Na, bet nuo to karto atėjęs pavalgyti pasisveikindavo ir paklausdavo, kaip sekasi. Taip aš jį aptarnavau daugiau nei pusę metų, kol vieną dieną jis man pasiūlė susitikti. Ir viskas apvirto aukštyn kojom.
Aš sutikau su juo susitikti. Susitikome 12 val. nakties, kai aš baigiau darbą. Jis pasikvietė mane pas save, kalbėjomės, siūlė gerti šampano, tačiau aš nesutikau, nes jau mačiau prie ko tai veda. Laiku pasakiau „stop“ ir išėjau iš jo namų. Kitą dieną jis pakvietė susitikti ir pasakė, tai ko nesitikėjau. Neįpareigojantys santykiai. Abipusis malonumas. Bendravimas su kitais. Slaptumas.
Aš pasakiau „TAIP“. Aš sutikau žinodama visus „už“ ir „prieš“ tokių santykių. Aš sutikau žinodama, jog apie tai niekas nežinos, sutikau žinodama, jog vieną dieną galiu jį įsimylėti, nes jau ir tada jis man patiko.
Trys mėnesiai bemiegių naktų, filosofinių kalbų, naktinių pasivaikščiojimų, pusryčių ir vakarienių, gulėjimo tiesiog apsikabinus ir jautimo jo „iš proto“ vedančių kvepalų, atvirumas ir visiškas atsipalaidavimas. Kiekviena akimirka, kiekviena minutė kartu, negalvojant daugiau apie nieką, buvo nepakartojamos. Nepakartojamas laikas.
Aš žinojau, kad tokie santykiai tik laikini. Iki tol, kol jis susiras naują žaidimų draugę. Bet kai tai įvyko, buvo skaudžiau nei atrodė, jog bus.
Per tą laiką pažinau principingą žmogų, tikslą turintį žmogų. Tačiau žmogų, kuriam „ant viso pasaulio“ yra visiškai vienodai. Jam nerūpi niekas. Nerūpiu ir aš. Bent jau jis taip moka pasakyti ir nuslėpti tai, ką jaučia iš tiesų.
Aš žinojau, kad tokie santykiai tik laikini. Iki tol, kol jis susiras naują žaidimų draugę. Bet kai tai įvyko, buvo skaudžiau nei atrodė, jog bus. Aš nusprendžiau nieko nelaukus padaryti tokiems santykiams galą. Tačiau niekas nesibaigia taip paprastai. Giliai viduje tikėjausi, jog pasakius „ne“, jis su tuo nesusitaikys, supras, kaip aš jaučiuosi ir nenoriu, jog jis neieškotų kitų. Iš dalies mano noras išsipildė. Jis susirado mane, pakalbėjome ir aš „pasidaviau“. Jis visada sakė, jog gyvenčiau šia akimirka ir negalvočiau, kas bus ateityje. Visą vasarą, kiekvieną minutę būdama kartu su juo, negalvodavau, kas bus. Bet dabar jau taip nebegaliu.
Nusprendžiau vykti į užsienį dirbti. Jis man pritarė. Tą naktį praleidome pas mane. Stipriai jį apkabinusi, pasakiau, kad myliu ir labai pasiilgsiu. Po kelių minučių tylos, išgirdau tuos pačius žodžius: „Myliu“ ir „Pasiilgsiu“. Pamaniau, jog visgi, aš jam rūpiu. Tyliai tuo džiaugiausi ir tikėjausi, jog galbūt ir man taip nutiks kaip filme.
Tačiau realybė nėra filmas. Nors aš ir neišvažiuoju, tačiau ir pasakyti žodžiai buvo tik pasakyti žodžiai. Man jie reiškė ir reiškia daug, o jam tik žodžius. Mes dar kartu. Galbūt šis romanas baigsis po mėnesio ar dviejų. O galbūt niekada. Dabar leidžiu įvykiams tekėti pasroviui, o širdžiai draudžiu dar labiau jį įsimylėti...
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
