Antulio Donaldo ir jo artimųjų nuotykiai Ančiogaloje jau 33 metus žavi, jaudina, juokina ir stebina Lietuvos skaitytojus. Užaugo dvi kartos, kurios iki šiol skaito apie gudruolių Vilio, Bilio ir Dilio žygius, nevykėlių brolių Grybšt pastangas pralobti, Skrudžo Makdako aimanas dėl Pinigų dėžėje netelpančių pinigų, nesuprasto genijaus Sriego Bevaržčio išradimus, paikus Magikos Keryčios ir kitų veikėjų nuotykius.
Į knygą „1993. Auksinė Donaldo kolekcija“ leidykla „Kid Press“ surinko seniausius Ančiogalos komiksus, prieš tris dešimtmečius pasirodžiusius lietuvių kalba. Sprendimas buvo teisingas – knyga, vos tik pasirodžiusi, jau keletą savaičių yra Nr.1 perkamiausių knygų sąraše.
Pirmą kartą šios istorijos buvo išleistos 1993 metais žurnale „Mickey Mouse“. Eseistas, menotyrininkas, Antulio Donaldo gerbėjas Ernestas Parulskis puikiai prisimena kaip tik tais metais ir pamatęs pirmąjį „Mickey Mouse“ numerį spaudos kioske. Tąsyk, pasakoja, nupirkęs du žurnalo egzempliorius:
„Vienas buvo skirtas mano nelabai disciplinuotai pradėtų leisti žurnalų – o tais metais tokių buvo labai daug – pirmų numerių kolekcijai, o antras atliko vieno aštuonmečio gimtadienio dovanos pastiprinimo funkciją. Ir viskas suveikė! Aštuonmetis iki šiol prisimena mano dovanų paketą – be komiksų, jis dar gavo keturis „Kinder“ kiaušinius, trijų spalvų rašiklį su pritaisytu čiulpiamu saldainiu ir saujelę kramtomosios gumos, o išsaugotą kitą žurnalo egzempliorių eksponavau parodoje „Spąstai su centriniu šildymu“. Ši paroda pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje 1965–1993 metais, o „Mickey Mouse“ pirmasis numeris tapo dar vienu išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ženklu – šalia lito įvedimo ir sovietų armijos išvedimo. Visa tai įvyko 1993-iaisiais.“
Šiomis dienomis anuometiniam aštuonmečiui, kuriam dabar – keturiasdešimt vieneri, E.Parulskis vėl padovanojo komiksų knygą – naujai perleistus 1993 metų žurnalus viename rinkinyje. Kol dovanos gavėjas vartė „Auksinę Donaldo kolekciją“, E.Parulskis jo paklausė, ar skaitys komiksus pats, ar atiduos aštuonmetei dukrai?
„Žiojosi sakyti, kad atiduos dukrai, bet kaip tik atsivertė puslapį su „Sultono haremo“ nuotykiais ir nutarė, kad duos, bet vėliau, kai įves vaiką į senų laikų kontekstą bei realijas“, – juokiasi menotyrininkas.
Į knygynus grįžusi „Auksinė Donaldo kolekcija“ nėra tik dar vienas leidinys. Daugeliui dabartinių keturiasdešimtmečių lietuviškai suskambę komiksai primena laiką, kai kioske rastas spalvotas žurnalas galėjo reikšti daugiau nei bet kuris žaislas.
Ilgametė „Egmont Lietuva“ darbuotoja, šiandien leidyklos „Kid Press“ rinkodaros vadovė Regina Komžienė su nostalgija prisimena pirmąjį kontraktą, kuris lietuviams suteikė teisę išleisti komiksų žurnalą „Mickey Mouse“. Po trejų metų Ančiogaloje jau veikė lietuviški personažai, o žurnalas buvo pervadintas „Donaldas ir kiti“.
