prisilietęs supratau, kad alkoholis – tik to pasaulio protezas. Gali, aišku, vaikščioti ir su plastikine koja ar net visas būti plastikinis, įsivaizduodamas pasiekęs harmoniją. Tačiau rytą pažvelgęs į veidrodį suprasi, kad iki jos dar labai toli. Po studijų Gruzijoje buvau labai pamėgęs raudonąjį vyną, beveik kiekvieną vakarą šiek tiek jo išgerdavau kaip tikras lietuvis menininkas. Bet vieną vakarą įsipyliau ir jaučiu – neskanus. Supykau, nusprendžiau nuvažiuoti į parduotuvę geresnio. Nusipirkau rūšinio, paragavau – vėl neskanus. Taip ir praėjo noras. Supratau, kad vyno man nebereikia, – mūsų su juo keliai išsiskyrė. Padėkojome vienas kitam ir išsivaikščiojome.
Ar išmintinga mestis nuo vieno kraštutinumo prie kito?
Tai labai individualu. Nemanau, kad reikia laikytis kokių nors stereotipų, negaliu tvirtinti, kad mano metodas universalus. Tiesiog man to nebereikia. Jonas Mekas vyną geria kasdien, jam taip linksmiau gyventi ir tai jo kelias. Neturiu teisės nei vertinti, nei teisti. Bet kai nuvažiavęs į Anykščius pamatau, kaip po Vyno šventės paryčiais prie upės mėtosi girti dvylikamečiai trylikamečiai, kažkas viduje sukirba. Visgi dėl šio reiškinio nėra aiškiai susitarta: kur ribos? Sutinku, taurė vyno kartais padeda sumažinti dienos įtampą, pagerinti virškinimą, praplėsti kraujagysles. Bet matydamas tuos vaikus degeneratų veidais, kruvinus ir nebesuprantančius, kas darosi, renkuosi priešingą barikadų pusę. Kovojama dėl alkoholio reklamos, nes tai dideli pinigai. Geriantys vaikai verslininkams nerūpi. Tad man kyla klausimas: ar verta turėti pelningą verslą naikinant savo tautą, savo žmones?
Rizikuoju nusibosti, bet išvardysiu: esate lituanistas, studijavote kino režisūrą, stažavotės teatro režisierių kursuose Anglijoje, rašote eilėraščius, pasakas, pjeses, libretus, politinius bei visuomeninius komentarus, režisuojate spektaklius, esate dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius, kuriate ir atliekate dainas, radęs prodiuserį statytumėte operą vaikams... Sakoma, kad kai žmogus daug ko imasi, gerai neišmano nieko. Ar jums tai tinka?
Pačiam sunku vertinti, bet man visada įdomu išmokti ar sužinoti ką nors naujo. Esu labai nepastovus, Dvyniai, taigi nuolat reikia pasikeitimų, vienoda veikla greitai nusibosta. Išleidęs knygą vaikams, pabėgu į kitą žanrą. Gerai turėti kelias profesijas. Jei trokštu bendrauti – statau spektaklį, atsibūnu tarp žmonių, o atėjus laikui, kai norisi užsidaryti ir nieko nematyti, pasislepiu Anykščiuose ir rašau. Anksčiau tikrai nemaniau, kad kursiu vaikams, kol kažkaip netyčia tos knygos pasidarė labai paklausios – pačiam buvo netikėta. Visada svajojau tapti rimtu rašytoju, kino ir gal dar teatro režisieriumi, jei pavyktų. Mat dažnai manoma, kad vaikų literatūra – kažkas nerimta. Bet kai pirmąsias mano išleistas pasakas „Rudnosiuko istorijos“ išrinko Metų knyga vaikams, kai Lietuvoje prasidėjo vaikiškų knygų renesansas, sulaukiau daug pasiūlymų rašyti. Galų gale, kai didelė šeima, turi galvoti ir iš ko gyventi.
Vaikiškos knygos komerciškai pelningos?
