Kai „pasirašė“ netikėtam pasiūlymui dalyvauti TV projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“, aktorės Žemynos Ašmontaitės (29) dienos skilo tarp Vilniaus ir Kauno, kur lekia repetuoti su dainų partneriu Ramūnu Difartu. Toks atsidavimas pasiteisino: jie darniai susidainavo, kiekvienas pasirodymas tampa stilingu perliuku, Žemynos atsiskleidusiems dainavimo gabumams pagyrų negaili pati smailialiežuvė muzikologė Zita Kelmickaitė, poros populiarumas didėja. Bet gyvenime aktorė išlieka slapukė: pastarieji dveji metai – permainų, o spauda to nesuuodė. „Kiek žmogus nori būti narstomas, tiek ir leisis žurnalistams narstyti save po kaulelį“, – įsitikinusi Žemyna.
Apie avantiūrą – „Iššūkį žvaigždėms“, dainavimą, teatrą galėtų pasakoti nesustodama. Tačiau apie asmeninį gyvenimą – ne. Interviu laukė nelengvas – su ilgomis pauzėmis, nutylėjimais. Rodės, lyg žaistume žaidimą „Papasakok apie skeletus savo spintoje“. Daugumą asmeninių klausimų Žemyna subtiliai „numuilindavo“: „Nemėgstu apie jausmus viešai kalbėti“, „Negaliu kalbėti apie žmogų, kurio nėra šalia“, „Nenoriu kalbėti apie tai, kas jau praeityje“.
Į susitikimą atbėga tiesiai iš „Iššūkio žvaigždėms“ repeticijos – įraudusi ir vis dar blizgančiomis milžiniškomis mėlynomis akimis. „Klasikinė lietuvaitė“ – tuoj pat „suklasifikuoju“: mielas, švelnių bruožų veidukas, įrėmintas lininių plaukų kupetos. Nenuostabu, kad dėl grožio sulaukia ne tik vyrų, bet ir moterų – aršiausių kritikių bei konkurenčių – komplimentų. Ir neatsitiktinai belgų kinematografininkai ją atsirinko vienam pagrindinių – naivios lietuvaitės – vaidmenų dramatiškame seriale „Matrioškos“ apie merginas iš posovietinių šalių, kurios užkimba ant lengvo ir pelningo darbo Vakaruose kabliuko, o vėliau tampa sekso vergėmis.
Su muzika Žemyna – nuo gimimo: „Mama – dainuojanti, visą gyvenimą vadovauja folkloriniams ansambliams. Iš didelės meilės muzikai ir mus, visas tris dukras, į muziką lenkė.“ Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasę, stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos istorijos ir teorijos specialybę, o baigė... aktorinį! Iš kur toks posūkis? „Pagavo mane! – užsikvatoja. – Visų mergaičių svajonė – aktorinis. Aš neprisimenu, bet mama pasakojo, kad kartą vaikystėje anksti ryte pažadinta ruoštis į mokyklą pasakiau: „Neisiu į mokyklą, būsiu aktore.“ Pasimokiau muzikologijos, o po pirmo kurso slapta, prieštaraujant tėvams, įstojau į aktorinį!“
Gal kad Vlado Bagdono vadovaujamas kursas neturėjo savo teatro, baigusi akademiją „nenusėdo“ konkrečioje meno šventovėje, yra laisvai samdoma aktorė. Užtat turi pasirinkimo teisę ir elgiasi moderniai, kaip visi naujosios kartos aktoriai – eina į televizijos laidų vedėjų konkursus, kino atrankas. Vaidina teatro spektakliuose, ketverius metus vedė „Sekmadienio loto“, vėliau – žaidimą „Laimingas skambutis“, pasinėrė į naują veiklą – dubliuoja filmus, įgarsina knygas.
