Būdama penkiolikos metų, dar mokykloje, 1983-aisiais D.Ibelhauptaitė režisavo pirmuosius savo darbus, o nuo 1985-ųjų pradėjo dirbti režisieriaus asistente Jaunimo teatre. Vėliau režisūrą ji studijavo Maskvoje, GITIS institute, 1990 metais pastatė spektaklį Maskvos „Lencom“ teatro mažojoje salėje.
Nuo 1991 metų, kai buvo pakviesta į Karališkąją nacionalinio teatro studiją Londone režisuoti N.Gogolio „Bylą“, režisierė gyvena ir dirba Londone. Ji bendradarbiavo statant daugiau kaip dvidešimt klasikinių rusų pjesių.
D Ibelhauptaitė režisavo per dešimt operų — tai V.A.Mocarto „Don Žuanas“ (Betinjano festivalis, Italija), S.Prokofjevo „Lošėjai“, Dž.Pučinio „Madam Baterflai“, P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ („Opera North“, Anglija), Dž.Verdžio „Rigoletas“ (Londono „Hackney Empire“ ir „Turas“), „Kaukių balius“ bei „Likimo galia“ ir kitos.
Kritikų palankiai įvertintas režisierės debiutas Niujorke — „The Duke’s“ teatre 42-ojoje gatvėje pastatytas „Šveikas“ (2005 m.) nominuotas ryškiausios metų premjeros apdovanojimui „Dramos lygoje“.
Garsėja gerumu
Tačiau tai dar tikrai ne viskas. Be turtingos kūrybos, D.Ibelhauptaitė garsėja ir labdaringa veikla. „Visame pasaulyje labdara užsiima žymūs žmonės, kurių vardai pritraukia didesnį dėmesį. Aš taip pat dalyvavau vėžio aukoms, Afrikos vaikams ir kitiems nelaimingiesiems skirtuose labdaros renginiuose, — pasakoja D.Ibelhauptaitė. — Jeigu tu kažko gyvenime pasieki, tai turi kažką ir atiduoti geram reikalui. Beje, tam, kad užsiimtum labdara, visai neprivalai būti milijonierius. Pakaks ir visai simbolinės sumos, jei tik nuoširdžiai nori kam nors palengvinti gyvenimą.“
Be aktyvios labdaringos veiklos D.Britanijoje, režisierė gerumą skleidžia ir Lietuvoje. Šiemet ji prisidėjo prie visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ organizuoto Kalėdų aukciono, kurio metu surinkta beveik 60 tūkst. litų. Šie pinigai bus skirti paremti visoje Lietuvoje vykdomą „Mergaičių programą“ ir Tauragės daugiavaikių, socialiai remtinų šeimų vaikus.
D.Ibelhauptaitės iniciatyva aukciono metu susirinkusieji galėjo pasiklausyti Edgaro Montvido, Lioros Grodnikaitės ir Laurynos Bendžiūnaitės gyvai atliekamų ištraukų iš operos „Verteris“. Beje, muzikantai už savo kūrybą nepaprašė nė cento — tai taip pat buvo dovana vaikams.
Be meno kūrinių, aukcione D.Ibelhauptaitė sumanė parduoti ir savo pačios vyro ruoštą vakarienę, dėl kurios dalyviai kovojo ypač aršiai. „Siūlau vakarienę savo namuose Londone ir du bilietus nuskristi į šį miestą. Mano vyras, kino aktorius Deksteris Flečeris ruoš valgį, aš nusipirksiu specialią prijuostę, virėjo kepurę ir jums pristatysiu tą vakarienę. Galbūt bus ir kitų staigmenų“, — aukciono dalyvius intrigavo menininkė.
Kelionė į Londoną po įnirtingos kovos tą vakarą buvo nupirkta brangiausiai.