Taip, tik paprastai jos atsiperka leidykloms. Tad neseniai su žmona įkūrėme savąją – „Dominicus Lituanus“. Pamačiau, kad šis verslas gana gražus. Ačiū Dievui, turiu puikią, supratingą žmoną, kuri mėgsta knygas, nusimano apie jų leidybą – tai jos universitetinė profesija. Aš tik padėjau leidyklai atsirasti, bet ilgai sėdėti prie sutarčių, projektų, dailininkų paieškų, buhalterinių sąskaitų negaliu – ši veikla blokuoja tą pusrutulį, kuris reikalingas kūrybai.
Sakote, pasakų ėmėtės atsitiktinai. Bet kažkas vis tiek turėjo jus įkvėpti ar pastūmėti.
Kai išvažiavau į Gruziją studijuoti kino režisūros, vyriausiajam sūnui Gabrieliui buvo kokie šešeri. Man, kaip tėvui, pasidarė labai neramu, kad Lietuvoje liekantį vaiką matysiu tik du kartus per metus – per Kalėdas ir vasaros atostogas. Turėjau nepamesti jo iš akiračio. Susiskambindavau su artimaisiais, sužinodavau, ko jis prisidirbęs. Kadangi dažnai jam skaitydavome Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, pradėjau rašyti pasakos tęsinius, įkomponuodamas tas situacijas, kurios nutiko Gabrieliui. Taip atsirado pirmoji knygelė. Paskui augo kiti vaikai, ir jiems reikėdavo pripasakoti visokių nesąmonių.
Saviškius taip ir auklėjate rašydamas pasakas ar būna, kad pasisodinate ir tiesiai šviesiai pasakote, ką manote apie kokį nors ne itin gerą poelgį?
Stengiuosi su jais kalbėtis kaip su suaugusiais. Dažnai diskutuojame, teiraujuosi jų nuomonės, nagrinėjame konkrečias situacijas. Nes nurodymai „daryk taip, nedaryk anaip“ neturi didelio poveikio. Tarkim, vaikai susimušė ir vienas kitą nustūmė nuo laiptų. Vakare susėdame ir šnekamės. Papasakoju kokią nors išgalvotą istoriją apie du išdykusius broliukus, kurie kartą stumdėsi, vienas parkrito ir susilaužė stuburą, paskui visą gyvenimą turėjo sėdėti vežimėlyje, o brolis – juo rūpintis. Klausiu: kaip jums atrodo, kaip abu tada jautėsi? Stengdamiesi įsivaizduoti jie darosi atsakingesni už savo veiksmus. Dažnai neatsakingumas atsiranda manant, jog tavęs tai neliečia, jog tai yra kieno nors kito skausmas ir rūpestis. Reikia santykius suasmeninti – su gamta, tėvais, netgi su priešais, suvokiant, kad jie ir mes esame viena. Lietuva dvasiniu požiūriu irgi turėtų būti privatizuota. Jeigu ji taps mūsų, mums pradės dėl jos skaudėti širdį. O dabar dažnai atrodo, kad ji kažkieno: valdžios, Adamkaus, Paulausko, Blinkevičiūtės... Nelabai patinka, kaip jie su ta Lietuva elgiasi, bet ką darysi – jų reikalas. Nes mes niekuo dėti. Pakeitus tokį santykį, iš esmės pasikeistų ir situacija.
Seniai rūpėjo paklausti: iš kur ta V raidė tarp jūsų vardo ir pavardės?
Pase jos nėra. Kadangi tėvas davė savo vardą, periodikai pradėjus spausdinti ir mano kūrinius atsirado painiava. Sovietiniais laikais nebuvo mados prirašyti trumpinį „Jr.“ – „Junior“. Tuo metu egzistavo vienintelis Antano A. Jonyno variantas. Beliko tik jį nuplagijuoti. Bet žodžiu paprastai prisistatau: „Vytautas Landsbergis Jaunesnysis.“ O tėvas iš manęs juokiasi: „Vytautas Vytautovičius.“
Po kokiu nauju savo kūriniu dabar žadate pasirašyti?
