Misija kilni
Kelioms dienoms į Lietuvą atvykęs ledo ritulininkas D. Zubrus čia grįžo su kilnia misija. Šiaurės Amerikos nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) Naujojo Džersio „Devils“ klubo puolėjas kartu su verslininkais ir Lietuvos ledo ritulio federacijos atstovais Vilniuje pristatė Lietuvos vaikų ledo ritulio lygą. Nuo šiol ir mūsų šalyje bus rengiami ledo ritulio čempionatai.
Šioje lygoje galės rungtyniauti keturių amžiaus grupių vaikai. Mažiausiems nėra net 10 metų. „Tačiau jie žaidžia tikrai kietai“, – užtikrino Vilniaus ledo ritulio mokyklos „Geležinis vilkas“ vadovas Andrius Jadkauskas.
Lietuvos vaikų ledo ritulio lygos čempionatuose dalyvaus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Rokiškio, Šiaulių ir Elektrėnų ledo ritulio mokyklų komandos, taip pat dviejų Kaliningrado ledo ritulio mokyklų ekipos.
Vaikus D. Zubrus aplankė ne tuščiomis – dovanų jiems atvežė 50 ledo ritulininkų aprangos komplektų. Dovanos atiteko vaikams iš tų mokyklų, kurių mokiniai dalyvavo ledo ritulio čempionatuose.
„Žinau, kad Lietuvoje ledo ritulio padėtis labai liūdna, tad norisi į šią sporto šaką pritraukti kuo daugiau vaikų, todėl džiaugiuosi galėdamas padėti“, – kalbėjo D. Zubrus. Tiesa, mažuosius tai labai nudžiugino, bet dar labiau – pati galimybė pabendrauti su pasaulinio lygio žvaigžde, su juo drauge pačiuožti ant ledo.
Nuoširdus ir atviras
Su D. Zubrumi susitikome paskutinę jo viešnagės Lietuvoje dieną. Prieš tai žinomą sportininką kalbino kiti žurnalistai, tad mums teko jo dėmesio luktelėti apie pusvalandį. „Labai atsiprašau, kad vėluoju, – šyptelėjo Dainius, atskubėjęs į vieną sostinės kavinių. – Taip jau išėjo, kad per vieną dieną teko susitikti su daugybe žmonių, nes čia vėl grįšiu gal tik po metų. Bet nesijaudinkite – dar nepavargau, o dėl to, kad jums teko palaukti, klauskite visko, ko norite. Su jumis būsiu ne tik atviras, bet ir šnekus.“
Meile ledo rituliui mane ir mano brolį užkrėtė tėtis. Jis dažnai mums pasakodavo, kaip pats vaikystėje čiuožinėdavo su lazda rankose.
Atrodo, ledo ritulininkas išties nemelavo. Daugiau nei valandą truko mudviejų pašnekesys, kuriame buvo visko: nostalgiškų prisiminimų, atvirumo akimirkų ir nesuvaidintų emocijų...
Apie vaikystę
– Dainiau, prisiminkime jūsų vaikystę. Kokioje šeimoje augote? Ar tėveliai – sportiški žmonės?
– Meile ledo rituliui mane ir mano brolį užkrėtė tėtis. Jis dažnai mums pasakodavo, kaip pats vaikystėje čiuožinėdavo su lazda rankose. Su kaimynų vaikais jis nuolat laukdavo šaltesnio oro, kad padengtų ledu balas, ir – pirmyn. Tiesa, be ledo ritulio, jam patiko ir futbolas, bet mažiau.
Mano mama taip pat mėgo sportą. Mokykloje ji puikiai žaisdavo rankinį.
– Pirmąsyk pačiūžas jums užmovė tėtis? Kaip tai buvo?
– Man tuomet buvo kokie penkeri metai. Prisimenu, tėtis mudu su broliu aprengė kaip kopūstus keliais megztiniais, kelnėmis, užmovė kepures. Viskas ne tam, kad neperšaltume, bet kad tik nesusižalotume. Tokie „gražūs“ patraukėme apšalusių Elektrėnų balų link.
– Kaip tuo metu jautėtės?
– Buvo labai įdomu. Pamenu, norėjau būti panašus į savo tėtį. Jis tuomet man atrodė geriausias ledo ritulininkas pasaulyje. Juk mes čiuožti nemokėjome, o jis mokėjo!