Nesuklysiu pasakiusi, kad labiausiai Ž. Ašmontaitę prieš dešimtmetį išgarsino vaidmuo Lietuvos televizijos seriale „Atžalos“. „Buvo akademijos Dramos fakulteto keturiasdešimtmetis, – prisimena. – Visi pirmakursiai turėjo išsipustę pasitikti buvusius studentus. Per priėmimą priėjo režisierius Saulius Vosylius ir pakvietė. Jaučiausi kaip ant sparnų: visi mokosi, o aš jau einu dirbti – filmuotis!“
Lygiai toks pat netikėtas buvo ir „Matrioškų“ kūrėjų kvietimas. „Pradedu tikėti minčių galia: viskas, ko troškau iš širdies, kad net baisu kitam apie tas svajones buvo prisipažinti, išsipildė. Pavyzdžiui? Kad ir su aktoriniu: tai nebuvo vaikystės svajonė, kryptingas siekimas ir baisus rengimasis. Ne. Tiesiog nuoširdus noras. Ir įstojau. Ar pasvaičiojimai apie režisierius, pas kuriuos norėtum dirbti: su kurso draugėmis pasišnekėdavome apie Eimuntą Nekrošių – meistrų meistras! Ir išsipildė – vaidinu E. Nekrošiaus „Menų forto“ spektakliuose „Metai“ ir „Giesmių giesmė“! Kažkada garsiai pasvajojau, kad noriu dainuoti viešai arba dalyvauti realybės šou. Ir staiga – netikėtas skambutis su kvietimu dalyvauti „Iššūkyje“. Sutikau. Nors apėmė baimė: kaip dabar – iškart į tiesioginį eterį! „Gyvai“! Su „gyvais“ muzikantais!“
Kada užklupo „Iššūkis žvaigždėms“?
Kai norėjosi naujų vėjų, naujo įkvėpimo, polėkio. Toks etapas, kai nebuvau apsikrovusi darbais – esu laisvai samdoma aktorė, nepriklausau konkrečiam teatrui, bet vaidinu keliuose spektakliuose.
Kaip aktorei nebuvo baisu, kad dalyvavimas dainų dešimtuke supančios, negalėsite šeštadieniais vaidinti, vykti gastrolių?
Jau buvau supančiota, kai ketverius metus kiekvieną sekmadienį, net visą vasarą, vedžiau „Sekmadienio loto“! Kol kas to nejaučiu. Kiek dirbau televizijoje, mane lydi tiesioginis eteris – ir „Sekmadienio loto“, ir „Laimingame skambutyje“, ir dabar. Po žaidimo „Laimingas skambutis“ visi juokėsi, kad galiu eiti į politiką – tiesioginiame eteryje galiu malti liežuviu kelias valandas apie bet ką!
O švelnioji Žemyna Ašmontaitė gali pasukti į politiką?!
Kas žino?! Nežinia, kaip gyvenimas gali pasisukti – paplanuok, ir viskas aukštyn kojomis apvirs!
Nuo ko ir kada jis verčiasi aukštyn kojom?
Nežinau, gal nuo brandos (kvatoja). Laikui bėgant keičiasi vertybės, požiūris į pasaulį, save ir aplinką. Bręstu... O gal artėjantis jubiliejus?..
Norėjau įsiprašyti į svečius, apžiūrėti jūsų su draugu butą dangoraižyje, o sakote, kad viskas pasikeitė, kad jau negyvenate padangėse...
Taip ir būna gyvenime, kad nusileidi ant žemės...
Išsiskyrė keliai?
Taip jau nutinka gyvenime... Nenorėčiau šnekėti šia tema. Viskas į gera (nusijuokia). Viskas keičiasi...
Tikriausiai perkratėte galvoje, kodėl viskas taip baigėsi?
Kaip apie skyrybų priežastis sako? Charakteriai nesutapo (užsikvatoja)! Jei rimtai, nelabai ką turėčiau žurnalistams pasakyti šia labai asmeniška tema. Išsiskyrėme ir nė vienas apie tai nekalbėjome. Kirviu nukirsta...
Tai buvo abipusis sprendimas?