Ne aš planuoju – Dievas. Darau, ką jis nori. Kartais susiduriu su visiškai netikėtais dalykais. Neseniai važiavau į Indiją pailsėti dviem savaitėms ir susipažinau su jaunu tibetiečiu, vedančiu pabėgėlius iš Tibeto per Himalajus į Indiją. Jis papasakojo, kad kiekvieną mėnesį apie tūkstantis žmonių eina per kalnus. Dalis jų mirtinai sušąla, kai kuriems tenka amputuoti kojas, rankas. Dažnai tai būna vaikai, kuriuos mamos palydi iki sienos: „Matai, vaikeli, ten Indija, ten laisvė – eik, tave tikriausiai pasitiks.“ Mane tai pradėjo labai stipriai jaudinti – jei tik rasčiau rėmėjų, norėčiau sukurti filmą.
Esate praktikuojantis katalikas?
Galima sakyti, taip, tik dabar perėjau prie pasyvesnės veiklos. Religija – labai asmeniškas dalykas. Vienu metu buvau gana aktyvus, turėjau du dvasios tėvus, pas kuriuos nuolat važiuodavau ir su šeima, ir vienas: jėzuitą tėvą Antaną Saulaitį ir buvusį Kaltinėnų kleboną Petrą Linkevičių. Bet Saulaitį kažkodėl išsiuntė į Čikagą, o Linkevičius buvo sudorotas saviškių – kaip katalikų pasaulyje dažnai būna, iš Kaltinėnų, kuriuos išpuoselėjo ir prikėlė, jį išgrūdo į visišką užkampį. Jis mėgino protestuoti, bet palūžo dvasiškai. Po viso šito man kilo labai daug klausimų.
Atsakymų į juos vykote ieškoti į Indiją, į pranašu vadinamo Satjos Sai Babos ašramą?
Ieškau visą gyvenimą. Nesu dogmatiškai prisirišęs prie ko nors vieno, norisi sužinoti, kaip yra kitur. Ir šiaip labai patinka Dalai Lamos mintys, Tibeto budizmas. Keisčiausia, kad man jis visiškai nedisonuoja su katalikiška tradicija. Visur pagrindiniai principai tie patys: atjauta, meilė, tarnavimas kitiems. Tą patį sako ir Kristus, ir Dalai Lama, ir Motina Teresė, ir Sai Baba.
Galbūt važiavote pasižiūrėti tų stebuklų, kuriais garsėja Sai Baba?
Tai turbūt primityviausias lygmuo, ką gali daryti šventasis. Teko jų matyti, bet manęs kažkaip nesužavėjo. Žmonės ten traukia ne dėl stebuklų, o norėdami pasimokyti, kaip visuotinė, besąlygiška meilė keičia pasaulį. Man šie dalykai irgi rūpi. Buvau girdėjęs apie tai ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Tačiau ką gali vertinti pagal kitų komentarus? Perskaitęs puikią rašytojo V. Bubnio ir jo žmonos knygą „Slaptingoji prema“ nutariau pats nuvažiuoti. Kai atsiduri vienoje erdvėje su dešimt tūkstančių iš širdies giedančių žmonių, kai pamatai šalia sėdinčius B. Grebenščikovą, musulmonų grupelę, juodaodį katalikų kunigą, turistus iš Rusijos ir Kinijos, lietuvių būrelį... Nesakyčiau, kad jų taika ir bendrystė kažkas blogo. Man tokia forma visiškai priimtina. Bet mūsų katalikiškos tradicijos tikrai neišsižadėjau. Jei nuvyksti į Indiją, dar nereiškia, kad kitą dieną tampi kažkuo kitu. Ir Sai Baba teigia, ir Dalai Lama viešėdamas Lietuvoje sakė, kad nereikia išsižadėti savo tikėjimo. Nes Dievas tas pats, o mes nesame gimę jogais ar Tibeto budistais. Galime apie tai žinoti, bet sudėtinga perimti svetimas tradicijas taip pat giliai, kaip tas, kurias esame gavę su motinos pienu.
O ar šeimoje visada pavyksta laikytis pagrindinių meilės ir tarnystės principų?
