Aš jų neužduodu net sau. Jie liko kažkur tarp tavęs tildymo, bandant kalbėti apie tai, kad vyksta ir to, ko nedrįstu prisipažinti pati sau. Ką kartais kalbu kaip maldą paskutinę minutę prabundant. Aš sudariau sandorį su Dievu, kurį atradau tavo šalyje: tu būsi paskutinė išsižadėtoji mano meilė. Ir aš be išlygų ir atvira širdimi priimsiu tą, kuris ateis po tavęs.
Bet kol kas tu išlendi, va šitaip, kas suveikė, ačiū Dievui, tik oro uoste, kas leido man oriai ir šaltu tonu viską neigti ir neįkristi į tą jausmų liūną, kuriuo mane masinai ir kur link vedei. Apsalusią iš laimės širdį, šokio žingsniu linguojančią paskui tavęs, jauno, energingo ir šilto. Kurio glėbyje ne miegojau, o sapnavau atmerktomis akimis. Kuris mane stipriau apkabindavo kambariui prisipildžius moskitų. Kuris leidosi laistomas vyšninio „atsuktuvo“ paskutinį vakarą, kai po visos dienos lakstymo po kalnus vos išstovėjau naujuose aukštakulniuose.
„ One minute there was road beneath us, the next – just sky“.
Fiziškai ir iš nuotraukų beveik viską pamiršau. Į viską žvelgiu tarsi ir šalies. Ir tos emocijos jau rodos lyg ir ne mano, svetimos. Atplaukiančios iš kažkur toli. Bet kažkur, už sveiko proto ribų, egzistuoja vieta, kur aš stoviu balkone. Ir žiūriu į tave. Be marškinių, primerkusį akis, traukiantį cigaretę ir besišypsanti pusę lūpų: „Apie ką pagalvojai?“. Būtent tokį tave planavau prisiminti. Tada. Tuo pačiu suprasdama, kad greitai man beliks tik prisiminti. O tada man užteko įkvėpti rugsėjo oro, pažvelgti į kalnus, į tavo akis ir atsakyti: „Nieko“. Ir žinoti, kad to nieko dar bus. Kol ateis kitas karščiu alsuojantis rytas. Balkone.
„Love is like falling. Falling is like this“.
Kaip jau ne kartą tau sakiau, aš niekada negrįšiu. Į šalį. Į save. Pas tave.
O tada ateina naktis. Naktimis visada blogiau. Guliu, žiūriu į tamsą. Į šaltą orą už lango. Galiu apsikabinti, kiek tik noriu pagalvių – jos mane paleidžia. Galiu gulėti skersai dvigulėje lovoje – bet ką atiduočiau už nutirpusį šoną atsibudus pusiau ant žemės, pusiau ant siauro čiužinio. Bet įkalinta glėbio. Rankų, nepaleidusių visą naktį. Pasiilgau netgi tavo paklaikusio pirmųjų rytų žvilgsnio, kai nesuprasdavai, kur ir su kuo esi. Šis tas iš tavo tėvynės neramių laikų, kurių aš niekada negalėsiu visiškai suprasti.
Kaip ir tos statistiškai galimos tiesos visose tavo istorijose. Bet nesvarbu. Tada ir dabar. Visų tų aplinkybių fone aš gyvenau. Neeikvodama savęs nei diskusijoms, nei gražinimuisi. Tykodama balkone. Bandydama atgaminti tai, kas jau buvo ir laukdama kito vakaro. O sąmoningoji mano dalis buvo paslėpta lagamino dugne. Lyg netyčia. Tik trumpam.
Daugiau konkurso „Mano vasaros romanas“ istorijų rasite paspaudę čia!