Nebuvo nei kalbėta, nei nuspręsta... skyrybos užklupo netikėtai. Kaip sakoma, gyvenimas išskiria. Niekas nebuvo iniciatorius. Nenoriu pasakoti, nenoriu prisiminti. Tai – jau praėjęs etapas.
Galite taip lengvai atsiriboti nuo praeities?
Valdyti mintis – milžiniškas darbas su savimi. Kartais atrodo, nukirtai, ir viskas – nebegalvoji. Bet kartais TOS mintys ima ir užplaukia. Kaip ir apie visą savo gyvenimą – net nepajunti, kad gal kokias dvidešimt minučių esi išskridusi į vaikystę ar prisimeni mokyklos laikus...
Kas buvo geriausias vaistas pagyti nuo išsiskyrimo – juk kartu gyvenote vos ne dešimtmetį?
Laikas. Šeima. Artimieji. Šeima – nuostabus dalykas, joje niekas tavęs neteis, artimieji palaikys. Nepažįstu žmogaus, kuris skyrybas pakėlė lengvai – viens du ir praėjo. Turi išgyventi visus etapus: ir liūdesio, ir sentimentų, ir pykčio. Perėjau visas stadijas. Iš to ir pasimokai, kad gyvenime nieko nesuplanuosi. Draugauji aštuonerius metus, butą įrengi, kuri gražius ateities planus – apie šeimą, vaikus galvoji, ir staiga – bum! Išmokau gyventi šia akimirka, šia diena!
Ir tuomet nuvilnijo gandas, kad su verslininku Tadu Karosu esate kartu, kad atmušėte jį nuo jo draugės Jūratės Bitinaitės...
Niekas nieko nemušė (nusijuokia)! Visi sveiki, gyvi ir laimingi! Tiesiog tai buvo vienas iš tų burbulų burbulėlių – kai mergina laisva, iškart, jei tik šalia koks žymesnis vyriškis pasirodo, ir priklijuoja jį. Nieko nebuvo – nei meilės trikampio, nei kovų ar atmušinėjimų.
Erzina, kad esate žinomas veidas, graži mergina – dabar visa Lietuva žino, kad viena, – ir tuoj pat suporuojama su kiekvienu šalia pasirodžiusiu vaikinu?
Taip, baisu... Dabar nebereaguoju. O ką darysi, jei žurnalistams reikia, ir suporuoja? O aš saugau save: neskaitau, nereaguoju ir per daug nesigilinu. Branginu kiekvieną savo akimirką, norisi ją kokybiškai išgyventi. Na, pasijuokiu... Juk nebuvo parašyta kažko labai skaudaus ar šlykštaus melo.
O kaip dabar su ta jūsų širdimi?
Klausinėja manęs: „Tai kaip: jūsų širdis – laisva ar nelaisva?“ Atsakau, kad ji visada laisva. Kaip širdis gali būti nelaisva? Nelaisva – neskamba! Ir meilės nėr, kai širdys nelaisvos!
Gerai, klausiu tiesiai šviesiai: ar turite draugą?
Daug draugų yra (užsikvatoja)!
Taip ir žaisime?
Mokausi iš klaidų – jau prisišnekėjau... Dabar geriau nekalbėsiu! Kai jau būsiu ištekėjusi, žiedą ant piršto mūvėsiu, vaikelį ant rankų sūpuosiu – tada galėsiu džiaugsmais pasidalyti su visu pasauliu. Nebuvau iš tų merginų, kurios svajojo kuo greičiau žūtbūt ištekėti. Sakiau, kad apie trisdešimties kursiu šeimą. Tai dabar ir pradedu galvoti... Norėjau pagyventi sau, išsilakstyti, patirti gyvenimo, susikurti karjerą – vaidyba, dainavimas. Nebuvau namų šeimininkė – neskubėjau susituokti, apsikrauti vaikais...
Koks dabar periodas – džiaugiatės vienatve, esate laisva, su draugėmis vaikštote į renginius, klubus, „pižamų“ vakarėlius organizuojate, kur guodžiamasi ir atskleidžiamos paslaptys?..