„Džiaugiuosi, kad žmonės nėra abejingi gerumui, — sako režisierė. — Vadinasi, norime padėti patiems mažiausiems, labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ir visi drauge galime tai padaryti.“
Kosmopolitė
— Ponia Dalia, stengiatės padėti Lietuvos vaikams, rūpinatės jų gerove, mūsų žiūrovus pratinate prie teatro, operos, dovanojate jiems meną. Atrodo, mylite Lietuvą? Kita vertus, viename iš interviu atviravote, kad nesijaučiate esanti lietuvė? Ar tai tiesa?
— Madinga priklijuoti žmogui etiketę. Lietuviška pozicija yra tokia: viskas turi būti taip, kaip norime mes, ir ne kitaip. Aš darau kitaip, bet, ko gero, jau padariau Lietuvai daugiau nei daugelis žmonių padaro per visą gyvenimą. Mano meilė šiai šaliai pasireiškia ne žodžiais, lozungais ar mušimusi į krūtinę, o veikla.
Tiesa, neturiu jokių sentimentų jokiai šaliai ar vietai. Visada norėjau būti pasaulio žmogumi — būti laisva ir daryti tai, ką noriu. Gal kas nors pasakys, kad tai arogantiška ir nedėkinga. Tačiau smerkiantieji mane tepadaro tiek, kiek aš, tuomet leisiuosi į diskusiją su jais, bet ne anksčiau.
— Esate pasaulinio garso menininkė. Ar tokia jaučiatės?
— Ne, nelaikau savęs pasaulinio garso žmogumi. Turiu savo lysvę (Darbą — aut. pastaba.), ariu ją, ir man tai patinka. Patinka daryti kitaip nei kiti, laužyti kanonus, nugalėti iššūkius — kitaip būtų liūdna. Jei norite, kad ką nors padaryčiau, pasakykite, kad man tai niekada nepavyks.
Juk režisuoti pradėjau būdama paauglė. Iš manęs tuomet juokėsi, rimtai į mane nežiūrėjo niekas. Į Maskvą atvažiavau vos aštuoniolikos. Tuomet svajojau stoti į GITIS‘ą. Vilkėjau juodą suknelę, papuoštą nertu baltu drugeliu, buvau susipynusi dvi kasas. Stojimo komisija leipo juokais, sakė, jog čia stoja norintieji tapti režisieriais — vaikų darželis kitur. Tie žodžiai man suteikė paskatą įstoti.
— Jums sakė, jog netapsite režisiere, o jūs tapote.
— Taip, žymūs menininkai, dėstytojai, kiti autoritetingi žmonės kalbėjo, jog moterys negali būti režisierės, o aš įrodžiau, kad gali.
— Savo užsispyrimą įrodėte ir po daugelio metų atvykusi į Londoną? Gyvenate ir dirbate šiame mieste nuo 1991 metų, kai buvote pakviesta į Karališkąją nacionalinio teatro studiją?
— Taip, tuo metu man buvo pasakyta, kad galiu dirbti Anglijoje, bet turiu kalbėti angliškai. Tiesa, jokių kalbos pamokų negavau. Penkias savaites su manimi padirbėjo profesionalai, o tada liepė režisuoti. Ir režisavau. Tiesa, turėjau klausytis aktorių po vieną. Jei vienu metu kalbėdavo du, nesuprasdavau nieko. Atrodo, tokio iššūkio įveikti neįmanoma? O aš įrodžiau, kad įmanoma.
Emocijas lieja scenoje
— Esate labai emocinga? Ar tai jūsų kūrybos varomoji jėga?
— Turiu tiek emocijų, jog negaliu nekurti. Beje, dabar pradėjau prodiusuoti savo spektaklius. Kas nors pasakytų, kad tai nesuderinama. Galbūt, bet aš tai suderinu.
Kai repetuojame, neslepiu emocijų, esu jausmų žmogus — tai mano kūrybos varomoji jėga. Kai prodiusuoju, atsiskleidžia stipresnė, vyriškesnė, racionalesnė mano pusė. Tuomet jausmų nebereikia.
— Esate totali darboholikė?