„Tai – įprasta praktika, – pasakoja R.Komžienė. Danai savo Antulį Donaldą vadina Anders Andu, žurnalas iki šiol leidžiamas ir yra labai populiarus. Toks populiarus, kad tėvai jo nerašo į prekių sąrašą – ir taip aišku, kad žurnalas į pirkinių krepšelį keliaus kartu su pienu, sviestu, duona“.
Pirmieji mėnesinio „Mickey Mouse“ žurnalo numeriai buvo išleisti 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pamažu Disnėjaus personažai ėmė virsti lietuviškais. R.Komžienė pasakoja, kad leidyklos redaktorius, šviesios atminties Kęstutis Šidiškis ir tuometinis žurnalo vertėjas Teodoras Četrauskas atsidavę rinko lietuviškus personažų vardus. Neužteko, kad jie smagiai lietuviškai skambėtų – vardus dar turėjo patvirtinti Disnėjaus kompanija. Antulis Jonas neprigijo – buvo nuspręsta palikti Donaldą, nes tuo metu visi vaikai žinojo Donaldo kramtomąją gumą. Antis Deizė virto antyte Rože, atsirado Magika Keryčia, Sriegas Bevaržtis, labai pritiko ir Skrudžas.
Šiandien sunku suvokti, kaip anuomet tik rašomąja mašinėle gimdavo komiksų tekstai, o maketus leidyklos komanda klijuodavo rankomis, iliustracijas patys nuspalvindavo ir įkomponuodavo į puslapį. Vadinamieji „filmai“ arba spaudos plokščių paruošimo skaidrės lietuvius pasiekdavo iš Danijos. Veždavo jas automobiliais per Estiją. Kiekvienai spalvai gamindavo atskirą „filmą“ – skaidrią plėvelę su juodai atspaustu vienos kurios nors spalvos vaizdu. Sudėjus keturis vaizdus tiksliai vieną ant kito, išeidavo spalvotas vaizdas. Jį reikėdavo perkelti ant spaudos plokščių.
„Suklysti nebuvo galima, nes tai reiškė, kad klaida bus padaryta visame tiraže“, – ano laikmečio spaudos subtilybes pasakoja R.Komžienė, prisimindama juokingas situacijas, kai flomasteriais spalvindavo Antulio Donaldo iškarpas.
2011 metais senieji Antulio Donaldo komiksai – auksinė jų kolekcija – buvo perleisti iš naujo. R.Komžienė prisimena, kad mintis kilo kai leidykla pradėjo gauti laiškus iš pamėgto vaikystės žurnalo ieškančių jau suaugusių skaitytojų. Knyga buvo surinkta iš skenuotų senųjų žurnalų.
„Projektas pasiteisino, tiražą išpirko, pamėginome leisti ir 1994-ųjų komiksus, tačiau rinka tam nebuvo pasirengusi, tiražas užsigulėjo sandėlyje. Ir štai, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, Antulio kolekcija ir vėl sugrįžta, tik į jau kitą kultūrinę terpę“, – sako nuo pirmųjų Antulio Donaldo numerių šalia buvusi R.Komžienė.
Ji neabejoja, kad Antulį Donaldą į apyvartą sugrąžina tie, kurie 1993-iaisiais pirko pirmuosius numerius. Šiandien jie yra trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, turintys ir savo vaikų. „Auksinę Donaldo kolekciją“ jie perka ne tik vaikui, bet ir sau. Knyga tampa nostalgijos objektu, kolekciniu leidiniu, kultūrine atmintimi.
Paradoksalu, bet šiandien leidinys oficialiai žymimas kaip skirtas suaugusiesiems – dėl istorijose galinčių pasitaikyti stereotipų ar anų laikų konteksto.
„Ir tai – dar vienas ženklas, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, bet tuo pačiu – ir priminimas, kad šios istorijos yra laikmečio dokumentas“, – teigia leidyklos „Kid Press“ atstovė R.Komžienė.