Tai jau buvo! Ir praėjo! Šie metai prasidėjo... apie šeimą pradėjau galvoti. Šeimos noriu.
Yra kas nors šalia, su kuo ir galvojate kurti šeimą?
Kol kas galiu tik apie save asmeniškai šnekėti. Pasakysiu tik tiek, kad yra širdžiai labai brangus žmogus. O kas brangu – norisi pasilaikyti tik sau. Jaučiu, kad bręstu šeimai, vaikučio norėčiau – dėl to prieš ketverius metus tik paprunkštusi būčiau. Gal pradedu jausti save, moterišką prigimtį, biologinį laikrodį? Ramesnė darausi, žvilgsniai už vaikučių kliūva – kas čia darosi?! Tie dveji metai pralėkė taip greitai – gyvenimas kuo tolyn, tuo stipresnį pagreitį įgauna, žiūriu, kad jo išvis nebeliko! Norisi šeimos, vaikų. Dabar pats laikas būtų. Jau išsilaksčiau, išsiskraidžiau. Ir ko tik nemačiusi, nepatyrusi... Savaime visa tai ateina. Įsiklausiau ir stengiuosi gyventi pagal savo širdies balsą. Na, dabar prisisvajosiu, tai gal po metų... Kaip ir su dainavimu buvo.
Vadinasi, prasideda naujas etapas?
Taip, bet apie tai nutylėsiu, kad neprisikalbėčiau. Galiu tik tiek pasakyti, kad esu laiminga. Myliu ir esu mylima.
Kai išėjote į „Iššūkio žvaigždėms“ ringą, tapote dar labiau matoma. Nebaisu, kad jus su draugu pradės paparacai medžioti? Kaip jis reaguos?
Nežinau... Reikės aptarti... Todėl ir nenoriu šnekėti apie asmeninį gyvenimą, kai antroji pusė nesusijusi su pramogų verslu. Jei draugaučiau su žinomu žmogumi, gal jis norėtų apie mane, aš apie jį pasakoti, ir mes susėdę kartu kalbėtume. Ne dėl vyrų ir meilės esu viešas žmogus. Geriau darbais tėvynę puošiu!
Perkračiusi pastarąjį savo gyvenimo dešimtmetį keistumėte ką nors, koreguotumėte?
Nieko nekeisčiau. Tik dainuoti anksčiau būčiau pradėjusi!
Apie avantiūrą – „Iššūkį žvaigždėms“, dainavimą, teatrą galėtų pasakoti nesustodama. Tačiau apie asmeninį gyvenimą – ne. Interviu laukė nelengvas – su ilgomis pauzėmis, nutylėjimais. Rodės, lyg žaistume žaidimą „Papasakok apie skeletus savo spintoje“. Daugumą asmeninių klausimų Žemyna subtiliai „numuilindavo“: „Nemėgstu apie jausmus viešai kalbėti“, „Negaliu kalbėti apie žmogų, kurio nėra šalia“, „Nenoriu kalbėti apie tai, kas jau praeityje“.
Į susitikimą atbėga tiesiai iš „Iššūkio žvaigždėms“ repeticijos – įraudusi ir vis dar blizgančiomis milžiniškomis mėlynomis akimis. „Klasikinė lietuvaitė“ – tuoj pat „suklasifikuoju“: mielas, švelnių bruožų veidukas, įrėmintas lininių plaukų kupetos. Nenuostabu, kad dėl grožio sulaukia ne tik vyrų, bet ir moterų – aršiausių kritikių bei konkurenčių – komplimentų. Ir neatsitiktinai belgų kinematografininkai ją atsirinko vienam pagrindinių – naivios lietuvaitės – vaidmenų dramatiškame seriale „Matrioškos“ apie merginas iš posovietinių šalių, kurios užkimba ant lengvo ir pelningo darbo Vakaruose kabliuko, o vėliau tampa sekso vergėmis.
