Sakykim atsiras kitas žmogus, kuris bus dar geresnis. Man tokie svarstymai labai trukdo vystyti santykius su šiuo žmogumi. Ką galite patarti? Jovita
Laba diena, Jovita. Kai iš tiesų mylim, nesvarstom, o tiesiog mylim. Gal žmogus ne tas? Bet koks tada tas dar geresnis? Bėda ta, kad dauguma nemokam mylėt: gal bijom visiškai atsiduoti, gal patys nesame patyrę tikros meilės iš artimųjų.
Tikrai mylintis žmogus negalvoja, kad jo jausmai kažkada galėtų pradingt, t.y. jis meilę išgyvena kaip trunkančią amžinai. Žmogus negali mylėti „laikinai“. Žinoma, gali paaiškėti, kad jis klydo, kad kitas žmogus nėra vertas jo meilės, bet aktualiuoju momentu jis apie tai negalvoja. Mylintysis tiesiog nori visada pasilikti su mylimu žmogumi, pasenti kartu, išsaugoti ryšį kas beatsitiktų. Taigi arba tikrai mylim, arba matom tik kito žmogaus paviršių, tarkime, tik tam tikras jo ar jos kūno, ar psichikos savybes, kurios mus „patenkina“.
Jei į savo partnerį žiūrim kaip į objektą, nuosavybę, tuomet jį ar ją galime pakeisti, išmainyti, tačiau šiuo atveju tai nebėra meilė, tai neurotinė meilė. Žmogus, kurį mylim, yra nepakeičiamas ir neprilygstamas, jis yra ypatingas, vienintelis.
Galų gale tikra meilė remiasi ne poreikiu, o noru mylėti, ji nori ne gauti, o duoti. Tuomet kito žmogaus nesisavinam, o suteikiam jam erdvę būti tokiu, koks jis yra. Meilė - tai noras, kad mylimas žmogus realizuotų savyje viską, ką tu turi geriausio. Tai ne tik noras, bet ir realus jo postūmis tam.
Tai savęs dovanojimas kitam, gebėjimas atsakyti į slapčiausius jo norus, poreikius. Kai iš tiesų myli, šiek tiek pamiršti save. Taigi praplėsk savo horizontus, mokykis mylėti nebijodama ir neabejodama. Iš tikrųjų mylėdama tu nieko neprarandi, tik atrandi. Džiaukis tuo!