Vilniaus valstybiniame mažajame teatre grįžtate prie improvizacijų. Kodėl? Tai jums maloniausia aktorystės forma?
Apie šį klausimą esu labai daug kalbėjęs, todėl nebenoriu kartotis. Tačiau taip, man patinka improvizacijos, nes jose yra daugybė gyvybės, netikėtumo, spontaniškumo, rizikos. O man viso to norisi. Be abejo, parašytos pjesės, kurias aktoriai mokosi, taip pat turi savų pliusų. Tačiau man patinka rizika. Improvizuodamas negali slėptis už vaidinamų personažų charakterių. Būna, kad pavyksta suvaidinti genealiai, o kartais visiškai susimauni, tačiau svarbiausia išlikti geros nuotaikos.
Atrodo, kad humoras jus supa visur. Pro jo prizmę žiūrite ir į gyvenimą ar tai tik darbo įrankis?
Negalėčiau teigti, kad per jo prizmę žiūriu į gyvenimą. Tačiau lydi jus visur, visada šalia. Tai yra gyvenimo prieskonis, kuris kartais virsta pagrindiniu patiekalu.
Ar sunku gyvenime atsiriboti nuo scenos? Juk daugeliui jus pamačiusių iš karto kyla asociacija su žmogumi, kuris savo šmaikštumu sukelia juoką.
Humoras – gyvenimo dalis. Man patinka, kai žmonės žiūrėdami į mane šypsosi. Juk taip daug geriau nei žvelgti surauktais antakiais.
Vedate nemažai mokymų, seminarų, įsteigėte improvizacijos mokyklą „Kitas kampas“. Iš kur tas pedagogiškumas?
Tiesiog norisi kuo daugiau improvizuoti. Improvizacijos procesas yra nesibaigiantis – gali gilintis ir gilintis. Tai užima nemažai laiko, tačiau galiausiai žmogus labai išlaisvėja. Nuo rudens mokykloje atsiras kursų ne tik profesionalams, bet ir tiems žmonėms, kurie galbūt niekada gyvenime nebuvo susidūrę su improvizacija, tačiau norėtų.
Pasiūlykite mūsų skaitytojams antikrizinį receptą.
Manau, kad esu jautrus žmogus. Stebiu aplinką ir iš jos konteksto pats jaučiu krizę. Tačiau yra keletas būdų, kaip į ją žiūrėti. Galima tai daryti baugščiai, tačiau galima ir su humoru, reikia tik rasti kitų kampų. Pavyzdžiui, jei žmogus iki šiol tik dirbo, neturėjo kada ilsėtis, dabar jis gali daugiau laiko skirti sau, pamąstyti, ką daro ir ko nori gyvenime.
Ką veiksite savaitgalį?
Ilsėsiuosi. Gulėsiu ant lieptelio ir žiūrėsiu į dangų, besisklaidančius debesis. Pastaruoju metu supratau, kad poilsis yra toks pat svarbus kaip darbas. Dėl to į poilsį žiūriu rimtai, o į darbą – su humoru.
