Ernestai, daugelis Jus pamena iš šokių pasaulio, tačiau jau kone 10-metį vedate renginius. Kada šokis virto keliu į renginių vedimą?
Viskas prasidėjo labai anksti – mama mane, septynerių metų berniuką, atvedė į „Žuvėdros“ sportinių šokių kolektyvą. Šokiai mano gyvenime buvo iki pat 2015-ųjų. O 2014 metais gavau kvietimą dalyvauti projekte „Šok su manimi“, kuriame šokau su TV pagalbos žvaigžde Sandra Žutautiene-Vaikšnore. Tąkart užėmėme trečią vietą. Būtent ten susipažinome ir su „Trys karaliai“ įkūrėju, renginių vedėju Remigijumi Žiogu – abu buvome iš Klaipėdos, abu sukomės tame pačiame pasaulyje.
Po projekto baigėsi mano profesionali šokių karjera, įvyko „Žuvėdros“ jubiliejinis koncertas ir kolektyvo nebeliko. Atsirado didelis klausimas – kas toliau? Visą gyvenimą buvau scenoje, todėl renginiai man neatrodė svetimi. Žiogas pasiūlė prisijungti prie jo vedamų renginių ir pravesti šokių pamokėles. Taip po truputį pajutau, kad man labai patinka bendrauti su žmonėmis, juos suburti, jausti jų energiją. Natūraliai pradėjau vesti vestuves, privačius renginius, šokių varžybas. Kaip sakoma – vienos durys užsidarė, kitos labai gražiai atsidarė.
Kuo šiandien gyvena Ernestas Monginas, kai užgeso profesionalaus šokio šviesos?
Be renginių vedimo, su kolegomis Klaipėdoje esame įkūrę šokių studiją „Forte“, kur mokome vaikus sportinių šokių. Mokytojo darbas man nėra naujas – juo užsiimu nuo aštuoniolikos metų. Taip pat dirbu renginių techninio aptarnavimo srityje – garsas, šviesos, renginių įgarsinimas. Visa tai glaudžiai susiję su mano pagrindine veikla. Kartais klientams reikia ne tik vedėjo, bet ir viso techninio sprendimo. Vis dėlto šiuo metu daugiausia mano laiko ir energijos atitenka renginiams.
Tarp veiklų, ir svarbiausia atsakomybė – tėvystė. Kaip pavyksta viską suderinti?
Auginame du sūnus – vienam šešeri, kitam vos metukai. Pradžioje tikrai nebuvo lengva viską suderinti. Darbo dienomis vykdavo šokių pamokos, savaitgaliai būdavo skirti renginiams. Dabar šokių veiklą esu sumažinęs, daugiau atsakomybių perdaviau kolegoms. Sąmoningai stengiuosi daugiau laiko skirti vaikams ir žmonai. Viskas remiasi bendravimu ir susitarimu. Laikas labai greitai bėga, todėl norisi ne tik siekti karjeros, bet ir būti šalia savo šeimos, matyti, kaip auga vaikai.
Kas padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą?
Visą gyvenimą gyvenau disciplinoje. Mūsų „Žuvedros“ vadovė, gerbiama profesorė Skaistutė Idzelevičienė, buvo gana griežta, bet būtent ji išmokė tvarkos, atsakomybės ir susikaupimo. Baigęs šokėjo karjerą aktyviai sportuoju – plaukioju, einu į baseiną, labai prižiūriu mitybą. Renginių vedėjo darbas reikalauja daug fizinės ir emocinės energijos, todėl kūnas turi būti pasiruošęs kaip sportininko. Tačiau didžiausias mano poilsis yra gamta ir žvejyba. Bent kartą per savaitę stengiuosi pusdieniui išjungti telefoną ir su draugais išvažiuoti prie vandens. Tai toks savotiškas pabėgimas nuo tempo ir triukšmo.
Kokiais žvejybos laimikiais galite pasigirti?
Dažniausiai žvejoju spiningu, todėl esu pagavęs ne vieną metro ilgio lydeką. Artimiausiu metu su kolega planuojame važiuoti į Estiją – pažvejoti, pailsėti ir trumpam pabėgti nuo kasdienio ritmo.
Ar sūnūs jau atranda jūsų pomėgius?
Su vyresniuoju tikrai turime bendrą ryšį per žvejybą. Prie namų turime tvenkinį, todėl kartu žvejojame jau nuo jo mažų dienų. Šią vasarą planuojame išvykti turistauti ir pažvejoti kartu. Man labai svarbu kurti ryšį su vaikais. Bendri pomėgiai tam yra vienas gražiausių būdų.
O gal vyresnėlis pasižymi ir polinkiu šokiui?
Panašu, kad vyresnysis sūnus gyvenimo su šokiais nesies (šypteli). Šiuo metu jis labiau domisi inžinerija, robotika, mėgsta konstruoti. Sako, kad bus inžinierius. Taip pat lanko krepšinį. Man svarbiausia padėti vaikams atrasti tai, kas jiems iš tiesų patinka. Mane tėvai, ypač mama, augino labai laisvai – neleido gyventi pagal kažkieno primestą scenarijų. Džiaugiuosi, kad nebuvau įspraustas į rėmus. Tokios pačios laisvės noriu ir savo vaikams.
Pats dar išbėgate į šokių aikštelę?
Renginiuose, kuriuos vedu, turiu specialų šou numerį – tai tapo savotiška mano vizitine kortele. Retas renginys praeina be jo. Tačiau profesionaliai jau nebešoku. Tam šiandien nebebūtų nei fizinių galimybių, nei laiko. Savaitgaliai pilni renginių, o ir pats manau, kad kiekvienam etapui ateina savas laikas. Reikia užleisti vietą jaunajai kartai.
Kokia situacija renginyje iki šiol priverčia nusišypsoti?
Vestuvėse labai svarbu nesumaišyti jaunųjų vardų, o jie kiekvieną savaitgalį vis kiti. Kartą per tradicinį „duonos, druskos ir vandens“ momentą vos nepradėjau sakyti ne to jaunikio vardo. Laimei, paskutinę sekundę susitvardžiau. Viduje streso buvo tikrai nemažai. Bet mūsų darbe visko pasitaiko – renginiai yra gyvas ir nenuspėjamas pasaulis.
Kaip manote, tarp daugelio kitų renginių vedėjų, kuo išsiskiriate labiausiai?
Man svarbiausia kultūra, elegancija ir empatija žmonėms. Esu gana ramus ir labai prisitaikantis prie situacijos. Jei šventė ramesnė – ir aš būnu ramesnis. Jei žmonės nori daugiau energijos ir linksmybių, tada kartu su jais kuriu tą nuotaiką. Nesu griežtas ar mėgstantis dominuoti. Manau, šokiai davė tam tikrą laikyseną ir vidinį balansą. Dažnai sakau, kad esu paprastų žmonių vedėjas. Labai džiaugiuosi, kad jau dešimt metų žmonės renkasi mane. O pastaraisiais metais atrodo, kad mes tiesiog natūraliai atrandame vieni kitus. Juk šventė nėra apie vedėją. Ji apie žmones. Vedėjo darbas – sujungti, nukreipti, padėti sukurti atmosferą, bet netapti pagrindiniu vakaro akcentu.
