- Kodėl „slepiesi“ radijuje?
Manote, geriau slėptis televizijoj po grimu? Jei rimtai, radijo žmogumi gimstama. Ir tik toks žmogus gali suprasti ir įvertinti radijo pranašumus lyginant su televizija.
- Didžiausias eterio iššūkis.
Kartą taip nutiko, jog tik būdamas eteryje pastebėjau, kad neturiu orų prognozės. Teko skubiai improvizuoti. Laimei, Aurimo prognozės buvo labai artimos sinoptikų.
- Didžiausias eterio nesusipratimas.
Per daugiau nei dešimtmetį eteryje tikrai daug ir visko yra nutikę. Sunku ir prisiminti. Tačiau baisiausia būna, kuomet baigęs kalbėti eteryje spaudi mygtuką, o muzika... negroja. Nors imk ir dainuok. Tačiau improvizuoji, kol galiausiai maestro kompiuteris ima ir užgroja. O jei apie eterį apskritai, negaliu pakęsti televizijose šalia laidos vedėjų kvailai besišypsančių blondinių. Ką jos ten veikia? Dekoracijos? Dar mane siutina, kai kaži kokiame televizijos realybės šou šmėstelėję veideliai ima „vaidentis“ žydruosiuose ekranuose.
- Keisčiausias klausytojo skambutis (laiškas).
Nedaug tokių būna, bet užtat kokie… Vienas vyras moters balsu anksčiau skambindavo į studiją ir pranešęs vėjo greitį mazgais mesdavo ragelį. Po sveikinimų laidos sulaukiu gausybės kvietimų ir į vakarėlius, ir į jubiliejus.
- (Ne)mėgstamiausias radijo „gabalas“, kurį žino ir (ne)mėgsta visi darbuotojai.
Mes blogų dainų negrojame. Geroms ir mėgstamoms išvardinti tikrai nepakaktų šio puslapio.
- Ekstremaliausia eterio situacija.
Kartą, pamenu, į mano vedamą sveikinimų laidą paskambino gerokai kauštelėjęs klausytojas. Sveikinimai vyko tiesioginiame eteryje. Aš jam iš visų jėgų mėginau padėti prisiminti žmonos vardą, o vėliau jį ir ištarti.
- Kiek degtukų rytais gali sulaužyti akimis?
Kadangi dirbu nuo dešimtos ryto, pakanka ir dviejų medinių stalo kojų...
- Tavo radijo patirtis: senas vilkas; apšilęs letenas; pienburnis.
Senas pienburnis vilkas, apšilęs letenas. Jei rimtai, radijuj dirbu daugiau nei dešimt metų ir visuomet randu priekaištų sau. Radijo žmogus be kritikos sau pasmerktas užsičiaupti.