Su muzika Žemyna – nuo gimimo: „Mama – dainuojanti, visą gyvenimą vadovauja folkloriniams ansambliams. Iš didelės meilės muzikai ir mus, visas tris dukras, į muziką lenkė.“ Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasę, stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos istorijos ir teorijos specialybę, o baigė... aktorinį! Iš kur toks posūkis? „Pagavo mane! – užsikvatoja. – Visų mergaičių svajonė – aktorinis. Aš neprisimenu, bet mama pasakojo, kad kartą vaikystėje anksti ryte pažadinta ruoštis į mokyklą pasakiau: „Neisiu į mokyklą, būsiu aktore.“ Pasimokiau muzikologijos, o po pirmo kurso slapta, prieštaraujant tėvams, įstojau į aktorinį!“
Gal kad Vlado Bagdono vadovaujamas kursas neturėjo savo teatro, baigusi akademiją „nenusėdo“ konkrečioje meno šventovėje, yra laisvai samdoma aktorė. Užtat turi pasirinkimo teisę ir elgiasi moderniai, kaip visi naujosios kartos aktoriai – eina į televizijos laidų vedėjų konkursus, kino atrankas. Vaidina teatro spektakliuose, ketverius metus vedė „Sekmadienio loto“, vėliau – žaidimą „Laimingas skambutis“, pasinėrė į naują veiklą – dubliuoja filmus, įgarsina knygas.
Nesuklysiu pasakiusi, kad labiausiai Ž. Ašmontaitę prieš dešimtmetį išgarsino vaidmuo Lietuvos televizijos seriale „Atžalos“. „Buvo akademijos Dramos fakulteto keturiasdešimtmetis, – prisimena. – Visi pirmakursiai turėjo išsipustę pasitikti buvusius studentus. Per priėmimą priėjo režisierius Saulius Vosylius ir pakvietė. Jaučiausi kaip ant sparnų: visi mokosi, o aš jau einu dirbti – filmuotis!“
Lygiai toks pat netikėtas buvo ir „Matrioškų“ kūrėjų kvietimas. „Pradedu tikėti minčių galia: viskas, ko troškau iš širdies, kad net baisu kitam apie tas svajones buvo prisipažinti, išsipildė. Pavyzdžiui? Kad ir su aktoriniu: tai nebuvo vaikystės svajonė, kryptingas siekimas ir baisus rengimasis. Ne. Tiesiog nuoširdus noras. Ir įstojau. Ar pasvaičiojimai apie režisierius, pas kuriuos norėtum dirbti: su kurso draugėmis pasišnekėdavome apie Eimuntą Nekrošių – meistrų meistras! Ir išsipildė – vaidinu E. Nekrošiaus „Menų forto“ spektakliuose „Metai“ ir „Giesmių giesmė“! Kažkada garsiai pasvajojau, kad noriu dainuoti viešai arba dalyvauti realybės šou. Ir staiga – netikėtas skambutis su kvietimu dalyvauti „Iššūkyje“. Sutikau. Nors apėmė baimė: kaip dabar – iškart į tiesioginį eterį! „Gyvai“! Su „gyvais“ muzikantais!“
Kada užklupo „Iššūkis žvaigždėms“?
Kai norėjosi naujų vėjų, naujo įkvėpimo, polėkio. Toks etapas, kai nebuvau apsikrovusi darbais – esu laisvai samdoma aktorė, nepriklausau konkrečiam teatrui, bet vaidinu keliuose spektakliuose.
Kaip aktorei nebuvo baisu, kad dalyvavimas dainų dešimtuke supančios, negalėsite šeštadieniais vaidinti, vykti gastrolių?
Jau buvau supančiota, kai ketverius metus kiekvieną sekmadienį, net visą vasarą, vedžiau „Sekmadienio loto“! Kol kas to nejaučiu. Kiek dirbau televizijoje, mane lydi tiesioginis eteris – ir „Sekmadienio loto“, ir „Laimingame skambutyje“, ir dabar. Po žaidimo „Laimingas skambutis“ visi juokėsi, kad galiu eiti į politiką – tiesioginiame eteryje galiu malti liežuviu kelias valandas apie bet ką!
