Sekite 15min Google
Socialiniame tinkle „Facebook“ E.Umbrasaitė atvirai prakalbo apie tai, kas nutiko. Pasak žinomos rašytojos, ji vedė šunis į lauką, kai netikėtai nukrito nuo laiptų.
„Mieli mano skaitytojai,
Norėčiau padėkoti už Jūsų kantrybę ir atsiprašyti už ilgą tylą. Bei prisipažinti, kur taip ilgai buvau dingusi ir tylėjau.
Tiesiog kartais mes žadame keisti savo gyvenimą nuo pirmadienio, o tada ponas Pirmadienis, pasitaręs su monsieur Likimu, ima ir pakeičia gyvenimą akimirksniu – tiksliau, supurto jį taip, kad supranti, kaip myli tą bestiją gyvenimą ir kaip trapiai jis kabo ant Dievo austo šilko siūlo.
Būtent tai man ir nutiko paskutinį birželio pirmadienio rytą. Nutariau pavedžioti šunis ir.... nuskridau nuo laiptų žemyn galva. Laimei, vikingas dar kelias sekundes kaip per stebuklą buvo užtrukęs namie ir tikrąja banaliąja ta žodžio prasme išgelbėjo man gyvybę.
Sąmonės netekimas, kraujas iš galvos kaip iš to seno gero juodo australiško serialo liejasi laisvai ir nesustoja, atšvilpia greitoji, nors aš vis dar sakau – nekviesk nereikia, nieko tokio čia, užbintuok ir bus ok:)). Po to ligoninė, siūlės prie smilkinio, kabės pakaušyje, vaivorykščių spalvų mėlynės ant viso kūno, randai, skaneriai etc...
Finalinis akordas – savaitė lovos režimo per patį darbymetį galerijoje, deja.
Bet, merci mano angelams sargams ir vidinei kaskadininkei manyje, viskas pasibaigė daug geriau, nei galėjo, kaip sakė mane siuvinėjusi daktarė.
Nemiriau, nors galėjau labai lengvai, nelikau amžiams prikaustyta prie lovos, nors buvo ir tokia tikimybė, nieko nesusilaužiau, aleliuja. Turbūt tikrai esu moteris katė, visada krentanti plius minus sėkmingai ir turinti devynis gyvenimus.
Daktarė taip ir pasakė: „Vous revenez de loin“ (jūs grįžtate iš toli), galėjote dabar būti ne mano kėdėje, o morge.
Po skrydžio skaudėjo ne tik visą kūną, bet ir sielą – įkyriai bei bauginančiai persekiojo skrydžio akimirkų flashbackai, o vyšnia ant gyvenimo nesklandumų torčiuko tapo veidas.
Jis atrodė it būčiau susikovusi ringe su Rocky Balboa, tuo pat metu bičių sukandžiota ir perdozavusi botulino injekcijų. Tiesa, išvaizda buvo mažiausia mano problema ir netgi smagaus juoko šaltinis.
Dar ir dabar, praėjus beveik trims savaitės po lemtingo vos morgu nepasibaigusio skrydžio, viena akis yra kiek mažesnė, bala nematėm, dzin. Labiausiai erzina, kad dešinio antakio iki šiol negaliu pakelti – tikrai kaip po kokio botulino overdose, esu tokia pusiau nustebusi, reaguojanti tik vienu antakiu.
Trumpinant visą šią atsiprašymo istoriją, esmė – iki šiol bandau atsigauti nuo patirto psichologinio šoko ir fizinio smūgio. Todėl pasirinkau tylėti ir kurį laiką dingti iš internetinės viešumos, nes neturėjau tam nė vienos papildomos gyvybinės ar moralinės jėgos.
O paskutinius likusios energijos likučius dabar esu priversta taupyti darbui galerijoje – dirbu septynias dienas per savaitę, po devynias–dešimt valandų (mažo sezoninio biznio džiaugsmai). Dar kažkiek gyvybinių jėgų skiriu kovai su Prancūziją ir mane kankinančiais pragaro karščiais – kartais pakylančiais net iki plius keturiasdešimt, feels like hell – visi keturiasdešimt penki-aštuoni.
Tiesa, labiausiai neturiu kantrybės ir jėgų, bet, deja, esu priversta – bendrauti su vampyrais. Kartą per savaitę kaip minimum pasitaiko tokių personažų, kurie kalba non-stop ir, rodos, niekada neišeis iš butiko.
Va, ir dabar, kai rašau šį tekstą, viena tokia „vampyrė“ jau valandą stovi virš sielos, baigia užknisti patarimais, kaip valdyti verslą ir išvis gyventi, bei, atrodo, ketina išsipasakoti visą savo gyvenimą. Aš jau galvoju, kad tos kelios minutės tylos be sąmonės po kaskadinio skrydžio nuo laiptų dabar man būtų tikrai maloniau už jos nenutilstančią tiradą it koks užstrigęs Uzi automatas.
Kaip ten bebūtų, pagaliau susikaupiau Jums parašyti savo tylos priežastį, atsiprašyti bei padėkoti.
Ir dar supratau, kad labai myliu savo gyvenimą, nors jis ir labai netobulas, ir kad man šito skrydžio reikėjo.
Nepatikėsite, bet po jo gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis ir kardinaliai pasikeitė – draugai juokauja: „Tu tokia švytinti, mums reikės eiti pas tave į stebuklingų laiptų terapiją ir nusiridenti nuo jų, jei toks efektas“.
Panašiai jaučiausi prieš dvidešimt metų, kai išgirdau krūties vėžio diagnozę pačioje jaunystėje. Apie visą šį nuotykį ir po to sekusias gyvenimo permainas papasakosiu vėliau, kai grįš energija ir jėgos.
Dėkoju, kad likote su manimi Patreon erdvėje, net kai aš tylėjau dėl Jums nežinomų priežasčių. Pažadu jus palepinti gausiais tekstais jau artimiausiu metu!
Mat gulėdama lovoje (ko labiausiai nemėgstu, nes esu tikras, nepagydomas FOMO – baimės kažką praleisti – kankinamas personažas ) turėjau laiko daug mąstyti apie būsimas temas ir kurti istorijas.
Deja, rašyti negalėjau – ir vaizdas liejosi, ir, lyg mažai būtų blogų nuotykių ir išbandymų, kompiuteris buvo išleidęs paskutinį atodūsį, o ir naudotis juo gražioji daktarė buvo uždraudusi... )
Taigi, merci ir au revoir, iki labai greitų virtualių susitikimų!“, – rašė E.Umbrasaitė.