Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 05, 20:05

40-metį sutikusi V.Repčenkaitė – apie motinystę, ryšį su buvusiais vyrais ir meilę

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Violeta Repčenkaitė kone kasdien plačiai šypsojosi iš televizijos ekranų, tačiau šiandien ji gyvena visai kitu ritmu – jau kelerius metus Maltoje organizuoja sąmoningumo stovyklas moterims. Klausantis ramaus Violetos balso, akivaizdu – naujas etapas ją labai džiugina, o dėl užsivėrusių pramogų pasaulio durų ji nė kiek nesuka galvos. V.Repčenkaitė atvira – šis etapas pats gražiausias!
Violeta Repčenkaitė
Violeta Repčenkaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Liepos 30-ąją V.Repčenkaitė paminėjo 40-metį. Prieš pat gimtadienį portalui Žmonės.lt V.Repčenkaitė atvirai pasakojo apie gražią gimimo dienos šventę, su metais atėjusią meilę sau, ryšį su mama Sabina Repčenkiene, trimis vaikais ir buvusiais sutuoktiniais. Pokalbio metu Violeta šypsodamasi atskleidė, ar jos širdyje šiuo metu yra vietos naujiems jausmams. Bet apie viską nuo pradžių.

Violeta, kaip sutinkate jubiliejų?

Gimtadienį švenčiu Turkijoje. Man buvo svarbu, kad mano patys artimiausi žmonės gimtadienio dieną būtų šalia, tai labai džiaugiuosi, kad šią dovaną ir gavau (šypsosi).

Ar bėgantys metai negąsdina? Neužplūsta noras atsukti laiko atgal?

Ne. Nė kiek nesinori sukioti laiko. Turėjau labai puikų pavyzdį – mamą, kuri kiekviename tarpsnyje šventė gyvenimą, šventė save ir laukė kiekvienos savo gimimo dienios. Galbūt todėl man niekada ir nebuvo tokios asociacijos, kad bėgantys metai yra kažkas negatyvaus. Prisimenu, kai dar buvau mergaitė, matydavau tą didžiulį gimtadienio laukimo džiaugsmą, kuris spindėjo mamos veide.

Aš ir pati labai laukiau šio savo gimtadienio ir dabar labai gerai suprantu, ką mano mama turėdavo omenyje sakydama: „Oi, jei tik jūs, dvidešimtmetės, turėtumėte mūsų, keturiasdešimtmečių, protą“ (nusijuokia). Puikiai suvokiu, kad dabar, sulaukus keturiasdešimties, yra pats gražiausias santykis tarp patirties, išmoktų pamokų ir pasaulio matymo. Viskas šiame etape puikiai dera, o viduje – harmonija. Gera taip jaustis ir būti laisva visame kame.

Violeta Repčenkaitė / Matthew Spiterio nuotr.
Violeta Repčenkaitė / Matthew Spiterio nuotr.

Būdama dvidešimties tokios laisvės nejutote?

Žinote, kai būni jauname amžiuje, tai vis dar užplūsta tas nepasitenkinimas kasdienybe – tai tas negerai, tai anas. Dabar to jau nebėra. Galiu duoti paprastą pavyzdį, visai neseniai vyko fotosesija ir fotografė man sako: „Primink, kuri tavo veido pusė yra „darbinė“. Kaip žinia, jauname amžiuje dažnas turime tą vieną gražesnę pusę, o ypatingai į ją žūri modeliai, norintys, kad juos fotografuotų būtent iš vienos pusės. Aš susimąsčiau ir atsakiau, kad tokios jau nebeturiu (šypsosi). Man dabar gerai visaip, o ir save matau visai kitomis akimis, nei regėjau būdama dvidešimties. Tiesiog priimu save tokią, kokia esu, tad pradingo „darbinės“ pusės. Tikrai atsirado ta pilnatvė, kuria spinduliuoja ir mano mama.

Jūsų ryšys su mama yra labai artimas, o dabar tokį pat sukūrėte su savo trimis vaikais. Kaip kūrėte tą ryšį? Galbūt paisėte kokių nors mamos patarimų?