O švelnioji Žemyna Ašmontaitė gali pasukti į politiką?!
Kas žino?! Nežinia, kaip gyvenimas gali pasisukti – paplanuok, ir viskas aukštyn kojomis apvirs!
Nuo ko ir kada jis verčiasi aukštyn kojom?
Nežinau, gal nuo brandos (kvatoja). Laikui bėgant keičiasi vertybės, požiūris į pasaulį, save ir aplinką. Bręstu... O gal artėjantis jubiliejus?..
Norėjau įsiprašyti į svečius, apžiūrėti jūsų su draugu butą dangoraižyje, o sakote, kad viskas pasikeitė, kad jau negyvenate padangėse...
Taip ir būna gyvenime, kad nusileidi ant žemės...
Išsiskyrė keliai?
Taip jau nutinka gyvenime... Nenorėčiau šnekėti šia tema. Viskas į gera (nusijuokia). Viskas keičiasi...
Tikriausiai perkratėte galvoje, kodėl viskas taip baigėsi?
Kaip apie skyrybų priežastis sako? Charakteriai nesutapo (užsikvatoja)! Jei rimtai, nelabai ką turėčiau žurnalistams pasakyti šia labai asmeniška tema. Išsiskyrėme ir nė vienas apie tai nekalbėjome. Kirviu nukirsta...
Tai buvo abipusis sprendimas?
Nebuvo nei kalbėta, nei nuspręsta... skyrybos užklupo netikėtai. Kaip sakoma, gyvenimas išskiria. Niekas nebuvo iniciatorius. Nenoriu pasakoti, nenoriu prisiminti. Tai – jau praėjęs etapas.
Galite taip lengvai atsiriboti nuo praeities?
Valdyti mintis – milžiniškas darbas su savimi. Kartais atrodo, nukirtai, ir viskas – nebegalvoji. Bet kartais TOS mintys ima ir užplaukia. Kaip ir apie visą savo gyvenimą – net nepajunti, kad gal kokias dvidešimt minučių esi išskridusi į vaikystę ar prisimeni mokyklos laikus...
Kas buvo geriausias vaistas pagyti nuo išsiskyrimo – juk kartu gyvenote vos ne dešimtmetį?
Laikas. Šeima. Artimieji. Šeima – nuostabus dalykas, joje niekas tavęs neteis, artimieji palaikys. Nepažįstu žmogaus, kuris skyrybas pakėlė lengvai – viens du ir praėjo. Turi išgyventi visus etapus: ir liūdesio, ir sentimentų, ir pykčio. Perėjau visas stadijas. Iš to ir pasimokai, kad gyvenime nieko nesuplanuosi. Draugauji aštuonerius metus, butą įrengi, kuri gražius ateities planus – apie šeimą, vaikus galvoji, ir staiga – bum! Išmokau gyventi šia akimirka, šia diena!
Ir tuomet nuvilnijo gandas, kad su verslininku Tadu Karosu esate kartu, kad atmušėte jį nuo jo draugės Jūratės Bitinaitės...
Niekas nieko nemušė (nusijuokia)! Visi sveiki, gyvi ir laimingi! Tiesiog tai buvo vienas iš tų burbulų burbulėlių – kai mergina laisva, iškart, jei tik šalia koks žymesnis vyriškis pasirodo, ir priklijuoja jį. Nieko nebuvo – nei meilės trikampio, nei kovų ar atmušinėjimų.
Erzina, kad esate žinomas veidas, graži mergina – dabar visa Lietuva žino, kad viena, – ir tuoj pat suporuojama su kiekvienu šalia pasirodžiusiu vaikinu?
Taip, baisu... Dabar nebereaguoju. O ką darysi, jei žurnalistams reikia, ir suporuoja? O aš saugau save: neskaitau, nereaguoju ir per daug nesigilinu. Branginu kiekvieną savo akimirką, norisi ją kokybiškai išgyventi. Na, pasijuokiu... Juk nebuvo parašyta kažko labai skaudaus ar šlykštaus melo.
