Taip svajojome kartu gyventi, kad net nesusimąstėme, jog tam reikia subręsti. Pykčių priežastys įvairios: dėl buities, dėl dėmesio trūkumo, dėl sekso ir t.t. Abu svarstėme, kaip tą rutiną išsklaidyti. Nesėdime namie per dienas, linksminamės tiek drauge, tiek atskirai, keliaujame.
Tačiau pagaunu save vis dažniau pavydint draugėms, kurios neturi rimtų santykių. Pati save graužiu, kad nevertinu mylimo ir mylinčio vaikino. Žinau, kad palikti jo be rimtos priežasties negalėčiau, draugai, šeimos pasmerktų mane. Bijau ateities, jo planų apie vestuves, apie kurias ir pati kažkada svajojau.
Tačiau dabar susigriebiau, kad esu dar jauna ir noriu pagyventi linksmai. Gal galite patarti, kaip susivokti? Jurgita.
Sveika, Jurgita, man atrodo, tu pati puikiai įvardini savo situacijos esmę ir iškylančių sunkumų pagrindinę priežastį - gyvenimui kartu, šeimos kūrimui iš tiesų reikia būti subrendus, nurimus, pasiruošus. Visiškai natūralu, kad tau dar norisi šėlti, lėkti, kvailioti, patirti, pažinti, flirtuoti ir, jei tu trokšti visų šitų dalykų, tikrai nereiškia, kad esi ne šeimos žmogus, vengi įsipareigojimų, nesugebi mylėti. Svarbiausia nesmerk savęs ir priimk, leisk būti savo poreikiams, jausmams, norams kokie jie bebūtų. Tu neturėjai tokio „šėliojimo“ laiko, jei pradėjot draugauti su vaikinu nuo 17 metų ir jis buvo vienintelis tavo vaikinas.
Aišku, kad tu pavydi savo laisvoms draugėms, kurios gali eiti vieną dieną į pasimatymą su vienu vaikinu, kitą - su kitu. Juk tai žavinga! Nereikia skubėti pradėti gyvent kartu, tuoktis ir atimti iš savęs šį jaunystės pažinimo ir linksmybių laiką. Manau, kad tu tikrai vertini savo vaikiną, bet šiuo metu tau nesinori nei šeimos, nei vaikų, nei rimtų santykių.
Nebijok pasmerkimo
Nesibaimink, kad pasmerks tėvai ar draugai - juk ne jie gyvena tavo gyvenimą ir ne jie atsakingi už tavo laimę. Jei tu taip jautiesi, vadinasi, tokia yra tavo realybė, tai yra tikra. Nejau turi apsimetinėt prieš visus ir save, kad esi labiau suaugusi, subrendusi, nei tu pati ar kiti to norėtų? Ir labai gerai, kad abejonės ir atradimas visai kitokių - ne „šeimyninių“ savo poreikių - atėjo ne po vedybų, bet dabar.
O su draugu, jei bus lemta, gal keliai vėl suves po kažkurio laiko, kai būsit pasiruošę jau kitokios kokybės santykiams.