— Taip, totali. Dirbu tiek, kad grįždama į viešbutį tegaliu galvoti apie miegą. Dažniausiai darbo dieną pradedu pusę septynių. Elektroniniai laiškai, susitikimai, repeticijos... Ir vėl grįžimas į viešbutį.
— Kaip jus vertina žmonės, su kuriais dirbate? Ar su jumis dirbti lengva?
— Įtariu, kad jiems su manimi dirbti yra pragaras. Bet niekada nežadėjau, jog bus gerai. Sakau, kad jei kartais bus gerai, tai nėra taisyklė, o išimtis (Juokiasi. — Aut. pastaba). O jei rimtai, tai kolektyvas, su kuriuo dirbu, beveik nesikeičia. Visų pirma tai reikia pasakyti apie tokius žmones kaip Gintaras Rinkevičius ir Juozas Statkevičius. Abu jie jaučia didelę aistrą savo veiklai, abu — savo srities žinovai, užsidegę darbu.
Myli savo darbą ir mano artistai. Mus suvedė „Bohema“. Sukūrėme unikalų reiškinį pasauliniame operos kontekste — operinį ansamblį. Su „bohemiečiais“ dirbame iki šiol — be „Pajacų“, ruošiame dar dvi premjeras. Prie jų dirba kelių šimtų žmonių grupė, matanti tą pačią viziją kaip ir aš, žinanti, ko nori ir kaip tai turi atrodyti.
Nesikeičia ir techniniai darbuotojai. Metai iš metų su manimi dirba tie patys žmonės. Jei su manimi būtų sunku ar bloga, tikriausiai žmonės keistųsi nuolatos. O čia jie jaučiasi laisvi kūrybai, darbui ir svarbiausia — reikalingi.
Opera – madinga
— Po „Bohemos“ pasklido kalbos, jog ponia Dalia Ibelhauptaitė operą padarė populiarią, madingą.
— Taip, o juk to siekia visas pasaulis. Aš labai noriu grąžinti tuos laikus, kai žmonės ėjo į teatrą dėl to, kad jiems to iš tikrųjų reikėjo lyg oro ar duonos. Noriu paskleisti madą tarp jaunų žmonių eiti į operą. O tiems, kas mane kritikuoja, tegaliu pasakyti: atveskite į klasikinės kultūros renginį keliasdešimt tūkstančių jaunų žmonių, tada turėsite moralinę teisę mane kritikuoti.
— Griaunate meninį uždarumą?
— Tikrai. Griaunu sovietiniais metais susiformavusį meninį uždarumą. Juk tuomet manyta, kad darbininkų klasei teatras yra svetimas, jis — privilegijuotų kastai, išrinktiesiems.
Man skaudu, kad taip buvo ilgus metus. Menas žmogui gali duoti labai daug, kam jį versti elitiniu? Kam žmogui rodyti, kad čia jis nėra laukiamas? Juk graikai, romėnai jau senovėje turėjo teatrus, skirtus visiems. Turtingi ir vargšai, išsilavinę ir ne — visi kartu ėjo į teatrą, kartu žiūrėjo jiems skirtą reginį. Tas pats buvo ir Šekspyro laikais.
Tad kas mes tokie, kad draustume norintiesiems ateiti į operą? Jei žmogus ateina į teatrą, parodyk jam kokybišką produktą. Nesvarbu, kiek jis suprato — tegul reaguoja ne protu, o širdimi. Gal po penkiolikos metų jis taps didžiu ekspertu. Svarbu laiku sugundyti menu, laiku suvilioti teatru, opera. Tuomet nereikės šaukti, koks kvailas prie televizorių ar kompiuterių prilipęs jaunimas.
— Papasakokite, ką naujo ruošiate Lietuvos žiūrovams?
— Per artimiausius kelis mėnesius pakviesime žiūrovus į Jules’o Massenet operą „Verteris“ ir Stepheno Sondheimo muzikinį trilerį „Svynis Todas — demonas kirpėjas“. Šiuos kūrinius sieja bendra tema — kas atsitinka, kai herojai sulaužo nustatytą normą.