O kaip dabar su ta jūsų širdimi?
Klausinėja manęs: „Tai kaip: jūsų širdis – laisva ar nelaisva?“ Atsakau, kad ji visada laisva. Kaip širdis gali būti nelaisva? Nelaisva – neskamba! Ir meilės nėr, kai širdys nelaisvos!
Gerai, klausiu tiesiai šviesiai: ar turite draugą?
Daug draugų yra (užsikvatoja)!
Taip ir žaisime?
Mokausi iš klaidų – jau prisišnekėjau... Dabar geriau nekalbėsiu! Kai jau būsiu ištekėjusi, žiedą ant piršto mūvėsiu, vaikelį ant rankų sūpuosiu – tada galėsiu džiaugsmais pasidalyti su visu pasauliu. Nebuvau iš tų merginų, kurios svajojo kuo greičiau žūtbūt ištekėti. Sakiau, kad apie trisdešimties kursiu šeimą. Tai dabar ir pradedu galvoti... Norėjau pagyventi sau, išsilakstyti, patirti gyvenimo, susikurti karjerą – vaidyba, dainavimas. Nebuvau namų šeimininkė – neskubėjau susituokti, apsikrauti vaikais...
Koks dabar periodas – džiaugiatės vienatve, esate laisva, su draugėmis vaikštote į renginius, klubus, „pižamų“ vakarėlius organizuojate, kur guodžiamasi ir atskleidžiamos paslaptys?..
Tai jau buvo! Ir praėjo! Šie metai prasidėjo... apie šeimą pradėjau galvoti. Šeimos noriu.
Yra kas nors šalia, su kuo ir galvojate kurti šeimą?
Kol kas galiu tik apie save asmeniškai šnekėti. Pasakysiu tik tiek, kad yra širdžiai labai brangus žmogus. O kas brangu – norisi pasilaikyti tik sau. Jaučiu, kad bręstu šeimai, vaikučio norėčiau – dėl to prieš ketverius metus tik paprunkštusi būčiau. Gal pradedu jausti save, moterišką prigimtį, biologinį laikrodį? Ramesnė darausi, žvilgsniai už vaikučių kliūva – kas čia darosi?! Tie dveji metai pralėkė taip greitai – gyvenimas kuo tolyn, tuo stipresnį pagreitį įgauna, žiūriu, kad jo išvis nebeliko! Norisi šeimos, vaikų. Dabar pats laikas būtų. Jau išsilaksčiau, išsiskraidžiau. Ir ko tik nemačiusi, nepatyrusi... Savaime visa tai ateina. Įsiklausiau ir stengiuosi gyventi pagal savo širdies balsą. Na, dabar prisisvajosiu, tai gal po metų... Kaip ir su dainavimu buvo.
Vadinasi, prasideda naujas etapas?
Taip, bet apie tai nutylėsiu, kad neprisikalbėčiau. Galiu tik tiek pasakyti, kad esu laiminga. Myliu ir esu mylima.
Kai išėjote į „Iššūkio žvaigždėms“ ringą, tapote dar labiau matoma. Nebaisu, kad jus su draugu pradės paparacai medžioti? Kaip jis reaguos?
Nežinau... Reikės aptarti... Todėl ir nenoriu šnekėti apie asmeninį gyvenimą, kai antroji pusė nesusijusi su pramogų verslu. Jei draugaučiau su žinomu žmogumi, gal jis norėtų apie mane, aš apie jį pasakoti, ir mes susėdę kartu kalbėtume. Ne dėl vyrų ir meilės esu viešas žmogus. Geriau darbais tėvynę puošiu!
Perkračiusi pastarąjį savo gyvenimo dešimtmetį keistumėte ką nors, koreguotumėte?
Nieko nekeisčiau. Tik dainuoti anksčiau būčiau pradėjusi!
