Sekite 15min Google
Socialiniame tinkle „Instagram“ ji prabilo apie skaudžią patirtį – neišsivysčiusį nėštumą.
Sunkiai tramdydama ašaras, moteris įrašė jautrų vaizdo įrašą, kuriuo siekia palaikyti tokioje pat situacijoje atsidūrusias šeimas.
„Nežinau, kam įrašinėju šitą vaizdo įrašą – gal ateities sau, o gal tiesiog vildamasi, kad kada nors išdrįsiu juo pasidalinti su žmonėmis, jog kažkada jie pasijaustų ne vieni. Prieš beveik šešias savaites mes su Matu sužinojome, kad laukiamės antro vaiko. Tai nebuvo netikėta, mes, kaip ir visada, viską „planuojame“ chaotiškai. Tiesiog vieną dieną nusprendėme pabandyti, ir netrukus sulaukėme teigiamo nėštumo testo. Labai džiaugėmės“, – pasakojimą pradėjo F.M.Leščiauskaitė.
Tačiau netrukus šeimos džiaugsmą aptemdė nerimas. Apsilankius pas gydytoją, žurnalistė išgirdo gąsdinančią prognozę – nėštumas greičiausiai nesivysto. Medikų atlikti kraujo tyrimai šią prielaidą tik patvirtino.
„Man liepė laukti persileidimo simptomų, bet jie niekaip nepasirodė. Kai vėl atvykau pas gydytoją, buvau susitaikiusi su mintimi, kad man išrašys vaistų, padėsiančių organizmui išsivalyti. Bet tuomet mes pamatėme plakančią širdį... Turėjome pusantros savaitės džiaugsmo, tikėjimo, kad viskas yra gerai. Iki kol šiandien pasirodė persileidimo simptomai... Šiandien atėjus pas gydytoją paaiškėjo, kad tas darinėlis po truputį nyksta“, – išgyvenimais dalijosi moteris.
Fausta prisipažino nesanti prietaringa, todėl apie nėštumą nuo pat pradžių žinojo nemažai artimųjų. Ji teigė nė akimirkos nesigailinti, kad pasidalijo šia žinia, nes būtent artimųjų palaikymas – draugių rūpestis, Mato tėvų bei brolio šiluma – padeda ištverti šį sunkų laikotarpį.
„Pastebėjau, kad tuomet, kai žmonės negali pastoti ar patiria persileidimą, jie linkę tai nutylėti. Net ir pati pagavau save, kad nežinau, kaip apie tai kalbėti. Tikriausiai būsiu viena iš tų, kurios verkia į kamerą, bet suprantu – arba turiu visa tai parašyti raštu, arba verkti taip, kaip verkiu dabar, nes kitaip šio įrašo nepadarysiu. Kalbėjimas man labai padeda tai išgyventi“, – sunkiai tramdydama ašaras kalbėjo ji.
Nepaisant patirto skausmo, F.M.Leščiauskaitė stengiasi neprarasti šviesaus požiūrio ir pasitikėti tuo, ką siunčia likimas: „Viskas yra gerai, žmonėms taip būna. Mums tai nutiko vieną kartą ir, duok Dieve, kad tik vieną, jeigu kada nors dar nuspręsime bandyti. Iš tikrųjų labai stengiuosi pasitikėti visata – galbūt niekas nevyksta be reikalo. Man atrodo, kad visata apsaugojo ne tik mane, bet ir vaikutį nuo kažkokio nelaimingo gyvenimo. Bet kokiu atveju, viskas yra gerai. Labiausiai norėčiau, kad žmonės šitame skausme nesijaustų vieni.“
„Nemoku nusipiešti šypsenos, kai gedulas“
Paviešinusi atvirą savo įrašą, Fausta taip pat pridūrė, kad šia istorija dalijasi norėdama neapsimetinėti, jog to nebuvo, ir atsisako pieštis dirbtinę šypseną, kai iš tiesų išgyvena gedulą.
„Nemaniau, kad kada nors turėsiu vaikų. Tikrai. Nebuvau laimingas vaikas. Ir nemačiau daug laimingų šeimų. Ir dažnai man skauda net ir dabar. Tačiau savo vaiką myliu iki mėnulio ir atgal. Ir pirmyn. Ir atgal. Ir pirmyn. Ir atgal. Ir tą grūdą pilve su užplakusia širdele, kurio mama netapau, mylėjau.
Šiaip gyvenime aš moku ir nekęsti. Ir pykti moku. Ir prakeikti. Bet mylėti stipriai irgi moku. Aš net kaimynus su laiku pamilstu. O grūdą mylėjau stipriai. Nors po ilgos dienos įtampos laukiant vizito man ir stipriai palengvėjo. Geriau atsakymas. Bet koks. Nei ta iki gerklės užkylanti įtampa.
Pasakoju, nes labai greitai ir stipriai pajutau, koks tai vienišas gali būti dalykas. Kaip sunku prakalbėti ne todėl, kad tema nepatogi, bet nes nežinai kaip tuos žodžius sudėti. Tai šypsaisi ir sakai, kad viskas gerai.
Dalinuosi, kad neapsimesčiau, kad nebuvo. Nes tik pasakiusi kitiems išgirdau: ir aš, ir man, ir mes.
Galbūt šis įrašas liks nepastebėtu. Nes per ilgas, nes dėl to neparodys bendrame sraute, o aš nenoriu apie tai galvoti algoritmų kontekste. Man skauda. Jei taip, tegu, liks prisiminimu man.
Nemoku rodyti blogo, kai bloga nėra, ir nemoku nusipiešti šypsenos, kai gedulas“, – po paviešintu įrašu pridūrė ji.