– Tėtis žaidė ledo ritulį tik savo malonumui ar sportavo profesionaliai?
– Jis žaidė daugiau savo malonumui, tačiau dirbo elektrinėje, tad priklausė jos komandai. Tiesa, jis turi kuo didžiuotis ir kaip sportininkas: kai buvo pastatyta Elektrėnų čiuožykla, jis įmušė pirmąjį įvartį, tad įėjo į Elektrėnų ledo ritulio istoriją. Jam tuomet įteikė „samovarą“, kuriuo jis labai džiaugėsi.
– Kada jūs pats ėmėte profesionaliai treniruotis?
– Tuomet buvau vos šešerių ir dar nelankiau mokyklos. Mano brolis, dvejais metais vyresnis už mane, sulaukė pasiūlymo žaisti ledo ritulį mokykloje. Tiesa, tuomet visiems buvo pasakyta, kad gali atsivesti ir brolius, draugus, pažįstamus. Taip į treniruotes ėmiau vaikščioti ir aš.
Šiandien manau, kad man labai daug davė ankstyva pradžia. Treniravausi du kartus per dieną, tad galėjau pasiekti geresnių rezultatų nei tie, kurie lankė mokyklą ir neturėjo tam laiko. Be to, daug padėjo pačioje pradžioje manyje talentą įžvelgęs treneris Aleksejus Nikiforovas.
Paauglystė Ukrainoje
– Jums pasisekė, kad gyvenote Elektrėnuose – ledo ritulio sostinėje...
– Taip, Elektrėnai buvo vienas sportiškiausių miestų Lietuvoje. Mes turėjome čiuožyklą, baseiną, treniruočių salę, o ir ežeras buvo čia pat.
– Vis dėlto vieną dieną to pasirodė maža?
– Būdamas dvylikos supratau, kad, jei noriu pasiekti daugiau, turiu išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia ledo ritulio lygis gana žemas. Tuo metu Elektrėnuose dažnai lankydavosi Charkovo ledo ritulio komandos atstovai – jie man pasiūlė važiuoti pas juos.
– Kokiu tikslu išvykote į Ukrainą pirmąsyk?
– Pirmą kartą nuvažiavęs turėjau pažiūrėti, ar man patiks Charkove, ar norėsiu pasilikti, o jie – ar tiksiu komandai. Tuomet dar negalvojau, kad liksiu, bet likau ilgiems metams.
– Važiavote vienas?
– Taip, tėvai įsodino į traukinį, o po paros išlipau Charkove. Ten mane pasitiko komandos atstovai. Tokios kelionės buvo kelios per tris mėnesius. Vėliau, kai buvo nuspręsta, kad lieku Ukrainoje, grįždavau į Lietuvą tik kartą per metus.
Man buvo įdomu treniruotis su ukrainiečių komanda, būti jos dalimi. Spėju, sunkiausia buvo tėvams, nes jie beveik niekada nematydavo manęs namuose. Kaskart, kai sėsdavau į traukinį, mama verkdavo.
– Jums taip pat nebuvo lengva. Ėmėte lankyti rusų mokyklą?
– Taip, turėjau tobulinti rusų kalbos žinias ir mokytis rusų mokykloje. Kito pasirinkimo neturėjau.
– Kur tuo metu gyvenote?
– Laimei, buvau apgyvendintas vieno komandos draugo namuose. Jutau globą, rūpinimąsi, visada buvau prižiūrėtas, pamaitintas. Taip gyvenau penkerius metus.
Esu laimingas, nes nepatyriau paauglystės pagundų. Kiti tuo metu lakstė po diskotekas, gėrė alų ir rūkė, o aš tam paprasčiausiai neturėjau laiko.
Veikla vaikams
– Visa jūsų paauglystė buvo atiduota sportui. Kitkam laiko pakako?
– Laiko pakako tik sportui. Kita vertus, esu laimingas, nes nepatyriau paauglystės pagundų. Kiti tuo metu lakstė po diskotekas, gėrė alų ir rūkė, o aš tam paprasčiausiai neturėjau laiko.
– Savo patirtimi norite užkrėsti dabartinius Lietuvos paauglius?