Mano ryšys su mama išties yra labai stiprus ir gilus, o man tai yra didžiulė dovana. Kokia aš laiminga, kad mane užaugino tokia sąmoninga mama, visuomet savyje turėjusi tiek daug meilės! Be jokios abejonės, ir savo pačios vaikus auginu taip, kaip mane mama augino. Dažnai būna, kai man kas nors pasako, kad gerai auklėju vaikus, aš tik atsakau – viskas iš mamos (šypsosi). Mama mane mokė nemokydama – jos pavyzdžio pakako.

Violeta Repčenkaitė su mama / Asmeninio albumo nuotr.
Violeta Repčenkaitė su mama / Asmeninio albumo nuotr.

O kaip auklėjate savo pačios vaikus? Stengiatės būti drauge?

Kažko ypatingai daryti nesistengiu. Mano, kaip mamos, didžiausias noras – padėti vaikams, nukreipti juos tinkama kryptimi, paruošti juos gyvenimui. Kaip aš mokiausi iš mamos pavyzdžio, taip ir čia – mokau savo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, raginu laikytis taisyklių. Mes visuomet kalbamės, kad jei tikrame gyvenime nesilaikysi taisyklių, tai nieko nebus. Kas bus, jei visi važiuos šviesoforui degant raudonai? Tad ir taisyklės nėra tam, kad jas laužytume, o tam, kad padėtų žmonėms gyventi. Dėl to savo vaikams visada primenu, kad taisyklių turime laikytis visur, pradedant namais.

Taigi, savo vaikams, visų pirma, esu mama, nubrėžianti ribas, o draugais mes tampame natūraliai, puoselėdami nuoširdų ryšį, pagarbą ir meilę. Savo vaikus auginu taip, kad ištikus bėdai jie nebijotų man paskambinti. Man svarbu, kad jie būtų atviri su manimi, susiklosčius bet kokioms aplinkybėms. Tikriausiai taip pasireiškia mūsų draugystė.

Violeta Repčenkaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Violeta Repčenkaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų trys atžalos gimė skirtingose santuokose. Ar jūsų vaikai turi artimą ryšį su savo tėčiais?

Taip, mano trijulė turi puikių ryšį su savo tėčiais. Jie dažnai bendrauja, kartu puikiai leidžia laiką. Mane tai labai džiugina (šypsosi). Puiku, kad tėčiai pasistengė užmegzti tą atvirą, nuoširdų ryšį. Juk kai vaikai maži, viskas priklauso tik nuo suaugusio žmogaus.

O kaip jums pačiai pavyksta išlaikyti draugišką, gerą ryšį su vaikų tėvais? Galbūt turėtumėte patarimų kitoms išsiskyrusioms moterims?

Patarimas būtų tik vienas – žiūrėti į save. Žiūrėti, kaip elgiesi tu, kad kiekviename žingsnyje būtų tik pagarba ir meilė. Taip aš ir elgiuosi. Juk kito žmogaus poelgių ir veiksmų pakeisti negalime. Kitas žmogus elgsis taip, kaip jis nori, nes tai yra jo karma, bet tai, kaip mes elgiamės, yra mūsų pačių karma. Tik į tai reikia žiūrėti.

Nors aš visada esu už tai, kad tarp buvusių sutuoktinių būtų puikus ryšys ir pagarba, tačiau taip būna ne visada. Tikrai nesakysiu, kad su visais vaikų tėčiais po skyrybų palaikome puikų ryšį ir viskas lengvai pavyksta. Taip, tai pavyko su pirmuoju vyru, džiaugiuosi, kad esame draugai, nes tai yra didžiulė dovana mūsų vaikui, tačiau taip bendrauti pavyksta ne visais atvejais, tad taisyklė viena – mažiau komunikuoti, mažiau aiškintis santykius. Tiesiog turi būti nubrėžtos ribos ir turi būti aiškūs susitarimai, kurių turi būti paisoma. Viskas.

Violeta Repčenkaitė / Matthew Spiterio nuotr.
Violeta Repčenkaitė / Matthew Spiterio nuotr.

