Provincijos vaikas
Jūsų šeima – meno žmonės?
Esu kilęs iš intelektualų šeimos. Mano mama – pianistė. Tiesa, gimiau ir augau kaime. Taip, esu provincijos vaikas, tačiau to nesigėdiju ir neslepiu. Gyvenimas kaime nieko neatėmė ir neapribojo. Mes daug keliavome, daug matėme. Be to, provincija taip pat sugebėjo man ,kaip asmenybei, daug duoti. Augau gamtoje, kvėpavau grynu oru, jaučiausi laisvas ir nesuvaržytas miesto šurmulio...
Provinciją reikia suvokti kaip vietą, kur gyveni, tačiau ne kaip nors kitaip. Juk miestas ir miesčioniškumas taip pat turi neigiamų asociacijų.
Dažnai provincija asocijuojasi su tamsumu, tačiau taip nėra?
Žinoma, ne. Provinciją reikia suvokti kaip vietą, kur gyveni, tačiau ne kaip nors kitaip. Juk miestas ir miesčioniškumas taip pat turi neigiamų asociacijų. Sakykime, snobizmas. Tačiau ne visi miestiečiai – snobai. Taip yra ir kaime. Tikrai ne visi provincijos žmonės – neišsilavinę tamsuoliai. Lietuvos kaimuose gyvena labai šviesių ir intelektualių žmonių.
Kiek jums artima gamta?
Ji man labai artima. Taip buvo vaikystėje, taip yra ir dabar. Mielai skubu į gimtuosius namus, kai turiu tam laiko. Padedu susitvarkyti buitį, darau lauko darbus. Aš taip pailsiu. Mieste, kai neturiu darbo ar repeticijų teatre, aš pavargstu nuo triukšmo, nuo žmonių. Kaime užplūsta ramybė. Čia pasiilsiu, išsimiegu. Tiesa, kartais miegoti trukdo pernelyg garsiai čiulbantys paukščiai... Bent jau taip atrodo, kai tik atvažiuoji į kaimą. Juk mieste dėl automobilių triukšmo paukščių nė nesigirdi. O štai kaime girdi tik juos. Nėra jokios rutinos ar skubėjimo – tik natūrali gamtos ramybė.
Žinote, sunkiai įsivaizduoju vasaros poilsį kur nors Paryžiuje. Ką ten veikti? Daug smagiau kur nors prie lietuviško ežero ar upės, toliau nuo didmiesčio mūrų.
Ar vaikystėje buvote išdykęs?
Labai. Nuolat karstydavausi po medžius, dviračiu apvažiuodavau visas apylinkes, nuolat sumąstydavau įvairiausios veiklos ir nuotykių.
Vadinasi, dažnai ir susižalodavote?
Taip. Tiesa, man tai neatrodė tragedija. Visai kitaip mąstė mano mama. Aš nuolat pakliūdavau į kokius nors nuotykius. Išvažiavau į Vilniuje vykusį festivalį, šokau nuo laiptų ir susilaužiau koją. Grįžau su gipsu. Mamai tai buvo šokas, man – įprastas nuotykis, kurio visai nesureikšminau.
Ar ir dabar širdis nori nuotykių?
Nori. Gal dabar kvailioju kiek saugiau, bet vis tiek tai darau.
Tam tikrą laiką nė nesuvokiau, ką čia veikiu. Gal iki trečio kurso nežinojau, kas yra etiudas.
Mistinė profesija
Tapti aktoriumi svajojote nuo vaikystės?
Yra tokių žmonių, kurie sąmoningai nuo pat jaunų dienų nori tapti aktoriais, bet aš nesu vienas iš jų. Pasirinkau aktorystę, nes norėjau turėti aukštąjį išsilavinimą. Jei būčiau ėmęsis gitaros studijų (apie tai taip pat galvojau), aukštojo neturėčiau. Kita svarbi priežastis – tais metais aktorių kursą rinko Rimas Tuminas. Nebuvau didis teatro žinovas, tačiau ši pavardė man skambėjo itin autoritetingai. Štai taip susidėliojęs prioritetus į jiems skirtas vietas, pasirinkau aktorystę.
Gitara tebegrojate?
Taip, bet prasčiau nei vaikystėje. Dabar groju nebent tada, kai kas nors paprašo arba kai apima tam tinkama nuotaika. Juk grojimas gitara netapo mano gyvenimo profesija, o įgūdžiai laikui bėgant blėsta.
Studijuodamas akademijoje jautėtės savo vietoje?
Ne. Tam tikrą laiką nė nesuvokiau, ką čia veikiu. Gal iki trečio kurso nežinojau, kas yra etiudas. Draugai, besisukantys verslo srityje, jau tada turėjo apčiuopiamos naudos iš savo veiklos, iš realių mokslų. O čia – aktorystė. Kažkas, ko nepačiupinėsi. Ji tarsi gaubiama nežinios, mistikos. O kas po akademijos? Kur dirbti? Ką veikti? Ar tai taps gyvenimo dalimi?
Kada išgirdote atsakymus į rūpimus klausimus?
Trečiame kurse pradėjau filmuotis improvizacijų laidoje „Pagauk kampą“. Ji mane ir išlaisvino. Tai suteikė suvokimo, kad man iš tiesų įdomu vaidinti ir kad turbūt nieko daugiau net nenorėčiau veikti.