– Taip, aš labai noriu, kad jie turėtų tikslų, norų, siekių, kad laiką leistų ne gatvėje, o sporto salėse. Būtent todėl ir gimė mūsų idėja įsteigti Lietuvos vaikų ledo ritulio lygą.
– Misija kilni, bet ar įmanoma?
– Tikrai įmanoma ir bus įgyvendinta. Žinau, kad ledo ritulys – labai brangus sportas. Vis dėlto ne pinigai yra svarbiausia. Reikia noro – visa kita atsiras savaime. Svarbu, kad būtų sukurta galimybė siekti tikslo. Kai vaikai galės treniruotis, konkuruoti tarpusavyje, jie jus stimulą siekti aukštumų. O jei tuo tikslu gyveni, laiko nereikalingoms pagundoms nelieka.
– Dabar važinėjotės po Lietuvą, bendravote su vaikais. Kokie jie?
– Vaikai visada lieka vaikais: smalsūs, linksmi, turintys svajonių, kiek pasimetę.
Elektrėnuose teikiau mažiesiems medalius. Treneris ir sako vienam jaunam sportininkui: „Štai – Dainius. Paklausk jo, ko nori. Juk labai laukei, labai norėjai pamatyti.“ Bet vaikas taip pasimetė, kad iš jo galvos išgaravo visi klausimai.
– Kuo viskas baigėsi?
– Jis manęs paklausė, kiek man metų.
– Juk nedrąsu kalbinti žmogų, kuriuo didžiuojiesi, kurį matai tik televizijos ekrane?
– Žinoma, nedrąsu. Bet taip būtų buvę ir man, kai buvau jo metų. Vaikai labai žavūs savo paprastumu.
Tiesiai į NHL
– Sugrįžkime į jūsų paauglystę. Ukrainoje buvo gera?
– Labai. Esu laimingas, kad turėjau tokios patirties. Džiaugiuosi, kad pažinau tuos žmones. Su kai kuriais iki šiol palaikome itin glaudžius ryšius, esame geri draugai.
– Būdamas aštuoniolikos patraukėte į Kanadą. Troškote naujų galimybių?
– Iki tol buvau vieną kartą NHL varžybose, kur ir pamačiau, ką reiškia aukščiausias ledo ritulio lygis. Matyt, tada gimė svajonė kada nors čia žaisti pačiam.
Taip persikrausčiau į Kanados jaunių lygą. Čia gavau galimybę sudalyvauti atrankoje. 1996 metais penkioliktuoju pirmojo rato šaukimu mane pasikvietė NHL Filadelfijos „Flyers“ klubas – jame debiutavau jau 1996-ųjų spalį. Man labai pasisekė, nes jau per pirmąsias rungtynes pelniau įvartį. 1996–1997 metų sezoną su klubu „Flyers“ tapau NHL Rytų konferencijos nugalėtoju, žaidžiau Stenlio taurės finale prieš Detroito „Red Wings“. Filadelfijos klubui tada, tiesa, teko pripažinti „Red Wings“ pranašumą, tačiau man pačiam tai buvo neįkainojama patirtis.
– Kas jums buvo svetima Kanadoje?
– Man čia buvo gera – jaučiausi savo vietoje. Labai nepatiko nebent dirbtinė amerikiečių šypsena. Juk lietuviai šypsodamiesi reiškia emociją, o štai amerikiečiams tai tik dirbtinė mandagumo išraiška.
Pelnęs pripažinimą
Vis dėlto D. Zubrus įgyvendino savo svajonę – jis tapo NHL dalimi. Iš ten nesitraukia iki šiol.
Tiesa, 1999 metų kovą persikėlė žaisti į legendinį Monrealio „Canadiens“ klubą. Po dvejų metų pradėjo žaisti Vašingtono „Capitals“ komandoje. Tiesa, 2004–2005 metų sezoną dėl NHL lokauto jis žaidė Rusijos superlygos Togliačio „Lada“ klube, su kuriuo tapo Rusijos vicečempionu. Po lokauto grįžo į NHL tęsti savo karjeros.
2007 metais klubas „Capitals“ žaidėją perleido Bafalo komandai. Tą patį sezoną su Bafalo „Sabres“ klubu D. Zubrus tapo NHL reguliariojo sezono nugalėtoju. 2007-ųjų liepą jis pasirašė 20,4 mln. dolerių 6 metų sutartį su Naujojo Džersio „Devils“ klubu.
