Rugpjūčio pabaigoje išvažiavau į užsienį, į tarptautinę stovyklą. Žinoma, ten buvo ir dalyvių iš Lenkijos. Ankstesniais metais lenkai dažniausiai nebūdavo labai šnekūs (o ir atvažiuodavo kiek vyresnio amžiaus, todėl draugystės iš anksčiau su jais neužmezgiau). Kai mes atvykom, dauguma dalyvių jau buvo susirinkę ir šurmuliavo kieme. Garsiai pasisveikinau su visais ir priėjau prie kelių pažįstamų, kuriuos pastebėjau, tačiau žvilgsnis nuslydo žaviu jaunuoliu. Galvoje pradėjau svarstyti, ar jis irgi dalyvis? Jei taip, iš kokios šalies? O gal jis tik dirba viešbutyje?.. Visgi tą vakarą taip ir neradau progos jį užkalbint, o ir pati buvau pavargus po kelionės.
Kitą rytą einant pusryčiauti žavias iliuzijas išsklaidė garsus „Dzień dobry“, kurį jis pasakė lenkų kompanijai. Na va, pagalvojau, jis bus dar vienas nedraugiškas lenkas, o aš mat prisisvajojau, koks jis žavus ir mielas net nepažinodama žmogaus.
Nežinau, kiek mes tąnakt nuėjom, bet turbūt nemažai. O paskui grįžę vienas kito glėbyje skaičiavom laikrodžio dūžius iki 4 ryto, nes tada lenkas turėjo išvykti – kitu metu jam nebuvo traukinio...
Tačiau taip jau likimas sudėliojo, kad vis pagaudavau jį žvelgiantį į mane. Ir štai antrą ar trečią stovyklos vakarą, kai mes su kitais dalyviais žaidėm kažkokį kvailą stalo žaidimą, jis tiesiog priėjo ir paklausė, ar galėtų prisijungti. Žinoma, niekas neprieštaravo. Tą vakarą daug prisijuokėm ir prikvailiojom – supratau, kad jis toks žmogus, kurį tikrai norėčiau geriau pažinti.
Po to buvo kitas ir dar kitas vakaras. Nesibaigiantys pasivaikščiojimai parke ar senamiesty (gyvenome nuostabaus grožio mieste!..) kasvakar. Žinoma, visada eidavom keturiese ar penkiese, tačiau kažkaip pradėjom vis dažniau paėjėti šiek tiek į priekį ir likti dviese su lenku. Kalbėdavom apie viską – supratau, kad turim nemažai panašumų, sutampa požiūriai į gyvenimą. Buvo taip keista atrasti, kad nukeliavus 1000 kilometrų nuo namų aš sutikau žmogų, tokį panašų į save.
Tuo metu norėjau sustabdyti akimirkas ir vis tikėjausi, kad stovykla niekada nesibaigs – taip tobula viskas buvo. Visgi, atėjo paskutinis vakaras – vakarienė, laužas, gitara, dainos... Ir vėl susirinkom tie patys 5 žmonės, kurie visada leisdavom vakarus kartu ir šiek tiek atsiskyrėm nuo kitų. Suvokiau, kad po šio vakaro daugumos žmonių aš turbūt nebematysiu niekada gyvenime, visgi kažkaip susitaikiau su mintimi, kad tarp mūsų su lenku taip nieko neįvyks – liks tik nutylėti žodžiai ir nusukti žvilgsniai. Nors ir kaip banalu, bet matyt tą vakarą alkoholis padarė savo. Aš dažniausiai negeriu ir dabar labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu – kad galėjau aiškiai žinoti, kad to noriu iš tiesų, o ne dėl promilių skaičiaus mano kraujyje.
Mano lenkui matyt reikėjo šiek tiek „dėl drąsos“. Kažkaip atsidūrėm vienu du parke – didžiulis apvalus mėnulis kabantis virš medžių, rūkas, kylantis nuo upės ir mes. Aš – įsikibus lenkui į parankę, jis – žiūrintis į mane tuo keistu žvilgsniu. Nežinau, kiek mes tąnakt nuėjom, bet turbūt nemažai. O paskui grįžę vienas kito glėbyje skaičiavom laikrodžio dūžius iki 4 ryto, nes tada lenkas turėjo išvykti – kitu metu jam nebuvo traukinio...
Ta naktis – lyg trumputis stebuklas, akimirka kurios dvelktelėjimas kitą rytą sukėlė tik liūdesį, nes atrodė, kad daugiau juk niekada, niekada!..
Bet atrodo būna istorijų, kurios baigiasi gerai! Tik grįžus kibau į lenkų kalbos kursus ir po pusmečio nepaliaujamo susirašinėjimo laiškais (taip, taip – tikrais laiškais, nes mes nusprendėm, kad bendravimas „Facebook“ ar „Skype“ – ne mums) aš su „Erasmus“ mainų programa išvykau į Varšuvos universitetą. Žinoma, buvo šiek tiek baisu iš pradžių. Bet visos baimės išnyko, kai Varšuvos stoty su didžiule puokšte rožių mane pasitiko Jis.
Grįžti Lietuvon po to pusmečio jau nebebuvo taip baisu, ramino ant bevardžio piršto jaukiai įsikūręs kuklutis sužadėtuvių žiedas. Šią vasarą praleidom Lietuvoje, dabar abu vėl grįžom į gimtuosius miestus ir kibsim toliau į mokslus, tačiau, atrodo, jau žinau, kurioje užsienio valstybėje atliksiu praktiką ir kur, greičiausiai, įsidarbinsiu baigusi mokslus.
Niekada nebuvau ir nebūsiu trumpučių vasaros meilės romanų šalininkė, tačiau atrodo šįkart akimirkos beprotybė sudėliojo viską į savo vietas daug ilgesniam laikui.
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