„Verteris“ — vidinė drama, labai emocinga, sudėtinga. Šis spektaklis — galimybė susikaupti, pažiūrėti į save. Juk visi kada nors esame mylėję, kentėję. Žiūrėdami šį spektaklį, galėsite apmąstyti savo gyvenimą, įvertinti savo poelgius ir sprendimus.
— Bilietai į „Verterį“ jau išpirkti. Papasakokite plačiau apie šio spektaklio priešingybę — Stepheno Sondheimo muzikinį trilerį? Gal dar nevėlu įsigyti bilietus į jį?
— Ne, dar ne vėlu. Premjera — vasario 19 dieną. Ši opera parašyta žmonėms, kurie operoje paprastai miega (Juokiasi. — Aut. pastaba). O jei rimtai, tai tikrai bus neįprasta opera. Daug kraujo, juodojo humoro, patvirkusios, sugadintos meilės, lavonų, iš kurių krizės metu kepami pyragėliai.
Daug gražios muzikos, spalvingi kostiumai, puiki aktorystė. Dainuos Dainius Stumbras, Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Joana Gedmintaite, Egidijus Dauskurdis. Patikėkite, šis kūrinys — iššūkis ne tik Lietuvos žiūrovams, bet ir solistams. D.Stumbras, pasirodys Svynio Todo vaidmenyje, viename iš sunkiausių savo gyvenime — juk kalbama, kad Svynis nužudė 160 žmonių... A.Grigorian ėmėsi kurti patį juodžiausią muzikinio trilerio vaidmenį — pyragėlių kepėjos.
— Sparčiai perkami bilietai rodo žmonių susidomėjimą?
— Laimė, mes pelnėme žmonių simpatijas. Mano žiūrovai auga drauge su manimi, o aš kuriu vis naujus spektaklius, ieškau, kaip dar galėčiau juos nustebinti. Beje, bilietų į teatrą pirkimas iš anksto — gero tono ženklas. Taip yra visame pasaulyje. Jei aš žinau, kad kitų metų vasarą bus rodomas geras spektaklis, bilietus perku dar rudenį. Ruošiuosi spektakliui, laukiu jo kaip šventės.
Dvasinis ryšys
— Dalia, su vyru Deksteriu turbūt matotės retokai. Juk dabar jūs dirbate Lietuvoje, vyras — Londone?
— Matomės tikrai retai, bet tokių santykių kaip mudviejų pavydėtų dažnas. Nesipykstame, mėgaujamės kiekviena kartu praleista akimirka. Imame iš gyvenimo maksimumą. Mes nežiūrime televizoriaus, retai kada užsiimame virimu ir kepimu. Būtent todėl mūsų nevargina rutina. Ir nors esame toli vienas nuo kito, sugebame duoti vienas kitam daugiau, nei tie žmonės, kurie nuolat yra kartu. Visų pirma mes — dvasios, o tada jau — gyvenimo draugai. Vyras mane priima tokią, kokia esu, suteikia laisvės kurti ir galimybę būti savimi kūryboje. Man nereikia nuolat būti šalia jo, kad jis suvoktų, jog aš jį myliu. Jam nereikia per gimimo dieną man dovanoti tortų ar rožių. Ir be to man aiški jo meilė. Aš žinau, kad jis — mano žmogus.
— Deksteris Flečeris — buvęs jūsų aktorius?
— Taip. Kažkada jis buvo mano aktorius. Vos jį pamačiusi suvokiau, koks tai talentingas žmogus, įdomi, ryški asmenybė. Tik tai nebuvo darbinis romanas. Kai pradėjome kartu gyventi, po mūsų bendro darbo jau buvo praėję metai.
— Kas, jūsų nuomone, svarbu kuriant tobulą šeimą?
— Mokėti duoti ir mokėti imti, mokėti kalbėti ir mokėti klausyti. Pagaliau — gerbti vienas kitą.