Labai nepatiko nebent dirbtinė amerikiečių šypsena. Juk lietuviai šypsodamiesi reiškia emociją, o štai amerikiečiams tai tik dirbtinė mandagumo išraiška.
2008 metais D. Zubrus, atstovaudamas klubui „Devils“, NHL rungtynėse su Tampos „Bay Lightning“ komanda svečiuose pelnė net 4 įvarčius. Tai buvo tik penktasis kartas Naujojo Džersio klubo istorijoje, kai žaidėjas per vienerias rungtynes pelnė tiek įvarčių.
Paklaustas, ar turi tikslą laimėti Stenlio taurę, Dainius atsako: „Taip, aš noriu laimėti Stenlio taurę. Tikiuosi ir viliuosi, kad man tai pavyks.“
Svarbiausia – šeima
– Kur šiandien yra jūsų namai?
– Sunku pasakyti. Matote, tokia jau mano dalia, kad niekada negaliu žinoti, kokioje komandoje žaisiu kitą sezoną.
Dabar su šeima daugiausia laiko leidžiame Naujajame Džersyje. Čia sūnus Tomas šiemet eis į pirmą klasę. Beje, turime namus, kuriuose gyvename tik vasarą. Jie – Monrealyje. Tiesa, tai ir yra ta vieta, kurią galėčiau pavadinti tikraisiais savo namais, vieta, į kurią anksčiau ar vėliau, bet nuolat sugrįžtame. Čia man gera, smagu. Monrealį vadinu maža Europos dalele Šiaurės Amerikoje.
– Koks jūsų didžiausias laimėjimas gyvenime?
– Mano didžiausias laimėjimas – vaikai. Nėra nieko nuostabesnio, kai ant rankų sūpuoji naujagimį, kalbini jį. Vėliau matai, kaip jis auga, stiprėja, ima užduoti pačius įvairiausius klausimus. Tai nuostabu.
– Turite du vaikus. Mažajai greitai bus treji?
– Taip, sūnus auga greitai, bet ir dukrelė jau didelė. Viskas vyksta greičiau, nei kažkada maniau.
– Ar Tomas domisi ledo rituliu?
– Labai. Jis gyvena ledo rituliu. Kai turiu galimybę, veduosi jį drauge į treniruotę. Jam smagu ir man gera.
Žinote, ilgą laiką jis manė, kad visi tėveliai žaidžia ledo ritulį. Prisimenu, paklausė vieno berniuko: „Kokioje komandoje žaidžia tavo tėtis?“ Žinoma, jis nežinojo, ką atsakyti. Gal tada Tomas ir suprato, kad ne visi tėveliai – ledo ritulininkai, bet dėl to manimi didžiuojasi tik dar labiau.
– Kokia kalba kalbate namuose?
– Anglų. Tiesa, mano mama vaikus moko kalbėti lietuviškai, tačiau artimesnė jiems yra anglų kalba.
– Ar jūsų artimieji jus dažnai mato?
– Taip, tikrai dažnai. Juk jie gyvena visai arti mūsų.
– Kaip tai nutiko?
– Kai tik pats įsikūriau Šiaurės Amerikoje, ieškojau galimybių čia atsivežti ir savo šeimą. Iš karto pasikviečiau brolį, vėliau – sesę. O kadangi jai tada buvo vos trylika, drauge kraustėsi ir mūsų tėvai. Štai taip ir apsigyvenome vieni šalia kitų – labai tuo džiaugiuosi. Man tai didžiulė laimė. Juk beveik nemačiau jų, kai augau Ukrainoje, tad paprasčiausiai jutau pareigą visus atsivežti arčiau savęs.
– Ar jiems gera gyventi Amerikoje?
– Sesuo, manau, neįsivaizduoja savo gyvenimo kitur. Juk čia jos namai, čia prabėgo jos paauglystė, čia ji susiformavo kaip asmenybė. Broliui Amerikoje taip pat gera. Tėvai? Gera ir jiems. Juk nėra nieko geriau, kaip būti šalia vaikų, matyti, kaip auga anūkai.
– Lietuva netraukia?
– Nuolat čia sugrįžtu, branginu savo gimtinę. Tačiau visas mano pasaulis jau kitur.
