Tą vasarą visko buvo daug – darbo, juoko, greito maisto, saldžios kavos ir šypsenų. Kaip ir klausimų: „Are you from Russia?“ Tą vasarą kasdien mėgavausi vandenynu, šiltu smėliu, kaitria saule. Dienos tiesiog spinduliavo džiaugsmu, galėdavai šokti vos išgirdusi pažįstamą melodiją, kartu traukti melodingas dainas apie tą visų trokštamą jausmą – meilę.
Vasaros viduryje atsirado viena simpatija. Jo rodytas dėmesys papirko. Šypsena, humoro jausmas, skiriamos dainos. Porą savaičių buvo smagu, buvo saldu, kol jo akiratyje neatsirado kitų gražiai besišypsančių panelių. Ir pykau, ir ašarą norėjos išspausti, bet darbų maratonas, vandenyno bangos neleido niūriems jausmams ir prastoms emocijoms imti viršaus.
„O juk po nakties – diena“. K.Kerbedžio daina įgavo naują prasmę, jos klausėmės nuo pirmų dienų Amerikos pakrantėje. „Akių dar nesumerk, nakty nakty...“
Nesinorėjo tikėti, kad tai paskutinis kartas, kai matau žmogų, kuris uždėjo saldžią braškę ant mano vasaros torto, kuris buvo mano didžiausias siurprizas...
Tą žavų jaunuolį matydavau kasdien eidama į darbą. Žavus, kerinčios šypsenos, atletiškas. Cha, gražus pažiūrėti, bet tiktai nepaliesčiau tokio. Jis tikrai ne man. Kiek laimės buvo, kai pirmą kartą pasisveikinome, kai sužinojau jo vardą. Kai važiuodamas dviračiu nusišypsodavo. Norėdavosi pakilti iki dangaus. Tačiau jis juk neliečiamas, gražuolis (tokią pravardę gavo nuo pat pirmos dienos). Gražuolis.
Ir vieną vakarą po darbų likome su kolege pakalbėti. Prisėdome ant suoliuko prieš jo parduotuvę. Buvo jau vėlu, mačiau, kaip jis lengvai uždaro parduotuvės vartus, kaip užrakiną ją ir... artėja prie mūsų. Na, maža kas.
Paduoda man lapelį. Neįsivaizduoju, kokia buvo mano veido išraiška, nieko aplink negirdėjau, mačiau tik jo šypseną. Lapelyje buvo užrašytas jo vardas, telefono numeris. Paklausiau draugės, ką jis man pasakė. „Don't wait too long“. O mamma mia.
Vasaros siurprizai!!! Kiek buvo triukšmo kambaryje, kad pagaliau pagaliau išaušo ir mano diena. Netvėriau savame kailyje, tik grįžusi jam parašiau. Juk po savaitės turėjau išvykti iš miestelio, turėjo prasidėti įdomioji dalis – kelionės. Buvo pirmosios rugsėjo dienos. Ryte radau kelias jo žinutes, o vėliau ir kvietimą į pirmąjį pasimatymą. Anglai pasakytų „He made my day“. Šypsenos, džiaugsmas ir virpulys!!! Pagaliau.
Apie kiekvieną kartu praleistą dieną galima būtų rašyti atskirai. Jaučiausi lyg pelenė, o jis buvo mano svajonių princas. Jo žinutės, dėmesys, gitara. Mėgavomės vienas kitu kasdien. Jo žeriami komplimentai suteikė pasitikėjimo savimi, norėdavosi slėpti nuraudimą, o jis vis sakydavo gražiausius žodžius. Nepakartojami pasakojimai, gyvenimo istorijos, prilygstančios filmų scenarijams. Atsisveikindama stotyje paprašiau jo atvykti į niekad nemiegantį Niujorką. Nesinorėjo tikėti, kad tai jau viskas, kad tai paskutinis kartas, kai matau žmogų, kuris uždėjo saldžią braškę ant mano vasaros torto, kuris buvo mano didžiausias siurprizas, kurį matydavau kasdien...
Niujorke susitikome. Nepaleidome vienas kito. Miesto šviesos buvo tik mūsų, žvilgsniai, prisilietimai. Diena prabėgo nepastebėta, vėl reikėjo atsisveikinti. Ašarų pakalnė, paskutiniai, lyg pavogti, bučiniai. Juk išsiskiriame visam. Aš turiu grįžti į Lietuvą, o jis lieka svajonių šalyje, savoje gimtinėje. Užsirašė man el.pašto adresą. Aš parskridau, mintyse sukosi vien jis, ką veikėme, kur buvome. Jo balsas skambėjo ausyse. Mergaitei susuko galvą...
Bendraujame iki šiol. Jau beveik metai, bet ta vasara ir maži jos siurprizai neužsimiršta.
O kas bus toliau – pamatysime. We'll see...
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