Tai labai sunkus darbas. Turi būti itin dėmesingas. Vis dar to mokomės ir nežinau, ar užteks viso gyvenimo, ar dar keletą reikės nugyventi.
Keturių vaikų susilaukėte su antrąja žmona Ramune. Kodėl šeimą pavyko sukurti tik iš antro karto?
Pirmą kartą vedžiau labai jaunas – 20 metų. Mokėmės Filologijos fakultete, kurse buvo devyniasdešimt merginų ir dešimt vaikinų. Universitetą beveik visi baigėme jau vedę. Su pirmąja žmona Giedre sugebėjome likti draugai, padedame vienas kitam, kai sunku. Ji puiki stilistė, redaguoja mano vaikiškų knygelių tekstus, gerai sutaria su Ramune. Mūsų santykiuose neliko jokių nuosėdų. Kai supranti, jog išsiskyrusių tėvų konfliktai tiesiogiai veikia vaiko psichiką, norėdamas jam gero išmoksti prireikus susiderinti ir nusižeminti. Iš pradžių nebuvo lengva, bet kažkaip prisitaikėme. Paskui pamatėme, kad daug smagiau gyventi be priešų. Kartais naudinga ko nors netekti, kad pradėtum tai vertinti ir branginti.
Penki vaikai buvo jūsų planas ar Dievo dovana?
Kiek Dievas davė, tiek ėmėme.
Turėdami meniškas profesijas niekada nesibaiminote, kad negalėsite visų aprūpinti, išleisti į mokslus?
Vienu metu tikrai buvo sunku, teko sparčiai suktis. Kūrybos gausa gal ir atsirado tokia, kad reikėjo išlaikyti šeimą. Mielai rašyčiau mažiau, pasilikčiau daugiau laiko redagavimui. Bet kai tokių sąlygų neturi, žaidi pagal tas, kokios duotos.
Ką veikė Ramunė prieš tapdama jūsų šeimyninės leidyklos direktore?
Kai baigė universitetą, gimė vaikai, tad labai gerai atliko mamos darbą. Jei galėdavo, padėdavo mūsų privačioje kino studijoje: dirbo su įvairiais fondais, teikdavo paraiškas ir taip toliau.
Vis dar gyvenate tarp Vilniaus ir Anykščių. Provincijoje įsitvirtinti nepavyko?
Pavyko man, bet ne vaikams – jie buvo pripratę prie Vilniaus. Anykščiuose gyvenome pusantrų metų, tačiau vaikai ilgėjosi sostinėje likusių draugų, veiklos, nesurado tam pakaitalo. Kadangi persikėlimas į provinciją nebuvo būtinybė, o tik pabandymas, nutarėme klausytis vaikų ir eiti paskui juos. Juo labiau kad baigėsi finansinė krizė, atsirado darbų ir galėjome grįžti.
Išsikėlėte dėl materialinių sunkumų?
Taip – elementari priežastis. Buvo toks laikas, kai valgėme kruopas, gyvenome pasninkaudami ir kaip ruoniai maudėmės šaltoje upėje, – labai gera patirtis.
Dažnai sakoma: yra Vilnius ir yra visa kita Lietuva. Ar iš tikrųjų?
Turbūt taip. Gal tik sakyčiau: Vilnius, Klaipėda, Kaunas ir visa kita Lietuva. Bet kur galima rasti ir gerų, ir blogų aspektų. Vilnius man patinka dėl dinamikos, tempo, galimybių realizuoti save. Tačiau čia pasiilgstu Anykščių gamtos, paprastumo, nuoširdumo, ramybės – ten labai gerai pailsiu, nusiteikiu kūrybai. Provincijoje sunku rasti darbą, išlaikyti šeimą. Baisu, jog ji miršta, tampa senukų miesteliais, nes jauniems žmonėms nesukuriamos darbo vietos, nėra valstybės požiūrio, kad ir provincija turi gyventi panašiai kaip didieji miestai.
Ar provincijoje egzistuoja alkoholizmo problema? O gal ir sostinėje ji neką mažesnė?