Ne kartą kalbėjote apie neblėstančią meilės svarbą gyvenime. Ar šiuo metu jūsų širdyje užgimę nauji jausmai, galbūt į kasdienybę įsileidote naują žmogų?

Ne, šiuo metu neturiu šalia savęs žmogaus (šypsosi). Juk nebūtinai kiekvienas mūsų gyvenimo etapas turi būti apie santykius su kitu žmogumi. Jei mes, būdami vieni, visada ieškotume kito žmogaus, tai jaustumėmės nepilnos, prašvaistytume tą laiką, per kurį mes galėtume nerti į gilesnį ryšį su savimi. Tad šis etapas man yra apie mano santykį su savimi, su gamta, su vaikais ir su artimaisiais. Man tas laikas yra nuostabus (šypsosi). Kai atsiras kitas žmogus, bus kitas etapas, bet apie jį aš negalvoju.

O ar buvo gyvenime etapų, kuriuos norėtųsi pakeisti?

Ne. Nenorėčiau nieko pakeisti, nes per tas patirtis išmokau svarbią pamoką – neskubėti. Pavyzdžiui, prisimenant mano trečią santuoką, kartais pagalvoju – kam aš tuokiausi? Galbūt tada mano antroji pusė labiau norėjo žengti tą žingsnį, nei aš. Aš jau buvau ištekėjusi, tad jau žinojau, ką tai reiškia, galbūt ir tas vedybas supratau šiek tiek kitaip, nei jis. Bet kai myli žmogų ir žinai, kad jam svarbu susituokti, tai ir sakai – tebūnie.

Šiandien taip lengvai to tebūnie nesakyčiau. Nors seniau į tuos, kurie susituokdavo po dešimtmečio draugystės, žiūrėdavau keistai, dabar puikiai juos suprantu. Juk galima gyventi 20 metų su tuo žmogumi, susilaukti vaikų, bet neskubėti eiti prie altoriaus. Kai žmonės sutaria, viskas puiku, tačiau jei kyla barnių, iš santuokos išeiti yra labai sudėtinga, nes ji gali tapti viena iš priemonių manipuliuoti kitu žmogumi. Ypač jei galvoji, kad gali suvaržyti jo laisvę.

Manau, kad su santuoka bėda ir yra tame, kad labai daug žmonių ją suvokia skirtingai. Santuoka reiškia, kad gyvenime bus dar daugiau laisvės, džiaugsmo, pasitikėjimo, pagarbos, nes tu sujungi gyvenimus, tačiau, deja, dažnai būna taip, kad žmonės santuoką suvokia it kito žmogaus savinimąsi – viskas, dabar jau jis yra mano, dabar jau jį turiu.. Tai jeigu nėra bendro santuokos matymo, tuomet bendrai gyventi ir nepavyksta.

Violeta Repčenkaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Violeta Repčenkaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

O ar norėtumėte darkart ištekėti?

Tokios svajonės neturiu. Jau turėjau puikias vestuves, todėl turbūt tokio tikslo ir nėra. Bet, be abejo, manau, kad ateityje dar sutiksiu žmogų, su kuriuo norėsis dalintis kasdienybe. Tačiau šiandien man atrodo, kad santuoka nėra būtinas dalykas, bendrą gyvenimą galima statyti ir taip. Nors nežinau, kaip bus ateityje. Vengiu vienareikšmiškų pasakymų.

Gimtadienis proga pasižvalgyti ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Kokių planų turite ateinantiems metams?

Šiais metais turėjau permainų – baigėsi mano vienas projektas, tai verčiu kitą puslapį. Išsikėliau iš vilos, kurioje gyvenau keletą metų, kurioje įgyvendinau savo svajones. Dabar atsirado kiti norai, tad ir keliauju pirmyn.

2015 metais pradėjau rengti moterų stovyklas ir jos sėkmingai vyksta iki dabar. Iš tiesų, šioje srityje turiu labai didelių planų, nes tai yra mano kelias, mano pašaukimas. Bet turiu ir kitų projektų, kitų minčių, susijusių su kūryba. Kalbu apie papuošalų kūrimą (šypsosi). Galbūt jau visai netrukus bus matomi pirmieji žingsniai.

Fotogalerija:

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką