Sveika, Liuda. Sutinku, kad kiekvienam būna sunkių momentų, duobių, kuomet reikalinga artimo žmogaus parama, bet ar tau neatrodo, kad tavo draugo kūrybinė krizė švelniai tariant užsitęsė? Iš to kaip aprašai savo draugą, atrodo, kad jis paprasčiausias nevykėlis, nuolat besikratantis atsakomybės, o kaltės už savo nesėkmes ieškantis visur kitur, tik ne savyje.
Ir dar – ką tu žinai apie jo praeitį, ar tik neįkliuvai į alfonso spąstus? Juk jis išnaudoja tave. O dabar gal jau ieško naujos aukos? Ar tu dar nepakankamai prisibuvai guodėja, rėmėja? Juk taip gali ir susirgti.
Paskutinis šansas
Ar yra galimybė, kad jis pasikeis? Atvirai sakant, labai abejoju, nebent koks stebuklingas perversmas, tiesiog atsivertimas įvyktų. Gyvenime būna visaip. Žinoma, jei tu juo dar tiki, tu gali duoti draugui dar vieną šansą, bet tuomet jis turėtų daryti labai realius sprendimus, būtinai įsidarbinti, kad ir paprastu darbininku.
Kiek gi tu gali viena viską vežti. Jau pakankamai prisiplušėjai, prisikankinai, o dabar atėjo laikas pasirūpinti savimi. Neverta gailėtis praleisto laiko, įdėtų pastangų, matyt, neatsitiktinai toks žmogus pasitaikė tavo kelyje, greičiausia, kad tu kažką svarbaus suprastum, atskleistum ir keistumeisi pati. Sėkmės tau!