Vilniuje žmonės išmoko gerti to neparodydami, neguli, nesvyrinėja pakampėse, o grįžta namo ir „nusibaigia“. Atsiranda tam tikra „nusigėrimo kultūra“. Bet akivaizdu, kad visur per daug geriama. Anykščiuose tai tiesiog labiau matyti. Net demografiniu požiūriu. Jaunos netekėjusios merginos dažnai nebeturi su kuo bendrauti, nes vyrai arba išvykę į airijas, arba ganėtinai degradavę. Skaudu, kad joms tenka važiuoti į visokias arabijas ieškoti giminės pratęsimo variantų. Kartais liūdnai pajuokauju, kad jei šitaip bus ir toliau, reikės grąžinti prūsų paprotį turėti po tris žmonas – lietuvių tautos genofondui nepakenktų. Juk tai tik susitarimo dalykai. Nemanau, kad musulmonų šeimos dėl to blogesnės ar jų moralė silpnesnė. Jei mes ir toliau taip „sėkmingai“ šmirinėsim, kas beliks? O ką, prūsai pasielgė neišmintingai, matydami, kad tauta nyksta? Tik štai atėję kryžiuočiai liepė pasirašyti pasižadėjimus, jog turės po vieną žmoną – trijų negalima. Tuomet ir išnyko. Ketinu kada sukurti filmą apie dvi seseris Žemaitijoje, kurios turi vieną vyrą ir aštuonetą vaikų, visi puikiai sutaria. Bet man asmeniškai ir su viena išrinktąja džiugu, smagu ir prasminga. Tautai duoklę taip pat lyg ir atidavėme.
Ar seniai tapote abstinentu?
Prieš kokius aštuonerius metus. Tada pradėjau aiškiai suvokti, kad egzistuoja kitas – dieviško grožio, vizijų, meditacijų, harmonijos – pasaulis. Netikėtai prie jo prisilietęs supratau, kad alkoholis – tik to pasaulio protezas. Gali, aišku, vaikščioti ir su plastikine koja ar net visas būti plastikinis, įsivaizduodamas pasiekęs harmoniją. Tačiau rytą pažvelgęs į veidrodį suprasi, kad iki jos dar labai toli. Po studijų Gruzijoje buvau labai pamėgęs raudonąjį vyną, beveik kiekvieną vakarą šiek tiek jo išgerdavau kaip tikras lietuvis menininkas. Bet vieną vakarą įsipyliau ir jaučiu – neskanus. Supykau, nusprendžiau nuvažiuoti į parduotuvę geresnio. Nusipirkau rūšinio, paragavau – vėl neskanus. Taip ir praėjo noras. Supratau, kad vyno man nebereikia, – mūsų su juo keliai išsiskyrė. Padėkojome vienas kitam ir išsivaikščiojome.
Ar išmintinga mestis nuo vieno kraštutinumo prie kito?
Tai labai individualu. Nemanau, kad reikia laikytis kokių nors stereotipų, negaliu tvirtinti, kad mano metodas universalus. Tiesiog man to nebereikia. Jonas Mekas vyną geria kasdien, jam taip linksmiau gyventi ir tai jo kelias. Neturiu teisės nei vertinti, nei teisti. Bet kai nuvažiavęs į Anykščius pamatau, kaip po Vyno šventės paryčiais prie upės mėtosi girti dvylikamečiai trylikamečiai, kažkas viduje sukirba. Visgi dėl šio reiškinio nėra aiškiai susitarta: kur ribos? Sutinku, taurė vyno kartais padeda sumažinti dienos įtampą, pagerinti virškinimą, praplėsti kraujagysles. Bet matydamas tuos vaikus degeneratų veidais, kruvinus ir nebesuprantančius, kas darosi, renkuosi priešingą barikadų pusę. Kovojama dėl alkoholio reklamos, nes tai dideli pinigai. Geriantys vaikai verslininkams nerūpi. Tad man kyla klausimas: ar verta turėti pelningą verslą naikinant savo tautą, savo žmones?
